radauskas henrikasradauskas henrikasNauju savo veikalu poetas Radauskas gražiai užsirekomendavo. Kritikai jį vertina labai gerai. Norėdami arčiau pažinti gabųjį kūrėją, kreipėmės su keletą klausimų:

 

Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs sukūrėte savo naujausią eilėraščių knygą?


Mažesnioji Strėlės danguje dalis parašyta Lietuvoje (1935–1944 metais); didesnioji – Vokietijoje. Keli eilėraščiai parašyti Amerikoje.

 

Nuo kada jūs pradėjote daugiau poetinei kūrybai atsidėti, kas buvo pirmasis akstinas?

 

Daugiau pradėjau rašyti būdamas studentu (nuo 1930 metų). Apie „akstiną“ ką nors pasakyti būtų labai sunku.

 

Kaip jūs kuriate eilėraščius (laukiate įkvėpimo ar kada yra laiko, rašote dienomis ar naktimis ir t.t.)?

 

„Įkvėpimo“ sąvoka yra be galo neaiški ir dažnai klaidinanti. Jau Platonas kadaise įspėjo poetus, kad jie neimtų kurti anksčiau, negu jų sielą pagaus mūzos ir įkvėps jiems dainas. Gražūs eilėraščiai esą ne žmogaus, o dievų kūriniai. – Tačiau, kaip žinome, net ir romantiškos krypties poetai brandindavo savo eilėraščius. Vadinasi, žmogus taisydavo tai, ką jam buvo įkvėpusios mūzos. Bene geriausiai apie tai yra pasakęs Paul Valéry: „Dievai maloningai duoda mums pirmąją eilutę, tačiau mes turim suformuoti antrąją, kuri harmonizuotų su pirmąja ir būtų verta savo antgamtiškos sesers.“ Kai dėl antrosios klausimo dalies, tai turiu pažymėti, kad nei dienos, nei metų laikai, nei oro atmainos mano rašymui jokios įtakos neturi.

 

Jūs rūpestingai paisote klasikinės eilėraščių formos. Ką jūs manote apie moderniškąją kryptį mūsų poezijoje?

 

Deja, nevisiškai aišku, ką reiškia toji „klasikinė forma“. Jei turima galvoj taisyklingas metras („ritmas“), tai man pačiam būtų įdomu sužinoti, kuriuo „klasišku metru“ parašyti mano eilėraščiai „Kornelija“ arba „Lunatikas“. Nei metro laužymas, nei netikslūs rimai, nei ištęstos eilutės „moderniškumo“ nesudaro. Visi tie dalykai savaime nėra nei blogi, nei geri, svarbu mokėjimas jais naudotis. O to būtent daugeliui mūsų „moderniųjų“ poetų ir trūksta. Dažnas griebiasi tų priemonių tik dėl to, kad mėgsta visokiausias laisves, o nenori prisiimti jokių pareigų. Tokiu atveju rezultatai būna apgailėtini. Jei „moderniškumu“ laikysime naują poetinio pasisakymo būdą, naujus vaizdus etc., tai nėra jokios abejonės, kad visa tai pasiekiama ir rašant „klasikine forma“. Geriausias to pavyzdys yra tas pats Paul Valéry, daugelio laikomas didžiausiu XX amžiaus prancūzų poetu, su kuriuo poetinės išraiškos drąsumu vargu ar daug kas galėtų lygintis. Žymi dalis Rilkės eilėraščių irgi parašyta klasikiniais metrais, o Rilke ir šiandien tebėra naujausias iš naujausių ir didžiausias iš didžiausių.

 

Kaip jūs vertinate naujausią tremties lietuvių poeziją?

 

Vienas iš pagrindinių mūsų tremties poezijos trūkumų bene bus per didelis sentimentalumas ir nuolatinis poetinių motyvų kartojimas, nesistengiant jų įvilkti į poetinę formą. Žemą poezijos lygį žymia dalimi palaiko ir visokie negudrūs, bet pakankamai įžūlūs pseudokritikai. Pabaigai norėčiau pasakyti, kad mūsų tremties poezijoje padėtis nėra beviltiška – kartais joje galima užtikti eilėraščių, kurie liudija apie neabejotiną jų autorių talentą.

 

1951

 

Radauskas: apie kūrybą ir save: recenzijos ir str.: H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.