Thomas Pynchon. Skelbiamas numeris 49. Romanas. Iš anglų k. vertė G. Gailiūtė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Knyga baigiasi pavadinimo žodžiais - skelbiamas numeris 49. Visas sakinys skamba taip: Edipa atsilošė ir pasiruošė laukti, kada bus skelbiamas numeris 49. Viskas. Kaput! Tik tada, kai bus paskelbtas mistinis aukciono numeris, kažkas turės išaiškėti, bet tekstas baigiasi. Perskaitęs lieki su ištinusia galva ir toje išsipūtusioje makaulėje skamba tik vienas baisus žodis: post-mo-der-niz-mas.
Nesuprantu, ką reiškia minėtas -izmas. Visi šio keiksmažodžio apibūdinimai manęs niekada netenkindavo, kol kartą perskaičiau, ką Borgesas rašė apie budizmą. Jis rašė maždaug taip: budistas gali būti viskuo - krikščioniu, musulmonu, hinduistu, krišnaistu ir t. t. Bet tikras musulmonas, judėjas ar katalikas niekada nebus budistu. Taip ir su postmodernu.
Postmodernistas gali būti bet kuo - siurrealistu, simbolistu, romantiku, futuristu ir viskuo kartu, bet tikras siurrealistas niekada nebus postmodernistu. Nes visos minėtos kryptys užsikonservavusios savo sultyse, stilistikoje, metoduose, o postmodernas nesilaiko taisyklių, susitarimų, tad nors imk ir nusišauk.
Pagrindinė romano veikėja Edipa gauna palikimą, išvažiuoja į San Narcizą ir ten kažko ieško. Kokio bybio ieško Edipa, net ir knygos pabaigoje ni chuja neaišku. Sekdamas siužeto vingiais, nejučiom patenki į daugybę spąstų. Nuolatinis tarpinių tekstų kaišiojimas į kontekstą varo iš proto: detalus kino filmo ar spektaklio aprašymas, istorinės žinios apie kažkokią mistinę pašto tarnybą Thurn and Taxis.
Net pats herojės vardas Edipa turėtų kažką reikšti, bet ir specialiai perskaičius Edipo mitą nepaaiškėja. Kaip įprasta, mergina turėtų ieškoti savęs, bet Edipo mitas savęs atradimu nesibaigia. Be to, tas siužeto griaučių nebuvimas ištrina prisiminimus apie jau perskaitytą tekstą, fragmentiškus, bet visgi herojus, ir todėl labai sunku tolygiai išgyventi įvykius. O pasimetus siužeto vingiuose nelabai yra apie ką susimąstyti, nes nieko neprisimeni. Nelengva!
Padeda netikėtas, net pasikartojantis LSD priminimas, galintis kai ką paaiškinti. Jei tai narkotikų sukeltos haliucinacijos, viskas aišku - tuomet logika anapusinė, tikrovė atsitiktinė ir alternatyvi, siužetas nesvarbus ir galima tik spėlioti, kas vyksta, jei užtenka vaizduotės:
arba Edipa įsukta tikros paranojos ekstazės, arba Tristerio yra tikras. Nes už akivaizdaus Amerikos palikimo arba glūdėjo kažkoks Tristerio, arba jis buvo tik Amerika, ir jei tebuvo Amerika, tai, rodės, pratęsti, prisiderinti ji tegali prie "tik", svetimo, neištirto, visiškai apimto kažkokios paranojos.
Štai tokia sintaksė ir tokia informacija glūdi šios nuostabiai idiotiškos knygos puslapiuose. Greičiausiai tai yra tik sintetinė fantazija, tik tekstas, popierius, raidės, herojai iš literų, o ne iš psichofiziologijos. Jokios gilesnės prasmės ten nėra. Ir tai nenauja. Panašių kūrinėlių galima perskaityti kad ir V. Sorokino kūryboje, tarkim, "Сердца четырех", tik ten dar rastume iškrypimų ir agresijos, o ji šitokios antiformos atveju atgaivina sielą. Panašiai moduliuoja siužetą Alfredas Kolleritschas savo "Die Pfirsichtoter", o ir W. S. Burroughso romanas "Cities of the Red Night" kažkuo panašus, tik jis skaitomas it normalus mistinis detektyvas, o ne koks išdarkytas šūdo gabalas.
Todėl nenuostabu, kad tokį mėšlą kaip "Skelbiamas numeris 49" galima leisti tik už mokesčių mokėtojų pinigus, visiškai nesitikint komercinės sėkmės. Turbūt nekyla, gerb. skaitytojau, abejonių, kokia leidykla tai iššiko. Autorius greičiausiai irgi iškrypėlis. Gal narkomanas, gal transvestitas. Gaila, nieko nėra apie jį - būtų daug įdomiau už pačią knygą. Ir kokio velnio mes lendam į tuos Vakarus, kur taip baisiai rašoma. Esame juk pusiau azijietiško mentaliteto valstybė. Vakarai tėra fantazija ir mes juose - tik fantazija. Fuck off.
2006 02 18