Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Kadaise G. Bleizgį pavadinau gamtos metafiziku, tačiau, perskaitęs pastarąją knygutę, iškart atsiimu savo žodžius. Nuo šiol Gintaro Bleizgio vardas ir pavardė bus Gamtos Analfabetas.

       Vėl turiu griebtis D. Jazukevičiūtės klausimo iš „Anarchistės dienoraščio“: „Jie [lietuviai] aprašė šimtus, ne, tūkstančius variantų pavasario pabudimo, žiemos miego, vasaros siautulio, rudens pilnatvės. Šimtus visokiausių gamtos virpulių ir virpuliukų. Bet kas iš to?“

       O iš to tas, kad Bleizgys nuo Donelaičio skiriasi ne tiek daug – viena esmine nuostata: nei žiemos rūpesčių, nei rudenio gėrybių, nei vasaros darbų neįmanoma aprašyti jokiais žodžiais. Žodžiai beviltiški, žodžių trūksta, nors jų pilna burna, žodis „vėjas“ jau seniai nebetinka poezijai, vakarai neišrašomi, ši diena lieka neužrašyta, nieko nauja pasakyti nebegalima. Kad ir kaip rašytum, vakarykštė diena nebegrįš ir sniegas nepasidarys tikras. Todėl eilėraščius reikia užspjaudyti ir užmėtyti, išdaužyti visą pasaulį be pasigailėjimo ir be komentarų, užsikimšti vieną kartą srėbtuvę, susikišti šiknon visus tuos beverčius žodžius, kurių niekur ir niekaip nėra, ir išeiti velniop – į niekur.

       Visa knygutė – vienas ilgas eilėraštis, viena poema, kurios esmę galima nusakyti banaliu ketureiliu:

Ek, greitai vasara praėjo,
Ajajajajai!
Et, jos užrašyt nesugebėjau,
Ojojojojoi!

       Autorius sielojasi, kad vasarą štai keičia ruduo, pavasaris arba žiema (nesvarbu, kaip pavadinsi), o štai jis – pasmerktas permanentinio senėjimo procesui. Ir it prakeiktasis bando gelbėtis desperatiškai užrašinėdamas savo būsenas ir lygindamas jas su gamta. Ir pasibaisėja savo pastangomis...

       Nieko čia baisaus, pone Gamtos Analfabete, gamta irgi sensta, tik lėčiau. Nepriklausomai nuo to, rašysi apie šį merdėjimą ar ne. Vieną gražią dieną ji vis tiek nudvės. Ir nebeliks jokių pelėsių šunų žmonų kaktusų knygų atsitikimų kaitrų kalėdų daiktų metų atsivėdėjimų atsidūksėjimų palengvėjimų ir visokių kitokių mūsų gyvenimą puošiančių grožybių. Kitaip sakant, gyvenimo gėlyčių.

„Kas yra gėlės? Moterų tarpkojai kvepia daug geriau. Visa tai yra gamta, todėl nė vienas neišdrįs piktintis mano žodžiais“, – sakė D. Charmsas.

       2007 06 16