mekas jonasA. SEMENIŠKIŲ IDILĖS

 

Kartais manoma, kad poezijos kalba prasideda tik tada, kai kūrėjo žvilgsnis realybę „sudvasina“, pake­lia iki metaforos ir simbolio aukštumos, kurioje „žaibai žiedais žėri“ ir „lietus lelijomis lyja“. Tačiau žodžiai yra menininkui pavojingi, nes jie nors jam padeda pasiekti gilesnį tikrovės išgyvenimą, bet, antra vertus, gali savo daugialypių prasmių klystkeliais nuvesti jį toli nuo tik­rovės į tuščių žibučių šalį, kur poetas, paklydęs „simbolių miške“, dainuoja savo privačią, niekam nesuprantamą ir nereikalingą viziją.

 

Jono Meko kūryba tuo ir domina, kad jis nesiduoda žodžių magikos nukreipiamas nuo užsibrėžto uždavinio — išsakyti miškų, žemės, darbo ir žmonių poeziją, o ne savo asmeninius „užsimiršimus“. Mekui svarbu išgauti poezi­ją iš tikro, šlapio lietaus, kuris liejasi „varpytinių karte­lėmis ir apynių spurgais“ arba varva nuo kumelių šonų „drumzlinu ir purvinu vandeniu“; iš prie batų kimbančio molio ir iš ūkininko ratų tarškėjimo. Jis iš visų jėgų sten­giasi išsakyti teisybę: gimtosios žemės ir žmonių tiesa, Tolstojaus žodžiais, yra jo herojus, yra jo poezija.

 

Šitas uždavinys ypač sunkus, nes jis reikalauja iš poe­to visai naujai išmokti matyti, girdėti ir jausti. Reikia išaštrinti pojūčius taip, kad jie užregistruotų tas realy­bės detales, kurių nepastebi nuo poetinių šablonų atbukęs žvilgsnis, ir tada sukurti peizažą iš to, kas ypatingo, jaudinančio slypi kiekvienoj žemės smulkmenoj. Kiek Me­kui tai pasiseka, tiek jis originalus, stebinantis, poetiškas. Tuo požiūriu „Semeniškių idilės“ yra didelis mūsų poe­zijos žingsnis atgal į realybę — atgal iki pat Kristijono Donelaičio — ir didelis žingsnis pirmyn j ištobulintą žo­džio meną.

 

Pavyzdžiui, pavasarį Mekui kvepia ne šiaip sau „tūks­tančiai žiedų“, bet:

 

...jauni daigai,

atokaitoj sukrautos lentos,

lengvas pašalas ir išdraikyti bulvių kapelai...

(p. 14)

 

Kaip tik šitos bedžiūvančios lentos ir slepia savy jaudi­nantį žemės atbudimą, apie kurį nieko nežino niliūninis pavasaris „kaip Renesanso dievas“, bet kuriam yra slap­tai ir intymiai giminingas kitas to paties Niliūno pava­saris, kuris „atsimuša nuo gelsvo namo sienos“ ir šaukia vaikus „išeit ir paklajot pradžiūvusių taku“.

 

Meko žemė ne tik kad kvepia moliu, „žuvimis ar ak­meninėm brastom“, bet ir jos garsai yra mūsų poezijoj neįprasti ir retai girdimi, tačiau tikri, kiekvienam ūkinin­kui pažįstami. Ten yra ir „velėnų, akėčių, plūgų čežesys“, ir „važių dindėjimas“ žiemą, ir „minkštas daužymas su peilio kriaunomis“. Lietui lyjant, Mekas nesimeldžia su Brazdžioniu, kad dangūs rasodami nuodėmę nuplautų, nesiklauso šiaip sau kokios „liūdnos lietaus dainos“, bet:

 

...kaip ant skardinio klėties stogo,

ant paliktų prie šutinio melžėjų kibirų

vis bilda krisdamas be perstojo lietus...

(p. 25)

 

Meko tikrovę galima ne tik užuosti ir girdėti, bet ir paliesti, kaip liečia pušis kūdikis, kada „jo minkštučiai pirštai glosto rupią žievę“, arba kaip liečia šiaudus kū­limo metu „uždribusiais plaukais ir subraižytom rankom“ moterys. Tai tikrovė, kaip rupi kaimo sermėga, kaip šiurk­štus juodos duonos kepalas, kaip kelio gruodas — ji pasiekia Semeniškių žmones, juos braižydama, žeisdama, įaugdama į juos, kaip kieta ąžuolo šaknis.

 

O ir gamtovaizdis yra ne toks, kur „miškais, kaip rūtom, kalnai žaliuoja“, bet toks, kuriame žiemą šaltis ir tyla sustingsta į Bruegelio paveikslą:

 

Ir tyla, tokia skardi, tokia šalta tyla

virš žuvų perkalu, viršum laukų, sukritusių sniegynuos

sodžių tokia šalta, tokia speigi tyla,

tik tiesiai, taip aukštyn, tik mėlyna, vingiuota srovele

į dangų rūksta dūmai.

(p. 70)

 

Rudenį Meko peizažai blaškosi vėjo nerime:

 

Siūbuodami, paūščiodami lankstos alksniai,

suklupdami ir vėtei išsitiesdami po vėjo šuorais,

išsidraikiusiom ir susipynusiom galvom.

Ir kai įsilaidavę gūsiai akimirkom praskleidžia jų plinkančius viršūnes,

matyt ruplėtos, pilkuojančios jų žievės.

(p. 50)

 

Arba vėl sunkiai, liūdnai sustoja, lyg pats laikas būtų įklimpęs į rudens dumblą:

 

O ant laukų, ant krūmų, virš mėšlinų kratytojų,

boluojančių plačiom skarom,virš pūdymų,

vienodai ir lėtai lynoja šaltas rudenio lietus

taip dienąnakt, taip dienąnakt

(p. 51)

 

Kartais Semeniškių peizažą surenka lyg ir ne pats poe­tas, bet jo aprašomi žmonės, kaip tos uogų rinkėjos vie­nuoliktoj idilėj. Mekas jas lyg nupaišo bendrais brūkš­niais ant tuščio lapo, lyg įkvepia joms gyvybės, ir tada jos pradeda eiti į priekį, rinkdamos ir dėstydamos vasa­ros gamtovaizdį:

 

Jos praeina juodus, sudumbluotus lieknus,

tamsius juodalksnių, šaltekšnių gojelius,

pro raudonas vyteles, pro sedulėlių krūmus

klegantis, marguojantis skarų būrys.

Ir kai jos perbrenda paskutinius lieknus,

dumblu užakusius, užverstus griovius,

staiga prieš jas: žali ir neapmatomi laukai,

toli, ligi pat pilkų, apsamanojusių stogų,

ligi sodybų, kylančių beržų viršūnių,

pilkų svirčių.

Ir ligi pat išretusių, šlynuotų pakraščių,

ligi karvių ir arklių sumindžiotų kelmynių

atbėga žirnių, avižų laukai,

ir neapmatoma linų mėlynė akinančiai

mėlyna, taip mėlyna.

(p. 31–32)

 

Ir rinkėjų uogos – tai visa tėviškės žemė, ir visas pa­veikslas – tai ir ne žemė, o mėlynas poeto ilgesys. Ir tas ilgesys traukia poetą ne tolyn, į dausas, bet artyn – prie žemės. Tai visai ne toks troškimas kaip Bernardo Braz­džionio „Nostalgijoj“, kur jis meldžia Viešpatį jį išsi­vesti iš šios žemės. Ir nenuostabu, nes ta žemė ne tikra, o tartum operos dekoracija, kur visatai atstovauja supoe­tinti daiktai — tikrovės simboliai:

 

Jei Tu esi upelis, tekantis per kalnus ir per klonius,

Kur neša baltą gulbės plunksną, eglės spyglį, laivelius ir žuveles,

Mes būsime tos plunksnos, tie spygliai, tos žuvys

ir laiveliai ak, mes nebebūsim žmonės!

Tik nepalik čia mūsų, nusinešk, tik nusinešk!

 

O Meko upelis visai kitoks ir visai ką kitą nešasi:

Jūs nešat su savim skalbėjų daineles,

žūklautojų tinklus ir pilkus medžio tiltus,

ir mėlynas, šiltai pakvipusias naktis,

kai iš lankų išplaukia lengvos rūko juostos,

ir girdisi supančiotų arklių kanopos.

(p. 27)

 

Norint šitokią daiktų įvairovę paversti poezija, reikia išmokti ne tik naujai matyti ir jausti, bet ir visai kitaip kalbėti. Mūsų poezijoj Meko kalba yra galbūt nauja, bet toj tikrovėj, kurią jis mums atkuria, ji sena kaip amžiai. Paties Meko žodžiais:

 

O, senas yra dobilų žydėjimas,

arklių prunkštimas vasaros naktim –

ir velėnų, akėčių, plūgų čežėsys,

malūnų girnų sunkus bildėjimas.

 

Daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys,

senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,

tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume

senas yra mūsų šis kalbėjimas.

(p. 12)

 

Tikroviškos poezijos siekdamas, Mekas turi — para­doksiškai — pirmų pirmiausia pasidaryti visai proziškas, nes sparnuoti, skambūs žodžiai praskrenda pro realybę jos nepaliesdami. Bet jau jam „ritinas ir žlegsi ratų ste­bulės per purviną išurbiotą bulvieną“, bernas Martynas surenka kas rytą „trumulius“ ir „dardaliuoja“, keliais į pieninę, ir moterys „svyruoja, kratydamos laukuose mėš­lą“ ir „ropinėja“ po bulves ir runkelius; vyrai ten „žiop­so“ į audžiančias moteris, ir galvijų bandos eina per lie­tų su „pašiurusiais plaukais ir traiškanotais vokais“. To­kia realybe galima tikėti — tai ne „baltos gulbės plunks­nos“ ir ne simboliškos žuvelės ir laiveliai. Bet dabar — Brazdžionio ilgesys giliai poetiškas, nes sukaupia savy visą sielos paklydėlės šauksmą. O kaip gali Mekas suposmuoti savo prastą kalbą, kad iš jos padvelktų poezija, o ne ūkininkų kalendorium?

 

Vienuoliktos idilės citata jau iš dalies atsako į šį klausimą. Galima taip surašyti daiktus, kad jie savo kaleidoskopiniam mirgėjime pavirstų, savim būti nenusto­dami, dar ir kažkuo kitu — ilgesiu, net daina. Paslaptis čia yra kalbos dinamika. Judesys „Semeniškių idilėse“ gali būti staigus: pirmi pavasario lapai ne prasiskleidžia, bet „nutyška krūmais, rausvučiais atžalynais“. Jis gali būti energingas, žvarbus ir lakus, kaip garsūs Bethoveno simfonijų  prasiveržimai.  Pavyzdžiui, vasaros  lietus  atei­na kaip padūkusi furija:

 

dideliais ir tyškančiais lašais

pasipildamas ant kiemo, tvarto stogo,

ir ūždamas ant kelio liepų, liedamasis

varpytinių kartelėmis ir apynių spurgais,

sunkiais ir dideliais lašais

kapodamas per sodų galvas, daržo plotus,

ir kirsdamas per griūvančius rugių laukus,

kapodamas per žirnių virkščias, ir plakdamas

vidury kiemo paliktus ir mėšlinus ratus;,

tada vėl nueidamas, ūmus ir pilnas vėjo,

nurūkdamas šilų viršūnėmis, ir krūmų keterom,

ūždamas virš juodalksnių juodų šakų...

(p. 23–24)

 

Kita vertus, judesys gali būti lėtas, švelnus, beveik gei­dulingas savo sklandžiu tekėjimu:

 

...ak, ir tada, šitas vanduo giliam meldų pavėsy!

Jauti, kaip teka jis, kaip pro pirštus,

kaip liejas, šliaužia vėsiai mėlyna srovė...

(p. 28)

 

Paskutinėj citatoj yra ir kita, subtili, Meko poetinės kalbos ypatybė – judesio sulėtinimas keičiant sintaksės struktūrą ir kartojant žodžius. Galima buvo parašyti: „jauti, kaip jis teka ir šliaužia, liejasi per pirštus...“, ir įspūdis būtų palyginti menkas. Bet: „...kaip teka jis... kaip pro pirštus... kaip liejas, šliaužia...“ sudaro kelias pauzes, ir skaitytojas turi laiko įsivaizduoti tą vandenį, jį tarp savo pirštų pajusti, o tada proza pasikeičia į poeziją, nes skaitytojo prisiminimai prisijungia prie poeto vizijos, ir jau dabar abu kuria lyrišką eilėraščio prasmę.

 

Penkioliktoj idilėj Mekas sistemingai sulėtina kalbą, perkeldamas veiksmažodžius į frazės pabaigą ilgame, vi­są gamtovaizdį apjuosiančiame sakiny:

 

Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius,

grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi

rankose apynasrius,

ir sustoję vidury kiemų,

klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai,

kaip kažkur, iš už kelinto vienkiemio,

susėdę būrelius, po vakarienės kiemuose

dainuoja moterys.

(p. 42)

 

Šitoks kalbos sulėtinimas padeda skaitytojui susikaupti, įsiklausyti į tikrovę, visai sustoti trumpai akimirkai, kuri ir yra poetinės tikrovės pažinimo momentas. Ir kartu su skaitytoju žmonės eilėrašty sustoja ir klausosi, ir vėl tarp tų žmonių ir tarp skaitytojo, ir poeto vizijos susidaro vienybė, tapatumas, ir todėl vėl gili poetiška prasmė.

 

Kyla klausimas — kodėl būtent Mekas pasirinko užda­vinį: taip kantriai, su tokia meile atkurti Semeniškių tik­rovę, pasakyti apie ją visą poetišką teisybę? Savo įva­diniame eilėrašty jis paaiškina, kad jis „ilgesio rankomis liesdamas / kiekvieną veidą, kiekvieną daiktą, akiratį“ verkia ne tų akiračių ir ne laukų, bet tiktai „savo jaunųjų draugų“, tik savo vaikystės. Priimdamas 1957 m. Vinco Krėvės premiją už „Semeniškių idiles“, jis savo tikslą dar aiškiau nusakė: „Ir aš, mažiausias iš jų, lenkiuos prieš juos, lenkiuos prieš Semeniškius. Nors žodžiu, savo prasta, nedidele savo knyga priminti juos, pagerbti juos norėdamas, kad niekados jau jų nepamirščiau. Nes jie man yra kaip šventieji“.

 

Bet kokius žmones matome „Semeniškių idilėse“? Juos gana sunku išskirti iš aplinkos. Semeniškių moterys kaž­kaip sudaro įspūdį, kad jos autoriaus atminty pasiliko dažniausiai kaip margos skarelės, o vyrai — kaip iš že­mės molio išaugę dirbantys, skaudantys raumenys. Tiesa, yra jie pavadinami ir vardais: tetos Kastūnė ir Marija, jaunamartė Macienė, senas Ignotas su linų brauktuvu, Jokūbas su nauju dviračiu ir t. t., bet tai jų, kaip indivi­dų, iš aplinkos vis dėlto neišskiria. Su kitais vardais, kitame kaime, iš kurio joks poetas neišvažiavo, toks Kazimieras irgi galėtų „naktimis ir girtas“ klajoti, dainuo­damas po krūmus, tokia teta Kastūnė galėtų ateiti „iš užu šilo, padėti grėbti, ar rišt rugių“, ir vaikystės draugė „šviesiaplaukė Emilija“ irgi galėtų bėgti kelio smėliu su knygomis. Jie nėra Meko kaimynai — jie yra kiekvieno lietuvio žemdirbio kaimynai. Tai kam būtent lenkiasi Jo­nas Mekas?

 

Beveik savaime peršasi išvada, kad ne žmonėms yra iš tikrųjų skirtos „Idilės“, bet žmonių ilgesiui, kuris gy­vena paties autoriaus širdy; ne žemdirbiams atiduodama pagarba, bet Žemdirbiui — šventajam, idealui, kuris žėri paties poeto sielos gelmėj, bet nebūtinai buvo kada įsi­kūnijęs konkrečiuose asmenyse. Lietus ir žemė nėra indi­vidai, bet daiktai, ir jie gyvena, nes Mekas mokėjo juos ilgesio išburti į konkrečią egzistenciją. Bet individai pa­siliko vizija, tik svajonė. Taigi išeina, kad, nežiūrint savo konkretaus realizmo, Mekas iš tiesų yra romantikas ir idealistas ir kad jo siela gyvena ne šiaip tik realybės buvimu, bet tikėjimu idealu, dirbančiu ir kenčiančiu Žmogumo. Ir tai galų gale uždega viską, ką Mekas rašo vidine ugnim. Tai yra galbūt didžiausia poezijos paslap­tis, nes tikinčiu ir mes galime tikėti.

 

 

B. GĖLIŲ KALBĖJIMAS

 

„Gėlių kalbėjimas“ išėjo iš spaudos 1961 m., vadinasi, nuo „Semeniškių idilių“ praėjo šešeri metai. Kūrybingam rašytojui tai gali būti ištisas šimtmetis, ir jo literatūrinis veidas gali per tą laiką labai pasikeisti. Tačiau tam tikra esminė sąsaja su praeities poezija turi pasilikti, nes kitaip būtų aišku, kad nei buvusieji, nei dabartiniai pergyvenimai nepalietė menininko vidaus, bet buvo daugiau ar mažiau tik kaukės.

 

Taigi ir iškyla klausimas, ar Meko „Gėlių kalbėjimas“ yra toks pat „senas“, kaip ir „Idilių“ darnus gamtos, žmogaus ir laiko kalbėjimas. Yra daug išviršinių pakiti­mų — forma gerokai paprastesnė, sakiniai nebesiblaško, kaip medžiai rudens lietuje, ir nebesitęsia per begalines tėviškės peizažų lygumas, o yra trumpi, švelnūs, trapūs, kaip gėlių lapeliai. Yra ir turinio pakitimų. Girdisi nau­jos melodijos, pirmiausia — meilės tema.

 

Tegu mano širdis,

kaip žodžiai,

dainuos tavo rankas,

ir veidus, tavo akis

tavo grožį geliantį.

(p. 13)

 

Su meilės tema susijęs ir paties poeto dėmesys savo as­meniui, nedrąsiai, kukliai pridengtiems jo asmeniniams išgyvenimams. Poetas dabar yra dėkingas už draugystę, ištikimybę, pareikštą jam tuo metu, kada jis turėjo iš­kęsti pažeminimus:

 

Ji taip kalbėjo:

Jie tave apkalba,

bet aš ginu,

senos draugystės

prisiminimu.

Dainavimo

pilna širdim

todėl jis ėjo,

kalbėdamasis su naktim,

lietum ir vėju...

(p. 37)

 

Dar kita įdomi tema, taip pat intymiai susijusi su žmonių meile ir su dvasiniu kontaktu, yra žmogaus kūno formų studija suabstraktintų gamtos formų rėmuose:

 

Ir kaklo linijos,

pečių nutekėjimas,

kaip ratas

to paties derinio...

(p.  13)

 

Kartais šita tema suformuluojama beveik skulptoriaus žodžiais — plastinių formų kūrimas yra iš tiesų žmogiško bendravimo ilgesys:

 

Mano rankos lietė,

kaip du gintaro

nutekinimus

tavo riešus...

(p. 30)

 

Paties poetinio „aš“ laikysena „Gėlių kalbėjime“ pa­sikeičia: poetas dalyvauja tikrovėje – dabartyje, o ne pri­siminimuose – praeityje. „Semeniškių idilėse“ jis „ilge­sio rankomis“ vartė ir dėliojo „senas ir begęstančias nuo­trupas“, o dabar jis su gamta kalbasi, per ją eina, kaip per lietų, ir, svarbiausia, ištroškęs geria, traukia tikrovę j save. To gėrimo, lūpų metafora pasitaiko ypač dažnai. Poetas ir gertų „tavo prisiminimą, kaip vyną“, jeigu gė­lės būtų „kaip lūpos“ (jos, žinoma, tokios ir yra); jis geria ištroškęs „tavo akis ir žodžius“, kaip topoliai geria „lietų ir vėją sidabro lūpom“; jis ragauja žemės skonį, „kaip vyną“, ir mato tos žemės kiekvieną lapą, kaip „tau­relę gilią“, kurią „saulė pripylė spalvų ir kvapo“.

 

Tačiau visos tos naujos temos kyla iš to paties vidinio pergyvenimo, kaip ir „Semeniškių idilėse“ – iš instinkty­vaus įsitikinimo, kad gamta, kaip daiktų tikrovė, ir žmo­gaus kūnas, ir po to žmogaus siela, yra tik įvairios ap­raiškos tos pačios Būties, suprantamos ne religine pras­me, bet visai paprastai, kaip savaiminis egzistavimas. Meko yra ne skaldąs, bet jungiąs būties supratimas; nėra svetimumo tarp gėlių, žemės, kūno ir sielos, bet yra vientisumas. Todėl pagrindinis „Gėlių kalbėjimo“ turinys yra tas pats, kaip ir „Idilių“: kaip ir tenai, čia poetą „kiekvienas daiktų prilietėjimas užgauna iš naujo“. Ir todėl žmogus-poetas jaučia tokį stiprų daiktų ilgesį, tokį norą visatos buvime atpažinti save, atkurti sąmonės ir tikrovės sąsają, kurią mes dažnai užmirštame. Visas san­tykiavimas tarp būties apraiškų – daiktų, kūno, dvasios – apibrėžiamas nuolatiniu jų sąsajos nutrūkimu ir atnau­jinimu. Viskas yra, paties Meko žodžiais, „vien surišimai ir atsiskyrimai“. O menininko uždavinys yra rišti ir jungti.

 

Todėl ir naujoji meilės tema nėra ženklas pagrindinio poeto pasaulėžiūros pasikeitimo, bet organiška plėtotė tos sąsajos tarp tikrovės ir žmogaus, kurią matėme jau „Idi­lėse“. Atvertos lūpos, atverta žemė, išsiskleidus gėlė – vienas ir tas pats:

 

Ar neatveriam

taip dažnai,

pirmąkart vėl,

vandenio, žemės ir duonos,

 

balso, rankų ir kūno

baltumo,

kaip kvapo?

 

Ar nereikia

atvert

žemės akis ir lūpas,

kaip moterį?

(p. 12)

 

Šitas troškimas gerti iš žemės ir lūpų, ir gėlių yra troš­kimas tiek fiziškai, tiek dvasiškai gyventi pilną gyveni­mą. „Semeniškių idilėse“ žemė buvo kaip motina — mai­tintoja, net rudens nykumoje:

 

pilni  šermukšniai  praskečia  įsunkusias rankas

ir lesina triukšmingai, neramiai besibūriuojančių

varnėnų šuorus.

(Idilės, p. 50)

 

Dėl šito savo kūrybos organiškumo Mekas, mano nuo­mone, priklauso prie naujausios literatūrinės minties, tu­rinčios šaknis tačiau jau praėjusiuose šimtmečiuose: Šeks­pyras, Gėtė, paskui Tolstojus, o dar neseniai Rusijoje — Pasternakas. Tai būtų lyg ir antiegzistencialistinis būties suvokimas: didysis Sartre atradimas, kad niekas žemėje niekam nepriklauso ir niekas nėra reikalingas, dabar pa­keičiamas nauju didžiu atradimu, kad visi būties pavi­dalai vienas kitam priklauso ir yra reikalingi. Tai yra lyg savotiškas grįžimas namo iš dvasinės tremties.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.