Romualdas Granauskas. Šunys danguje. Apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

     
„Esu daug matęs, daug regėjęs, bet pasigirti ne mėgėjas...“


      Šioje knygoje daug žvejojama ir daug pasakojama, ką autorius matė ir regėjo. Trys autobiografinės apysakos apima tris atskirus autoriaus gyvenimo etapus: vaikystę (II pasaulinis karas), kūrybos laikotarpį (sovietmetis) ir senatvę (buržuazinės santvarkos atkūrimas Lietuvoje).


      Aprašomi visiškai skirtingi laikotarpiai, bet į juos žiūrima iš šiandieninės seniokiškos perspektyvos, todėl jie labai supanašėja. Būtų pusė velnio, bet labiausiai užknisa, kad šioje knygoje baisiai daug MOKOMA. Trečiojoje apysakoje (laikotarpiai chronologiškai sudėlioti atvirkščia tvarka) mažąjį autorių gyventi moko patėvis, o pirmojoje jau pats autorius moko kaimynų berniuką.


      Tiesmukai, banaliai ir, aišku, TEISINGAI atskiriamas gėris ir blogis. Protinga ir inteligentiška vokiečių aviganių veislės kalė Berta priešpriešinama blogiesiems šunų žudikams rusų kareiviams. Na ir, savaime suprantama, už blogį turi būti BAUDŽIAMA. Žakario Ontė užmuša šunyčius, dėl to jam gerklę perplėšia Berta. Dailininkas R. daug geria, nesirūpina šeima, todėl jo kūriniai tampa bedvasiai. Naujalietuvis Navickas nušauna gulbes ir skriaudžia vaikus, todėl jo vasarnamį padega posūnis Mantas.


      Tokios pedagoginės didaktikos prifarširuota visa knyga. Mažiausiai jos antrojoje apysakoje, bet čia išlenda akis badantis tradicinis DVASINGUMAS.


      Šią knygą perskaičiau prisiversdamas. Ir nukišau į tolimiausią spintos kampą. Ji tikrai ras savo skaitytoją, juk šiandien dar skaitoma net tremtinių literatūra.


      Gal kada nors ir aš tapsiu toks senas ir teisingas. Gal ir žvejoti išmoksiu. Tačiau dabar – atleiskit.

      2008 01 07