radauskas henrikasHenrikas Radauskas, Strėlė danguje: Eilėraščiai, Chicago: Vytautas Saulius, MCML, 112 p., 700 egz.

 

Kas yra poezija? Kokie žodžiai galėtų išreikšti, kas toji tyriausioji iš literatūrinių žanrų, toji muzikos sesuo? Kokie žodžiai – be jos pačios? Todėl neišvengiamoje straipsnio prozoje taip be galo sunku rasti ką nebanalaus, kad vadinamasis „vertinimas“ nors kiek atitiktų jos esmę, ypač – kai jauti norą tik nuoširdžiai ir kukliai padėkoti.

 

Nes Henriko Radausko knyga yra nuostabi, reta dovana, kokia mes seniai, o gal ir niekad savo kalba nesame džiaugęsi. Dabar anksti manyti, kad mes galėtume nusakyti jos reikšmę. Ji dar per arti, per šilta – toji uždara, vieniša, krikštolinio aiškumo ir trapumo lyrika. Dabar mes tegalime bandyti prie jos prisiartinti, įsiklausyti į jos antžodinę kalbą, suprasti ją ir – nebesiskirti. Dabar tėra susipažinimas, susižavėjimas. Ir dar – dėkingumas: gal ne tik pačiam autoriui – gal kad jis, poetas, apskritai gali būti, kad jis yra.

 

***

Apie poeziją turbūt negali būti visiems priimtinai formuluotos nuomonės, nes pati jos esmė – pati poezijos poezija – lyg siela: nei išreiškiama, nei pirštu parodoma, nei išaiškinama – tik pajuntama. Ji kaip gyvybė: kiek jos dėsnius mokslas betirtų, o ji savo esme vis lieka paslaptis ir stebuklas.

 

Yra moderni pažiūra (Valéry), kad žodinis išsisakymas turi dvejopą poveikį: perteikia tam tikrą realybę ir sukelia emociją. Poezijos tobulumas priklausąs nuo teisingo tų dviejų momentų santykio.

 

Kitaip tariant, reikalinga harmonija tarp perkuriamojo pasaulio vaizdo (turinys) ir jo keliamosios skaitytojui nuotaikos. Šią harmoniją vienodai ardo persvara tematinės medžiagos, kaip ir persvara sentimento, „širdies“.

 

Tačiau šitame matematiškame formulavime aplenktas klausimas: kas gi įkvepia poezijai gyvybę? Kas ją padaro stebuklu – juntamu, jaudinančiu, žavinčiu, kurį, kontaktui didėjant, nuolat vėl ir vėl perskaitant, tik labiau pamilstame?

 

***

Jei sutiksime, kad poezijos esmė nenusakoma, kad ji iracionali, tik juntama gyvybė ar dvasia, kurios vienos buvimas ar nebuvimas esmingai apsprendžia kūrinį: ar jis yra poezija,ar ne – tai mūsų įprastiniai, daugiau mažiau utilitarūs ar formalūs reikalavimai lyrikai pareikalaus peržiūrėjimo. Nes jei esminė, sprendžiama yra toji poezijos buvimo sąlyga, tai visi kiti turininiai reikalavimai staiga taps antraeiliai, išblės, nebeteks lemiamos reikšmės: gili prasmė, didi dvasia, vedanti tautą, atsiliepimas į svarbiuosius gyvenimo įvykius, moralės ar didaktikos elementas ir t.t.

 

Mūsų požiūriams dažnai būdinga painioti poezijos paskirtį su prozos. Teisingai; proza turi atvaizduoti gyvenimą, žmones, atspindėti tikrovę – nesvarbu, tikram ar kreivam, ar fantastiškam veidrody. Jai nevalia būti be turinio, be idėjos. Ji, be to, turi laisvę susimaišyti su visų rūsių pašaliniais menui elementais: filosofijos populiarizacija (nes beletristinė ar eiliuota filosofija neišvengiamai tėra populiarizacija ar vulgarizacija, kadangi stokoja būtino filosofinei minčiai griežto preciziškumo), mokslu, socialinėm doktrinom, politiniais klausimais, net –didaktika ir t.t. Todėl jos vardas ir yra – proza.

 

Tačiau kas šiandien dar išdrįstų reikalauti, kad Van Gogho „Saulėgrąžos“ jį mokytų ar bent tiksliai perteiktų botaniką? Kokiam naivuoliui parūps, kurį konkretų savo gyvenimo įvykį ar kokį peizažą –žemės ar rojaus – piešia jam Bacho muzika?

 

Deja, poeziją – turiu galvoj grynąją lyriką, ne proginę, socialinę, patriotinę, filosofinę ar kitu būdu pritaikomąją poeziją, – mes vis tebežeminam savo tuo nelyginant kurpišku reikalavimu, kad puspadžių vinių skaičius paveiksle būtų tikslus. Mes vis tebereikalaujam aiškaus, apibrėžiamo turinio, minties. Kas dar neskoningiau: mes nuolat tebeieškom atlapotos širdies, varvančių ašarų, rašalinio kraujo!

 

Išmokt gryno estetinio džiaugsmo, plūstančio į mus iš didelės tapybos, iš didelės muzikos, ir nebeieškot suprastintų turinių ir minčių – tatai reikalauja iš mūsų pačių gerokai praturtinti savo turinį bei mintis... O poezija – ji gal ir dar daugiau reikalauja, nes jos medžiaga – žodžiai – neišvengiamai turi konkrečią prasmę, ne vien plastinę vaizdo jėgą skambumą ar poetinį žavesį, – ir tatai mus juo labiau klaidina. Mes lengvai pasiduodame prasmės dominavimo apgaulei, kuri iš tikrųjų tik užtemdo poezijos pagavimą.

 

***

Šių eilučių autorius vis suka ratu aplink, neišbrisdamas iš įžangos, neišdrįsdamas prieiti prie Henriko Radausko, paliesti jo Strėlę danguje. Tebūnie atjaustas ir atleistas šis baugumas! Nes jis kyla iš atsakomybės jausmo – prieš poeziją, prieš autorių. Nes visi žodžiai tampa apgailėtinai lėkšti, kai jais nori papasakoti grožį, jau išsireiškusį tobula žodine forma didelio talento kūriny. Nes poezija yra gyva visuma, kurios negalima skaidyti jos nepažeidžiant, kaip negalima būtų aiškinti, kas yra gyvas žmogus, ištraukiant iš jo širdį ir parodant: štai, matot, kokia ji, toji gyvybės jėga, sunki, kruvina!.. O žmogus tuo tarpu... Na, tas pat atsitinka ir formaliai ar tematiškai skaitant poeziją. Tik tas skirtumas, kad ji temiršta po vertintojo plunksna, bet, dėkui Dievui, viena pati lieka gyventi toliau.

 

***

Ir vis dėlto, atleiskite, operuojamasai! Būtinybė verčia užbaigtą išgyvenimų ir forminės meistrystės kūrinį – Strėlę danguje – narstyti elementais. Sakytumėt, kokia būtinybė? Toji, kuri neleidžia kuo besidžiaugiančiam žmogui nurimti vienam ir verčia jį žūtbūt ieškoti atjaučiančios sielos. Būtinybė šaukti apie šią poeziją, kokia ji graži, kad – galbūt – kieno nors dar nepraregėjusi sąmonė pabustų ir, priėjusi prie jos, pasidžiaugtų drauge. Galbūt! Tik toji viltis.

 

***

Strėlė danguje – taip savo poeziją pavadino Henrikas Radauskas, ir nuo to mes turime pradėti. Strėlė danguje – ar tai nereiškia skridimo, atitrūkusio nuo žemės, vienišo, ar tai nereiškia aštraus, skaudaus, metalinio smigimo? Strėlė danguje – vaizdas, surastas aiškiaregiška precizija: taip tobulai jis išreiškia šios poezijos pobūdį.

 

Šio vardo eilėraštis užbaigia ir tarytum reziumuoja skyrių „Dainos gimimas“, skirtą poeto santykiui su kūryba – jį reiktų išcituoti visą, todėl – atskleiskime rinkinį.

 

Kūryba yra poeto likimas – ne laisva valia. Jis nėra šaulys, tik paleista strėlė. Jos skridimas – išimtis, nes jis – netikėtumas pačiam šauliui.

 

Taikyta kitur, strėlė sminga nelauktu būdu, į neskirtą taikinį, atverdama grožį ir tragizmą. Strėlė pataiko į statiška forma miegančią gamtą – ir nuostabiu, jau gyvu, jau virpančiu vaizdu atsiskleidžia jos trapus, praeinąs grožis (obels žiedų debesis nusileidžia jūros bangon). Poetas, kaip tas pasakos princas, pabučiavimu prikelia miegančiąją gražuolę – gamtą (visi „Primavera“ skyriaus eilėraščiai ir daugelis kituose skyriuose).

 

Bet trys griežti, tikslūs ir taupūs, atmetę rimo puošmeną eilėraščio vaizdai sminga gilyn, tarsi kerta ir persmelkia vienas kitą. Lyg vis giliau klausiąs poeto žvilgsnis.

 

***

Antras smigimas, pagavęs mane, dar sužavėtą nuostabiu pirmojo grožiu, griauna pakilią nuotaiką. Jis parodo kraują ir sutemas, jis sminga į pačią gyvybės versmę – saulę. Mes dar nepagauname vaizdo esmės o jau skamba atsiverdamas tragizmas, ir mes sužeisti. Saulėlydis? Taip, bet žmogaus. Ir visos spindinčios mylimos žemės baigtinumas. Mirtis.

 

Žmonės beviltiškai kovoja pralaimėtąją būties kovą, jie reikalauja atsakymo iš dangaus – kur prasmė, kame paguoda? Strėlė sminga į naktį, nepersmelkiamą, kupiną siaubo ir šalčio. Ji neranda ieškomojo Dievo ir todėl nedrįsta grįžti pas žmones, laukiančius iš jos pagalbos – prasmės atskleidimo. Ji lieka viena klajoti „tarp šaltų žvaigždynų“.

 

Štai visas poeto likimas ir jo credo – visa, ką užtektų pasakyti apie idėjinį poeto pasaulį, jo paskirties suvokimą.

 

Tatai išreikšta trimis klasiško penkiapėdžio jambo posmais, kiekvienu šešių eilučių, kurių šeštoji – finalinė, sprendžiamoji – energingai nukirsta iki trijų pėdų. Nėra ilgų filosofinių išvedžiojimų, nėra – absoliučiai nėra – jokių asmeniškų žalių jausmų rodymo. Tėra trys tokie objektyvūs, santūrūs, tariamai bejausmiai vaizdai.

 

Ir juose uždaryta tikra, nuostabi, tobulai skambanti poezija. Ir dėl jos – kiek daug uždaro prasmingumo, kiek daug žmogaus, jo meilės žemei, žmogui ir jo nevilties.

 

***

Gal šitas mažas interpretacijos bandymas nėra visiškai tikslus ir jau neabejotinai – už ką ir įžangoj atleidimo prašyta, – suvedant į konkrečias mintis, čia nupiginta ir nustumta eilėraščio iracionalioji, poetinė galia.

 

Tačiau gera poezija visada leidžiasi labai įvairiai pajuntama. Esminga yra tai, kad įsiskaitoma ji nuolat turtėja, įgyja daugiau spalvų, iš karto nesuvoktų, – tarytum vis arčiau pažįsti ir pamilsti žmogų. O prie Radausko – sunku prieiti: jūs nerasite jo poezijoj atlapotos krūtinės, širdies žaizdų draskymo, tokių artimų mūsų sentimentaliai širdžiai ašarų, skundų, isteriško šauksmo. Net tas „aš“, kuriuo poetas kartais kalba, arba yra identifikavimas savęs su įsivaizduojamu asmeniu, arba santūriai objektyvus, niekur nepareiškiąs ko nors panašaus į kitų mūsų poetų intymų atvirumą ar pretenzijas į savo asmens nepaprastumą. Visame rinkiny nerasi autobiografinių motyvų – savo atskiros tėviškės, savo vaikystės ar jaunystės, konkrečių įvykių ar meilės.

 

***

Tik viena tema ryškiai eina per asmeniškąjį „aš“: kūryba, poezija. „Dainos gimimo“ skyriuje, prieš „Strėlę danguje“, yra dar 12 eilėraščių. Galbūt jie yra tematiškiausi visam rinkiny, kai kuriems jų kenkia net tam tikras atviras deklaratyvumas; bet gal kaip tik dėl to mes galime lengviau išplėsti poeto santykio su kūryba vaizdą, taip uždarai ir tobulai mestą „Strėlės danguje“ eilėraštyje. Tatai mums padės suprasti visą jo kūrybą.

 

Strėlės vaizdas jau buvo pasakęs pagrindinį momentą: poeto kūryba yra likiminė, primesta, jis tėra strėlė, nežinomo šaulio paleista, tačiau jo veikimas yra aukščiausias intensyvumas. Poetas kuria tarytum ne savo noru, bet talento, įdiegto jam, reikalavimu iš būtinybės. Turiu dainuoti – kelis kartus sako jis („Apolonas“). Daina ateina į jį kaip aidas „angelo giesmės“, kurią jis girdi savy, kur susiliejus pasikartoja Žemė su dangum („Sapnas“). Daina yra pašnekesys su dievais, vėliau užrašomas („Sugrįžimas“). Ją atneša „dangiškas vėjas“ („Dainos gimimas“). Taigi Radauskui poezijos kilmė yra pasąmoninė: poetui tereikia „kartoti paskui“ padovanotąsias dainas (čia poetas visur kalba apie patį esminį vadinamojo įkvėpimo momentą, nesiguosdamas mums, kiek darbo ir išmanymo reikalauja dainų „užrašymas smėly“).

 

Įsiklausymas į dangiškąjį vėją atitolina poetą nuo to, kas visiems kitiems yra vienintelė tikrovė – nuo kasdieniškosios buities. Jis susvetimėja jai, jis gyvena savo daina ir vaikščioja žeme „...vienas, neramus, / Neprijaukinamas, kaip katės“. Jausdama jo ypatingumą, aplinka yra priešiška poetui: „Iš mūsų juokias padavėjos / Ir frantai šaiposi kvailai“ („Poetai, arba Katastrofa“). Tačiau jis žino, kad poezija yra galingesnė už visą jį supančią prozinę butaforiją su jos frantais, kinais, patefonais, pasagom ir vinim ir t.t. Poezija yra Orfėjaus daina, kuriai paklūsta viskas. Ji sprogdina tariamąją realybę, atskleisdama buities beprasmybę, baigtumą. Ji taip pat prikelia gyventi, kas be jos tėra medžiaga.

 

Tačiau tenesuklaidina mūsų tokie žodžiai kaip „dangiškas“, „nežemiškas“, „angelas“ ir panašūs. Radausko poezijai svetimos religinės nuotaikos. Modernus pagonis, tolimas Petronijaus palikuonis, Radauskas mėgsta kartais pažiūrėti į pasaulį antikinio mito akimis. Iš čia – grakšti pynė antikinių motyvų, kuriais lyg brangiais senoviškais ornamentais jis nusagsto savo poeziją, suteikdamas jai keisto grožio – grožio, kylančio iš antlaikiškumo. Net peizažas, kuriame tebeskamba ožiakojų satyrų vamzdžiai ir kur tebeviešpatauja linksmas, bene didžiausias po Apolono Radausko dievas Panas, – tas peizažas yra Olimpo papėdėje, kur mitas tebėra tikrovė.

 

„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, – sakė Radauskas dar pirmajam rinkiny, Fontane.

 

***

Radauskas beveik niekur nėra autobiografiškas. Jo „aš“ reiškia čia Homerą, čia satyrą, čia jūrininką, čia kažkokį jauną įsimylėjėlį į blondinę angelą, besiilgintį jos smuklėje, bet rečiausiai – jį patį. Gal tai todėl, kad lyg pakeleivis nuo Parnaso praeidamas žemės kloniais ir nuostabiai matančiom akim suskindamas savin kaip žiedus žmones ir jų gyvenimus, ir peizažus, ir visa, kas juda, kas žydi, kas taškosi lietuje, kas myli ir miršta, – poetas neturi savo kasdienybės. Buitis yra visų, lyg koks visuotinio telkšojimo ežeras, kur plūduriuoja greta ne tik žuvys, undinės ir vosilkos, bet ir kinai su patrankom, ir nyki geležų parduotuvė, kurioje užkalta liūdi meilės mergaitė, ir tos kvepiančios liepos ties paštu, ir kapai. Po vieną praplaukia visa tai pro parnasietį, grįžtantį iš dievų pasišnekėjimo, ir kiekvieno žmogaus ir daikto sielon jis užeina trumpam paviešėti, lyg prisitaikydamas sau jų veidus. Tuo būdu jis juos visus supranta ir užjaučia, ir todėl „laiškai sau“, kuriuos grįžęs namo – į savo vienumą – jis sudės dainomis, bus pilni meilės. Bet – meilės diskrečios, neįsiteikiančios, neatskiestos sentimentalumo. Nes nė valandėlei nesiliauja pūtęs dangiškas vėjas, ir Panas grojęs, ir iš poeto atminties niekada neišsprūsta skaudus Apolono profilis, kaip įpareigojimas.

 

***

Vienas didžiausių galimų nesusipratimų – laikyti Radauską galvotiniu, žaidžiančiu forma „šaltu“ poetu.

 

Radausko poezija, kaip retai kuri, yra pilnakraujė, gyvybiška ir vyriška. Ji neturi nieko bendra su tuo anemišku romansų su gitara verkšlenimu, ieškojimu pernykščio sniego, tokiu įsipilietinusiu toje ašaruvėje, kurią mėgstame su pasigėrėjimu vadinti „tikra širdies lyrika“.

 

Radausko jausmas yra paprastas ir tikras. Poetinė tema, kurią jis sako, visada yra tiesa – išgyventa iki žodžio, be prievartos turinio ar formos naudai, be pozos ar manieros ir be melo, be nenuosaikaus patoso, be dailinimo ir savim grožėjimosi. Toji tiesa gimsta iš autentiško, visiškai individualaus pasaulio išgyvenimo. Kaip praregėjimas, ji visada lydima stiprios emocijos, o kultūra, skonis, žinojimas, technika – visa tai atskuba, tuoj jai kilus, – tvenkti jausmų upės, kreipti jos vagos, dailiom krantinėm suimti jos krantų.

 

Įforminimas niekad nekrinta į akis kaip dominantė, nors ir koks jis tobulas būtų. Technika yra tokia laisva ir natūrali, kad retai bepastebima. Iš esmės lieka poetinis išgyvenimas, užangažuojąs visą poeto asmenybę, nesuskaldytą į protą bei jausmus, gaivalingas ir vyriškai stiprus, trykštąs kupinais fantazijos ir grožio vaizdais. Mumyse tat atskamba pajutimu naujos poetinės tiesos ir pagamina vieną gražiausiųjų džiaugsmų, duotų žmogui, – nesuinteresuotą, atsidavusį estetinio išgyvenimo džiaugsmą.

 

***

Henriko Radausko lyrika mūsų poezijoje užima visiškai atskirą, sakyčiau – izoliuotą, padėtį, nesiremiančią į jokią lokalinę tradiciją ir neturinčią sekėjų. Ji išsivystė ne iš Vienožinskio armonikinių dainuškų, ne iš tautiško Maironio ar Keturių vėjų Binkio, o iš viso pasaulinės poezijos lobyno, gerai Radauskui pažįstamo (panašiu keliu šiandien vystosi ir Nykos–Niliūno karta).

 

Tačiau jei kas Radausko universalumą paverstų nelietuviškumo priekaištu, jam galima būtų atsakyti štai kas: dar niekieno poezija iki Henriko Radausko lietuvių kalba nesuskambėjo tokiu išbaigtu muzikiniu grožiu ir turtingumu ir drauge – tokiu krikštoliniu paprastumu ir aiškumu. Dar niekad ji nebuvo tokio laipsnio kultūrinė kalba. Senovinis jos tekėjimas dar niekad taip nepriminė savo taurumu ir išraiškos jėga antikinės lotynų poezijos. Iškelti mūsų kalbos vidinį muzikalumą, jos plastinę jėgą, jos ramų grožį, nuvalyti poetinį leksikoną nuo naivių pseudoliaudiško stiliaus provincializmų, suteikti jai nuostabų lankstumą nesigriebiant jokių įmantrių formalistinių nenuosaikumų – tai pavyko šiam poetui.

 

Be abejonės, čia daug lėmė nepaprasta Radausko klausa muzikiniam kalbos elementui, žodžio spalvai, strofos ritmikai ir melodijai, metro derinimui ir su vaizdų medžiaga, ir su pačios kalbos charakteriu ir dinamika. Lėmė ir puikus lietuvių kalbos pažinimas ir jutimas.

 

***

Kūryba – dinamiška sąvoka. Ji reiškia vyksmą, tapimą, metamorfozę. Ji yra strėlės smigimas į sustingusį pasaulį, sukeliąs stebuklingą pasivertimą.

 

Vienas rečiausių, džiugiausių Radausko poezijos bruožų yra tas jo nepaprastas, temperamentingas veiksmingumas. Palikim kitiems skaičiuoti ir vardinti veiksmažodžius ir jų vartoseną. Tam nėra nė reikalo, kai poezijoje viskas kvėpuoja, juda, viskas verčiasi kūlverčiom, ritasi, šoka, trykšta ir kai net epitetai – tie veiksmo stabdžiai, kaip įprasta manyti, – yra judrūs ir gyvi. Štai eilutė iš „Peizažo“ (kurį skaitydamas negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tai pamatyta iš visu greičiu skriejančio atdaro automobilio):

 

Ir skamba vėjai, slidūs ir stikliniai...

 

Argi vėjai netampa slidus, apteką mus kaip sraunus vanduo, ar netampa skaudūs ir kieti, beveik jau matomi – stikliniai! – kai jie lenkia mus švilpdami, arba mes skriejam juose? „Slidūs ir stikliniai“ sukelia mums tą jutimą, ir štai būdvardiniai epitetai – ne vien veiksmažodžiai! – neša mums nepaprastą vaizdo intensyvumą, dinamiką.

 

Judesį Radauskas myli lyg būtų šokėjas – ne, judesys nuolat gyvena jame. Jis neleidžia savo vaizdams stovėti ar snausti, ir net miegąs pasaulis jam pilnas tigriško pasiruošimo šuoliui. Štai:

 

Gėlių krautuvėj miega pavasaris.

Mėsinėj miega raudoni jaučiai.

Jūreivių sapnuos miega šokėjos.

Transformatoriuos miega srovė.

 

Ir pavasaris (koks jau jis gaivališkas Radauskui!), ir tų jaučių piktas raudonumas, ir tos šokėjos, o ypač –jau toji srovė, – kaip visa tai budru, kaip mėgsta nemigą!

 

Radausko dinamiškumo pavyzdžiams reiktų išcituoti knygą kiaurai – iki skylių lapuose ir viršelių.

 

***

Ne taip gaivališkai, ne taip tiesiogiai, bet ne menkiau, ne mažiau stipriai ir labai esmingai veikia mus Henriko Radausko eilėraščių muzika. Lyg paslėpta poetinio poveikio versmė, toji muzika plaukia iš kiekvieno posmo intonacijos, iš ritminės eilėraščio eigos, visada aiškios, harmoningos, iš variniu tapusio lietuviško žodžio, iš daugybės subtiliai tvarkomų sąskambių įvairiausiais variantais.

 

Vienas pagrindinių muzikinių elementų – metras – paprastai daro tradicinio, klasiško įspūdį. Tačiau – tai tėra jo vidinio klasicistinio charakterio pajautimas. Jei imtume jį formaliai, schematiškai nagrinėti, tuoj rastume daugybę sąmoningų nukrypimų, nu trumpinimų, lūžimų.

 

Charakteringa tokiam lūžimui žavios miniatiūros „Mergaitė pajūry“ baigminė eilutė. Ji grakščiai ir netikėtai perlaužia gresiantį tapti monotonišku metrinį ėjimą ir, tobulai atsverdama visą ankstesnę dalį, uždaro vaizdą:

 

Ir púola širdìs ant kelių

Prieš tas žýdinčias radastàs.

 

Jau mums įprasta iš ankstesniųjų eilučių eiga turėtų būti tokia (netaisyklingai kirčiuojant):

 

Prieš tas žydinčiàs radastàs

 

Tačiau tikrasis kirtis – žy:dinčias – reikalauja nekirčiuojant praslinkti per Prieš tas – nereikšmingus žodelyčius – ir juo labiau akcentuotai iškelti – lyg pratęsti skiemenį tariant – žy:dinčias. Ir tada mes išgirstame poeto ritmine priemone išgautąjį vidinį akcentą – lyg suklupimą, lyg nuostabą prieš tą žydėjimą.

 

Metrinis lūžis suteikia naują, netikėtą intonaciją, ramų ėjimą sužaibuodama perkerta sinkopė. Panašų efektą išgauna ir kiti Radausko mėgstami ir laisvai naudojami metriniai kaitaliojimai.

 

Metrų, kaip ir strofikos, detalesnis nagrinėjimas būtų atskira, formalinė tema ir neįeitų į šių pastabų uždavinį – išryškinti vidinį Radausko poezijos pobūdį.

 

Galima pasitenkinti trumpu pažymėjimu, kad Radausko metrai, kaip išreiškia vidinį poeto ritmą, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašūs – visi „radauskiški“. Tačiau jie remiasi į visas galimas dvipėdžių ir tripėdžių metrų kombinacijas, kur pasitaiko tiek grynų, klasiškai išlaikytų atvejų, tiek labai turtingo kaitaliojimo, pavyzdžiui, jambo su daktiline pėda. Štai klasišku anapestu liula „Pilnatis“ – beveik burtiško sugestyvumo kupinas eilėraštis. Amfibrachis suskamba netikėtu griežtumu „Homero jaunystėje“. „Vienatvėje“ Radauskas sugeba iš minkšto, moterišku rimu vadinamo chorėjo išgauti rūstumą, o griežtasis „Strėlės danguje“ jambas „Pirmojoj nakty“ įgyja tokį žemės neliečiantį subtilų švelnumą, koks nė nesisapnavo patiems širdingiausiems lyrikams.

 

Daugumos eilėraščių metras tik atsiremia į vieną kurią pėdą kaip pagrindinę, bet nuolat pasikeičia vietomis su kitokia turtinguos ir nesuskaitomuos variantuos. Labai gražus pavyzdys – „Jūrininko iškeliavimas“, iš prigimties tripėdis, bet itin lankstus: atkreipkim dėmesį kad ir į visų trijų kirčiavimo rūšių eilučių pradžias, kas tačiau iš esmės nė kiek nekliūva ir ritminio piešinio negriauna.

 

Esama ir visai laisvo ritmo pavyzdžių; toks yra vienas stipriausiųjų rinkinio eilėraščių „Lunatikas“.

 

Apskritai paėmus, metro griežtumas ar laisvumas nieko nesako apie poezijos vertę – tik jo atitikimas eilėraščio idėją, jo darnumas ir, žinoma, mokėjimas juo naudotis; o šia prasme iš Radausko galėtų pasimokyti visi kiti.

 

***

Atrodo, kad grynai formaliam elementui Radauskas neskiria savarankiškos, dominuojančios reikšmės, t.y. jis nėra formalistas. Technikos dalykai reikalingi eilėraščio idėjos išraiškai. Todėl veltui šioje poezijoje ieškotume žodžių kalybos eksperimentų, jų įmantraus sintaksinio išmėčiojimo, kokio rimo perskėlimo, – apskritai kokio rėkiančio, norinčio stebint efekto. Radausko ištobulintas muzikalumas jungiasi su paprastumu ir aiškumu.

 

Panašus nerėkiąs, santūrus turtingumas būdingas ir Radausko strofikai. Daugiausia, tiesa, įprastinis, kryžminio rimavimo ketureilis – rodytųs, kaip visų. Tačiau labai nemaža dvieilių, dažnai – ketureiliai kaitaliojami su dvieiliais, kartais – po strofos atskira, blaivi eilutė („Klio, istorijos mūza“), kartais – penkios, šešios eilutės posme, arba visas eilėraštis sudaro tarsi vieną strofą. Ir vidinėje struktūroje – strofa yra moderniai lanksti. Dažniausias reiškinys – sakinių „nutekėjimas“ – persikėlimas į kitą eilutę iki jos vidurio. Sakinio sutapimas su eilute – retesnis ir tik kaip speciali priemonė naudojamas: kai eilutės sako griežtai atskirtinus vaizdus (kaip cituotame miegančių reiškinių keturių eilučių suskaidytam posme). Šiaip ne tik eilutės, bet ir strofos laisvai susipina drauge su persiliejančių vaizdu, ir kartais keli ketureiliai sudaro vieną taisyklingą gramatinį sakinį („Vasara“). Tokias išplėstas konstrukcijas kituose eilėraščiuose atsveria trumpučiai sakiniai – iki vieno žodžio. Tačiau, ilgasakis ar trumpasakis, Radauskas visur vidiniu požiūriu itin kondensuotas (todėl ir dauguma jo eilėraščių yra trumpi – nuo dviejų iki keturių strofų, aiškūs, tikslūs ir sklandus).

 

Būdinga Radausko strofikai jo abejingumas apibrėžtoms schemoms. Tai liudija kad ir faktas, jog iš 79 eilėraščių tik vienas sonetas – „Fantastiška naktis“.

 

***

Rodytųs, muzika susirūpinąs poetas turėjo reikštis rečiausiais rimais, nuostabą keliančiais asonansais. Tačiau Radauskas išvengia šito neskoningumo pavojaus – nukreipti dėmesį nuo esmės į puošmeną, į rišantį elementą. Fontano rinkiny (1935) dar buvo šiek tiek žongliravimo asonansais, tačiau Strėlėje danguje jau rimuota beveik klasiškai – neprikišamai tiksliai, bet paprastai, kartais iki maironiškumo. Visiškai normalus reiškinys – tų pačių formų rimavimas: lapus kapus, dienas dainas, padėti neliūdėti ir t.t. Tačiau ir visai turtingi, reti ir įdomūs rimai Radausko poezijoje niekur nėra skirti stebinti – jie lieka muzikalūs, kuklūs, atlieką tik savo funkciją ir nevirstą tikslu.

 

Turbūt daugiau techninio meistriškumo ir skonio reikalauja aliteracijų saikingas ir vietoje panaudojimas. Radausko balsių atliepimas, priebalsių ir ištisų sangarsių pasikartojimas eina beveik per visą kūrybą ir muzikiniu būdu formuoja ar bent brėžia ir gilina vaizdo keliamą nuotaiką. Aliteracijų naudojimą, jų gausumą apibrėžia uždavinys – idėja. Štai „Mandolinose“ poeto žaidžiama į d ir b atremtais energingais skiemenų gnybtelėjimais, mėgdžiojančiais tų instrumentų čiauškėjimą:

 

Ir čiulba debesys žali,

Ir melodingos bangos liejas...

 

Garsinės instrumentuotės principą lengviausia įžvelgti ryškiuos pavyzdžiuos, kaip „Tėvynės vėjuje“, „Šventėje parke“ ar „Undinėse“. Bet neapsirikim dėl lengviau, nepastebimiau įgarsintų eilėraščių: jie nė kiek ne mažiau muzikalūs, tik jų muzika subtilesnė, plaukianti iš pačio ritmo, iš specifiškos radauskinės pusiau dainingos eilėraščio intonacijos ir mažiau – iš aliteracijų. Kai kada jis mus ir visai atvirai kviečia linksmai ir nerūpestingai, vaikiškai padainuoti ir pašūkauti: visas šviežumo aromatas, visas gyvenimo džiaugsmas paprastutėj dainoj „Sidabriniai lietūs lyja“ kyla iš jos skambesio.

 

***

Apie Radauską mąstant, tenka užkabinti kone visus laiko bei erdvės menus, kuriuos jo daugialypė poezija saviškai perlaužia ar į kuriuos ji spinduliuoja. Argi galima nepaminėti to ypatingo spalvos ir plastinės formos jutimo, kuris keistai suartina eilėraščio keliamą įspūdį su tapyba. Tapybiškumas – bus, rodos, tikras žodis.

 

Skubu pasiaiškinti, kad išvengčiau estetinio nesusipratimo, analogiško tam, kuris kadaise buvo išpopuliarintas Čiurlionio sąskaita: jis tapęs muzikos tonus! Tačiau niekas nesugebėtų pagroti ar, ko gero, išraiškingai pašokti iš jo paveikslų natų. Ir Radausko eilėraščiai yra, žinoma, esmingai poetiški, tik jų keliamas įspūdis dažnai turi čia tapybiškumo, čia muzikos, o dažniausiai – abiejų drauge. Sakytum, jo spalvos yra skambios – veržlios, grynos, nepastelizuotos, nemurzinos, neduslios; o jo vaizdai, jo skambesiai yra sodrūs ir spalvingi. Tik tos muzikos ir tapybos prigimtis kitokia – poetinė, ji nepriklauso nuo paminėjimo eilėrašty žodžių „žalias“ ar „groja“. Sąlygiškai vartojami, tie terminai čia reiškia ypatumus, kurių būdai ir dėsniai glūdi pačioje poezijoje, joje tepajuntami ir tevartojami.

 

Įspūdis kelia asociaciją, ir „Sapnas“ tuoj pašaukia jame paminėtojo El Greco vaizdą Toledo kalnuose; kažkas artima vangogiškai ekspresijai kyla iš „Pavasario tvano“, iš „Bepročio šokio“, tapybiškumas pagauna „Rudeny“, „Fantastiškoj nakty“, ir „Primavera“ šaukiasi Renoiro – tokio subtiliai sensualaus tono ir virpančios dainuojančios linijos.

 

Neiškęsiu nepaminėjęs tos rafinuotos kelių perspektyvinių planų erdvės, to oro, kuriame gyvena „Vakarinė aušra“, ir to keisto nerealumo jausmo, apimančio klajojant tais planais – „tikrais“ ir nupieštais. Kažkokia sapno logika perkelia žvilgsnį iš kambario į šaltą rytmečio aušrą už lango, toliau jau jos, aušros, akimis žiūrinčius grąžina mus atgal, įveda veidrodin, iš jo – numeta į lakuoto stalelio paviršių, iš kur mes pamatom japonišką graviūrą sienoje, kurion, kaip į gyvą gamtovaizdį, tuoj imam plaukti, aplenkdami kurtizanę ir užgesdami prie medžio už jos, lyg būtume tolimiausias tos aušros iš už lango įžvelgimas. Įspūdis yra toks poetiškai žavus, bet ir trapus, kad jo, kaip saulės zuikelio ant rankos, neįmanoma pasakojant sulaikyti.

 

To erdvės, perspektyvos jausmo Radausko poezijoj apstu.

 

***

Grynumu poezija artimiausia muzikai, ir todėl kartais atrodo, kad poezija – tai pastanga išreikšti žodžiais sieloje augančią melodiją. Ji konkretizuojasi, visus savo ypatumus išreiškia vaizde.

 

Vaizdas yra tai, iš ko įspūdis kuria mūsų nuotaiką galingiausiai; jis yra vieta, kur pasireiškia visos poeto talento ypatybės; jis yra poeto išgyvenimo ir pasaulio pajautimo išraiška.

 

Henrikas Radauskas kuria vaizdą labai individualiai, saviškai, nesupainiojamai su kitais, kažkaip pridengtai, lyg visada liktų neišsakytumo, ir tik tariamai realų. Jo vaizduotė, turtinga įvairiausių asociacijų, iš dalies eina poeto formuojančios valios kryptimi, bet iš dalies ir veržiasi iš jo kontrolės, kaprizingai šuoliuoja, kurdama įvaizdžius, kurių sandėris su kaimyniniais dažnai paneigia logiką, bet jautriai atsiremia į savo dėsnius turintį pasaulį – pasąmonės, vizijos, sapno. Tą dėsningumą, koordinavimąsi pagal kažkokią nesuvokiamą tvarką tuoj neklystamai pajuntame, todėl ir keisčiausi, iracionalūs Radausko įvaizdžiai priimami be abejonės, įtikina. Atrodo, sąmoningas poeto erudito tvarkymas apsiriboja įrėminimu, įforminimu, iš dalies – komponavimu, o pats vaizdo branduolys, pakrautas poezija kaip žaibu, gyvena savarankišką, intelektu neįmanomą pagrįsti gyvenimą. Labai dažnai vaizdas ir vystosi audros keliais: iš tylos, iš tariamos ramybės ir saugaus jausmo, kad nereikią laukti nieko nepaprasto. Paimkim kad ir „Kino kroniką, arba Meilę“ – kaip ji nekaltai, banaliu miesčionišku romansu prasideda! Ir kaip visa tai bematant ima augti, sprogti, kokiu trimito variu prasiveržusi gaudžia paskutinių dviejų posmų patetika! Atrodo, poetui rūpi parodyti nebaigiamai galinga, metafiziška – smulkučiame gyvenimo lašely. Banaliam dviejų širdžių virpėjime gyvena galingiausių jėgų dvikova, kryžiuojasi meilė ir mirtis. Šviesa, kuria savo vaizduose Radauskas nušviečia kasdienius įspūdžius, įvykius, jausmus, – toji šviesa ateina ne iš saulės. Jos prigimtis kitokia – nemetanti šešėlių sapno šviesa, ji leidžia matyti pro daiktus, ir spalvos, gimstančios jai lūžtant, neturi kalboje vardų. Tačiau reikia truputį imti įtarti, reikia jautriau įsiklausyti, įsižvelgti, kad suprastum – esi sapne. Nes visa atrodė taip nekaltai, tikroviškai: ir ties paštu kvepėjo liepos, ir ant stalo gulėjo jo žalia medinė varlė, ir našlaičiai ėjo parku, surikiuoti poromis... Bet – juk tame tikroviškiausiame iš parkų poetas ir vienas iš našlaičių pamatė šakoje verkiantį naujagimį angelą. Juodu net parodė jį mums pirštu – vėlgi visiškai tikrovišką, savaime suprantamą tame medy, lyg obuolį ar žiedą. Ir mes ėmėm įtarti, ir staiga supratom: visa tikrovė su jos itin realistinėm detalėm, visais kinais, krautuvėlėm, frantais ir patrankom – visa tai buvo gudri dekoracija. Mes įžiūrėjome pro jos plyšius – ir triumfuojantis nerealumas (o gal siurrealumas) ėmė vėjais veržtis ir verpetuoti visuos eilėraščių kampuos. Tada nebeliko paprastų blondinių – jų vieton įsiveržė undinės aukso plaukais, ir nimfos, ir tos atgijusios majoliškos merginos, kurių karšta jaunatvė tirpdo sniegą ir traukia žiedus iš ledinės žemės. Tada miškely linksmos ėmė šokti fleitos, ir toks pat linksmas stiklinėmis kojomis bėginėti lietus, ir prajojo jaunutė ragana, vardu Kornelija, o pavargusi peteliškė užmigo lunatiko širdyje. Ir galingiausiasis iš gaivalų, pavasaris, pasivadino Primavera ne dėl įmantrumo, bet kad tuoj iškiltų nuostabaus subtilumo Botticelli paveikslas, atgytų ir apsigyventų jame.

 

Kiek poetų pilnaty, elegiškai nusiteikę vieni su savo vidaus daina braidžiodavo miškais, paupiais! Ir jie dažnai pasakodavo mums, kad matę undinių ir elfų, o mes netikėdavome, žinodami, kad tai tėra suprastina per „tarytum“ – tarytum matė, kaip buvę gražu! O Radauskas eina tais pat keliais, vienas kaip jie, ir nemato stebuklų, ir piešia mums tikrovišką naktį, ir beveik proziškai pastebi, kad „Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, / Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas.“ Pastebi – ir eina vienas toliau. Bet mes jau žinome: nėra jokių besijuokiančių vagių ir verkiančių moterų – tai staiga išnirę ir vėl dingę vaiduokliai, ir mėnulio šviesoje miškas tampa pasakiškas, nerealus. Ir jis – ne žemėj, bet poeto sapne.

 

***

Turtinga, didelės jėgos estetinius vaizdus kurianti vaizduotė yra viena iš talento sudedamųjų dalių, ir ji yra dievų dovana. Tačiau poeto nuopelnas yra toji atranka, kai jis atranda tiksliausią, reikalingiausią vaizduotės peršamą įvaizdį. Radausko poezijoje vaizdai stebina visų pirma nepaprastu glaustumu, kondensuotumu, taiklumu. Kokia daugybė vaizdų, gimstančių toje kūrybingoje vaizduotėje, turėjo būti be pasigailėjimo atmesta, kad liktų taikliausias, t.y. tas, kuris atitinka poetinę idėją, kuris yra tiesa. Ir labai dažnai toji tiesa slypi pačiame kukliausiame, paprasčiausiame žodyje, toli gražu nesiekiančiame nustebinti originalumu, kūrėjo asmenybės nepaprastumu ar kitokiu efektu. Tas turtingojo kuklumas ryškus, pavyzdžiui, „Paprastose dainose“ arba „Homero jaunystėj“.

 

Radauskui kartais užtenka paprasto kartojimo, kad visa kasdienybės nykuma, jos monotoniškas ritmas taptų kūnu:

 

Sugriuvo pilys, mirė pasakos.

Miestelis rudeniu patvinęs.

O krautuvėje – virvės, pasagos

Ir vinys, vinys, vinys, vinys.

 

„Krautuvėlės pardavėja“

 

Čia toji vinių lavina, užgriuvusi nuviltą, nykstančią mergaitę, yra stebėtinai nepaprasta ir drąsi – kaip tik savo paprastumu. Eilėraščio kulminacija stipri ir nuotaikinga, nes tai paprastutei priemonei meistriškai rasta vieta.

 

Pakartojimai gal ne taip būdingi Radauskui kaip sugretinimai, išvardinimai. Ir čia jis tikslus, kiek galima lakoniškas, niekad nevirstas daugiažodžiautoju, bet vienu minimu dalyku kontrastingai atšešėliuojąs kitą, šalia šiltos teikiąs šaltą spalvą atsvarai, o iš jų eilės sudarąs skambančią vienumą – jau tikrą gyvenimą. Visa pirmoji balto eilėraščio „Debesys“ dalis paremta šitokia virtine išvardinamų ne vienos eilės ir reikšmės vaizdų, kurie eina vienas po kito kaip palaidai, apatiškai besikaitaliojančios mintys.

 

Kitur tie išvardinimai lakoniški iki formulės, lyg apimantys visus galimus atvejus:

 

Koks tu vienas, vienišas esi

Laimėj, baimėj, meilėj ir mirty.

 

„Vienatvė“

 

Jau cituoti „Lunatiko“ miegančiųjų reiškinių vaizdai yra sugrupuoti netikėtumo, vidinio nesuderinamumo principu. Miega: pavasaris – raudoni mėsinių jaučiai – šokėjos – elektros srovė. Toks kontrastingas prasminiu prieštaravimu negrindžiamas fantazijos šuolis juo labiau stebinąs, nes žmogaus psichologija labiau linkusi prie giminingų asociacijų. Banalus poetas, paminėjęs pavasarį, būtinai čia pat turėtų prisiminti kokius žydinčius medžius, žoles, lakštingalas, upokšnius ir t.t.

 

Radausko vaizduose, jo metaforose daromas vaizduotės šuolis yra stebinąs, jo asociacija dažnai labai tolima, ir jungtis, lyginamųjų objektų atstumo suploninta, vos tesilaiko, įtempta kaip styga. Imkim pirmą atsiverstąjį eilėraštį: jau tarp temos, išreikštos pavadinimu „Viltis“, ir jos vystymo yra tas vos pagaunamas ryšys. O pačiame eilėrašty – kokios lakoniškos taip standžiai nulipdytos metaforos!

 

Panašus atvejis – viename gražiausiųjų, iš subtiliųjų subtiliausiųjų kūrinių – „Pirmojoj nakty“. Ir ten pavadinimas kaip prasminga dalis įsijungia į eilėraštį, suteikdamas jo nuotaikai retumo, nepakartojamumo.

 

Kiekvienas žodis toje glaustoje lyrikoje yra reikšmingas, o kartais vienas – įprasmina ir atskleidžia visą vaizdą. Visą vakarėjantį, pavargusį, bet dar nerimstantį, neišsisprendusį „Prieblandos“ gyvenimą, jo tragiką atveria baigiamosios eilutės epitetas:

 

Ir draikos vėjyje žili plaukai.

 

Išorinė vaizdų forma yra tokia išbaigta ir estetiška, kupina pirmiau minėto dinamiškumo, muzikos, spalvos, tokia sukristalizuota, kad beveik tampa fizine realybe, kurią kaip brangakmenį norisi paliesti, apžiūrėti iš įvairių jo lūžimo kampų.

 

„Dvi žvaigždės“, „Jūrininko iškeliavimas“, „Fantastiška naktis“, „Lietus“, „Ruduo“, „Mėlynos gėlės vakare“, „Pavasario naktis“, „Melancholija“, be jau minėtų ir dar daugelio neminėtų, – tai vis kitokios nuotaikos, kitokio vidinio ritmo estetiniai perlai, kuriuose estetizmas iš vidaus nušviestas gyvo, kūrybingo žmogaus jausmu ir susimąstymu. Rašinio apimtis neleidžia išcituoti ypač stringančių vaizdų; tačiau juos skaitytojas su juo didesniu džiaugsmu ir savo skoniu rankios pats.

 

***

Visos šios pastabos neturėtų teisės pretenduoti į nuoširdžią nuomonę, jei nebūtų iškelti ir kai kurie pavojai, kurie gresia Radausko poezijai ir iš kurių jis ne visada išeina kaip laimėtojas.

 

Poezija, kurioje estetas ir formos meistras grumiasi dėl pirmavimo su laisvai, improvizuotai besiveržiančiu temperamentingu kūrėju, yra kovos laukas, ir jame esti žuvusių.

 

Iš kur ir kaip kyla tai, kad Radauskas, su savo puikiu skoniu ir toks organiškai sutapęs su poetine tiesa, kartais atsistoja jam netinkančion, kiek ciniškon, kiek pamaiviškon pozon? Kodėl gryniausias iš mūsų lyrikų kartais išduoda pats save ir ima ironiškai, pusiau proziškai sakyti kažką tarpinio tarp satyros ir eiliuoto feljetono, kur sveria kaip tik jo vengiamoji „literatūrinė“ ar savotiškai aktuali medžiaga? Gal tai reakcija prieš įgimtą jausmingumą, kurio poetas kartais tarsi gėdinasi ir stoja kovoti su jam, vyriškam lyrikui, visiškai negresiančia sentimentalumo šmėkla?

 

Laimei, kalbamojo pobūdžio darbų į knygą prasibrovė vos keli; bet vis dėlto prie dievų puotos stalo šalia Orfėjaus nevertėjo sodinti senio Joskės, mirusio kioske, ir kažin ar net Violetta la Traviata buvo čia laukiama viešnia („Senelės darbai“ ir „Patefonas“).

 

Panašių pralaimėjimų temai pasitaiko išbarstytų ir kitur – po eilutę, po žodį. Man rodos, kad iš prozos į poeziją nepaskridusių momentų turi „Mandolinos“, „Vėjas ir lietus“, „Mergaitė bėga į mišką“ ir dar šis bei tas. Negaliu čia atsiprašyti už gal klaidingą, nes subjektyvų, įspūdį, kadangi poezija ir jos pajautimas visada yra subjektyvūs. Štai mano klausai – „Pavasaris, per snukį mušdamas...“ – šiame kontekste tikrai priimtinas su antausio malonumu, o to paties eilėraščio pabaigoj „Mergaitė, iki šiol bijojusi, dabar bučiuoja su džiaugsmu“, – iki priklumo banali ir sužaloja tai, kas tame eilėrašty buvo vertinga (o kitur drastiškas: „Velniop nueina aukštas menas...“ yra puikus!). Viskas yra leista mene, nėra banaliausios kasdienybės, kuri negalėtų suskambėti angelo giesme, ir Radauskas nuolat tai įrodo, iš purvinos, juodos anglies išdegindamas deimantus. Tačiau yra žalių, neperkurtų elementų, prozaizmų. Jų pavojus Radauskui didėja ten, kur eilėraščiai tampa tematiškesni, kur kas nors deklaruojama („Prarastas rojus“) arba replikuojama į deklaraciją („aš nevedu tautos“). Radauskas – ne giminė Heinei, ne satyrikas ir ne visuomenininkas, jo stiprybė – nesuinteresuotoji, grynoji lyrika, kurioje jis neturi lygių nei vaizdo vidiniu degimu, nei forma.

 

Dar vienas pavojus tarsi šmėkščioja tarp šios rinktinės knygos puslapių; dar labai nedrąsus (nedrąsu ir tvirtinti), bet jau lyg ir juntamas: tai pavojus kartoti patį save – tai, kas jau pasiekta. Jis pasireiškia čia paralelėmis vaizdų sistemoje, čia nuotaika, čia – net pamėgtų ir iš tiesų puikiai vartojamų motyvų naudojimu. Pagaliau tai sudaro savotiško vidinio izoliavimosi, užsidarymo į jau turimą pasaulį įspūdį. O Radausko knyga, ypač kai įvertini milžinišką užaugimą nuo Fontano, tarytum įsipareigoja ateičiai. „Sutemų“ skyrius, ypač – iracionaliausieji eilėraščiai, tarytum žada vis gilesnio įžvelgimo kurinių. To negalima pasakyti apie miniatiūras a la „Mergaitė pajūry“: jos jau tobulos, ir tolesnio kelio joms nesimato.

 

Iš didelio poeto mes turime teisę daug ir vis daugiau laukti.

 

***

Galima butų pabaigai pabandyti prisegti Radauskui, kaip ordiną, rūšinę etiketę, kad būtų aišku, kurioje vietoje ir šalia kokių giminaičių pastatyti jį knygų lentynoje.

 

– Klasikas, – tartume mes, atkreipę dėmesį į formos preciziją, aiškumą, į antikinius motyvus tokiuose kūriniuose kaip „Homero jaunystė“, „Tėvynės vėjas“ ir kitur, ir padėtume knygą šalia Lecomte'o de Lisle'o ar Heredia, šalia Parnaso. – Ne, jis estetas, kaląs eilėraščius kaip auksakalys, – suabejotume vėliau ir, prisiminę Gemas ir Kamėjas, padėtume jį šalia Théophile'o Gautier. – Ne, jis artimesnis mūsų laikams, jo klasiškumas primena rusų akmeistus, Mandelštamą, jo intymus paprastumas artėja į Achmatovos („Tavo balsas švelnus ir gilus“). – Betgi –ne, jis tikras siurrealistas! – tik paskaitykite „Bepročio šokį“, „Angelą ir seserį Angeliką“, „Lunatiką“, „Sutemas“... Ir mes susimaišytume, nebežinodami, kur jį padėti ir kokių giminių šauktis.

 

Gal būsiu įrodęs šitokio „antspaudo“ beprasmiškumą. Kiekvienas tikras ir naujas poetas – ne epigonas, o kūrėjas, – pasiskolinęs svetimą dūdelę, visada kuria savo stilių, savitą gaidą.

 

Ir atsakymas į klausimą, kokios jisai krypties, darosi vis aiškesnis, virsdamas atskira sąvoka: jis yra Henrikas Radauskas.

 

1951

 

Radauskas : apie kūrybą ir save : recenzijos ir str. : H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius : Baltos lankos, 1994.