Simbolistinį lietuvių eilėraštį galutinai suformavo V. Mykolaitis-Putinas, suteikęs jam panašią emocinės sugestijos ir literatūrinės reglamentacijos galią, kokią turėjo nacionalinio judėjimo laikotarpiu Maironio eilėraštis. Jis sujungė daugiaprasmę simboliką su intymia ir kritiška autoanalize, o spindintį idealo brūkšnį su dramatiška refleksija, užbaigdamas lietuvių lyrikos persiorientavimą nuo aprašinėjimo ir didaktikos į žmogiškumo problematiką. Tolimas literatūriniams maištams, formos avantiūroms, mados blizgesiui, V. Mykolaitis-Putinas nepastebimai įvykdė gilų perversmą lietuvių poetinėje kultūroje, pritaikydamas ją prie savo amžiaus dramatiškos įtampos.
Išspausdinęs pirmuosius eilėraščius 1911 m., pačiame literatūrinių kovų įkarštyje (realizmas ar modernizmas?), V. Mykolaitis-Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Nei pritarė, nei atmetė. Jis stovėjo nuošaliai nuo įnirtingų atakų prieš pozityvizmo ir katalikiško dogmatizmo estetiką, į kurias ėjo J. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė, K.Jurgelionis, B. Sruoga. Siauri kultūriniai kunigų seminarijos horizontai („Gi pažinti įvairių meno kelių, praeities vaisiu ir dabarties obalsių neturėjau progos nė galimybės”), įgimtas drovumas, vengiantis išorinio bruzdesio, dvasios tolerancija, nepakenčiami bet kokio požiūrio agresijos, atskyrė jauną poetą nuo modernistų sambūrio (koks buvo „Pirmasis baras”), sulaikė nuo įpareigojančių deklaracijų ir privalomų naujovės standartų.
Jaunojo Putino eilėraščiai taip pat stovėjo atokiai nuo lyrikos perforacijos verpetų, ardančių vaizdo plastiką, aiškų minties brėžinį, tvirtą kompozicijos skeletą. Jo eilėraščio sandaros nepalietė emocinių šūksnių kaskados, nutrūktgalviški metaforų šuoliai, impresionistinė spalvų maišatis, punktyrinė vyksmo linija ir alogiška vaizdų jungtis. Ji tebebuvo tvirtai įaugusi į tradicines poetinio mąstymo formas. Tai žydra mažybinių priesagų, gležnų kreipinių, glostančių tonų ir švelnių spalvų banga („Pabudai, gamtužėle, / šviesiaplaukio gegužio bučiuota, / Numylėta, šviesi, spinduliuota”), grakščiai ir vienodai siūbuojanti tvirtoje ritmo schemoje, paklusni idiliškai lietuvių lyrikos stilistikai. Tai žaisminga plastinių vaizdų slinktis, vos paliesta drovios emocinės interpretacijos, tyliai pasakojanti apie pasaulio harmoniją be jokių „aš” įsiterpimų („Pro tamsiai žalius lapus / Plaukia debesėlis. ,' Tyliai plaukia neskubus / Baltas debesėlis”), nulemta klasikinės rusų lyrikos tapybiškumo ir objektyvizuoto pasakojimo. Tai maironiška klausimų ir atsakymų strofa („Ar mums gi dejuoti ir keikti likimas / Vos žingsnį gyvenimo žengus taku? / Paliaukim!”), palenkta majestotiškam mostui, valingai minties logikai, aiškiam kompozicijos sprendimui.
Šitos paprastos, tikslios, aiškios ir nusistovėjusios lietuvių poetinio mąstymo lytys jaunajam Putinui buvo gimtieji namai, kuriuose jis išaugo, nesi ruošdamas jų nei palikti, nei griauti. Jis niekada nesistengė ištrūkti iš tradicijos, prabilti tokiais žodžių deriniais, kokiais dar niekas nekalbėjo. Nebandė peršokti natūralios evoliucijos pakopų, užbėgti vienas pats toli į priekį, o kantriai laukdavo, kol visos literatūros kultūrinis brendimas savaime pastūmės jį kitam žingsniui. Kompromiso principas – „kaip gyvenimas stums, taip eisiu” – ir čia pasiteisino: poetas nepatyrė jokio konflikto su vyraujančiu poetinio žodžio įstatymu, o tik jautriai pagaudavo menkiausius jo pakitimus, uždarydavo juos tradicinėje eilutėje, kuri dėl to nuolatos atsinaujindavo. Lėta ir nuosaiki evoliucija, atsargiai įterpdama naują formos poslinkį į susigulėjusį tradicijų klodą, palaipsniui subrandindama tiek poeto dvasines galias, tiek skaitytojo sugebėjimą pagauti kitokį poetinės kalbos būdą, buvo pati vaisingiausia jaunai lietuvių lyrikai. į
Tokia rami tradicinių formų metamorfozė, harmoningai jungianti pastovumą ir atsinaujinimą, ypač akivaizdi gamtos vaizdo, svarbiausios lietuviško eilėraščio dominantės, kaitoje. Pradžioj jaunojo Putino eilėraščiuose saulužėlė, debesėliai, rasos, žiedai, vyturio giesmė, vystantis medžio lapelis buvo tik vienaprasmiai konkrečių reiškinių pavadinimai, nuspalvinti tam tikru stebėtojo santykiu, kaip ir Z. Gėlės, L. Giros, K. Binkio kūryboje. Gamtos simbolinimas. pradėtas M. Gustaičio ir B. Sruogos, labai greitai pakeitė šio vaizdo sudėtį bei funkciją ir V. Mykolaičio-Putino lyrikoje. Ugi tol pavasario žiedas ar rytmečio rasa buvo užbaigta realybė, kurią poetas privalėjo tik atkurti. Dabar atsirado naujas stebėjimo rakursas – iš aukštai ir iš toli, atitrauktas nuo savos patirties ir miniatiūrinės detalizacijos. Eilėraštyje „Rex”, parašytame 1914 m., matymo pozicija perkelta į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, primenantis M. K. Čiurlionio tapybos vizijas. Vietoj žiedelių ir debesėlių – žvaigždės, jūra, žemė, dangaus skliautai. Tai monumentalių dydžių, begalinių plokštumų ir nesibaigiančių linijų vaizdas, reiškiantis milžiniškos erdvės pojūtį, kuris nuo šiol darosi neatskiriama V. Mykolaičio-Putino poetinio suvokimo dalis.
Galingas ir didis valdau ašai žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man spindinčios žvaigždės pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulio harmonija;
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlyna jūrų simfonija
Sūpuoja plačius margažiedžius laukus.
„Rex”
Pasikeitus gamtos horizontalėms, savaime keitėsi jos apšvietimas, o tuo pačiu ir spalvinė vaizdo gama. Vidurdienio saulė, švietusi stačiai iš viršaus, pasislinko iš zenito, prigeso, ūmai nusileido: dabar ji tebuvo tik vienas iš degančių kosmoso krislų. Į žydrąjį eilėraščio interjerą, užlietą skaidrių spindulių pluoštais, skverbėsi šešėliai, prietema, tiršti ir šalti rūkai. Cikle „Be šviesiųjų minčių”, rašytame 1915 m., pirmą kartą visą lyrinį vyksmą apgaubė naktis („Prabilo rudenio naktis, / Kraupi, siaubinga paslaptis, / Kur glūdi skausmas ir mirtis”), atverdama visai kitą matymo plotą. Pranyko smulkmenų spiečiai, zuję saulėtą vidurdienį. Tamsoje ištirpo daiktai. Liko tik virpantys siluetai – be veido ir spalvų, tik migloti šešėlių kontūrai, kurių nepaliesi ranka. Viskas pasidarė netikra ir neaišku, nes naktis – tai buvimo ir nebuvimo riba. „Visi daiktai kaip blankūs šešėliai / dvilypuojasi tavo regėjime, / ir tu nebežinai, / kokiu vardu juos vadinti”. Nakties fone išbluko vizualinė plastika, kuri buvo audžiama iš saulės nutviekstų gamtos detalių. Sekdamas bėgančius šešėlius, piešinys neteko aiškios ir tikslios linijos, jo spalvos patamsėjo ir paniuro, jis pasidarė neapibrėžtas, slenkąs kažkur į tolumą ir nežinią. Nebebuvo aišku, kur baigiasi žemė ir prasideda žvaigždėtas skliautas, kur užgęsta realybės regėjimas ir prabyla vidurnakčio kliedesys. Realių aplinkybių tinklas (kur, kada, kodėl?) suiro, ir psichologinis vyksmas persikėlė į sąlyginę plotmę, kur kiekvienas elementas vedė anapus empirinio patyrimo ir galėjo reikšti bet kurią prasmę, reikalingą išgyvenimo logikai.
Išnykite, saulės niekingieji monai, –
Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:
Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai
Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.
Lig sutemų meto tyloj išrymojęs,
Be gailesčio merdinčia saulę išvydęs,
Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs,
Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto,
Tik vienas išeisiu tyliai pro duris.
„Iš saulėtų vaišių”
Merdinti saulė, sutemos, tolimas gandas, kelionės žibintas – charakteringas eilėraščio „Iš vasaros vaišių” scenovaizdis – nejučiomis perkelia vyksmą iš gamtos į dvasinę erdvę, ir ji įspaudžia į kiekvieną įvaizdį nesibaigiančią prasmės perspektyvą.
Nakties leitmotyvas, paimtas iš filosofinių Novalio ir F. Ničės himnų bei F. Tiutčevo lyrikos, davė pradžią savitai V. Mykolaičio-Putino įvaizdžių ir simbolių grandinei, išlaikiusiai glaudų savitarpio priklausomybės ir vieningos logikos ryšį. Naktis nusileidžia į eilėraščio vyksmą kaip gęstanti žara, ūkana, sutemos, gūdi tyla ir šaltas dvelksmas – ji turi daugybę fazių ir atspalvių. Juodame skliaute, kuris nusviro ant visų daiktų ir būsenų, prasikala žvaigždė, sušvinta žibintas, suliepsnoja laužas kalno viršūnėje. Šitie degantys taškai, išblaškyti juodoje naktyje,– tai opozicijų linija, priešpastatyta tamsai („Sukursime laužus kaip gaisro ugnynus. / Tespindi naktis”; „Tik žvaigždės mirgėjo pro palšus ūkus”), tai šviesioji paralelė, teikianti visai įvaizdžių grandinei dramatiško vientisumo. Čia nėra impresionistinio spalvų mirgėjimo kaip B. Sruogos eilėraščiuose; tik juoda ir balta kaip bespalvėje fotografijoje, tik aštri ir sunki kontrastų kalba, įsirėžusi kone į kiekvieną eilutę ar strofą („Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė, / Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose”).
Griežta tamsos ir šviesos antitezė, teikdama gamtos vaizdams kontrastišką poliarizaciją, būdingą simbolistų lyrikai, taip pat peršoka į psichologijos sritį, ir tada dviejų spalvų gama – balta ir juoda – darosi itin talpi. Naktis – paslapties, šiurpo, išnykimo metas („Jau šaltą dvelkimą į veidą jauti: / Slaptingas vidurnakčio metas arti”). Naktis – grįžimas į savo esmę, į savo žmogišką tikrumą, kurio nebepridengia dienos kaukės („Ir šitai degu kaip vidurnakčio žvaigždė, / Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus, / Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs – / Ir kur man saulėtas poilsio rojus?”). Naktis –ištirpimo visatoje valanda, kai pasijunti esąs begalybės dalelė („Visa buitis – tiktai vieni / Melsvi skliautai – / Ir pats į mėlynas gelmes / Tu paskendai”).
Kokia daugiaveidė šita naktis! Poetas neišardo jos natūralaus įspūdžio. Nesujaukia žvaigždžių, vidurnakčio ramybės, kosminių vėjų tvarkos. Bet pro nesudrumstą vidurnakčio tylą šviečia kitas – žmogiškos būties planas. Gamtos materija, sudaryta iš šviesos ir tamsos niuansų, tokia judri, efemeriška, bekūnė, kad visiškai lengvai pereina į psichinę materiją. Ir temstantis takas, žvaigždėtas aukštis, užgesę žiburiai tampa vidinių būsenų kategorijomis. Tai nėra tik gamtos suemocinimas kaip klasikinėje lyrikoje. Žmogaus savijauta atsispindi tamsiame nakties dugne, bet nepasidaro vienintelis ir aukščiausias jos kriterijus. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo teisę, nors galų gale abi šias plotmes sulieja | vieną srautą. Toks simbolizacijos pagrindas išsaugo natūralią jutiminio įspūdžio struktūrą, užpildo gamtos vaizdą autentišku psichologiniu turiniu, o kartu lengvai ir plastiškai viską perkelia į visuotines reikšmes.
Gamta V. Mykolaičio-Putino lyrikoje įgavo vertikalią liniją, gana neįprastą lietuvių eilėraštyje. Ji nebesidriekė tik horizontalia kryptimi. Nebebuvo tik tai. kas matoma. Ji turėjo bedugnes, kraterius ir gelmes, kurių nebuvo matyti paviršiuje. M. Gustaičio ir F. Kiršos eilėraščiuose peizažas, sukaustytas perkeltinių reikšmių, liko perdėm statiškas, o V. Mykolaičio-Putino lyrikoje jis pilnas įtempto judėjimo, staigių lūžių ir grėsmingo siautulio – kažkoks požeminis drebėjimas vyko po jo išorine pluta, kuri dėl to nuolat bangavo.
Ciklo „Viršūnės ir gelmės”, kur pirmą kartą buvo panaudoti vertikalūs matavimai, žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai šauna aukštyn spindinčios viršūnės, tai apačioj prasižioja prarajų urvai. Pasikeitė net žemės sandara: pliki uolynai be žalumos ir vandens, kieti granito krantai, aštrios skeveldros. Tai ne sustingusi kalnų panorama, o nematomų žemės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, lydimas žaibų. Vertikalinė linija sminga iki žemės viduriuose kunkuliuojančio kataklizmo, Ir peizažas darosi apokalipsinis:
Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,
Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,
Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –
Raudonais žibintais tau veidą nušvies.
Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,
Sutrupins granito krantus vandenynai, –
Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys
Aptemusio chaoso rūsčias bangas. (Rl 188)
Tai sprogimo dinamika, išjudinanti pirminius pasaulio elementus, sulydanti žvaigždes ir požemius gigantiškos katastrofos sprūdyje. Ji pilna draskančių judesių (išsprogdins, perskros, ištrykš, apvirs, sutrupins, išvarstys). Ji nutvieksta rūsčių pavojaus ir žūties spalvų (žaibai, kraterių liepsnos, raudonas žibintas, krintančios žvaigždės). Ją lydi disonansinių aliteracijų garsai (pasikartojantys ar, ir, š, ž), šaiži ir valinga vienodų sakinio atkarpų muzika. Kraupi sudužimo įtampa vis labiau tirštėja, kol pasiekia kulminaciją – vidurnakčio gūdyje suskamba paskandintas varpas. į katastrofišką peizažą poetas įveda garsą, kuris nuaidi kaip kraupus žlugimo smūgis. Poetinis vaizdas darosi pilnaviduris. sinestezinis – jis jungia spalvą, garsą ir judesį; į jo pagrindus gula muzikaliai suvoktas įspūdis.
Aš. kniūpsčias parpuolęs ant krašto bedugnės,
Išgąsdintą žvilgsnį mečiau prapultin, –
Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,
Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:
Din-din... din-din... din-din... (Rl 185)
Vertikalinė linija, atvėrusi gamtos vaizde prarajas, požeminius klodus ir kataklizmų kraterius, buvo suformuota tų dvasinių lūžių ir konfliktų, kuriuos turėjo savyje poeto asmenybė. Viršūnių ir gelmių antitezė, pilna gaivališkos energijos, iš tiesų bylojo apie idealybės Ir materijos, žydros aukštybės ir pilkos žemės, sielos ir kūno priešingybes, tokias lemtingas simbolistams. Viršūnės pastoviai prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybės, o žemė – chaoso, kūniškumo, meilės emblematiką. Uolėtas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kalbėjo apie valingą sielos įtampą ir rūsčią askezę. Tarp gamtos kadrų ir refleksijų nebebuvo jokios skiriamosios zonos. Gamtos įvaizdžiai virto dvasinių vertybių analogijomis, dublikatais, sąlyginiais ženklais. Viršūnės siekimas – moralinis aktas, kuriuo asmenybė apsprendžia pati save, stodama aukščiausių vertybių akistaton, tai maksimalus visų jos galių susikaupimas ir išbandymas.
Parpulki, keleivi,
Ir kniūpsčias per akmenis slinki,
O alpstančią širdį
Laisvėjančia aistra gaivinki.
Sukruvintom rankom
Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį
Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki. (Rl 181)
Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždė ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas V. Mykolaičio-Putino įvaizdžių karkasas. Tarp šitų briaunų kiti daiktai ir spalvos tėra tų pačių priešybių variantai, atšešėliai, perėjimo grandys (ryto aušros, pakalnės aptemę, debesynų baltos drobės, tvanki ūkana, skliautai gintariniai, mėnesienos sidabras,, chaoso vėtros, vidudienio verpetai). Psichologinės ir moralinės sąvokos, patekusios į kontrastingas erdves, taipogi išsidėsto poliariškai (skausmo valanda – laimė; laimės dienos – nakties godos; džiaugsmu sukvatojus– sielvarto smūgiai; amžinas ilgesys – širdgėlos polėkiai; laisvoji buitis – neišpirktos kaltės). Toks įvaizdžiu inventorius, grindžiamas savotišku paralelizmo principu, formavo ištisas eilutes ir strofas tarsi iš gatavų klišių (pvz.: „Leisis saulė, ūžčios bangos, degs žibintai. / Žiebsis žvaigždės mūsų žemei atgaivintai”), buvo gana uždaras ir pastovus (viena kontrasto spalva būtinai reikalavo kitos), mažai tesikeičiantis, išsilaikęs ligi pat paskutiniųjų poeto kūrinių”.
Simbolistiniu kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo knyga „Tarp dviejų aušrų” (1927). V. Mykolaitis-Putinas net nebandė nusistovėjusios įvaizdžių atsargos praplėsti buitinių realijų raštu, kaip darė B. Sruoga pokariniame eilėraščių cikle „Miestas”, o rusų lyrikoje dar anksčiau A. Blokas. Buvo dvi šitokio poetikos pastovumo priežastys. Vieną jų poetas paaiškino autobiografijoje. „Nepasižymiu nė pastabumu. Susitikęs pažįstamą ar nepažįstamą, išsiskyręs aš retai kada galėčiau pasakyti, kaip jis buvo apsirengęs. Aš sunkiai atsimenu gatves, kelius. Svetimose vietovėse man lengva paklysti. Galėčiau dar ir daugiau išskaityti savo atminties ir pastabumo netobulumų <...>“ (R7 280). Kita priežastis – tuometinės poeto estetinės pažiūros, paveiktos idealistinės filosofijos. „Psichologų ir grožio filosofų pastebėta, kad estetinis pasigėrėjimas yra visai idealus, kontempliatyvinio pobūdžio jausmas, neturįs nieko bendra su kasdieniniais žmogaus reikalais ir rūpesčiais”, – rašė jis 1926 m.
Atitraukta nuo realių daiktų aplinkos, apsaugota nuo blaškančio detalių antplūdžio, išgryninta ir abstrahuota, šitokia poetika tiko empirikos sudvasinimo uždaviniams, kurie, V. Mykolaičio-Putino supratimu, sudarė tikrosios lyrikos esmę. Bet kaip iš tokio vienodo ir sustingusio įvaizdžių fondo išskelti perkeltinių prasmių srautus, kaip išvengti vaizdinės ir emocinės monotonijos, kuri sukaustė F. Kiršos eilėraščius?
Abstrakčiai kategorijai V. Mykolaitis-Putinas prideda intensyvų emocinį epitetą, kuris iškart įterpia ją į psichinį vyksmą. Pvz.: „Alkanas nuobodis sielą apnuogino, / Amžinas nerimas širdį ištuštino – / Saulė ir dulkės išgraužė akis”. Nudėvėtą ir sustingusį simbolį poetas meta į veiksmo sūkurį, kur jis savaime atsinaujina ir sukonkretėja. Pvz.: „Meni, aušrose dar liepsnojo gaisrai / Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?” Gamtinius įvaizdžius jis taip įvairiai perpina moralinėmis kategorijomis, o šitas sunkiai perkrautas samplaikas pastato į tokias neapibrėžtas situacijas, kad jos kaskart įgauna kitokią daugiaprasmiškumo perspektyvą. Pvz.: „Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena, / Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo”; „O spindulingoji erdvė / Tokia skaidri, / Kad, rodos, pats visas žvaigždes l Širdy turi”. Nusistovėjusias formulių atkarpas jis įveda į eilėraštį tokiu veržliu ir majestotišku judesiu, kad subyra sustingimo, pasikartojimų, literatūrinių reminiscencijų kalkės (Dovydo psalmės parafrazė žemiau pateikiamoje citatoje), ir eilutės prisipildo deginančios (tampos ir psichologinio autentiškumo. Pvz.: „Laistysis jūros, ir kalnai ugnim prašnekės, / Degs mano apmaudo žodžiai, žvaigždes pasiviję. / Rymoki vienas: negreit dar dangum patekės / Ženklas aštraus kalavijo”.
Sunkią ir nejudrią abstrakčių sąvokų masę, paveldėtą iš ankstyvesnio lietuvių lyrikos laikotarpio („Tu mano širdgėlos polėkius žadini, / Tu man kova, ir sapnai, ir daina”). V. Mykolaitis-Putinas pajungė emocinės kalbos kontrastingumui, atkartojimams, intonacijos bangavimui ir metaforizacijai, didelės ritminės energijos įvairovei, kurią J. Girdzijauskas nusakė lakoniška formule: „plačiausių mostų, didžiausių intonacinių masyvų, simfoninių melodijų poezija”. Abstrahavimo momentas, žinoma, neištirpo emocinių niuansų palydoje, liko kaip frazės branduolys, teikiąs jai mąslaus pastovumo, tauraus iškilumo, majestotiško skambesio ir netikėto poetiškumo. Pvz.: „Duok gi man gilią vidurnakčio glūdumą, / Slėki mane juoda nuodėmės letena”, „Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly”. Tokių frazių – rėžiančių minties kirčių lietuvių lyrikoje nebuvo iki knygos „Tarp dviejų aušrų”.
Šitaip negausus ir pastovus įvaizdžių kiekis, padalytas į kontrastiškų opozicijų poras, išradingai montuojamas į naujus junginius, prisiima psichologinio vyksmo įtampą ir įgauna pakankamą prasmės dinamiką, reikalingą simbolizacijai.
Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir mąsto. Žodis, simbolistų supratimu, priklauso ne daiktų, o sielos registrui. Kuo labiau jis įklimpęs į daiktiškumą, tuo mažiau gali „pajausti ano plataus ritmo. kuriuomi gaivinamas meno gyvenimas”. V. Mykolaitis-Putinas sąmoningai atsižadėjo daiktiškosios plastikos kaip svarbiausios poetinio vaizdo užduoties, kurią lietuvių poetams piršo rusų poezijos patyrimas, pradedant A. Puškinu ir N. Nekrasovu, baigiant A. Bloku ir B. Pasternaku.
„Menininkas atsižada regimojo pasaulio kaip savo kūrybos tikslo, susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasiekia savo vidaus patyrimu, kuria naudodamas šio gyvenimo davinius”, – rašė jis 1921 m. Pagrindinė lietuvių lyrikos nuostata, V. Mykolaičio-Putino supratimu, turi būti vaizdinės medžiagos sudvasinimas, poetinio suvokimo moralinis skaidrumas, kaip ir liaudies dainose, lyrinio vyksmo psichologinis pateisinimas, o kartu jo visuotinė bėndražmogiškoji esmė. Nuo išorės stebėjimo ir vaizdavimo metodų. įsišaknijusiu XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūroje, V. Mykolaitis-Putinas pasuko į vidinio pasaulio analizę, įvedė introspekciją kaip pagrindinį kūrybos šaltinį ir metodą.
Vidinį žmogaus patyrimą, seniai pulsavusį lietuvių eilėraštyje, V. Mykolaitis-Putinas iškėlė iš išorinių aplinkybių tinklo ir pateikė kaip gryną dvasinę materiją, kurios negalima iš nieko išvesti ir niekam pajungti. Šis patyrimas susiklostė sielos gelmėse, ir jokios išorinės sąlygos jo negali paaiškinti. Jis egzistuoja tarsi anapus kasdieninio gyvenimo formų, ligi jų nepakilęs arba jas peršokęs, ir nejaučia jokios priklausomybės nuo įprastų santykių rutinos ar civilizacijos triukšmo. Viršūnės ir prarajos, diena ir naktis, žvaigždės ir žemė nėra šito patyrimo priežastys, o tik rėmai, tarp kurių jis laisvai išsilieja. Jis neturi jokių apčiuopiamų vietos ir laiko ribų. Veiksmo scenarijus lieka perdėm sąlygiškas ir pasyvus– puota, užgesę žiburiai, šviesūs bokštai, valdovo sostas, vidurnakčio valanda. Neaišku, ar iš viso kas nors įvyksta: tik žvaigždė sumirksi, prabėga kalnais šešėlis, išblėsta laužas, o žmogaus padėtis nė kiek nepasikeičia pasaulyje. Jis tik išeina rudens naktį į lauką, pakelia akis į dangų, kažką pagalvoja, ir tai sudaro eilėraščio įvykį, nusidriekusį per nakties skliautus ir tylą į neišmatuojamą beribiškumą. „I tolį, į aukštį platus mano kelias: / Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės, / Tik tolimos mąstančių kalnų viršūnės”.
V. Mykolaitis-Putinas nedėsto jutimų kronikos kaip B. Sruoga. Nepripažįsta intymių prisipažinimų šnabždesio kaip Z. Gėlė ar K. Binkis. Jo autoanalitinis eilėraštis prasideda iškilmingu mostu tarytum himnas: „Pakilo, sumojo tamsiuoju sparnu, – / Ir aš į jo sostą kaip vergas einu”. Kartais į sceną išeina „aš”, pagrindinė tokio eilėraščio figūra, bet ji gali ir nepasirodyti. Merdinčios saulės, užgesusių žiburių, prasivėrusių bedugnių vaizdai brėžia vidinės poeto dramos eigą, bet visa tai nesusilieja į konkretų ir užbaigtą psichologinį įvykį. V. Mykolaitis-Putinas tik pradengia savo sielos siūbuojančius pagrindus ir tuoj pat pasitraukia į šalį, atsitveria proto ir valios masteliais, stengiasi viską depersonalizuoti, pakreipti eilėraštį į „lyrinį objektyvingumą”, žvelgia iš arti, o tuo pačiu metu iš toli.
V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „aš” nėra nei aukščiausia etinė vertybė, nei paskutinioji veiksmo instancija, kaip putojančiame B. Sruogos impresijų sraute. Anapus individualios psichikos, kuri keičiasi kas kūrinys, čia šviečia fundamentalūs būties dydžiai, ir „aš”, eilėraščio veikėjas ir kalbėtojas, įgauna tikrąją vertę ir prasmę, tik prisilietęs šitų objektyvios ir amžinos būties formų. Jų regėjimas, ilgesys, siekimas – pastovi kiekvieno eilėraščio energija, jo judėjimo kreivė, sminganti į viršų. Putiniška introspekcija – individualios egzistencijos stebėjimas pasaulio visumoje; griežtas savo „aš” matavimas visuotinėmis vertybėmis, kurios plaukia iš būties pagrindų.
Eilėraštis „Rudenio naktį”, tipingas putiniškos introspekcijos kūrinys, pratrūksta spontanišku šūksniu – „Tyli naktis, šviesi rudens naktis”.” Tai atodūsis, o gal nustebimas. Kažkas, matyt, atsitiko. Bet jau tolesnėse eilutėse susijaudinimo šūksnis pereina į erdvių panoramą („Plikus laukus, ir pievas, ir girias / Užliejo sidabru taip lygiai”), kuri visada išnyra V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje kaip lyrinio vyksmo ekspozicija ar fonas, galįs keleriopai išplėsti psichologinio įvykio ribas.
Tik antroje eilėraščio strofoje pasirodo „aš”, ligi tol neprabilęs, ir ima pasakoti savo vardu. Bet ir dabar šitas „aš” negali pasilikti vienas pats veiksmo aikštelėje. Putiniška strofa visada dualistinė: tai dviejų pradų grumtis, sankryža, susiliejimas. Jiedu stovi vienas prieš kitą ir veda įtemptą dialogą vidurnakčio tyloje. Žmogus ir kosmosas. Tarp jų nėra pertvaros. Visatos pagrindai remiasi į apnuogintą žmogaus sielą be jokių tarpinių dogmų. Tai ir buvo lietuviškoji „mistika”, išgarsinta jau M. K. Čiurlionio,– šitoks grynas kontaktas su bekrašte erdve ir amžinuoju laiku, ištirpdantis individualios būties krislą begalybes okeane.
Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau,
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.
Nieko gražesnio nėra už šitą ištirpimo ir susiliejimo akimirką. Tai eilėraščio kulminacija. Žmogaus savimonės viršūnė, iš kurios poetas žvelgia į kitus savo gyvenimo tarpsnius, leisdamasis vis žemyn skausmingų ana-forų laiptais („Ir nežinau... Ir nežinau... Ir nežinau”). Gaivališkas apsvaigimas, staiga ištryškęs ir užgesęs, lieka tik švytintis atsiminimas, požeminė pasakojimo gysla, o į pirmąjį planą stoja skvarbi ir negailestinga intelektualinė analizė. Kas esi ir kurlink eini? Ko vertas tavo gyvenimas?
Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.
Poetas tardo savo žemiškąją egzistenciją prasivėrusių erdvių akivaizdoje. Egzaminuoja begalybės ir laikinumo, dvasinės laisvės ir žemiškos priklausomybės, didžiulių tikslų ir skurdžios dalios antitezėmis. Jam rūpi ne vienkartinės būsenos tėkmė, o apskritai žmogaus buvimo pasaulyje situacija. Jis stengiasi suvokti žmogaus vietą pasaulio sandaros pamatuose, o ne vien šios dienos aplinkybėse. Emociniai šūksniai paliečia jos paviršių, o pagrindus gali pasiekti tik skvarbus minties pjūvis. Į uždarą gamtinių įvaizdžių ratą (rudens naktis, tuščias laukas. aukštos žvaigždės, dangus, saulė) sueina abstrakčiu kategorijų būriai (džiaugsmas, poilsis, laisvė, skausminga vienuma, mano siela, tremtinio takai). Tarp žodžių nusidriekia tvirtos loginės jungtys („Žingsniuosiu, kaip lig šiol, į šviesų rūmą, / Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia”). Strofa plėtojasi kaip vientisas klausimas, metamas tylintiems skliautams. Poetinis mąstymas darosi konceptualus–ieško problemų, bando aiškintis, o ne konstatuoti, siekia visumos, o ne smulkmenų.
Tolesnių strofų seka jau nebeturi jokio ryšio su pradine eilėraščio situacija („Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką”). Jos išauga iš refleksijų, kurioms nereikia išorinių akstinų, priežastinio motyvavimo, vieningos istorijos apvalkalo. Refleksija gali prasidėti iš bet kurio taško. Ji gali išsilieti bet kurioje vaizdo plotmėje. Refleksija – tai filosofuojanti ir jaučianti mintis, kuri gyvena pati savimi. Tai nėra loginis silogizmas, privaląs kažką įrodyti, bet nėra ir emocinis impulsas, tuoj pat nutrūkstantis. Moralinės ir filosofinės vertės sustoja kaip budrūs sargai ir teisėjai ties žmogaus jutimų srautu, viską stebėdami, tikrindami ir teisdami. Jos išlaiko apriorinio nuosprendžio ir apibendrinimo galią, o kartu prisigeria emocinės energijos, braudamosi per gaivališkumo klodą. Jos nutiesia ryši tarp žmogaus sielos ir „viso pasaulio būklės”, ir toks ryšys įgauna didelę dvasinę įtampą.
Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus be vilties skausminga vienuma,
Kur mano siela kaip nyki liepsnelė
Klajos, dangaus žvaigždėto laukdama.
Refleksija įsteigia žmogaus viduje tarytum „slaptą sekimo tarnybą”, kuri kritiškai seka kiekvieną judesį, verčia nuolat abejoti ir reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu metu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti pačiam sau. Tai alter ego balsas, būdingas suskaidytai simbolisto sąmonei. Refleksija išardė pirmykštį poetinio suvokimo naivumą ir empiriškumą. Ji suguldė į poetinį vaizdą kosminę idėją ir smulkią sielos diagnostiką, dramatišką patosą ir skeptišką ironiją, konkretumą ir simboliką. Ji leido konstruoti eilėrašti grynai iš intelektualinės aistros, iš tiesos ieškojimų ir abejonių. „Išvystyta ligi maksimumo refleksija sudaro ne tik vieną esmingiausių V. Mykolaičio-Putino kūrybos bruožų, bet yra ir jo kūrybos stimulas bei šaltinis. Iš čia srūva aštrus savo vidinio gyvenimo stebėjimas, atidus ir jautrus slapčiausių jo niuansų, minties ir jausmo vingių pažinimas”. B. Sruogos stichiški „įsižvelgimai” į save davė lietuvių eilėraščiui emocinio judesio dinamiką, o atidi ir sisteminga V. Mykolaičio-Putino introspekcija įvedė į eilėraščio sandarą refleksijos eigą ir įtampą. Modernioji lietuvių lyrika įsisavino intelektualinio konstravimo būdus, be kurių būtų likusi vienpusiška ir primityvi.
Intelektualinis eilėraštis, atsiradęs Lietuvoje nacionalinio judėjimo laikotarpiu, buvo vienos tiesos argumentacija, lydima stipresnio ar silpnesnio dvasios įkarščio, turinti aprioriškai nustatytus pradžios ir baigmės taškus, perdėm retoriška savo priemonėmis. Šitokią tezinę, perkrautą agitaciniais šūkiais, adresuotą didelei miniai struktūrą V. Mykolaitis-Putinas turėjo išgriauti, norėdamas pritaikyti ją psichologinės savistabos ir filosofinio apmąstymo užduotims.
Intelektualinio eilėraščio kompozicijai, sušablonintai apriorinių sprendimų, V. Mykolaitis-Putinas suteikė laisvo minties tekėjimo. Eilėraštis turėjo išvesti į bendrąsias žmogiškos egzistencijos tiesas ir vertybes, bet kelias į jas kaskart būdavo nežinomas, o menkiausią žingsnį lydėjo abejonės („Šešėliais siūbuojame sutemų nykiais keliais”). Tad ne konstatavimas ir teigimas, o tik ieškojimas, kupinas etinio grožio šitokioje nežinios situacijoje, lėmė intelektualinio eilėraščio turinį ir sandarą. Neturėdamas nei siužeto, nei nuoseklaus emocinio įvykio, V. Mykolaičio-Putino eilėraštis gyveno vien minties įtampa. Minties eiga, pilna klaidžiojimų, lūžių ir akligatvių, vis dėlto neišsišakojo į asociacijas ir digresijas, o turėjo magistralinę kryptį, kuri išlaikė vientisą ir monumentalų eilėraščio kompozicijos statinj.
V. Mykolaitis-Putinas sudramatino intelektualini eilėraštį. Tai reikšmingiausia reforma, pakeitusi iš esmės intelektualinio tipo lyriką- Ir galbūt didžiausias lietuviškojo simbolizmo nuopelnas.
Lietuvių poetinis žodis, pradedant K. Donelaičio „Metais”, seniai ieškojo vaizdų ir idėjų, net savo pačios egzistavimo ištakų objektyviuose epochos prieštaravimuose. Pasakėčiose, poemose, eilėraščiuose vaizduojami konfliktai atspindėdavo išorinių socialinių ir politinių jėgų antagonizmą. Jie nutrūkdavo ties poeto asmenybe, kuri likdavo vientisa ir neskaidoma. Ligi Maironio, pajutusio savyje kontrastą tarp tautinės valstybės „garbingos senovės” ir nykios egzistencijos carinėje priespaudoje, lietuvių lyrikoje beveik nebuvo dramatizmo elementų.
V. Mykolaitis-Putinas nuosekliai ėmė ieškoti epochos konfliktų ne išorinėje tikrovėje, o Savo paties vidaus pasaulyje. Jis įteisino lietuvių lyrikoje žmogaus vidinį susiskaldymą kaip dramatizmo pagrindą. Lietuvių eilėraštyje jis išplėtojo poetinį mąstymą, kurio turinys ir eiga grindžiama priešingybių atsiradimu, įtampa ir grumtimi. Jis pirmasis taip aiškiai suvokė, kad tiesos reikia ieškoti ne vienos krypties judėjime, o skilimo reakcijoje, priešingų minčių ir jausmų dialoge, kurio neįmanoma užbaigti galutinės tiesos tašku. Dramatiškas vidinis lūžis aprėpia visą kūrinio sandarą, nepalikdamas vietos ramiam aprašinėjimui ar poetinei ornamentikai („Sprogo ir perdegė mintys ugninės”). Minčių dvikova ir jausmų ginčas davė specifišką dramatinį jutimą, kuriuo remiasi geriausi V. Mykolaičio-Putino lyrikos kūriniai.
Kaip ir daugumas simbolistų, V. Mykolaitis-Putinas ieškojo pasaulio vientisumo formulės. Poetinis žodis, pagal jo estetinę programą, turėjo ne skaldyti, o jungti ir sintetinti („Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu”). Dramatiška situacija susidarė jo eilėraštyje, stengiantis sujungti antinomijas, į kurias suskaldė pasaulį idealistinė filosofija. Dievas ir žmogus, amžinybė ir laikinumas, idealybė ir materija – toks platus poeto sintezės užmojis ir tokia neišsprendžiama jo vidinių konfliktų priežastis. Poeto siela, įstatyta tarp šilų antinomijų, skyla į dvi puses. Viena veržiasi į dieviškąjį aukštį, kur slypi amžinasis grožis ir viską apimantis pažinimas, o kita traukia į gaivalingą ir nuodėmingą žemę. Poetas negali nei išsižadėti krištolinių viešpaties rūmų, nei numalšinti savyje žemės balso. M. Gustaitis savo lyrikoje tvirtai pajungia žmogaus būtį dieviškos harmonijos nuostatams, kurie užspaudžia bet kokias abejones. V. Mykolaitis-Putinas svyruodamas ir abejodamas gina žmogaus teises visagalio viešpaties akivaizdoje („Kyla vergai į maištingąją kovą”), renkasi žemę kaip būties pagrindą („Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu”), kaip svarbiausią atramą visuotinumo sistemai („Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau!”). Sudėjęs filosofinius himnus žemei (eil. „Džiaukis, žeme!”, „Žemei”), jis grįžo į būdingas lietuvių literatūrai pasaulėjautos versmes, bet maištaujantis intelektas ir čia negalėjo nusiraminti.
Minties eiga V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje visada antidogmatiška. Ieškodamas teisingo „žmogiškos būties principo”, poetas abejoja visomis privalomo žinojimo tiesomis, jaučia disharmoniją tarp savo vidinės esmės ir išorinių mąstymo niveliacijos jėgų. Poemėlėje „Vergas” sukilęs žmogus drebina dangų ir žemę, ieškodamas savo laisvės ir teisių. „Nieks nedrįso atsistot į mano kelią, / Nieks nedrįso sulaikyti mano žvilgsnio. / Kurs į tolimas padanges tartum žaibas / Smigo, žiebdamas naujas, kaitrias ugnis”. Savo titaniška maišto energija, žmogaus ir kosmoso galių konfliktu, labai aiškia pasaulio universalumo vizija ši poemėlė artima senovės mitams, kuriuos vėliau poetas ėmė ir sąmoningai perkurti („Prometėjas”, „Žilvinas ir Eglė”).
V. Mykolaičio-Putino lyrikos subjektas – ne pasyvi aplinkybių ar likimo auka, o maištaujantis, besigrumiantis dėl savo teisių žmogus. Laisvė – aukščiausias jo tikslas, vardan kurio jis grumiasi su antgamtinėmis jėgomis, atsižada ramybės ir gerovės. „<...> Nėr pasauly laimės didesnės / Kaip laisvė!” – vėliau pasakys poetas. Išsivaduoti iš bailaus nusižeminimo ir gėdingo prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę, o poetui išlaikyti savo mąstymo ir jutimo laisvę – kiekvienos asmenybės didžioji pareiga. Eilėraštyje „Tykūs ir nykūs” buvo žodžiai: „Ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti”. Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidinės įtampos neturėjo nei prancūzų, nei lenkų simbolizmas. Jai artimas tik A. Blokas.
Simbolistinė V. Mykolaičio-Putino eilėraščių knyga „Tarp dviejų aušrų” galutinai išsklaidė ikikarinės lietuvių lyrikos žydrąjį giedrumą, kurį dar ilgai kartojo sentimentalūs K. Binkio pasekėjai. Tik skausmas praveria sielos gelmes, kur slypi „kieti jausmai ir aštrios, skaidrios mintys”, apvalo širdį nuo kasdienybės dumblo, išplėšia iš ramaus pasitenkinimo, dvasios snaudulio, priverčia žmogų atsinaujinti ir tobulėti. Tokia pažiūra į skausmą kaip į taurinantį, žmogaus sielą gryninantį elementą (katarsį), atnaujinta modernizmo estetikos („poezija tik per kančią gali būti atrasta ir savo medžiagą ji gali rasti tik kančioje”, – sakė T. Eliotas), driekiasi per visą V. Mykolaičio-Putino lyriką.
Dramatizmas V. Mykolaičio-Putino lyrikoje visada monumentalus, tarsi klasikinėje dramaturgijoje. Viską poetas suvokia stambiu planu. Jo vaizdų potėpiai platūs ir lakoniški, jo kūrinių kompozicijos linijos tiesios ir aiškios lyg klasikinio stiliaus pastato, jo pasakojimas pilnas didingos rimties. Būdinga eilėraščio „Varpininkas” pradžia:
Pakilo erdvėj spinduliuota banga, –
Aš varpą siūbuoju galinga ranka.
Ir skrenda žydraisiais padangių keliais
Tie vario garsai su šviesos spinduliais.
Toks „aukštas tonas”, iškilmingi minties ir vaizdo judesiai, rami, iškilni ritmo melodija atitiko tą susikaupimo, tauraus kentėjimo, didvyriškos vidinės kovos, veržimosi į aukštj dvasią, kuria persunktas V. Mykolaičio-Putino lyrikos dramatizmas. Jo eilėraščiuose vyrauja rūsčios ir patetiškos gaidos, pereinančios kartais į pompastiškumą ir deklamatoriškumą, kaip pažymėjo savo recenzijoje B. Sruoga.
Ištikimas klasikinei tradicijai („klasiškos formos, tačiau linkęs į simboliką, daugiau egocentrinio pobūdžio lyrikas”), V. Mykolaitis-Putinas ieškojo savo dramatiškiems išgyvenimams baladinės struktūros. Tačiau jo baladžių ir poemėlių veiksmas buvo grindžiamas ne tiek priežastine įvykių logika ar epiniu vaizdu, kiek minties ir jausmo poliariškumu, tik objektyvizuotu ir įstatytu į tam tikro siužeto vėžes. Tai dažniausiai dviejų balsų ginčas žmogaus viduje, o aplink šitą situaciją išsidėsto visi kosmoso elementai kaip žmogaus dvasinės dramos liudytojai, kaip jo neužbaigtumo ir amžino tapsmo dalyviai. Todėl baladžių simboliai neturi statikos, o reiškia nuolatinę kaitą, įtampą, dramatišką dviejų minties krypčių susidūrimą. Dramatiškumo atmosfera vyrauja ir dideliuose V. Mykolaičio-Putino eilėraščių cikluose („Viršūnės ir gelmės”, „Fantazijos”), grindžiamuose taip pat prieštaringu filosofinės minties išgyvenimu.
V. Mykolaitis-Putinas įteisino lietuvių lyrikoje dramatišką eilėraščio struktūrą ir komponavimo būdą, paremtą kontrastingais emocijų ir vaizdų deriniais, vidinio konflikto dinamika, monumentaliu ir ekspresyviu jutimo bei vaizdavimo būdu. Šitaip jis atvėrė naujus meninius horizontus ir naujas formos galimybes.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V.: Vaga, 1982.