Ramonas-VincasRamonas-VincasVincas Ramonas – vienas tų lietuvių rašytojų, kuris su savo naujais raštais retai tepasirodo viešumoje. Sunku atspėti tų jo ilgų tylų visas priežastis. Bet viena jų tikriausiai bus jo baime pasikartoti savo kūriniuose, ko neišvengia tie rašytojai, kurie arba stengiasi pasiekti skaitytojuose tokio populiarumo, kad apie juos nuolat kalbėtų, arba kurie nori pragyventi iš savo talento. V. Ramonas nei vieno, nei antro nesiekia ir, atrodo, terašo tada, kai pajunta vidinį reikalą ką nors naujo ir įdomaus pasakyti. Tai paliudija pats rašytojas savo pasikalbėjime su „Draugo” redaktorium dr. kun. J. Prunskiu 1950. VIII.l. Tada apie savo „Kryžių” romano kūrybinį procesą rašytojas šitaip pasisakė:

 

„Parašiau per tris mėnesius. Tada buvau gimnazijos mokytojas ir rašiau romaną, taigi dirbdavau po 12-14 valandų per dieną. Kada turėjau idėją, vaizdą ir gyvus žmonės prieš akis, tada reikėjo sėdėti ir rašyti. Prieš rašydamas dvi savaiti „nieko neveikiau”, tik vaikštinėjau po miesto sodną ir galvojau. Tas „nieko neveikimas” iš tikrųjų tai buvo romano sukūrimas”.

 

Šis pasisakymas nurodo, kad V. Ramonas rašo greit ir intensyviai, bet tik tada, kai jo įspūdžiai bei mintys yra iš anksto taip susikristalizavę, kad rašytojas pajunta vidinį reikalą jiems duoti dailią žodinę išraišką. Tai reiškia, kad V. Ramonas nesirikiuoja į gretas tų rašytojų, kurie turi tik gana miglotą vaizdą apie savo kūrinį, prieš jį rašydami. Ilgas atostogavimas bei laukimas, kol įspūdžiai ir mintys iš pa-sąmonio susikristalizuos sąmonėje, nurodo, kad V. Ramono kūriniai yra susiję su jo asmens giliosiomis aspiracijomis, o ne su progomis bei visuomeninio gyvenimo aktualijomis, nors rašytojas pats liudija, kad medžiagą savo svarbiesiems personažams jis paima iš gyvenimo.

Sakysim, daug kam lietuvių skaitytojų atrodo, kad V. Ramono romanai „Dulkės raudoname saulėleidy” ir „Kryžiai” yra pirmosios sovietinės okupacijos Lietuvoje įspūdžių pažadinti kūriniai. Tuo tarpu pats rašytojas tvirtina, kad ne tos okupacijos sukelto sukrėtimo pavaizdavimas buvo svarbiausias jo kūrybinis uždavinys, bet noras parodyti keletą lietuvių gyvenime pastebėtų charakterių, kurie romanuose gavo Norkaičio, Kreivėno ir Grušto vardus, o sovietinės okupacijos istorinis fonas bei aplinkybės romanams buvo rašytojo pasirinktos todėl, kad anuo laiku (1942 m.) niekas kitas apie aną kruviną mūsų istorijos lapą nerašė.

Kad ne visuomeninės aplinkybės, o žmonės bei jų vidinis gyvenimas yra V. Ramono pagrindinis kūrybinis uždavinys, tai atskleidžia ir jo naujausioji knyga „Miglotas rytas”, čia yra sudėti trys apsakymai arba novelės, kurių veiksmas išsiskleidžia skirtingose istorinėse aplinkybėse, tačiau joms autorius tiek mažai teskiria dėmesio, kad vieno tų apsakymų – Migloto ryto – laiko aplinkybės visai neaiškos. Galima manyti, kad ten vaizduojamas Rukšienės ir Varnagirio susitikimas, meilė ir persiskyrimas vyko prieš pirmą pasaulinį karą, bet tai galėjo būti taip pat po jo. Tačiau socialinė aplinka ir socialinė veikėjų kilmė V. Ramono romanuose ir „Migloto ryto” apsakymuose labai aiški, nes ji žmonių psichei daug svarbesnė negu istorinis momentas. Bet ir šitų socialinės aplinkos momentų rašytojas specialiai neaprašinėja ir jais veikėjų psichikos negrindžia, kaip tai daro natūralistai ir socialistinio realizmo adeptai.

V. Ramonui socialiniai momentai svarbūs tiek, kiek jie įžiebia jausmų konfliktus arba patarnauja jų įtampai palaikyti. Kad socialiniai personažų skirtumai nėra esminiai arba būtini žmonių konfliktuose, geriausiai paliudija V. Ramono „Raudonos skarelės” apsakymas. Ten atvaizduota meilė tarp Agotos ir Miko baigiasi kruvinu persiskyrimu visai ne dėl socialinių skirtumų (abu partneriai yra vieno ūkininko samdiniai), bet dėl apgavystės ir neištikimybės, kurios pastumia Agotą į kruviną kerštą. Taigi iš to apsakymo ryškiausiai matyti, kad V. Ramono kūrybinis dėmesys telkiasi ne aplink socialinį žmogų, bet iš esmės apie jo psichiką – jos emocijų bei aistrų konfliktus. Asmenis, kurie neturi augštesnių kultūrinių bei religinių tikslų, prie tų konfliktų dažniausiai priveda seksualinė jų prigimtis bei materialinių gerybių geismas.

Kadangi V. Ramonas dažnai savo herojais pasirenka Lietuvos kaimo ar nedidelių miestų gyventojus, neaukštos kultūros žmones, todėl jo vaizduojamus konfliktus dažnai sumezga bei atmezga vyro-moters meilė ir oportunistiniai naudos interesai, nors jie ir nėra lemiantieji.

Tai matyti visuose trijuose „Migloto ryto” apsakymuose. Jų visų pagrindinė tema yra meilė, tačiau kaip įvairiai ji skamba kiekviename kūriny! Pirmojoj „Migloto ryto” istorijoj, kurios vardu pavadinta visa knyga, V. Ramonas pasakoja vidurinio amžiaus (pagyvenusių) kaimiečių meilę. Todėl ji atvaizduota be staigių aštrių susikirtimų, bet sumišusi su garbės bei naudos išskaičiavimais, kurie turi didelės reikšmės partnerių persiskyrimui. Tuo tarpu „Raudonoj skarelėj” jaunų dviejų samdinių, tarnaitės Agotos ir berno Miko, meilė prieina prie bendro nuopulio ir baigiasi kruvina mirtimi. Čia oportunistinė neištikimybė meilę pražudo nepataisomai. Trečiojoj, „Šaltų vandenų”, didžiausioje rinkinio istorijoj, kurią čia vadinsime apysaka, V. Ramonas vaizduoja jaunos ūkininko tarnaitės Uršulės Trečiokaitės ir jos šeimininkų Vaičių sūnaus, puskarininkio Antano meilę. Ji atrodo net stipresnė ir gaivalingesnė negu „Raudonoje skarelėje”, bet baigiasi rezignacija ir persiskyrimu dėl partnerių nevienodų dorovinių pažiūrų į meilę bei šeimą. Tą iširimą nulemia ne socialiniai skirtumai ir ne naudos interesai, bet psichiškai moraliniai skirtumai, šitokia antinatūralistinė oabaiga jau sugestionuoja, kad „Šaltųvandenų apysaka nėra eilinė. Arčiau prisižiūrėję, prieiname išvadą, kad tai geriausias kūrinys „Migloto ryto” rinkiny.

„Šaltuose vandenyse” iš tikrųjų sutinkame ne vieną charakteringa bruožą V. Ramono kūrybai. Pirmiausia čia susiduriame su intensyviais jausmais, kuriuos veikėjai vengia parodyti, slėpdami juos savo gelmėse, bet apie kuriuos jie mąsto, nors galutinai jų paslėpti nepavyksta. Juos dažniausiai atskleidžia impulsyvūs gestai ir veiksmai, tylos momentai ir replikų nebaigti sakiniai bei autoriaus psichologiškai taiklūs arba vaizdingi posakiai, šitą augštą užuominų meną „Šaltuose vandenyse” padaro prasmingesnį negu kitur du moteriški personažai – tarnaitė Uršulė ir padienė darbininkė, apysenė davatka Darata. Psichologiniu ir meniniu atžvilgiu nieko negalima prikišti nė trečiam svarbiam apysakos veikėjui Antanui Vaičiui. Jis tik gal neatrodo toks originalus, kaip anos dvi moteriškės, nes savo laikysena jis iš dalies primena studentą Žolyną iš „Dulkių raudoname saulėleidy”. Tuo tarpu Uršulė ir Darata ne tik nieko neprimena iš ankstybesnių Ramono veikėjų, bet jos dar yra atvaizduotos ypatingai ryškiai bei gyvai ir drauge pakeltos į augštesnį moralinės kultūros lygį, kokiame rašytojai (ne tik mūsiškiai, bet ir kitų literatūrų autoriai) nėra linkę vaizduoti nei kaimo jaunų tarnaičių, nei senmergių arba davatkų. Jei jau jie pasirinkdavo (arba pasirenka) jas savo pasakojimų herojėmis, tai, kaip taisyklė, jie tas moteriškes vaizduodavo pagal natūralistinį šabloną degraduotas ir suštampuotas kokia nors yda. Ypač nemėgstama ir štampuota, lyg nežmogus, o savotiška ra. gana, iš rašytojų plunksnos išeidavo senmergė arba davatka.

Su „ Šaltų vandenų” Darata V. Ramonas pasirodo ne tik išsivadavęs iš natūralistiško šablono, bet aiškiai jį atmetęs. Tiesa, jo Darata nėra kokia nors šventoji. Ji jaunystėje kadaise turėjo nelaimę susilaukti nelegalaus kūdikio, kuris mirė mažas. Todėl senatvėje ji piktai nudžiunga, kai kokia nors mergina pasirodo savo rūtų vainikėlį sušėrusi žirgeliui. Darata ir jaunų merginų nemėgsta, bet nevisų, nes ji nuoširdžiai myli Uršulę, stengdamosi ją įvairiai globoti, kad ši jauna ir graži mergina nesukluptų meilėje nepataisomai. Bet Darata vyromoters meilės neniekina. Priešingai. „Tai geriausias daiktas iš visų daiktų, kuriuos Viešpats Dievas mums davė. Ugnelė ta… Tik reikia, kad nepurkštelėtų, kaip parakas. Reikia, kad degtų lėtai, ilgai, kaip didelė didelė žvakė. Neišsisuksi, kad ir kaip norėsi. Nuo meilės nepabėgsi, kaip nuo mirties”, sako Darata. Stengdamasi, kad meilė ilgai ir skaisčiai šildytų neprityrusią mielą Uršulę, Darata tam sunaudoja visą iš gyvenimo pasisemtų žinių enciklopediją ir visą savo judrią bei iškalbią diplomatiją. Ji nėra tokia švelni, kaip A. Vaičiulaičio seserys Morta ir Ona, nes ji turi aštrų liežuvį, moka taikliomis replikomis nuginkluoti kitus, bet ji mėgsta vaizdingus sąmojingus posakius ir humorą, nurodantį, kad jos širdies gelmėje glūdi meilė, kuri išvirsta energinga globa kenčiančiai ir su meile bekovojančiai Uršulei. Tai leidžia nujausti, kad gyvenimo kartūs patyrimai ir bažnyčioj girdėti krikščioniški pamokymai Daratoje neliko bergždi, bet tapo jos moralinės asmenybės dalimi. Darata – ne suakmenėjęs, primityvus gamtos padaras, kaip žemaitės kaimo tamsuoliai, bet jau krikščioniškos kultūros apdailinta būtybė. Tai neabejotinas V. Ramono kūrybinis laimėjimas.

Jis dar ryškiau atsiskleidžia Uršulės Trečiokaitės, kaimo tarnaitės, personaže, t.y. tokiame personaže, kuris nuo A. Vienuolio Veronikos „Paskenduolėj” neturėjo gero vardo beveik taip pat, kaip davatka. Ir Alė Rūta savo „Trumpoj dienoj” pasakodama Bronės trumpo gyvenimo ilgoką biografiją, neišvengė tos simpatingos tarnaitės pažeminimo, padarydama ją nėščią, tartum nuodėmingi lytiniai santykiai būtų kaimo tarnaitės esminis bruožas. Gal nepastoviame ir sunkiame tarnaičių gyvenime anos rūšies nelaimių joms pasitaikydavo dažniu negu ūkininkų dukroms, kurios būdavo labiau globojamos ir ginamos, tačiau tai nepateisina rašytojų nuėjimo į šabloną. „Migloto ryto” apsakymuose V. Ramonas pasirodo to šablono priešininkas. „Raudonoj skarelėj” pavaizdavęs Agotą, kuri, berno Miko apgauta, jam kruvinai atkeršija, „Šaltuose vandenyse” jis sukūrė skaidrią ir nepaprastai gyvą tarnaitę Uršulę.

Ji morališkai skaisti išėjo ne todėl, kad būtų buvusi nejautri vyriškio meilei. Priešingai, šituo atžvilgiu ji atvaizduota labai moteriška. Šitas instinktas joje pradėjo pabusti, dar tebebūnant piemenaite. Bet šitam eroso pabudimui atskleisti rašytojas pavartoja švarius dažus. Pvz., jis primena, kad piemenaitė Uršulė „imdavo po kelis kartus per dieną upely mazgotis rankas ir kojas, kad vis būtų baltos. Po kelis kartus per diena ji išsipindavo ir vėl susipindavo kasas. Pindavo ir šypsodavosi: tokių sunkių, tankių kasų neturėjo net nė vyresnės už ją merginos”. Rašytojas taip pat primena, kaip Uršuliukė iš bandos išsirinkdavo vieną avytę, kurios akys buvo gražesnės, vilnos švelnesnės, baltesnės ir švaresnės negu kitų. Ji tai avytei duodavo plutų, papuošdavo gėlių vainiku ir glostydavo. Vieną kartą beglostant avytę, jai kilo klausimas: ar ir Igno plaukai tokie švelnūs? Dėl to nuraudus, Uršuliukė tuoj savo avytę pavarė – jai duonos plutų daugiau nebeduodavo ir nebeglostydavo. Mergaitė pajuto, kad per tą avytę ateina pagunda. Jos mergaitė vengia, nes pavyzdinga motina ją buvo išauklėjusi krikščioniškai. Todėl nenuostabu, kad suaugusi į merginą, sulaukusi 19 metų, Uršulė beveik instinktyviai juto, iš kur gresia pavojus jos mergystei. Supažindindamas su ja skaitytoją, apysakos pradžioje V. Ramonas rašo: „Gyva ji buvo, sveika, kaip rojinis obuoliukas. Negąsdino jos nė darbas, nė šaltis, nė tamsios naktys, tik vienas dalykas – ji labai bijojo girtų”.

Šis merginos charakterio dvilypumas įdomus tuo, kad jis atrodo labai natūralus, lyg įgimtas, nors iš tikrųjų girtų vyriškių baimė drauge su baime nusidėti skaistybei yra motinos auklėjimo ir katalikiškos praktikos vaisius. Ši krikščioniškos kultūros įtaka ir sukelia dramatinę įtampą Uršulės sieloj, kai ją užpuola meilė iš pirmo žvilgsnio. Staigiai palinkusi į Antaną ir jo pagundoma, toji jauna ir graži mergina įvairiai kovoja, kad malonios silpnybės valandą nenupultų. Dėl to vėlų rudenį net persišaldo ir suserga plačių uždegimu, ši liga tik išryškina Antano apsisprendimą vesti Uršulę. Bet jos globėja Darata diplomatiškai sužino, kad Antanas mieste turėjo siuvėją, kuri susilaukė iš jo sūnaus. Ta žinia – skaudus smūgis Uršulės meilei ir nauja priežastis vidiniams svyravimams, ar tekėti už Antano, šiam pasipiršus, Uršulė vis dėlto pajėgia pasakyti „ne”, kad paskiau per gyvenimą nereiktų galvoti apie vaikutį, iš kurio ji paveržė tėvą. Bet, kad ir atsisakiusi už Antano tekėti, ji nenustoja jo mylėti.

Pabaigęs skaityti “„Šaltų vandenų” apysaką, tiesiog stebiesi, kad be jokios kriminalinės intrigos rašytojas taip sudomina jaunos tarnaitės svyravimais ir vidine kova tarp instinktyvios meilės ir moralinių motyvų, lyg kalba eitų apie labai artimo ir mielo žmogaus likimą. Tai sako, kad V. Ramonas sukūrė labai gyvą ir įdomų Uršulės personažą, juo reabilituodamas kaimo tarnaitę ir drauge parodydamas savo aukštą meną, nes sukurti pozityvų charakterį ir jame atskleisti moralinių vertyvių reikšmę kiekvienam rašytojui daug sunkiau negu pavaizduoti natūralius polinkius ir asmens smukimą. Tas menas atrodo nuostabus tuo, kad moralinius motyvus, dėl kurių susidaro „Šaltų vandenų” drama, rašytojas teprimena nepastebimai, kartais tik dviprasmiškomis užuominomis. Sakysim, dar galvodama ištekėti už Antano, apie kurio nelegalų sūnelį ką tik sužinojo, Uršulė prisitaiko žodį „karvė”. Bet vos tik ji tą žodį ištaria, skaitytojui aišku, kad jis turi merginą sukrėsti, kad karve niekada nebus toji, kuri dar piemenaitė po kelis kartus per dieną plovėsi kojas ir rankas, kad būtų baltos. Nors ir parodydamas, kuo Uršulė neturi tapti, tas žodis „karvė” vis dėlto yra skaudus smūgis merginos širdžiai ir jos ateities svajonėms. Todėl tuoj po to žodžio V. Ramonas rašo: „Nesulaikomas garsus verksmas pasigirdo iš Uršulės lovos. Trečiokienė (motina) pašoko iš lovos, uždegė lempą ir atsisėdo ant Uršulės lovos. Pagalvė buvo šlapia nuo ašarų”.

Šitokiu svyravimų ir vidinės kovos vaizdavimu bei viso veiksmo pasakojimu be jokios retorikos, tik trumpais priminimais, simboliniais posakiais, nebaigtais sakiniais V. Ramonas pasiekia nemažos dramatinės įtampos, nors jo pasirinktas Uršulės jauno gyvenimo epizodas yra paprastas, beveik kasdieninis. Tai reiškia, kad rašytojas su didele meile yra kūręs tos jautrios merginos paveikslą, intuityviai giliai yra įžvelgęs į jos sielą, jos virpėjimams atskleisti yra suradęs atitinkamų sugestyvių išraiškos priemonių. Galimas dalykas, kad prie atskirų vaizdžių žodžių, simbolinių frazių ir patarlių rašytojas yra nemažai galvojęs, bet, kai juos skaitai, atrodo, kad kitaip ir negalima. Sakysim, susidomėjęs Uršule, Antanas mėgina apie ją pasiteirauti Daratą: „Sakyk ar… Man įdomu, ar Uršulė vis tokia pamaldi ir… hm… tokia gera, kaip seniau, kai ji dar buvo pusmergė. Tai yra, hm...” „Čia nereikia nė to tavo hm! Ji balta, kaip staltiesė ant švento altoriaus. Jeigu ką aš sakau, tai taip ir yra”, – atsako Darata.”

Atrodo, kad šie žodžiai visai paprasti. Tačiau jie ne tik atskleidžia pokalbio dalyvių nuotaikas bei būdo bruožus (Antaną besivaržantį ir nerandantį žodžių savo minčiai, – Daratą – drąsiai tiesmuką ir žodžio kišeniuj neieškančią), bet juose dar deimančiuku sublizga toks simbolinis palyginimas (ji balta, kaip staltiesė ant švento altoriaus), kuris originaliai charakterizuoja Uršulę keleriopu atžvilgiu – ir jos nepaliestą mergystę bei religingumą, ir jos natūralų tiesumą, ir jos polinkį į fizinę švarą bei grožį. Kad šis prasmingas simbolis nėra liaudies patarlė, nors jis šitaip atrodo, liudija ir kiti panašūs posakiai, kuriuos rašytojas įdeda į Daratos lūpas. Pvz., ji save charakterizuoja: „Panelė kaip gėlelė, bet tik tokia, kad nė altoriui puošt, nė karvei suėst”. Arba vėl Darata atsisveikinimui Uršulei sušnabžda: „Saulelė nusileido, mėnulis užtekėjo, Uršuliuk. Klėtelė tegul ne bažnyčią, bet vis gi kaip šventorius. Kad ir labai ristas būtų žirgelis, bet prie šventoriaus vartų turi sustoti. Atsimink mane”. Kas šiais vaizdais norima pasakyti, aišku kiekvienam lietuviui, bet gal ne-kiekvienas nuvoks, kad liaudies dukros Daratos vaizdi kalba yra kūryba rašytojo, kuris gerai pažįsta Lietuvos žmones, jų tautosaką, pats sugeba savo atitinkamus veikėjus prakalbinti lietuvių tautosakos stiliumi, bet originaliais posakiais.

Kada V. Ramonui priseina paliesti morališkai opius (seksuališkai fiziologinius) atvejus, jiems taip pat sukuria simbolinius vaizdus, kaip įprasta lietuvių dainose. Tuos natūralistinius atvejus jis kartais taip supoetina, kad tokiai tiesios sielos Uršulei net keista, kai jos pažįstama savo nuopolį norėjo papasakoti, bet nemokėjo: „Nušnekėjo kažin ką kvailai… Girdi – žydėjo sodas, žydėjo ir labai kvepėjo. Ir pieva kvepėjo, girdi. Mėnesiena buvo, o žemė buvo tokia šilta, kad, rodos, pasakojo ji man, kad, rodos, riskis ta žeme, rauk gėles ir mesk į tą mėnulį. Na, ar ne kvaila ji?”

Sunku ir nėra reikalo čia suminėti visus originalius vaizdus ir taiklius psichologinius momentus. Jų apstu visoj „Migloto ryto” knygoje, ypač „Šaltų vandenų” apysakoj. Atsisveikinant su ja, tiesiog gaila, kad taip gyvai apibrėžtų savo herojų, ypač Uršulės gyvenimo, rašytojas nepratęsė, nes šitaip būtų sukurtas romanas, kuriame gal būtų atsiskleidusi gilesnė bendrai žmogiškos būties problema. Dabartinėj „Šaltų vandenų” apimty kaimo tarnaitės meilės drama teatrodo daugiau individualus atvejis, nors atvaizduotas su didele meile ir dideliu kūrybiniu išradingumu. Kas dėmesį kreipia daugiau į vaizdavimo grožį ir mažiau į kūrinio probleminį svorį, tam „Šalti vandenys” suteiks nemažo estetinio džiaugsmo. Lietuvis patriotas dar galės pasidžiaugti, kad nepriklausomos Lietuvos gyvenime ne tik stambūs ūkininkai („buožės”), tokie, kaip „Kryžių” Grušai, ar „Dulkių” Gulbinai, buvo morališkai čviesūs ir kultūringi, bet kad ir samdinių luome nestigo jautrių ir pakilių žmonių, kaip Uršulė Trečiokaitė ir jos motina, ir tokių pozityvių senmergių, kaip „Šaltų vandenų” Darata. Patriotas tik galėtų apgailestauti, kad „Šaltų vandenų” ir kiti rinkinio apsakymai būtų gal nelengvai suprantami nspažįstantiems Lietuvos kaimo tikrovės, nes jo socialinius santykius rašytojas tėra pažymėjęs labai lakoniškai, kaip lakoniškas yra ir visas jo pasakojimas. Kas pažino Lietuvos kaimą, tam ne tik užtenka V. Ramono užuominų, tas net džiaugiasi, kad rašytojas domisi pirmiausia žmonėmis bei jų vidaus gyvenimu. Bet dabar nevienam lietuviui komunistų naikinamas Lietuvos kaimas mažai bepa-žįstamas. Jam ir svetimtaučiui reiktų kai ką ryškiau pasakyti. Norėtųsi, kad V. Ramonas tai turėtų galvoj, būsimą kūrinį berašydamas. Drauge linkėtina, kad jo nerašytų per ilgai, nes V. Ramono apysaka ar romanas yra ne tik maloni dovana skaitytojui, bet ir svarus įnašas į lietuvių literatūrą.

 

Aidai, 1960 m., Nr. 9