Autorius, pavadindamas 88 knygoje spausdinamas miniatiūras romanais, išdykauja. Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros epinis kūrinys, apimantis platų laiko kontekstą. Tuo tarpu miniatiūros žanras išsiskiria savo trumpumu, glaustumu. Knygoje „Labai keistas namas“ miniatiūros struktūroje autorius sutalpina romanui būdingas temas: individo ir aplinkos priešpriešą, socialinio gyvenimo kritiką, jose veikia daugybė veikėjų. Antroje knygos dalyje esančios miniatiūros, sudarančios atskirą skyrelį „Iš Jonaičio gyvenimo“, savo idėjine plotme dar labiau priartėja prie romano žanro. Žinoma, tik idėjine plotme, nes pasakojimų struktūra išlieka „miniatiūrinė“.
Leisiu sau paišdykauti ir aš, perfrazuodama J. Melniko knygos pavadinimą: „Labai keistas namas“ – labai keista knyga apie labai keistą gyvenimą. Keistą tiek, kiek keista gali būti paprasto žmogaus kasdienybė. Būtent tas kasdienybės rutiniškumas, žmones įsukantis vartotojiško gyvenimo mechanizmas ir tampa pagrindiniu rašytojo ironijos objektu.
Skaudžiausiai autoriaus ironijos strėlės sminga į tuos, kurie vartojimo malonumo ir pelno siekimo manijos apsėsti degraduoja dvasiškai, nesugeba išsaugoti savo individualumo. Apie tai sufleruoja pati knygos anotacija, kuriai pasirinkta miniatiūra „Priešingai“: „Rimtai nežiūrėti „į šlovę“, „nuomones“, „pinigus“. Neteikti reikšmės daiktams. (...) Ko reikia akmeniui prie jūros?“ (p. 17). Žmogaus ir akmens paralelė: akmuo amžinas, nes jam reikia tik trupučio: saulės, vėjo, dangaus. Žmogui reikia visko: padėties, titulų, pripažinimo, meilės, grožio, prabangos. Jo egzistencija trumpa, tačiau gali būti prasminga, jei laikas, iššvaistytas vaikantis paviršutiniškų dalykų, būtų skirtas savikūrai, dvasinio gyvenimo tobulinimui. Ne veltui miniatiūra, kurioje pasakojama apie visą gyvenimą dolerius taupiusį, surinkusį jų bene du tūkstančius ir visus sudeginusį, Sidoravičių, pavadinta „Sidoravičiaus žygdarbis“ (p. 39). Ilgai rinkti pinigai sudeginami norint „atrasti save“, suvokti, kas iš tikrųjų vertinga.
Vertingi „nesudeginami“ dalykai: draugystė, meilė, žmogiškumas, gerumas. Kitaip sakant, amžinosios vertybės, kurias postuluoja biblija. Dvasia, dvasingumas, Dievas knygoje tampa kone raktiniais žodžiais: „Dievas, jis visą laiką buvo, su visais.“ (p. 7). Dievas – ne ikona ar paveikslas. Visas pasaulis: medis, paukštelis, žmogus – jo atspindžiai. Nes: „Dievas nusprendė tapti pasauliu, jis įsikūnijo į tą pasaulį.“ (p. 96). Kiekvienas žmogus turi savyje dieviškumo, todėl mylintys Dievą, pirmiausia privalo mylėti vieni kitus. Tuomet, pasak autoriaus, išnyktų neapykanta, liautųsi karai.
Miniatiūrose autorius kalba apie rimtus dalykus, tačiau jo kalbėjimas – ironiškas, saviironiškas, netgi sarkastiškas. Juokiamasi iš nejuokingų dalykų: ligos, mirties, tarsi norint atitolinti jų keliamą baimę. Imdamas pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo, autorius filosofuoja apie žmogaus gyvenimo laikinumą, būties prasmę: „Galiausiai, nuveikę ką nors gyvenime, mirštame – kaip visi. Nes mirštasi. Savaime.“ (p. 9).
Pagrindinis antros dalies pasakojimų veikėjas Jonaitis – filosofas, jo minčių srauto sustabdyti nepajėgia jokios materialaus pasaulio realijos: nei reiklus viršininkas, nei besišaipantys aplinkiniai ar pavargusi žmona. Jis nėra veiklos žmogus, gyvena mąstydamas, neįsprausdamas savęs į visuomenei priimtinas normas: užsigeidęs pasijusti laisvu tupi krūmuose ir stebi paukštelį arba susikrauna lagaminus ir išvažiuoja į stotį; pamatęs pro mikroskopą savo seiles, kraują ir sėklą, visą tolesnį gyvenimą gyvena tarsi nesavas; bando įsivaizduoti, kas nutiktų, jei iš visų žmonių būtų išleistas kraujas – kokio didumo šilto kraujo jūra telkšotų Žemėje?
Tačiau po Jonaičio – filosofo kauke slepiasi paprastas žmogus, tiksliau – pagyvenęs vyriškis, patiriantis vidurio amžiaus krizę. Ta krizė juntama miniatiūrose, kuriose šmaikščiai pasakojama, kokias kančias patiria nebe pirmos jaunystės vyras, važiuodamas troleibuse ir žiūrėdamas į moterų kūnus, gundančius jį dailiomis, sultingomis savo formomis. Kokias sielos audras ir ašarų potvynius jam sukelia paauglės, pavadinusios Jonaitį seniu! Juk: „kokia senatvė turint keturiasdešimt? Kai tau keturiasdešimt – gyvenimas tik prasideda.“ (p. 95).
Vidurio amžiaus krizę Jonaitis išgyvena stoiškai: kankindamasis dėl aplink zujančių jaunų gražuolių kūnų, lieka ištikimas žmonai, kurios buvimas šalia jaučiamas kiekvienoje miniatiūroje. Šeima išlieka vertybe, namai – lizdas, į kurį visada grįžtama.
Filosofiškas žvilgsnis į supantį pasaulį, gyvenamąją aplinką, stengiantis atrasti savo gyvenimo prasmę, išskiria žmogų iš kitų. Tačiau ar dvasingas žmogus visada laimingas? Mąstymas – Dievo dovana ar prakeikimas? – klausia savęs pagrindinis veikėjas: „Kas per Jonaičio mintys? Ar tik jam nereikia kreiptis į specialistą, pasikonsultuoti? (...) Juk tos mintys trukdo Jonaičiui gyventi ir užsiimti visuomenei naudingu darbu. (...) Kiti žmonės jų neturi, o Jonaitis turi. Kodėl? (...) Tai juk visiškai laukinės ir niekam nereikalingos mintys.“ (p. 103–104).
Klausimai skaitytojui palikti atviri. Kur slypi atsakymas? Kiekvieno asmeniniame pasaulio suvokime. Tiesa, jį galima perskaityti ir tarp miniatiūrų eilučių, tačiau šis atsakymas – autoriaus atsakymas. Knygos tikslas – ne atsakyti į klausimus, o juos kelti. Kad kuo daugiau skaitytojų nors trumpam pasijustų jonaičiais: paprastais žmogeliais, gyvenančiais paprastą gyvenimą. Nes tas, rodos, paprastas gyvenimas slepia savyje daugybę klausimų, į kuriuos atsakymus privaloma rasti pačiam, norint savo trumpą gyvenimą nugyventi prasmingai.
Bernardinai.lt
2009-07-13