Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Ketvirtoji Kauno saliūnų liūto lyrikos knyga (nors turiu tik tris paskutiniąsias). K. Navakas rašo nedaug, nes turbūt neturi laiko: reikia kil(n)oti sklidinas taureles ir ka(l)binti prašmatnias paneles. O gal, kaip visi dendžiai ir dykaduoniai, paprasčiausiai tingi.
Prieš dešimt metų pabandęs lovon pargriauti barokinės poezijos mūzą, liaunais ir gležnais pirštukais žaismingai perbėgęs jos kūno paviršiais, dabar savo viduje išgirdo kažką skambant. Atspėkit ką. Gedulingus varpų dūžius? Ne, dar šiek tiek per anksti. Liūdną violončelių verksmą? Ne, autorius mėgsta tik linksmintis. Aha, tada nerūpestingas fleitų treles! Taip! Atspėjot! Matot, kaip lengva.
Tačiau palūkėkit. Ne viskas taip paprasta. Juk fleitos gali skambėti ir liūdnai. Kartais, bet gali. Šioje knygoje jos taip ir suskamba. Vis dažniau į rinkinio pabaigą. Klasikinę rimuotą eilėdarą (sapnus – sparnus, namus – ramus) keičia verlibru parašyti sonetai, o šiuos – dienoraštiniai beveik siurrealistiniai vaizdeliai. Pastaruosius kartais net malonu skaityti (o juk man taip nutinka retai). Matyt, autorius, perkopęs ketvirtą dešimtį, kažką horizonte išvydo (atspėkit ką), ir jo įskilusios fleitos ėmė skleisti tylią, rezignuojančią, kartais net neviltingą melodiją. Tačiau meskim tuos pasenusius instrumentus į šoną ir pakalbėkim apie esmę.
Knygos anotacijoje teigiama (atspėkit, kas teigia – aišku, V. Sventickas), kad šis rinkinys autoriaus kūryboje geriausias, kad jis gali pakeisti mūsų poezijos vertybių hierarchiją. Nagi nagi. Pažiūrėkim, kokios gi tos naujos vertybės, galinčios keisti mūsų (t. y. skaitytojų) supratimą apie poeziją. Savo išmanymu suskaičiavau jų vienuolika ir surašiau pagal svarbumą:
1. Aš, aš ir dar kartą aš, pūvantis ir byrantis, grįžtantis su buteliu ugninio pieno, mirtingas ergo faktiškai žuvęs.
2. Vyzdyje mažėjantis mano neužrašytas pasaulis.
3. Nuo žvilgsnio blėstančios mano knygos ir į talpią prarają krintantys mano stalai su rankraščiais.
4. Mano dvasia lyg trijų sekundžių žiogo šuolis.
5. Kas rytą besikartojantys kambariai ir tas keistas jų laikinumas.
6. Miestas, pilnas žmonių didelėm galvom, ir jį klaidingai rašanti delčia.
7. Pro savo bokšto langą besišypsantis Hölderlinas.
8. Kavinė, kurioje šitaip talentingai prirūkyta ir pribūta.
9. Raudonasis Reino vynas mano kraujy.
10. Naują šviesą skleidžiančios damų diademos.
11. Acetaldehido suėstos kepenys.
Taigi matome įprastą egocentriko poeto, dievinančio savo kūrybą, moteris ir alkoholį, portretą. Jau truputėlį senstančio. Jau susirūpinusio egzistencijos prasmėmis ir esmėmis. Tad kas gi čia naujo? Nebent tai, kad K. Navakas ėmė kalbėti atviriau, vengti miglotų metaforų ir iš romantiškai atrodančio XVIII amžiaus pabandė persikelti į nykiai tikrovišką XXI. O gal tai dar viena jo poza, grimasa arba tiesiog pasimaivymas? Atspėkit patys.
2006 06 10