Lietuvos rašytojų sąjunga su didžiu liūdesiu praneša, kad vasario 9 dieną mirė poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 1983 m.) Elena Mezginaitė.


       Elena Mezginaitė gimė 1941.X.31 Petriškių kaime, Rokiškio rajone. 1966 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Gavusi diplomą apsigyveno Panevėžyje, čia sukūrė šeimą, užaugino dvi dukras ir visą laiką dirbo Panevėžio laikraščių redakcijose.


       Eilėraščius Elena pradėjo rašyti dar mokykloje, šešiolikmetės poeziją spausdino Rokiškio rajoninis laikraštis. 1966 metais pluoštas jos eilių pasirodė ir "Jaunimo gretose".


       Elenos Mezginaitės poezija labai autentiška, grįsta aštriais likimo akmenimis, ji kalbasi su skaitytoju be jokios egzaltacijos, o toje jos negarsioje šnekoje už paprastų žodžių dažnai slypi didelis, sudėtingas, neretai skaudus pasaulis.


       Ši kukli, draugiška kūrėja daugelį metų vadovavo Panevėžio literatų būreliui, organizavo ne vieną literatūrinį renginį, ypač visiems įsiminusį Aukštaitijos rajonų literatūrinį konkursą "Lino žiedas". Ji buvo tyli, bet stipri, kūrybinga asmenybė, apie kurią būrėsi Panevėžio meno žmonės.

 


       Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba

       _________________________

 



       UŽGESO ŠVIESULYS…


       Poetę Eleną Mezginaitę visa Lietuva turbūt pirmiausia prisimena kaip dainų tekstų, ypač su kompozitorium A.Jegelevičium parašyto "Lino žydėjimo", autorę. Tačiau svarbiausia jos palikimo dalis - keturios poezijos knygos: "Vasarų vieškeliais" (1975), "Skardis" (1982), "Provincijos tango" (1989), "Šaltas ginklas" (1999). Už pastarąją pelnyta J.Lindės-Dobilo premija. Be to, išleistas eilėraščių rinkinėlis vaikams "Kiškio slidės", parašyta ir pastatyta pjesių mažiesiems žiūrovams. Nemažai metų atiduota ir publicistikai ("Panevėžio rajonas", 1980). Elenos Mezginaitės, kaip poetės, kūrybinį kelią bene taikliausiai apibūdino Vytautas Kubilius: "Gimtųjų laukų ir "tėviškės slenksčio" poetizaciją (…) vėliau išstūmė gyvenimo pilkumo, nerimo, grėsmės jausena, kuriai priešinasi romantinis laimės lūkestis ir vidinis veržlumas". Pasakyta tarytum viskas, deja, nieko nepasakyta apie svarbiausią dalyką - žmogų, kurį mums teko laimė pažinti, kurio gyvenimo gija taip nelemtai nutrūko Vilniuje baltą saulėtą vasario dieną.


       Dvidešimties su trupučiu metų Elena Mezginaitė iš Kupiškio persikėlė į Panevėžį ir greitai pritapo prie tuometinių miesto literatų, kurių neoficialios "sueigos" iki išnaktų vykdavo J.Basanavičiaus gatvėje - Anastazijos Sučylienės, vėliau ir pačios Elenos butuose. Vienas iš mūsų ją prisimena jau panevėžietę, dažnai besilankančią Kupiškyje, kur būdavo taip smagu nustebusio (ir stebinčio) miestelio gatvėmis drožti su Elena basomis iki kapinių. Linksma ir lyriška, valiūkiška ir dalykiškai narstanti bičiulių kūrinėlius, ji visada būdavo atvira, nuoširdi, nesistengianti kuo nors išsiskirti, bet nejučia tampanti tavo draugu ir visos draugijos siela. Vėliau išryškėjo ir Elenos organizaciniai sugebėjimai. Daugeliui ne vien to krašto kūrėjų teko dalyvauti "Lino žiedo" šventėse Krekenavoje, kur prie seno malūno būdavo skelbiami Panevėžio ir aplinkinių rajonų jaunųjų poetų konkurso laureatai. Elena buvo nuolatinė jų globėja, ne vienam padėjusi ne tik pasiruošti konkursui, bet ir išleisti pirmąją knygą. O kaip ji stengėsi, kad pasirodytų pomirtinis Zitos Lukošiūtės poezijos rinkinys. Būdama visai nesavanaudiška, ji daug mažiau rūpinosi savo poezijos publikavimu respublikinėje spaudoje ar išleidimu knygomis. Beveik visai nesirūpino. Gal todėl ir knygų nedaug. Kita vertus, Elena nebuvo vienatvės žmogus: itin komunikabili, turinti įvairiapusių interesų, ji rašė ne tiek daug. Bet labai abejotina, ar poetui tai yra yda.


       Atvykti į Panevėžį ir nesutikti Elenos, nepajusti jos šypsenos šilumos buvo neįmanoma. Kiekvienas, kad ir neilgas, pašnekesys su ja nušveisdavo aprūdijusią sielą. Šiandien baisiausia pajusti, kad be Elenos ir Panevėžys lyg jau nebe tas, nebe savas miestas, kad ten lankysimės (deja, ir prie Elenos kapo) vis rečiau ir rečiau. Bet kas nepamirštama, tas nepamirštama. Niekas neištrins iš mūsų atminties netikėtai užgesusio Elenos gyvenimo šviesulio.

 

       Jonas Strielkūnas, Valdemaras Kukulas