radauskas henrikasradauskas henrikas


Henrikas Radauskas. Eilėraščiai, 19651970.

 

Atsiverskime pirmą pasitaikiusį Henriko Radausko knygos puslapį:

 

Jumper County


Čia baltas medis tyliai ganosi,

Šaltiniai šnekas mandagiai,

Ir, kaip senoviniuos romanuose,

Ant rožių nutupia drugiai,

Augina džiną kadugiai.

Ir šitą džiną geria jūrininkai,

Kol juos laivan grąžins gaidys,

O gal ne jūrininkai, – mūrininkai,

Kurie bažnyčią pastatys.

Aplink šventorių avys ganosi,

Banguoja miežiai ir rugiai,

Ir, kaip senoviniuos romanuose,

Su rožėm kalbasi drugiai,

Augina džiną kadugiai,

Šaltiniai šnekas mandagiai.

 

Tai anaiptol ne pats žinomiausias – ir ne pats geriausias – Radausko eilėraštis. Ir vis dėlto jame jau matyti visas poetas. Įstabiai grakštus, nepripažįstąs netikslaus rimo, išskydusio metro, atšipusio sakinio. Mokąs taupiai ir įspūdingai naudoti aliteraciją. Gerbiąs griežtą struktūrą, aidus, atliepimus, kurie gal ir yra poezijos esmė. Sklidinas ypatingos, truputį senamadiškos, ironiškos elegancijos. Nevengiąs pabrėžti savo „užsienietiškumo“ – netgi eilių pavadinime. Mat, poetas visada yra užsienietis, jau todėl, kad ateina iš savo uždaro ir vienintelio pasaulio. Tas Radausko pasaulis knygiškas – „kaip senoviniuos romanuose“, – ir, bent šiame eilėraštyje, gražiai idiliškas: drugys, šaltinis ir rožė virsta lengvabūdžiais pašnekovais, o medis įgyja kiek daugiau gyvybės, negu jam Dievo duota. Poetas suvokia, jog tas pasaulis nėra visiškai tikras, tačiau didžiuojasi jo dirbtinumu. Ir eilėraščio centre nepastebimai sugretina savo amatą su dviem senoviniais, bemaž mitiniais amatais – jūreivio ir statytojo. Nes rašymas yra ir nesibaigianti statyba, ir amžina kelionė.

 

Pomirtinis rinkinys, sudarytas jau ne paties poeto, o jo draugų, išleistas bibliofiliškai, su pietetu ir meile (nors su viena rimta klaida – sukeisti vietomis 72 ir 73 puslapiai). Vis dėlto šitokie rinkiniai kiekvienam poetui paprastai būna sunkus egzaminas. Autoriaus neperžiūrėta, nesukomponuota, iš likučių sudaryta knyga retokai virsta reikšmingu literatūriniu faktu. Radauskas šį egzaminą, kaip ir daugumą poetinių egzaminų, išlaiko itin garbingai. Jo paskutinioji knyga visiškai vientisa – sakytume, kristališkai vientisa. Praėjus dešimtmečiui po mirties, gerai matyti, kad tokia yra visa Radausko kūryba. Jos dėsniai pasikartoja kiekviename atskirame kristalėlyje – kiekviename eilėraštyje; gal ir kiekvienoje eilutėje, kiekvienoje žodžių sandūroje.

 

Henrikas Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Išeivijoje tatai pripažinta jau seniai. Čia esama Radausko kulto – jis, beje, nesunkiai pastebimas ir šios knygos įvade bei jos baigiamajame žodyje. Tačiau svarbiau už kultą – kuris poetams paprastai neišeina į sveikatą – yra tai, kad daugelis mūsų Radauską moka atmintinai, cituoja laiškuose ir pokalbiuose, tiesiog myli. Jis yra dažnos asmenybės dalis. Šiais laikais poetui tai labai retas daiktas. Ir taip yra ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje: nors ilgus dešimtmečius Radauskas ten buvo beveik neprieinamas, visada atsirasdavo žmonių, kurie persirašinėdavo, rodydavo kitiems, kartodavo Radausko posmus. Draugų susibūrimuose dešimtis kartų išgirsdavau: „Jie kirviu sukapojo žodį“, „O laikrodis kartoja seną melą, kad laimė šypsosi, kad ji gera“. Arba ir ką nors žymiai lengvesnio, padykusio – „Nuo kalno upėn ritasi peizažas“, „Mušta, Maryte, tavoji korta“. Iš tikro puiku, kad šiandien į Lietuvą viešai sugrįžo beveik visa, – nors ir ne visa, – ką Radauskas parašė. Vis dėlto esama istorinės teisybės ir atpildo pagal nuopelnus.

 

Kad aukštas Radausko vertinimas yra teisingas, aišku iš pirmojo žvilgsnio. Šalia savo amžininkų jis atrodo maždaug taip pat, kaip Maironis atrodo šalia Vaičaičio, Armino ir Kudirkos; anieji verti dėmesio, istoriškai reikšmingi, netgi savaip įdomūs ir patrauklūs, bet tik Jonas Mačiulis – neabejojamas poetas „iš Dievo malonės“. Ir čia visiškai nesvarbu, kad Radauskas dauguma atžvilgių yra Maironio antipodas, o jųdviejų epochos diametraliai skiriasi. Abiejų poetų lūpomis prabyla tarsi pati lietuvių kalba – tiek tobulai, kiek tuo laikotarpiu įmanoma. Todėl kiekvienas jų eilėraštis – aiškus, perregimas, žavingas – virsta nedidele švente. Radausko geometrinis tikslumas ir saikas, jo muzika, jo santūrus, protingas humoras dar niekieno pas mus nebuvo pralenkti ir gal nebus pralenkti.

 

Ne sykį buvo kalbėta apie Radauskui būdingą distancijos pojūtį. Be to pojūčio poezija, ypač mūsų amžiuje, negyvena. Radauskas siekia objektyvaus tono, vengia emocijų ir net pirmojo asmens (jeigu kas ir prašneka pirmuoju asmeniu, tai veikiau šešioliktojo amžiaus statula, ne autorius). Jis tiesiog pasakoja istorijas – niūrokas („Dinastijos galas“), siurrealistiškai fantastiškas („Tristanas ir Izolda“), viltingas („Paklydęs girioje“); muzikuoja, kaip jo mėgstamieji baroko kompozitoriai; žaidžia spalvomis, kaip Bonnard'as. Sakytum, užsiiminėja savojo pasaulio fenomenologija – aprašinėja, aiškina, tikslina. Ne jausmas, o regėjimas, klausa ir sąmonė yra jam svarbiausios žmogiškosios galios; ir jos leidžia pagauti keistus, bet ryškius, neginčijamai radauskiškus pasaulio bruožus – spektrą, kuriame vyrauja žaluma ir rausvumas, bet taip pat ir auksas; muziką, kurioje gaudžia atsargūs trimitai ir skamba oboe d'amore.


Tačiau laikas pasakyti ir tai, kas dėl Radausko kulto ligi šiol būdavo maždaug nutylima. Ta poezija nuostabiai vientisa – bet drauge ir vienoda. Ji labai atgaivina lietuviškuosius kalbėjimo budus, bet joje slypi ir naujo automatizmo, naujos stingdančios normos pavojus. Joje gal kiek per daug delfinų, faunų ir princų, per dažnai puikaujamasi mitologiniais ir istoriniais vardais, egzotiškais terminais. Kartais ji padvelkia salonu, net tokiu salonu, kuris yra tolokai nuo sostinės ir dėl to itin stengiasi ją vytis. Tiesa, Radauskas paprastai pats tą suvokia ir tuo žaidžia. Ir vis dėlto... Kažkur esama ir pigios fin de siecle butaforijos, kabareto, nevisiškai suderinto su bendrąja eilėraščio tonacija („Kaip naujagimio perlo, žvaigždės/ Rausvas kūnas juoduos mezginiuos“); kažkur – perdėto melodramatizmo kuris kenkia, pavyzdžiui, „Mėsinės“ pirmajam posmui (kai tuo tarpu antrojo nepasigėdytų nė pats Mandelštamas); kažkur pasigirsta aleksandrizmo aidai, švystelėja nefunkcionalus įmantrumas, kuris poezijai niekad nebuvo naudingas; kažkur europietiška elegancija beveik paliečia tą ribą, anapus kurios ji virsta snobizmu ir poza. Beveik paliečia, nors praktiškai niekada neperžengia (tuo tarpu, sakykime, Mieželaitis visas yra anapus tos pavojingos ribos).

 

Be to, Radausko formalinis korsetas labai jau ankštas; etiketas nors ir žavingai griežtas, bet gal perdėtai griežtas. Lietuvių poeziją Radauskas išlaisvino nuo daugybės įkyrėjusių štampų ir draudimų, nuo vadinamojo papievių lyrizmo, nuo pseudopatriotinės retorikos. Tačiau kiek galimybių, kiek temų, kiek žodžių jis atmeta „iš kalno“! Jis anaiptol neslėpė savo literatūrinių antipatijų. Kaip rašo Alfonsas Nyka–Niliūnas, priskirdavo prie betes noires kategorijos Goethe, Balzacą, Eliotą, Th, Manną, tvirtindavo, jog Claudelis esąs grafomanas, o Tolstojus nesugebąs suregzti padoraus sakinio. Žinoma, tokios pažiūros, anot to paties Nykos–Niliūno, veikiausiai buvo „konversaciniai manierizmai“. Antra vertus, kiekvienas turi teisę turėti tokias pažiūras, kokios jam patinka, o antipatijų aštrumas tik padeda kurti originalią poetinę sistemą. Ir vis dėlto matyti, kad kažkas labai svarbaus literatūroje Radauskui buvo svetima.

 

Jis nėra, beje, ir tipiškas modernistas. Jei modernizmas įteisina „išcentrines“, polifoniškas struktūras, jungia nesuderinamus, stilistiškai priešiškus elementus – Radauskas, nepaisant nieko, yra gerokai „įcentrinis“, išsaugo vientisą eilėraščio kompoziciją, stilių ir toną. Jo eufonija ar rimavimas, palyginti su modernistais, labai senoviški. Tikrai, tai jau truputį per daug – tūkstančiai eilučių ir nei vieno netikslaus ar disonuojančio rimo! Tai juk vėl tam tikras suvienodėjimas. Pavyzdžiui, norint lietuviškai tiksliai rimuoti, tenka labai dažnai vartoti būsimojo laiko trečiąjį asmenį – kitaip vyriškųjų rimų stinga; o būsimasis laikas, žiūrėk, ir nuskamba dirbtinai. Nors tiesą sakant, tokie dalykai kaip tikslus rimavimas ir taisyklingas metras nenusidėvi per greitai. Kitokios poezijos fone jie vėl gali pasidaryti reikšmingi.

 

Kiekvieno poeto pasaulis yra vienkartinis, ir nedera jo smerkti už apribojimus, kuriuos jis pats sau pasirenka. Bet reikalai atrodo kiek kitaip, jei kalbame apie literatūrinį procesą. Reakciją prieš lietuviškosios lyrikos štampus, – nors ji būtina, – kartais gali susiaurinti poezijos plotą, pakirsti poetinį alsavimą. Radausko pasaulis dažnai yra lėliškas, apšviestas dirbtine šviesa, ir autorius jame ne tiek magas, kiek sumanus prestidigitatorius, krutinąs virvutėmis medinius angelus ir sidabro žirgus. Vėl pabrėšiu: tai nėra kaltinimas, tai veikiau bandymas – gal nevykusia metafora – aprašyti Radausko poetinį fenomeną. Radauskas pirmasis Lietuvoje gerai pajuto ir atskleidė sąlygišką poezijos pobūdį. Tik jokiu būdu nereikia užmiršti, kad esama – ir turi būti – kitokių fenomenų, ne taip stipriai akcentuojančių sąlygiškumą, uždarumą ir žaismą.

 

Net ir nepažinojęs Henriko Radausko – esu jį matęs vieną vienintelį sykį Kaune, būdamas šešerių metų amžiaus, – galiu pasakyti, jog jis buvo inteligentas ligi gyvo kaulo, o tai ne toks jau dažnas reiškinys mūsų literatūroje. Nors ir praleidęs vaikystę Lietuvos kaime, Radauskas buvo ne kaimo, bet miesto (Europos, ne Amerikos miesto) žmogus, vienas iš pirmųjų tikrų lietuvių „urbanistų“, ypač ta prasme, kuria urbanizmas siejasi su būdvardžiu urbane. Buvo meno žinovas ir fanatikas, dandy, visada svetimkalbis ir prašalaitis tarp kitų mūsų poetų – truputį Gautier ar George, truputį akmeistas, truputį skamandritas. Kartais ir jo eilės primena tobulus vertimus (greičiausiai iš prancūzų kalbos). Ne vieno sakyta, kad lietuviška aplinka – ypač parapinė aplinka išeivijoje – buvo Radauskui svetima. Jo eilėraščiuose itin sunku įžvelgti kokį nors įprastinį lietuvišką motyvą ar mitą, nusistovėjusią poetinėje kalboje peizažo detalę; netgi artojas, kurį išmeta „į karštą dangų vyturio giesmė“, lygiai tiek pat itališkas ar olandiškas, kiek ir lietuviškas. Radauskas yra stačiai apsvaigęs Europa. Tradicine, amžina Europa, jos pastatais ir muziejais, jos viduramžiais, Renesansu – ypač Renesansu – ir dabartimi. Kadaise Mandelštamas, bene vienas iš svarbiausiųjų Radausko mokytojų, apibūdino akmeizmą keturiais žodžiais: „toska po mirovoj kul‘ture“ – pasaulinės kultūros pasiilgimas. Tiksliau neįmanoma apibūdinti ir Radausko. Gal kartais jis užčiuopia ne pačius giliausius tos išsiilgtosios kultūros sluoksnius, pernelyg žavisi vardais, citatomis, gražiais motyvais; bet vis dėlto užčiuopia labai daug.

 

O čia ir slypi jo lietuviškumas. Nes Radausko poezija, man rodos, tobulai įkūnija vieną itin svarbią lietuvių kultūros epochą – nepriklausomybės epochą. Svarbiausieji jo kūriniai parašyti jau netekus nepriklausomybės, bet jis visas dar ten – mažoje, atkaklioje tarpukario Lietuvoje. Iš ten jo taisyklinga kalba, jo vaizdai, metaforos, personifikacijos, visas jo poetinis įkarštis. Nepriklausomybė Lietuvai buvo reikšminga dviem atžvilgiais: pirma, lietuviai tada įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, antra, Lietuva atsidarė pasauliui, gavo progų lyginti savo tradiciją su senesnėmis ir labiau nusistovėjusiomis tradicijomis. Abu šie dalykai – bebaimis tikėjimas savimi ir jautrus dėmesys pasauliui – yra nepaprastai būdingi Radauskui. Tai, kas tuometinei lietuvių kultūrai buvo veikiau galimybė ir idealas, Radausko eilėse virsta kūnu.

 

Sakoma, kad Radauskas buvo pirmas lietuvių poetas, ne tik teoriškai pripažinęs, bet ir darbu įrodęs, jog menas yra pats sau tikslas. Sutikčiau su ta mintimi – ir vis dėlto nevisiškai. Be abejonės, menas jam buvo aukščiau už visa kita. Bet pirmiausia dėl to, kad menas yra būdas kažką išsaugoti. Išsaugoti bent tokį dalyką, kaip vienos epochos kalba. O tai reiškia – išsaugoti ir pačią epochą.

 

Lietuva, kurios nebėra ir tuo pačiu pavidalu jau nebebus, ilgam laikui įrašyta Radausko puslapiuose. Pats jo sąlygiškumas, lėliškumas, trapumas kažkaip atitinka ano meto Lietuvos trapumą ir laikinumą (beje, ir kitas, visiškai kitos mokyklos poetas – Vincas Mykolaitis–Putinas – sugebėjo perteikti tą laikinumą gerame eilėraštyje „Lėlių baladė“). Jo kartais keistoki kalbiniai įpročiai – tenykščiai įpročiai, jo dendizmas – tenykštis dendizmas. Bet tą Lietuvą, tą mažą kalbos ir kultūros salą, jis gina nei kiek neblogiau už trojėnus, gynusius savąjį Akropolį.

 

Radausko pirmtakai akmeistai ilgainiui susidūrė su istorija, virto pilietiniais, netgi politiniais poetais. Pats Radauskas, sakytum, to išvengė. Jeigu jis kalba apie karą, badą ir marą – tai karas, badas ir maras, prieš keturis šimtus metų ištikę pusiau mitinę Italiją. Jeigu prašneka apie egzilį – nors čia jo balsas suskamba kaip reta skaudžiai, – tai tik Odisėjo egzilis, ne Vorkutos lageriai, ne Baltimorės fabrikai, Radausko erudicinis pasaulis arčiau mito ir misterijos, negu politikos. Tačiau tai ir yra savotiškas atsakymas į problemas, kurias laikas pasiūlė tautai ir žmonijai. Taip, visata griūva ir byra, bet joje lieka heroiški gestai, tobulos eilutės, amžinos citatos. Bonnard'o kobaltas, ultramarinas ir cinoberis įveikia pamišimą. „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai“.

 

Ligi šiol nėra aprašyta Radausko asmeninė mitologija – o ji labai įdomi. Nėra labai svarbus faktas, kad jis, kaip ir daugelis poetų, mini graikiškus ir romėniškus dievybių vardus. Reikšmingos yra giliosios mitinės struktūros, kurias įžvalgesnė analizė galėtų atskleisti bemaž kiekviename jo eilėraštyje. Sakysime, Radauskui svarbi mitologinė vertikalė, vienijanti požeminį pasaulį, žemę ir dangų („Naktis“, „Iškeliavimas“). Jam svarbus pasaulio medis – Perkūno ir Jupiterio ąžuolas („Keistas pavasaris“, „Sugrįžimas“). Yra tam tikrų vaizduotės savotiškumų – šit, vanduo, tradicinėje mitologijoje reiškiąs gyvybės, atsinaujinimo pradą, Radausko paprastai siejamas su žlugimu ir mirtimi („Statulos prie vandens“, „Paklydęs girioje“). Kitur juntama astrologijos, gal ir alchemijos įtaka (gana neįprasti, beje, tie Radausko žvaigždynai – Drakonas, Meškinas). Viena kita Radausko papasakota mitinė istorija, keistumu rungtyniaujanti su Klingsoro pasaka ir kitais vokiečių romantikų padavimais, galėtų būti interpretuota Freudo ar veikiau Jungo terminais („Tristanas ir Izolda“). Rasime jo eilėraščiuose ir Feniksą – „purpurinį mokytą paukštį“, ir atgyjančią statulą, ir archaišką pokštininką Arlekiną („La Sorella della Luna“), ir pačią Luną – moteriškumo ir beprotybės deivę. Rasime vaisingumo bei žemdirbystės mitologinį kompleksą, kurį prieš du šimtus metų – ir visiškai kitaip – pavertė savo kūrybos ašimi Donelaitis:

 

Kaip pamoką kasmet gamta kartoja

Žalumą. Juokiasi žalia prasmė

Aštriais daigais...

Melsvi malūnai gaudo jauną vėją,

Rausvi griaustiniai rieda virš kalvų,

Ir laumė, debesį praplėšus, lieja

Į žemę vyną septynių spalvų.

 

Tačiau dažniausios ir reikšmingiausios bene bus dvi mitinės temos. Pirmoji – karnavalas, šventiška drama, kurioje neatskiriamai sutampa ruduo su pavasariu, mirtis su atgimimu dangus su pragaru, būtis su nebūtimi („Cirkas iškeliauja“, „Keistas pavasaris“). Ir antroji tema – Arkadija, šalis, kur „mėnuo groja rageliu“, įsikūnijanti tai Venecijoje, tai Spinozos Olandijoje, tai Juniper County, tai tiesiog prarastoje tėvynėje. Arkadija, kuriai grasina visos dangaus ir žemės galybės, kurios jau nebėra, bet kurios nei erdvė, nei laikas niekada neįstengs nugalėti.

 

Anapus ironijos ir žaismingumo Henriko Radausko poezijoje beveik visada glūdi siaubas. Paskutiniajame rinkinyje jis ypač juntamas. Kartais išvirsta praeities legendų transformacijomis, kartais ekspresionistiniais vaizdais („Susprogusiam veidrody“), kartais skaudžiu susimąstymu, vėlyvajam Radauskui būdingais saulėlydžio, irimo, nykimo motyvais. Savotiškiausias ir tipiškiausias gal bus antrasis rinkinio eilėraštis – „Žmogų, žemė pagimdė“. Jis modeliuotas lyg pagal indėnų, lyg pagal Australijos čiabuvių mitą (nors poetinė vaizduotė ir šičia lieka europietiška). Žmogus autochtonas, atsiradęs iš žemės, pranyksta ir sutampa su žeme; gamta, kuri pati sau yra prasmė, nepastebi jo dingimo, kaip nepastebėjo pasirodymo; ir vis dėlto tik jis, ištirpdamas keturiose stichijose, gyvina ir sąmonina pasaulį – semia plaukiančią saulę, valgo medų, sklidiną šviesos.

 

Šitaip Henrikas Radauskas pelno atminimą ir nemirtingumą.

 

Savo pažadą ištesėjęs,

Tu girdėsi: krenta lašai –

Ir stovėsi kaip Odisėjas,

Nežinodamas ar grįžai.

 

Žinome, kad jis grįžo. Žinome, kad visiems laikams išliks po mitiniu ąžuolu drauge su kitais vienaragiais – su Valery, Wallace'u Stevensu, Bruno Schulzu. Žinome, kad jo strėlė danguje nepaklydo. Kaip mėgdavo kartoti Vladimiras Nabokovas, irgi vienas iš Radausko mokytojų, strėlė, pasiekusi savo taikinį, skrieja amžinai.

 

1981

 

Venclova, Tomas. Vilties formos: Publicistika, esė. – Vilnius: LRS leidykla, 1991.