Alfonsas Maldonis. Džojos Barysaitės nuotrauka       „Tų, kurie vis dar norėtų atstumti poetą, belieka paklausti, kas dar tokius klausimus kėlė be Alfonso Maldonio?!“ – Rašytojų klube Vilniuje praėjusį penktadienį kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius ir prisiminė dar 1978 metais parašytą kolegos eilėraštį „Vidinis monologas“.

 

       „Jau stinga jėgų tvardyti save,/ valdyti save – jau stinga jėgų./ Vairuoti save daina ir gatve/ Jau daros painu ir sunku.

 

„Vis dėlto puikus poetas!“

 

       „Ypatingas A. Maldonio talentas – visa ką matyti tėkmėje, – sakė rinktinės sudarytojas literatūros kritikas Valentinas Sventickas. – Šiuo požiūriu jo lyrika unikali. Įteigianti žmogui tokį regėjimą kaip gėrybę. Galbūt šią savybę reikėtų suvokti kaip didžiausią A. Maldonio įnašą, turintį ne tik literatūrinės vertės.“


       Literatūros kritikas pabrėžė, kad A. Maldonio poezija nuolat reflektuoja socialinius reiškinius, ir tokiam žmogui, kuris niekada neskaitė šio poeto kūrybos, rinktinė „Šviesa pro lapus“ galėtų suteikti, be skaitymo malonumo, imlų aprėpto laiko vaizdą. A. Maldonis visą gyvenimą rašė tik eilėraščius. Reta ištikimybė žanrui. Eilėraščiai labai įvairūs, tačiau vyrauja vienas žanrinis tipas, kuriam būdingas žodžių ir vaizdų daugiabalsiškumas, įvairaus pobūdžio jungtys, pastangos sieti asmenišką supratimą ir gyvenimo vaizdus.


       „Tokiame A. Maldonio eilėraštyje viskas greta: atodūsis ir dygi replika, pašaipa ir patosas, kategoriškas sprendimas ir slapta abejonė, grafiškas konkretybės piešinys ir amžinybės ūkas, – kalbėjo kritikas. – A. Maldonio lyriką ilgai lydėjo tokie kritikos apibūdinimai kaip „tylus balsas“, „šiaurietiškas santūrumas“, tačiau nuo aštunto dešimtmečio radosi vis daugiau eilėraščių, ardančių tą santūrumą ir rimtį. Paskutiniai trys poezijos rinkiniai tai atspindi.“

       V. Sventickas prisiminė dar jaunystėje parašytą monografiją „Alfonso Maldonio lyrika“, tačiau ir dabar, sudarydamas knygą „Šviesa pro lapus“, sau pasakęs: „Vis dėlto puikus poetas!“ Rinkinyje įdėta ir niekur nespausdintų eilėraščių, taip pat niekada nepublikuoti 1981 metais A. Maldonio rašyti atsakymai į V. Sventicko klausimus, pateiktus rengiant monografiją.

       „Jeigu rašyčiau šį straipsnį po gero dešimtmečio, tikriausiai jausčiausi laisviau, – prisipažįsta pratarmėje knygos „Šviesa pro lapus“ sudarytojas. – O dabar žinau, kokių čia žodžių laukiama, ieškoma, gal net stebima, ar jų bus. Ar daug būta eilėraščių, kuriuos, sudarydamas šią rinktinę, atidėjau kaip „tarybinius“? Gretinant su tos pačios kartos kitais poetais, – visai nedaug.“

       Sovietmečiu A. Maldonis buvo „Vagos“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, vadovavo rašytojų organizacijai, tačiau dabar yra patikimų liudijimų, pasak V.Sventicko, kad svarbios pareigos buvo svetimos poeto žmogiškajam charakteriui, jis tiesiog prisiėmė priedermes ir jas garbingai atliko.

 

Jautė kartos tragizmą

      

       Poetas A.Baltakis prisiminė 1949 metų rugsėjo pirmąją, kai į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto septintąją auditoriją susirinko 50 žmonių, atvažiavusių iš visos Lietuvos. Tada susipažino, o vėliau ir susidraugavo su A. Maldoniu ir J. Marcinkevičiumi. Visų trijų tėvai dalyvavo garsiajame Širvintų mūšyje 1920 metų lapkritį. Pasak poeto, labai svarbios pamokos, kurias jie gavo iš savo tėvų – pirmosios nepriklausomos Lietuvos kartos. A.Baltakis taip pat prisiminė, kad pirmą ir paskutinį kartą gyvenime matė verkiantį draugą per tėvo Motiejaus Maldonio laidotuves. Visi trys poetai labai sutarė, nes totalitarinėje visuomenėje tik tarp tikrų draugų galėjo atvirai pasikalbėti.

       „Alfa turėjo labai stiprų kartos jausmą, – apie A. Maldonį kalbėjo A. Baltakis. – Ir jautė kartos tragizmą. Kai 1997 metais išėjo Vytauto Kubiliaus knyga „Literatūra istorijos lūžyje“, poetas rašė: „Pašalinkite mūsų kartą kaip neapeinamą kliūtį...“

       Knygos „Šviesa pro lapus“ pratarmėje V. Sventickas patvirtina, jog A. Maldonis nesutiko, kad talentingų to laiko menininkų kūryba būtų nubraukta dėl vieno kito prisitaikymų epizodo, nes buvo įsitikinęs, jog kuriančiam ir kūrybą norinčiam publikuoti žmogui tenka paisyti net ir tokios aplinkos, kokią sukūrė sovietmetis. Vis dėlto vargiai kas galėtų, pasak literatūros kritiko, poeto laikyseną grįsti asmeniškomis priežastimis, nes A. Maldonis nepriskirtinas uoliems konformistams, kad ir kokias reikšmingas pareigas turėjo.

 

Kaip žinia iš anapus

 

       Monografiją apie A. Maldonį rašančiai dr. D. Mitaitei poeto žmona I. Maldonienė leido susipažinti su dar niekam nežinomais kūrėjo tekstais. Pasak literatūrologės, archyvuose laukia vis nauji atradimai ir mįslės, ką galėtų reikšti viena ar kita strofa, nebaigti eilėraščiai, pasikartojančios temos. Viena iš jų – praėjusio laiko refleksija. Labai daug ironijos, nukreiptos į save. Skaudžiausia tema – karas ir pokaris, žmonių likimai. Žudynių ar žudymo tema labai artima lietuvių liaudies karinėms istorinėms dainoms, nes pabrėžiamas ne heroizmas, o tragika. Tyrinėtoja išskyrė ir spalvos, šviesos temą poeto kūryboje. Daug kartų kartojamas tamsos matymas. Ir rinktinė pavadinta „Šviesa pro lapus“. Kokia ta šviesa?! Eilėraštyje „Šviesos kritimas“ poetas rašė: „Šviesa pro lapus.../ Kaip iš kito pasaulio žinia.“

       „Prie šios knygos be mūsų visų turėtų sėdėti autorius, – sakė poetas J. Marcinkevičius. – Tai didelio, mąslaus, neištrinamo poeto pėdsakas. Jo pasaulio ribos tarsi ištirpsta begalybėje. Iš ten, tiesą sakant, ir atėjo. Jautė pasaulį. A. Maldonio mūza buvo ir liko gamtoje. Visa žmogaus savivoka iš gamtos, o juo labiau – dzūko. Nebuvo tribūnas, neformulavo šūkių, tačiau apie tą laikotarpį geriausiai kalba.“

       Poetas citavo draugo pasakytus žodžius: „... gyvenimas čia ir tuo pačiu žiūrėjimas už kažkokios ribos, kuri ir gąsdina, ir traukia lyg bedugnė“. Pasak J. Marcinkevičiaus, sugebėjimas tai perteikti ir yra poeto jėga. Arba A. Maldonio suformuluotas principas: drąsa gyventi ir drąsa mirti. Tokia yra didžioji gamtos pamoka ir ją poetas buvo išmokęs.

 

„Gyvenimas toksai netaisyklingas“

 

       R.Dambrauskaitė-Brogienė prisiminė savo kursą kaip ypatingą: be iškiliosios J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio trijulės buvo ir daugiau gabių poetų, tikrai gerų mokytojų. Po studijų, kai atsivėrė margas pasaulis, kaip rašė A. Maldonis, „gyvenimas toksai netaisyklingas“, poetas, pasak kurso draugės, vieną kitą puslapį pripėdavo raudonai, tačiau ir pats, kaip prisipažino, gavo per ragus. „Į Sąjūdį atėjo jau kaip subrendęs žmogus, – pasakojo R. Dambrauskaitė-Brogienė. – Knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ žadėjo plačiau parašyti apie sovietmetį ir dar 2004 metais patvirtino, kad mėgina tesėti pažadą, nes dabar tų atsiminimų rašytojų esą tiek, kad prikuria mitų, o jis žinąs faktus, kuriuos reikia paliudyti.“

 

       Lietuvos žinios

       2009-09-21