tekstai.lt

Marcelijus Martinaitis. Ne suvisam išėję (Vitalija Bogutaitė, 1989)

Bogutaite_Vitalija
Bogutaite_Vitalija
Išblaškyta tauta dar turi galimybę sueiti poezijos žodyje. Tai jautė jauniausioji išeivių karta, kuriai priklausė ir poetė Vitalija Bogutaitė. Be ten sukurtos poezijos dabartinis tautos suėjimas būtų perdėm materialus, labiau politiškas nei dvasiškas. Žodis tikriau surenka tautą nei idėjos, gyvenimo būdas, turtai. Daiktai negrįžta, negrįžta giminės ir artimieji, gal jau ir nesugrįš. Bet grįžta žodis pirmiau, pranešdamas taikos žinią. Ilgai gyvavęs tarp kitų tautų ir kultūrų, į namus jis parneša lietuviško pasaulio patyrimo, nuo kurio ilgą laiką buvo atitvertas. Išeiviai lietuviškam žodžiui suteikė kitą prasmės dimensiją.

 

Žodis yra mūsų amžinybė, joje jis įkalba tai, kas mes buvom, kur mes buvom ir kas mes tokie. Žodžio tremtis, nors tai dramatiška, pasaulį padarė šiek tiek lietuvišką. Kur buvo mūsų žodis, ten yra ir mūsų pasaulio. Kitos galios šiame amžiuje mums nebuvo duota.

 

Vitalijos Bogutaitės poeziją suprantu kaip tokį įkalbėjimą, kaip pastangą išlikti kalbant – be daiktų ir net žemės. Tai ją artina su Liūnės Sutemos raudojimais tarsi tuštumoje, o taip pat su vadinamąja bežemių karta bei A. Mackaus ,,neornamentuotos kalbos generacija“. V. Bogutaitė, žinoma, savarankiška, bet artima savo egziline kalbos būsena. Išėjusieji iš tėvynės, bet ne iš tautos, save pavadino tremtiniais, egzilais. Negrįžo namo kitokiam trėmimui, kur trėmė ne tauta ir ne tauta baudė kaltuosius. Buvo dvi tremtys ir abi sunkios – sibirinė savo fiziniu brutalumu, užjūrinė – dvasios kančia ir piligrimyste. Taip pirmą kartą lietuvių buvo pergyventa intelektualinė tremtis, kuri davė naują lietuviškumo sampratą prievarta internacionalizuojamam pasauly, tam tikrą atsparą, kai namai nelaikomi namais ir kai jie yra ten, kur jų nėra.

 

Lietuviškumą V. Bogutaitė priėmė kartu su jo egzile. Tik tokiu būdu įžengė į lietuvišką dramą, į ,,apeliacinį teismą“, kuriame „užvedė bylą bežemė karta“. „Apeliacinis teismas“ vyksta tarp kitų kultūrų, kalbų ir rasių, būtis suvokiama kaip kelionė ieškant vietos apsistoti ir tos vietos nerandant:

 

Ištroškusi gentis

neranda vietos kapams.

Pavargusi gentis

ieško nakvynės.


Išėjimas, tremtis suprantama ne vien kaip lietuvio, o kaip universali XX a. žmogaus būsena, egzistencinė drama, nes jau ir ištisos tautos ,,ieško nakvynės“. Tradicinės vertybės, suteikiančios jaukumo, yra tokios trapios, tokios negarantuotos, nes prarastas gamtos, namų, kalbos ir kultūros prieglobstis. Todėl poetinio vyksmo vieta poetės lyrikoje neretai yra dykuma, sala, smėlis, sausra, kai tuo tarpu kaitros džiovinama atmintis mena lietų, jūrą, žalumą, kas nuolat primena pažadėtąją žemę. Čia žodžiai nieko nepavadina, todėl galima universali kalba, paimta iš evangelijų, tautosakos, senos artimųjų kalbos, A. Mackaus ar Liūnės Sutemos parafrazės čia tampa dialogais virš niekam nepriklausančių daiktų. Tokiuose kalbėjimuose sutrinka A. Mackaus Dievas, nes žmogus neatpažįstamas. Tačiau moteriškumas dar įveikia šį kalbos šaltį, mėgina surasti vienybę tarp tautosakos ir evangelijų žodžių, gyvenimo ir atminties, nušviestos vaikystės šviesa, jungusia žmogų ir Dievą, pasaulį ir namus, į kuriuos jau niekad neįžengs gyvenimas. Poezija dar pajėgi mus surinkti iš pasaulio, ko jau negali žemė ir kapai, pajėgi surinkti ir tuos, kurie savo namuose paliko namus.

 

Bogutaitė, Vitalija. Kelionė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.