Jonas Mekas. PAVIENIAI ŽODŽIAI. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicago, 1967, 95 p.
Jonas Mekas lietuvių literatūroje įsipilietino "Semeniškių idilėmis", kurioms būdinga sugestyvi nuotaika, epinis tonas ir natūrali sakinio melodija. Kaip jautrus lyrikas jisai atsivėrė antrame savo rinkinyje "Gėlių kalbėjimas". "Pavieniai žodžiai", trečia Jono Meko poezijos knyga, gimininga antrajai savo lyrinių nuoširdumu ir tiesioginumu.
Tačiau "Pavieniai žodžiai" turi ir savo išskirtines žymes. Viena jų yra grynai išviršinė, techninė. Autorius kiekvienam žodžiui, net ir trumpiausiam, užleidžia atskirą eilutę. Tai nėra jokia naujiena kitose literatūrose. Tokių rinkinių, kur žodis sudaro vieną eilutę, pastaruoju laiku teko pastebėti ir amerikiečių poezijoje. O nuo seniau gerai žinomi poetų veikalai, kur eilutės, nelyginant kokis lietus, byra žemyn, arba surenkamos ratu, arba išdraikomos lapo kertėse, arba dar kitaip sustatomos. Manding, J. Mekui šis vieno žodžio dėjimas vienon eilutėn turi prasminės svarbos, kaip tai įtaigoja ir knygos pavadinimas. Pats žodis, atitvertas jo knygoje nuo kitų, o kartais net skeliamas į dvi eilutes, turi reikšti poeto vienišumą, šį bruožą J. Mekas stengiasi pabrėžti ne tik vaizdine savo veikalo struktūra, bet ir tada, kai jam tenka šio rinkinio eilėraščius skaityti literatūros vakaruose. Jis skaito, kiekvieną skiemenį atskirai, pabrėžtinai skanduodamas, ir iš pradžių tai klausytoją veikia magiškai, bet ilgainiui atslenka įspūdis, kad tai tyčiomis pasirinktas metodas, ir tada klausaisi, kaip vaiko, kuris elementoriuje rankioja skiemenis.
Taigi, antra "Pavienių žodžių" išskirtinė žymė yra prasminė, šiuo atžvilgiu visa knyga yra ne paskirų eilėraščių rinkinys, o ištisinis ieškojimas atsakymų. Kaip Dantė, taip ir Jonas Mekas, nuėjęs gyvenimo pusę kelio, atsidūrė vienišas tamsioje girioje, ir bando rasti naujus takus, gauti atsakymus į savo būties prasmę ir tikslą (p. 21). Tad poetas kreipiasi į tylą, į daiktus, į žmones ir į patį save. Bet atsakymo neišgirsta. Vienu tarpu jam pasivaidena, kad tiesa gali atsiverti "ne atsakymais, bet per malonę" (p. 45). Tačiau autorius vėl grimsta į savo tylą, tamsumą ir vienatvę, kol jam pagaliau šmėstelia mintis, kad "nėra atsakymų, nei klausimų" (p. 60) (knygoje šie keturi žodžiai užima šešias eilutes). Tada jis supranta, kad nuo daiktų mus skiria meilė ir tos meilės akimis žvelgia į pasaulį, sykiu neišsinerdamas iš savo vienatvės, šio praregėjimo vaisius yra ketvirta "Pavienių žodžių" dalis, pavadinta "Ant kranto", kur autorius gražiausiai ir stipriausiai atsiskleidžia kaip lyrikas.
Skaitant Jono Meko rinkinį ligi "Ant kranto", negalima nepripažinti nuoširdaus tono, tiesioginio kalbėjimo į skaitytoją ir kitų autentiškų lyriko savybių. Drauge sunku nusikratyti mintimi, kad jis visa tai būtų galėjęs tokiu pat atvirumu ir išsamumu pabyloti keliuose puslapiuose vietoje keliasdešimt. Be to, kai kartojasi tokie žodžiai, kaip klausimas, atsakymas, prasmė, tikslas, tarpais susikrauna teoretinis įspūdis. Tai turėtų būti svetima poetinei J. Meko prigimčiai. O vis dėlto skaitome:
O
ko
tu
kitoks,
ar
geresnis,
ar
daugiau
nepriklausomas,
ar
daugiau
laisvas,
ir
nuo
ko?
(p. 27).
Tai yra ko pasigrožėti Jonu Meku skyriuje "Ant kranto". Jis čia grįžta į savo stiprybę — į gamtą, į paprastus ir ryškius vaizdus, į melodinį skaidrumą ir į savo lyrinį tiesioginumą. Atsidūręs prie jūros, jis kuria vaizdžius ir tikslius paveikslus, kurie savo priemonių taupumu galėtų priminti kinų poezijos atbaigtumą. O vis dėlto šiuose posmuose skamba kažkas sava ir artima, lietuviškos dūšios kalbėjimas. Ir tai nuostabu žinant, kad Jonas Mekas yra išplaukęs į tarptautinius vandenis, tapęs avangardo kino ideologu ir įžymybe, kurio vardą rasi didžiojoje spaudoje. Poezijoje, kuri jam gal brangesnė už aną tarptautinę garbę, jis ateina į skaitytoją kaip Lietuvos laukų ir savo tėviškės dainų bei jausmų žmogus. Tiesa, šiame rinkinyje konkrečių savo žemės paveikslų nėra, tačiau nuotaikos ir žodžio skambėjimas yra toksai savas ir skaidrus, kaip štai:
Aš
sėdžiu
ant
kranto
ir
žiūriu
i
vidudienio
jūrą.
Krinta
saulė
sidabro
lašais.
Kvepia
oras
pušų
sakais.
(p. 77)
Jonas Mekas betgi ir gamtos prieglobstyje, prie jūros ir kalnų didybėje, pasilieka ištikimas savo vienatvei ir tylai. Žiūrėdamas į vidudienio miestą, jis vis tiek jaučiasi vienas ir eina "kaip dvasia be vietos" (p. 89). Vienatvės motyvą išlaikydamas ligi savo rinkinio pabaigos, autorius savo naujai knygai suteikia nuotaikos ištisumą ir prasminio ieškojimo sandarumą.
„Aidai“, 1968 m.