Jei ne mistifikuoja Elenos Mezginaitės bendradarbiai panevėžiečiai, jau išvažiuodama į Vilnių, į Rašytojų suvažiavimą, ji prasitarusi: gal šiais metais nieko ypatingo nenutiks (turėjo galvoje būtent ankstesnio suvažiavimo dieną mirusį J. Kunčiną). Bet kas bus, tas... Ir štai įvyko tai, ko ji intuityviai bijojo (nes, ko gero, kaip ir dera poetei, intuityviai nujautė), ir įvyko ne kam nors kitam, o jai pačiai: staigus slydis nuo laiptų, ir – atsiminimai, svarstymai, hipotezės. Ir jokie keiksmažodžiai šiandieninės medicinos reformų adresu jau niekuo ir niekam nebepadės.

       Susipažinom mudu su Elena gėdingai seniai. Sakau – gėdingai, nes tuomet man buvo gal tik keturiolika metų, o ji jau buvo išleidusi gerokai pavėluotą savo pirmąją poezijos knygą. Lemtingas Kupiškio ženklas: jaunystėje Elena yra dirbusi Kupiškio rajono laikraščio redakcijoje (ten ir aš įsidarbinau nuo septintos klasės). Nuo tada mes ir susikalbėdavom: tarsi nevalingai, tarsi be žodžių (apie literatūrą, kolegų kūrybą, bet visą laiką – lyg tarp kitko, lyg apie savaime suprantamą dalyką; niekad nekalbėdavom apie vienas kito rašymus, tačiau teko rūpintis bendrų pažįstamų kūrybos leidyba). Tai svarbu pasakyti: jau žinoma poetė susibičiuliauja su jos vaikų amžiaus piemeniu. Ir svarbu todėl, kad tai šiek tiek primena rusų poetų gyvenimo tradicijos (tarkim, A. Achmatovos) liniją. Tiesa, kas įsiskaitė į Elenos poeziją, daugiau ten suras M. Cvetajevos, o ne A. Achmatovos. Bet dominantė išlieka: laisvė, kuri nepaiso nei lyčių, nei amžiaus, nei pažiūrų skirtumų. Elenai jie niekad nebuvo svarbūs. Per visą Kupiškio miestą basi eidavom į kapines ieškoti kokio nors mums svarbaus žmogaus kapo, jei būdavo geros nuotaikos, ji drąsiai keliaudavo ne šaligatviu, o tilto turėklais; kartą viduržiemį šokdami ant ledo esame įsmukę į silpnai užšalusią Kupą, ir Elenai į namus teko grįžti vyriškais drabužiais... Tai nuotrupos, kurių, be manęs, niekas kitas nepaliudys, todėl jas ir užrašau, nors nekrologui tai ir nepritinka.

       Bet nekrologui pritinka bendresnė išvada: vidinės laisvės imperatyvas mūsų visuomenei niekada nebuvo, beje, ir dabar nėra priimtinas. Dažnai labiau aktualizuojamas gyvenimo būdas, negu darbai, kūryba. Ir E. Mezginaitės kūryba, man regis, Panevėžyje nebuvo pastebima, nors ji redagavo literatūrinius puslapius, organizuodavo „Lino žiedo“ konkursus ir kitus literatūrinius renginius. Vežimo teatre pristatant jos paskutinę knygą „Šaltas ginklas“ Elena sakė: man niekada nerūpėjo, kas ką apie mane galvoja... Aš žinau, kad gyvenu AŠ, ir mano reikalas, kaip tvarkytis... Dar ta pačia tema: kodėl savo knygos neteikei prestižinei leidyklai? Atsakymas: o koks skirtumas? Ir šitas atsainumas, savo  v i d i n ė s  vertės pajutimas buvo svarbiausia Elenos savybė ir vertybė, kuri jungė mus, traukė prie jos visus, ją arčiau pažinojusius. Nors šiaip jau ir ji pati sakydavo, kad į Vilnių ją traukia seni pažįstami, bičiuliai, ten ji pajuntanti laisvą kvėpavimo ritmą, natūralią būseną. Panevėžyje, kiek žinau, ilgus dešimtmečius ji bendravo tik su teatralais. Deja, bet tas Vilnius ją ir pražudė. Gal visada taip būna? Ten, kur veržiesi, visada laukia dvasinė ar fizinė mirtis? Kiek vilniečių dabar svajoja išsiveržti į provinciją... Maždaug kaip A. Čechovo kūryboje.

       Mes dar susitiksim, Elena. Ir apie mus susiburs visi, kurie nepaisė visuomeninės opinijos, kurie norėjo gyventi, o ne vaidinti, kuriems rūpėjo paprasčiausiai rašyti, o ne eksponuoti save kaip rašančius. Taip jau būna: savo lemtį mes visada nujaučiame, tik ne visada žinome, kada ji išsipildys. Ir tik vienas Viešpats tepasakys, gerai ar blogai, kad ji išsipildė taip, kaip mes ir nujautėm.

       Metai, 2005 Nr.3