radauskas henrikasradauskas henrikasŠių laikraščio puslapių* redaktorių nei amžius, nei vieta artimiau ir tampriau su Henriku Radausku gyvenime nesurišo. O kartais tuo pačiu „sergantiems“ žmonėms tapti artimais bičiuliais pakanka vienos poezijos, net kelyje niekad nesusitikus. Sakysime, neteko man akistatoje niekada regėti nei Vlado Šlaito, nei Juozo Kėkšto, tačiau jau dešimtmečius besitęsianti laiškinė draugystė ne vienu atveju yra tapusi brangesnė ir šiltesnė už kurią kitą tiesioginę ir kasdieninę.

 

Kol aš Radauską pažinojau tik iš poezijos ir kelių atsitiktinių susitikimų, susidarė įspūdis, kad šitas žmogus laikosi vis atokiai, kalba mandagiai, kone aristokratiškai, bet kontaktuojant jaučiamas kažkoks krištolinis, nors ir labai gražiai išbalansuotas, šaltumas, primenąs ne vieno jo paties poezijos posmo poveikį. Ir šis mano įspūdis buvo gerokai sugriautas, kai pirmaisiais metais šiame krašte teko gyventi toje pačioje Baltimorėje: Radauskas ten, kaip būsimasis Strėlės danguje autorius, kasdieninę duoną užsidirbo triūsdamas arčiau dangaus – kalė vinis į naujai statomų namų stogus, o aš, kaip būsimas žemininkas, laisčiau prakaitą arčiau žemės – kasiau duobes kapuose. Savaitgaliais nuo viso to atitrūkdavom. Tada buvo progų drauge paklaidžioti užmiesčio miškuose, dar nieko nenusimanant apie vešliai ten bujojančius visokius „poison ivy“ krūmus, buvo progų nuo kaitros alpstančiuose sponsorių sodeliuose atkurti Lietuvos žydinčių sodų iliuziją, vis netrūkstant kalbos apie literatūrą.

 

Tačiau šioje kaimynystėje mudviem kaip reikiant nei apšilti neteko. Radauskas netrukus persikėlė į Chicagą, o kada aš po keliolikos metų apsisprendžiau taipgi už Chicagą, Radauskas jau buvo pasukęs vėl Baltimorės link – apsigyvenęs sostinėje Washingtone. Bet šitokie prasilenkimai užmegztos pažinties jau nenutraukė. Bent išleistomis savo knygomis, su atitinkamais įrašais, pasikeisdavome.

 

Tad ir šį kartą, kada gavau iš autoriaus visą jo poeziją vienoje Eilėraščių knygoje, buvo miela ją vartyti su visais šitokiais žvilgtelėjimais praeitin.

 

O laišku už knygą tariant ačiū, buvo proga tegu ir iš tolo užkalbinti Henriką Radauską vienu kitu klausimu, kurie anais Baltimorės laikais mūsų pokalbiuose buvo neišspręsti arba jie išvis dar buvo per ankstyvi. Tegu tad būna jie čia pakloti šiandien.

 

KAZYS BRADŪNAS

Koks buvo pirminis paskatas ir apskritai kokios priežastys lėmė sukaupti ir išleisti visą ligšiolinę ir pačią naujausią Jūsų poeziją vienoje knygoje?

 

1964 metų sausio 1 dieną Vytautas Saulius paskambino man iš Chicagos į Washingtoną ir – po pasikeitimo Naujųjų metų linkėjimais – pasiūlė išleisti tris mano ankstesniuosius rinkinius ir naujausią – ketvirtąjį – vienoj knygoje. Pradžioj dėl to reikalo abejojau, argumentuodamas, kad dar per anksti leisti tokį „paminklinį“, kone pomirtinį leidinį ir kad kol kas pakaktų išleidus vien naująją knygą. Saulius – tarp kitko – savo pasiūlymą rėmė ir tuo, kad knygų leidimas einąs vis sunkyn, kad jų pirkimas irgi negerėjąs ir kad dabar esąs galbūt paskutinis laikas tokio pobūdžio leidiniui. Pažadėjau pagalvoti ir po keliolikos dienų pranešiau, kad pasiūlymą priimu ir kad pradėsiu ruošt rankraštį.

 

Ar neabejojate poezijos prasme ir ateitimi vis labiau technikėjančiam ir atomizuotam pasauly? Kokie, Jūsų manymu, galėtų būti ateities poezijos keliai, pavidalai ir jos skaitytojų poreikiai?

 

Turint prieš akis trijų pastarųjų tūkstančių metų (skaičiuojant nuo graikų) poeziją, atrodytų, kad jos ateitimi abejoti netenka. Poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma. Turėdamas galvoje liūdną praėjusių amžių pranašų reputaciją, apie „ateities poezijos kelius“ spėlioti nesiimu. Nemanau, kad „technikėjančiam pasauly“ poezija pasidarys mechanizuota, sumokslinta, suprozinta, be fantazijos. Tikroj poezijoj visuomet liks vieta iracionaliam ir fantastiniam elementui – kaip antipodui prieš technikos monotoniškumą ir nuobodumą. Atminkim, kad 1910–1930 metais, kai futuristai rėkė apie gyvenimo dinamiškumą ir mašininę poeziją, Rilke, Valéry ir Pasternakas (pats laikomas futuristu) rašė labai „nemodernišką“, labai naują poeziją, kurios svoris šiandie gal net padidėjo, o kas dabar beskaito futurizmo tėvą Marinetti?

 

Eilę pastarųjų metų gyvenote Europoje, tiesiogiai stebėdamas tenykščių tautų poezijos raidą ir jos skaitytojų nuotaikas. Sakykite, ar senasis žemynas dar bepajėgia ir poezijoje būti gaiviai šviežias ir išradingas?

 

Atrodo, kad, palyginus su dideliais poetais, rašiusiais prieš keliasdešimt metų, šiuo metu Europos poezijoj jaučiamas tam tikras atoslūgis. Tokie bangavimai – ir ne vien poezijoj, bet visuos menuos ir net visoj kultūroj apskritai – yra visai normalus dalykas.

Neturint bent šiokios tokios perspektyvos, kalbėti apie naujausius poetus, apie jų svorį nebūtų jokios prasmės. Tokie nauji, bet ne naujausi poetai kaip Karl Krolow Vokietijoj ar Dylan Thomas Anglijoj rodo galimumą naujos, originalios poezijos, nesergančios epigoniškumo liga.

Įdomu būtų sužinoti, kaip vertinate laisvojo pasaulio lietuvių poezijos raidą ir kokios būtų išvados, lyginant ją su okupuotos Lietuvos pokario poezija?

 

Tarybinėj Lietuvoj, kaip ir visoj Sovietų Sąjungoj, poezijai, uždarytai į „socialistinio realizmo“ vienutę, kalėjimo prižiūrėtojas įsako, ką ir kaip rašyti. Trumpas „atodrėkio“ periodas, kai buvo paskelbta kiek eilėraščių nepolitinėm temom, teparodė naivų grįžimą į primityvumą ir sentimentalumą. Čia, be abejo, nemažos reikšmės turėjo nebuvimas kontakto su Vakarais. Be to, mažiausias mėginimas kultivuoti naują, nebanalią formą būtų buvęs tuojau pat sutramdytas kaip „supuvusių Vakarų“ sekimas (nes tiesa jau atrasta, ir nukrypimas nuo linijos yra nusikaltimas).

Laisvame pasauly lietuvių poezija, kad ir turėdama labai ribotą skaitytojų skaičių ir nejausdama savo žemės po kojomis, galėjo vystytis daug natūraliau, ką parodė ir stilių įvairumas, ir pačios eilėraščių knygos, geriausios iš kurių, tikiuosi, nebus užmirštos.

 

Grįžtant prie Jūsų pačių poezijos, norime būti smalsūs ir paklausti, kokia dažniausiai būna pati pirminė jūsų eilėraščių inspiracija? Ar eilėraštį imatės rašyti labiau greito įspūdžio pagautas, ar temos ilgesnio mąstymo paveiktas? Kuriuo laiku ir kokiomis aplinkybėmis esate įpratęs kurti ir ar posmai susirikiuoja pirmiausia mintyje, ar jiems būtina po ranka visada turėti ir popierių?

 

Apie „inspiraciją“ mano atveju kalbėti negalima. Ši sąvoka Europoj šiandien galutinai diskredituota ir tinka nebent sentimentalaus tipo eiliuotojams, kurie lieja ant popieriaus „jausmų“ (banalūs tie jausmai) ir kilnių „minčių“ (plokščios tos mintys) drumstą vandenį.

Kadangi „inspiracija“ neveikia, tai ir įspūdis ne „pagauna“, o nugrimzta su kitais ir kukliai laukia pašaukiamas. Iš esmės „pirmo įspūdžio“ iš viso nėra, nes įspūdžiai archyve neregistruojami eilės tvarka. Mintyse gali susikloti nebent kelios eilutės, paskui jos užrašomos, ir reikia nemaža popieriaus, kol eilutės pavirsta eilėraščiu.

 

1966

___________________

* Draugo kultūrinio priedo „Mokslas, menas, literatūra“. (Sud.)


Radauskas : apie kūrybą ir save : recenzijos ir str. : H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius : Baltos lankos, 1994.