radauskas henrikasradauskas henrikasBalandžio 28-osios Literatūrinis ketvirtadienis „Aušros“ bibliotekoje Žaliakalnyje buvo skirtas žinomo išeivijos poeto Henriko Radausko (1910-1970) 95-ajam gimtadieniui paminėti. Į vakarą susibūrė žmonės – tikri Radausko talento gerbėjai, išpažįstantys ir priimantys „pasaulį pagal Radauską“: ryškų, kvapų, sklidiną spalvų ir atspalvių, kur „plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos, / Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos“. H.Radausko eilėraščius nuotaikingai skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, jau seniai įsimylėjusi šio poeto kūrybą. Smuiku griežė jauna smuikininkė Lijana Žiedelytė, apie H.Radausko kūrybą ir gyvenimą pasakojo literatūrologė Eugenija Vaiktevičiūtė. Kad H.Radauskas populiarus ir mylimas poetas, įrodė gausiai susirinkę žaliakalniečiai – daugelis bent po vieną jo eilėraštį mokėjo ir padeklamavo iš atminties...

 

„Šalia savo amžininkų H.Radauskas atrodo taip pat, kaip Maironis atrodo šalia Vaičaičio, Armino ir Kudirkos; anieji verti dėmesio, istoriškai reikšmingi, netgi savaip įdomūs ir patrauklūs, bet tik Jonas Mačiulis – neabejojamas poetas „iš Dievo malonės“. Ir čia visiškai nesvarbu, kad Radauskas dauguma atžvilgių yra Maironio antipodas, o jųdviejų epochos diametraliai skiriasi. Abiejų poetų lūpomis prabyla tarsi pati lietuvių kalba – tiek tobulai, kiek tuo laikotarpiu įmanoma. Todėl kiekvienas jų eilėraštis virsta nedidele švente. Radausko geometrinis tikslumas ir saikas, jo muzika, jo santūrus, protingas humoras dar niekieno pas mus nebuvo pralenkti ir gal nebus pralenkti“, – rašo poetas Tomas Venclova savo esė knygoje „Tekstai apie tekstus“. Ir patvirtina: H.Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas.

 

Apie H.Radausko kūrybą ir gyvenimą išeivijoje yra daug rašyta. Gražius atsiminimus yra parašę Jurgis Blekaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Gustaitis, Stasys Pilka, Algirdas Julius Greimas, labai vertinęs šio poeto kūrybą. Mažiau žinomas ankstyvasis poeto gyvenimo ir kūrybos laikotarpis prieškario ir karo metų Lietuvoje. (Radauskas iš Lietuvos pasitraukė kaip ir daugelis kitų karo pabėgėlių 1944-ųjų vasarą.) Lietuvoje, poetui gyvam esant, tebuvo išleista vienintelė knyga – pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Fontanas“, pasirodęs 1935 metais, kai autorius ėjo 26-us metus. Jaunas, bet labai ryškus debiutas. Tačiau H.Radauskas buvo ilgokai nepripažįstamas, kartais net ignoruojamas kaip poetas. Praėjus dešimčiai metų po mirties, poetas su savo kūryba sugrįžo į Lietuvą – 1980-aisiais „Vaga“ išleido H.Radausko eilėraščių rinktinę „Lyrika“.

 

Širvintų krašto šviesuolis, taurus žmogus Kazimieras Skebėra 1998 metais išleistoje atsiminimų knygoje „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ rašo, kad, vienąkart užėję su Širvintų krašto poetu Juozu Kruminu į tuo metu garsią menininkų buveinę – Konrado kavinę, išgirdo, kaip Pulgis Andriušis ir Kossu-Aleksandravičius „vanoja“ H.Radauską:

 

„Mat šis, išleidęs pirmąjį savo eilėraščių rinkinį, jį pavadinęs „Fontanu“, čia, šioj bohemoj, gavo patirti akistatą su liežuvingiausiais kolegomis. Jie jį „taršė“ kaip įniršę vilkai savo auką. Ypač autorių griebė už jo „gryną estetizmą“ ir už „nieko nepasakymą“...

 

– Visai ne taip, mieliausias Pulgi! – šūktelėjau sėdėdamas prie tolimesnio staliuko, nes tik ką buvau perskaitęs „Fontaną“, kurie man patiko savo melodingumu, eilučių sąskambiu, rimu ir muzikine kompozicija. Ir labai nepatiko A.Andriušio tendencija – noras „nudirbti“ kiekvieną, tegul jis būtų net Baironas“, – rašo atsiminimų knygoje K.Skebėra. Tada jis pirmąkart pamatė H.Radauską ir susipažino su poetu.

 

Apie „Fontaną“ tuomet pasirodė vienintelė recenzija „Henriko Radausko „Fontanas“, kurią parašė ir 1935 metais „Vaire“ (Nr. 7-8) išspausdino Liudas Gira: „Fontanas“ – knygelė nedidelė, bet lyrikos rinkinėliui visai užtenkama. 41 eilėraštis – tai yra kas pasiskaityt, įsidėmėt. Turint tačiau galvoj, kad autorius spausdina savo eilėraščius jau keleri metai, 41 eilėraštis – tai toks skaitmuo, kuris sakyte sako, kad autorius labai atrankus savo paties poezijai, kad jis turi nemažą dozę autokritikos: ne visa, ką parašęs, rodo viešumai“, – rašoma recenzijoje.

 

Tikrai – H.Radauskas buvo labai reiklus ne tik kitų kūrybai, bet ir savo poezijai: kitas eilėraščių rinkinys „Strėlė danguje“, atnešęs autoriui tikrąjį pripažinimą, pasirodė tik po 15 metų. Čikagoje jį išleido H.Radausko talento gerbėjas, beveik visų vėlesnių jo eilėraščių rinkinių leidėjas Vytautas Saulius.

 

Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomi įdomūs vertėjo Edvardo Viskantos (1902-2001) prisiminimai apie J.Radauską, parašyti 1988-ųjų vasarį. Jis prisimena, kaip 1942 metų rudenį pradėjo dirbti grožinės literatūros leidykloje: „Ten jau dirbo Antanas Rucevičius, Vincas Petronis, Aleksys Churginas ir Henrikas Radauskas, einąs vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Tai buvo aukštos kultūros ir didžiulio poetinio talento žmogus. Bet sykiu tai buvo ir kruopštus, sąžiningas administratorius. Jis rūpinosi, kad redaktoriai nesėdėtų be darbo (o mes daugiausia tą darbą sabotuodavome) ir rūpestingai kasdien sužymėdavo, kas ir kiek tą dieną yra nudirbęs“.

 

E.Viskanta H.Radauską prisimena ir kaip talentingą, kruopštų redaktorių (redagavo Prano Povilaičio išverstą L.Tolstojaus romaną „Anna Karenina“, Kazimiero Masiliūno išverstą H.Teno veikalą „Meno filosofija“) bei vertėją. H.Radauskas yra vertęs rusų, prancūzų poezijos, puikiai išvertė Rožė Marten di Gar „Senąją Prancūziją“.

 

Kelią į H.Radauską kūrybos pasaulį Lietuvoje pirmiausia atvėrė jaunas literatūrologas Giedrius Viliūnas, mūsų skaitytojams pateikęs „tikrą Bibliją“ apie šį poetą – knygą „Radauskas“, kurią 1994 metais išleido „Baltos lankos“. „Čia skelbiami visi, kiek pavyko rasti, H.Radausko pasisakymai apie kūrybą ir save, recenzijos ir straipsniai, spausdinti Nepriklausomos Lietuvos bei išeivijos periodikoje; reikšmingesni atsiminimai apie poetą ir rinktinė literatūros kritika – atsiliepimai apie atskiras H.Radausko poezijos knygas ir stambesnės arba specifinės studijos“, – rašo knygos sudarytojas G.Viliūnas įžangoje.

 

XXI amžius, 2005 m.