Andrė Eivaitė. NAKTIS PREKYBOS CENTRE: įkaitų romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2008.
Įdomu, ar nors vienas iš mūsų yra suskaičiavęs, kiek kartų per savaitę eina apsipirkti į didžiuosius prekybos centrus? Kas antrą dieną? O gal – kasdien? Juk dažnai lyg tyčia, besisprausdami eilėje prie pigesnės mėsos ar bandydami nučiupti iš kaimyno panosės kuo dailesnį agurkėlį, pamirštame nusipirkti būtinų smulkmenų. Riksmo ir stumdymosi persunktoje erdvėje iš galvos iškrenta tokie mažmožiai, kaip degtukai, pienas ar skalbimo milteliai. Katei nepaaiškinsi, kad pieno nebus, nes parduotuvėje didelės eilės. Vyrui, deja, taip pat – kad rytoj gers arbatą, nors rytais visada mėgaujasi kava... Na, juk supratote, kur link suku.
Kiekvieną iš mūsų daugiau ar mažiau tarsi magnetas traukia spalvinga prekybos centro erdvė, viliojanti akcijomis, nuolaidomis ir kitomis atrakcijomis. Viena debiutuojančių literatūros pasaulyje autorių, Andrė Eivaitė, apie šį miestuose stūksantį monstrą sugebėjo sukurti visai netrumpą romaną, kurį taip ir pavadino – „Naktis prekybos centre: įkaitų romanas“ (2008). Jame autorė bando įtikinti skaitytoją, kad net viena naktis praleista „Maximoje“ gali kardinaliai pakeisti žmonių likimus. Nepailstantys pirkėjai romane be užuolankų vadinami statistiniais lietuviais. Supraskite, mieli skaitytojai, jie tokie pat, kaip ir jūs, o gal net kažkuris iš jūsų.
Pasak autorės, „statistinis lietuvis bent kartą per kelias dienas užsuka į arčiausiai namų esantį prekybos centrą. Ketvirtadalis jų ateina į parduotuvę prieš pat uždarymą, nes būna ką nors gyvybiškai svarbaus pamiršę“. Čia pat įvardijama kone didžiausia lietuvių svajonė – apiplėšti banką.
A. Eivaitės romano veikėjams ši svajonė su kaupu išsipildo. Kvaištelėjusiai įsimylėjėlių porelei pavyksta ne tik apvogti lietuviškąją pinigų kasyklą, t.y. banką, užgrobti „Maximą“, paimti įkaitais keliolika žmonių, bet ir sumaniai išnešti sveiką kailį. Romano pabaigoje skaitytojas juos regi nebe gimtojoje vargo žemėje, o jaukiai besišnekučiuojančius egzotiškame krašte. Kūrinio pabaiga romantiška – turtingi ir laimingi statistiniai lietuvių banditai pradeda gyvenimus iš naujo.
Kaip gi vadinamieji įkaitai? Ogi niekaip, nes įkaitų galiausiai nebelieka. Sugundyti nemenkomis sumomis pinigų, visi statistiniai lietuviai iš įkaitų tampa pagrobėjų sąjungininkais. Todėl romano pavadinimas „įkaitų drama“ kūriniui tikrai netinka, kur kas tiksliau būtų „įkaitų parodija“ arba „įkaitų komedija“. Dramos romane nėra – tik šmaikščiai ir ironiškai nupieštas statistinio lietuvio šaržas. Koks jis, statistinis lietuvis? Romane pateikiami keli atsakymo variantai: girtuoklis (Jadzė), skurstanti vidutinybė (jauna šeima), darboholikas (Audronė), kvailas (dvi draugės blondinės) ir, žinoma, banditas (pagrobėjų porelė). Susumavus visus lietuvį apibūdinančius bruožus, visgi esu priversta sutikti su autore, kad romanas – tikrų tikriausia drama. Tik gal ne įkaitų, o statistinių lietuvių...
Jei žiūrėsime plačiau, „dramatiška“ jau pati veiksmo vieta – autorės sukurtas kriminalinis siužetas rutuliojasi parduotuvėje. Nenuostabu, juk nerūpestingas ir malonus laisvalaikio leidimas daugeliui tautiečių yra tapęs apsipirkimo sinonimu. Kartais imi manyti, kad tik pirkdamas statistinis lietuvis pailsi, tik perkantis žmogus yra laimingas. „Bet nieko gyvenime nėra už dyką, už viską reikia mokėti – pačiu gyvenimu. Daiktų perteklius mūsų namuose rodo mūsų pavergimo laipsnį. Žinoma, asketiška arba skurdi aplinka taip pat nepadeda gyventi, ji slegia sąmonę ir slopina valią gyventi. Žmogus daiktus dažniausiai perka iš gyvenimo baimės, iš egzistencinės tuštumos“, – sako Regimantas Tamošaitis.
Nejaugi visi tapome maniakiškais pirkėjais todėl, kad jaučiame egzistencinę baimę ar tuštumą? Manyčiau, pirkimas mums greičiau įprotis, negu bandymas filosofiškai išvengti kažkokių sielos kataklizmų. Be to, vaikščiojimas po didžiuosius prekybos centrus daugeliui tapo puikiu laisvalaikio praleidimo būdu. Jei žmogus nieko neperka, tai bent jau gali prasiblaškyti, pasižmonėti, socializuotis. Apsilankymas muziejuje, koncerte ar kokiame kitame renginyje dažniausiai nėra pigus, tuo tarpu pasivaikščiojimas po parduotuvę nieko nekainuoja.
Matot, geriau pasvarsčius, ne toks jau blogas dalykas tas prekybos centras. Įsigyti nereikalingus blizgučius niekas neverčia, nori – perki, nori – ne. Tačiau kiek gyvenimo, kiek dramų verda visose tose „Maximose“! Jei dar perskaitysite A. Eivaitės romaną, suprasite, kad „Maximoje“ gali vykti net trilerio vardo verta įkaitų drama...
Romano siužetą autorė konstruoja labai sumaniai. Jai pavyksta sukurti intriguojantį, įtemptą pasakojimą, prikaustyti skaitytoją. Tiesa, rimtesni kritikai romaną peikia kaip neturintį didelės meninės vertės, priskiria laisvalaikio (pa)skaitiniams. Jų nuomonė teisinga, tačiau nemanau, kad kurdama šią „įkaitų dramą“ autorė taikėsi patekti į akademinės literatūros Olimpą. Romanas sąmoningai kurtas kaip pramoginė literatūra, tai įrodo tiek jo veiksmo vieta, tiek veikėjų naratyvai ir kalbėjimo būdas.
Pristatydama savo romaną, autorė aiškiai nusako ir būsimą skaitytojų auditoriją – statistiniai lietuviai, save taip pat priskirdama tokiems žmonėms. Todėl nereikia ieškoti kūrinyje gilesnių poteksčių ar moralų, nes jų ten paprasčiausiai nėra.
Galima kelti kitą klausimą: ar mums apskritai reikalingi tokie romanai, vadinamieji laisvalaikio skaitiniai? Atsakyčiau teigiamai. Jei jau kalbame apie statistinius lietuvius, tenka pripažinti, kad dirba jie dažniausiai sunkiai (fiziškai arba protiškai). Po sekinančios darbo savaitės retas kuris geba galvoti apie intelektualius dalykus. Vienintelis noras – dvi išsvajoto savaitgalio dienas praleisti ne protingai ar kultūringai, o tiesiog nerūpestingai. A. Eivaitės romanas sukurtas tam, kad jį skaitydami žmonės atsipalaiduotų. Norintys gvildenti rimtesnes temas ar metafizines problemas jo šiaip ar taip nesirinks. Tie, kurie visgi nuspręs atsiversti šią įkaitų dramą, taip pat nesigailės, nes iki valios prisijuoks iš meistriškai autorės sukurtų ironiškų lietuvių portretų. Manau, tikrai atsiras tokių, kurie kažkuriame personaže atpažins save. Tačiau ar gali būti kitaip? Juk visų mūsų keliai susikerta vienoje ar kitoje „Maximoje“...
Taigi, jei seniau visi keliai vedė į Romą, pripažinkime, kad dabar visi lietuvių keliai visgi veda į „Maximą“. Gerai tai ar blogai – spręsti jums. Juk valstybės kultūrą kuria joje gyvenantys žmonės, jų požiūris į tam tikrus dalykus. Kitaip sakant, išsimiegame taip, kaip pasiklojame.
Kulturpolis.lt
2009-12-28