radauskas henrikas(Nekrologo vietoje)

Ateityje Henriko Radausko poetika tikriausiai susilauks nuodugnios specialistų analizės. Iki šiol, išskyrus kelias entuziastišas recenzijas ir vieną kitą ilgesnį bendro pobūdžio aptarimą, Radausko stilius dar nesulaukė deramo dėmesio. Pasitenkinama tik tuo pirmuoju įspūdžiu, kurį sužadina jo eilėraščių estetinis paprastumas ir vaizduotės pasakiškas išradingumas. Visi šneka apie strėlės ar fontano pasaką, bet retas susigundo pasvarstyti, kokiu būdu toji pasaka pavirto tikrove. O įsigilinus į Radausko eilėraščių erdvę, paaiškėja, kad jo eilėraščių klasinė forma nėra jau taip paprasta ir vaizduotės prabanga nieko bendro neturi su lengva ornamentika.


Imkime nesudėtingą eilėraštį "Oro paštas" (Eilėraščiai, 151):


Iš voko mėlyno — tavų akių spalvos —
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.

Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau —
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau).

O koks vanduo platus, kokia naktis gili!
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.

Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.

Čia pasakojamas atsiskyrimo pergyvenimas. Struktūra paprasčiausia: ketureilis su trimis kupletais. Tiksliai rimuojamose eilutėse jambų melodija slenka ramiai, prisiminimo taktu. Ir štai už šito "nesudėtingo" fasado vyksta poetinė drama. Jau pirmoje eilutėje epitetas "mėlynas" ištęsiamas į darnų moters akių palyginimą. Pažymėtina, kad visos katreno eilutės funkcionuoja kaip škiciniai brūkšniai įvykio užuomazgai ir atmosferai nupiešti. Tai atliekama su skoningu taupumu. Kupletuose pasakojimas pasisuka į prisipažinimą. Todėl ir melodija labiau išryškėja. Aidi pasikartojančių žodžių sąskambiai. Prasiveržia jausmingas atodūsis: "O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!" ir nekalta nuovoka apie baisų atsiskyrimo nuotolį, kurio peržengti neįmanoma. Pabaigoje lieka tik platoniškas sąlytis — "kaip sniegas byra N dangaus laiškai".

Taip "lengvai" eiliuodamas, Radauskas lengvai sudaužo kai kurių poetų linksniuojamą fikciją, kad ketureilis ar kupletas su dažnai vartojamų žodžių semantika yra per siauras modernaus poeto galvosenai. Priešingai: konvencinės formos rėmuose Radauskas yra kur kas įvairesnis ir poetiškesnis už daugelį sparnuotais ver-librais ar proziniais samprotavimais operuojančių poetų. Santūrumas kaip tik ir suteikia Radausko judesiui grakštumą. Ypač įspūdingi eilučių ir posmų susijungimai, kai įvaizdis sklandžiai nušuoliuoja nuo vienos pakopos į kitą. Daug poetų į šią priemonę (enjambement) visiškai nekreipia dėmesio, o Radauskas ją meistriškai pavartoja dažname eilėraštyje. Puikiausią pavyzdį matome kūrinyje "Sapnas":


Aš sapnavau peizažą lyg EI Greco:
Danguj, žalsvam stikliniam debesy,
Atsispindėjo kalnas ir šviesi
Žaibų srovė, ir nebebuvo nieko,

Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many
Taip pat atsimuša kalnai ir upės,
Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs,
Ir plaukia žydros žuvys vandeny

Manosios sielos. Vaikščioju po rojų
Ir giesmes angelo paskui kartoju. (129)

Kokia vis dėlto nuostabi poeto sielos vizija! Eilėraščio sakinys, gracingai lūždamas eilučių ir posmų pabaigoje, įgauna koncertinį vientisumą. Melodija banguoja. Tai ne tik muzikinis, bet ir skaidrus eilėraštis, nes įvaizdžiai familiarūs, susiję su gyvenimo šviesa: sapnas, peizažas, debesys, kalnas, žemė, dangus, žaibai, žuvys, paukščiai. Poeto sieloje ryškiausiai atsispindi tik pirminiai, tiesiog bibliniai žodžiai. Iš jų ir sudarytas rojus — žmogiškas kaip visas mūsų pasaulis.

Tur būt, scherzo arba net presto tempas yra būdingiausias Radausko poezijoje. Kažkaip jis primena negarsinių filmų judrumą. Įvykiai ir metaforos bėgte bėga pro šalį. Vaizduotės kamera šokinėja nuo vieno pavidalo prie kito, nuo tvaskančio daikto prie žėrinčio garso, nuo spalvingo fono prie plaukiančio vaizdo. V. Kasiulis, iliustruodamas premijuotąjį "Strėlės" rinkinį, labai tiksliai paryškino šį sportinį charakterį. Kasiulis, vienu metu buvęs šokimo į aukštį čempionas, iliustracijose pavaizdavo lieknus, raumeningus atletus, atliekančius poetines pareigas: pasirėmusius ant lyros, giliai mąstančius, improvizuojančius. Jei jie ir yra apolonai, su skaudžiais ir plonais "kaip kardo ašmens" profiliais, jų kūnuose vis dėlto yra pakankamai energijos linksmam šokiui.

Ypač daug vitalinio tempo randame Radausko gamtoje. Poetas karštai dalyvauja gamtos sūkuryje, užfiksuodamas pačius judriausius judesius. Kaip Homeras, su lyra klajodamas, jis gieda audringą gyvenimą. Žinoma, sugeba jis skambinti ir melancholijos stygomis, tačiau jo faunoje ir floroje žiemos graudulio ar rudeniško kuždėjimo ne daug. Pavyzdžiui, eilėraštyje apie žiemą (Eil., 188) nerandi ledinio pasyvumo. Nuotaika gyva. Erdvę švelniai paglosto sąmojo (gieda angelų parapija) spindulys:


Aš žiūriu į žiemos fotografiją,
Aš brendu į jos pusnį — gilu,
Ir klausausi, kaip gieda parapija
Sidabrinių šaltų angelų.

Panašiai ir eilėraštyje "Elegija", nepaisant pavadinimo, eleginė emocija nesibrauna į pirmąjį planą. Vyrauja judrūs, linksmi įvaizdžiai: juokiasi saulė ir mėnulis, angelas dainuoja, velnias "ožio kojom bėga takeliu". Tai užuomina "Širdis gali nustoti plakus/ Anksčiau, negu mokėsiu rast/ Tą angelą, kuris dainuoja/ Balsu vos girdimu, tyliu" (178) padvelkia liūdesiu ir likimo nuojauta. Mirties šešėlis šitoje vietoje, šalia energingo gyvenimo, Įgauna ypatingą reikšmę kaip esminė antitezė, be kurios gili ir jautri poezija neįmanoma. Šnekėti apie Radausko tamsiuosius motyvus reikėtų, bet tai kita labai plati ir gili tema.

Apie kiekvieno poeto psichologinę temperatūrą galima spręsti, pasvėrus jo vartojamų veiksmažodžių krūvį. Šiuo atžvilgiu Radauskas nepralenkiamas. Į kurį tik eilėraštį pažvelgsi, veiksmas heraklitiškai veržiasi.


Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja.
Džiaugsmingai krūpčioja alėja. (164)

"Bėginėja, moja, krūpčioja" — trys dinamiški taktai. Vaizdas nuo tokio veiksmingumo įkaista, nors ritmo lengvumas, tarsi alyva, sušvelnina ratelių trintį. Veiksmažodžių ypač gausu eilėraštyje "Poetai ir katastrofa". Čia esamojo laiko eiga tiek sutirštėja, jog imi būkštauti — ar nesprogs kuris tų keturpėdžių posmų? Štai kokia raida kunkuliuoja šitame eilėraštyje: juokias, šaiposi, nesiuva, nemaitina, pamoja, pravirksta, skaičiuojam, geriam, išrašom, žėri, nemato, ateina, švilpia, ima, bėga, gieda, įeina, meta, sminga, skraido, gimsta, miršta. Jei ne Radausko mokėjimas viską skoningai subalansuoti, eilėraštis tikriausiai pavirstų žodžių krūva. Katastrofos jis ramiai išvengia, kiekvieną veiksmą atsverdamas vaizdu. Pavyzdžiui, šiame dvieilyje plastiški objektai darniai pinasi su muzikinio scherzo gyvybe:


Danguj kryžiuojas kregždės greitos,
Miškelyj šoka linksmos fleitos. (136)

"Naktiniame pasimatyme":


Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas.
Akordų smūgiai nukrėtė rasas. (140)

"Pirmojoj naktyj":


Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė,
Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo,
Ir kaip auksinė didelė katė
Per krūmus mėnuo Į medžioklę ėjo. (148)

Tik pamėginkime plazdantį "tekėdamas mirgėjo" pakeisti kita veiksmažodžių kombinacija, vaizdas bematant subyrės. Horacijus tokią spalvingai melodingą žodžių jungtį vadino "callida junctura". Ji nėra išardoma ir egzistuoja lyg suprastinta algebros lygtis: kiekvienas ženklas tampa integraline dalimi.

Savo matematišką dinamizmą Radauskas visų pirma laimi eismo ir veiklos veiksmažodžiais. Atrodo, "bėgti" ir "eiti" nuskamba net per dažnai. Orfėjus eina, mėnuo eina, piemenėliai bėga, lietus bėginėja, pavasario kojos bėga, velnias ožio kojom bėga, lunatikas eina, poetas su vakaru eina. Prie šitų dviejų judesių prisideda ir giminingi kinetiniai veiksmažodžiai: skrenda, lekia, plaukia, šoka, sukas, grįžta, skuba.

Dažni ir garsiniai veiksmažodžiai: rėkia, šaukia, klykia, žviegia, dainuoja, gieda. Visą tą garsinį bei kinetinį "pantą rei" Radauskas rikiuoja paraleliškai. Antai "Pavasaryje" veiksmo kokybės išskaičiuojamos nuo viršaus iki eilėraščio apačios:


Grėsmingi pavasariai graudžia,
Ir rudenys rėkia ir rauda,
Ir vasaros kilimus audžia,
Ir žiemos skaičiuoja naudą:
Sidabrą. O aš praeinu
Negaudamas dovanų. (190)

Arba "Pavasario tvane":


Balandžiai į naktį nuskrido,
Į naktį vanduo nuriedėjo,
Ir parkas į naktį įkrito,
O ji ant suoliuko sėdėjo (145)

Vienur eilutės paeiliui prasideda jungtuku "ir",, kitur "ant", trečiur "kad" arba "nei". Taip pat su "o" arba su "tai". Dažniausia anafora yra su "ir".

Paralelizmas kai kuriuos poetus įklampina monotonijos pelkėje. Radauskas to išvengia, suteikdamas anaforai šviežumą, originaliais vaizdais atskleisdamas nenutrūkstantį gyvenimo filmą. Emocinio parako jam niekada nepristinga. Sodrus eilėraštis pasidaro patrauklus ir garuojantis, tartum sklidinas ąsotis. Lengvo jambų ritmo pagautas, skaitytojas pasijunta patekęs į gimnastikos salę, kurioje vaizduotė ir veikla susilieja gaivinančios estetikos judesyje.


Atsiskyrė Henrikas Radauskas nuo mūsų vasaros pabaigoje, atsisveikinęs su visagalės saulės galia. Kur jis nuėjo? Gal į amžinąjį pavasarį, kur


... skrenda sietynai, ir puošias
Žėrėjimu skliautas vėlyvas,
Ir dega žarijomis rožės,
Ir putomis drimba alyvos. (145)

Ten mes nuolat jo ieškosime, sotindami savo dvasią jo nemirtingais įvaizdžiais. Radausko profilis pasiliks mūsų sąmonėje "skaudus ir plonas kaip kardo ašmens", ir skambės amžinai "stiklinis jojo lyros aidas".

 

Aidai, 1970 m.