Jūsų eilėraščiai gan asmeniški?

Jūsų pastebėjimas, kad mano eilėraščiai yra gan asmeniški, man priimtinas ir suprantamas. Mano pozicija, gal ne iš karto susiklosčiusi ir sąmoningai suvokta, tokia ir yra: žmogus, rašąs eiles, vadinkime jį poetu, eiliuotoju ar kitaip, pirmiausia pasakoja savo įspūdžius, pasakoja apie tai, kas jį supa, ką jis patiria. Man sunkiau įkandamas antrinės tikrovės perkėlimas į literatūrą. Bet tai nėra smerktinas dalykas. Kitaip neturėtume istorinių romanų ir poemų. Lietuvių literatūroje autoriai dažniausiai kalba iš savo patirties ir sunkiai susidoroja su medžiaga, kurios "nepačiupinėjo". Man atrodo, kad geriausi mūsų kūriniai turi tam tikrų realumo dozių. Gal tik šiais laikais atsiranda autorių, naudojančių medžiagą, kurią yra sufantazavę ar girdėję per radiją. Man suvaldyti medžiagą, nutolusią istoriniu ar geografiniu požiūriu, yra labai sunku. Arba kilusią iš kitų žmonių pasakojimų, gautą iš "antrų lūpų". Visi mano tekstai vienaip ar kitaip susiję su įspūdžiais, kurie yra mane realiai paveikę. Tas idėjas, rūpesčius, emocijas, kad ir kaip jie atrodytų, ir bandau perteikti.

Manau, skaitant turėtų jaustis ne tik rašančiojo charakterio spalvos, bet ir amžius. Kadaise kritikai priekaištaudavo, kad mano poezija pernelyg bravūriška, emocinga. Dabar jauni kritikai, recenzuodami naujausias mano knygas, sako atvirkščiai - kad per daug nuobodu, ramu, nėra nervo. Anksčiau buvę smagiau skaityti. O man visada rūpėjo ne užfiksuoti aiškią būseną ar emociją, - aš tą visada pabrėžiu, - bet kaitą, kaip jos gimsta, keičiasi, varžosi, grumiasi… Čia prasideda jau ir psichologinės žmogaus reakcijos. Žmogus žmogui nelygu. Prigimties ir aplinkos konfliktas man yra pats įdomiausias. Žmogaus aplinka dažnai reikalauja jį keistis, o jis arba nenori, arba skuba, blaškosi. Tai, ką daro poetas, rašytojas, juk nebūtinai yra iš anksto sąmoningai suvokti dalykai. Neužsibrėžiama: pavaizduosiu tokį konfliktą. Rašant taip atsitinka savaime. Čia kaip praktika ir teorija: praktika visada pirmiau. Autorius suvokia idėją, bet nereikia manyti, kad ji privalo atsirasti anksčiau už patį tekstą. Kažkokia detalė gali sukelti minčių griūtį, o ne minčiai autorius paskui renka detales. Nors būna ir atvirkščiai. Esu nemažai bendravęs su dramaturgais. Pastebėjau, kad jie dažniausiai numato įvykių eigą, paskui ieško scenų, tinkamų epizodų. Kiekvienas žanras turi savų paslapčių ir subtilybių. Manau, kad poeziją bandoma paversti per daug sudėtingu žanru. Vis tiek ji - pasekmė to, ką žmogus jaučia, patiria. Mano eilėraščiai dažniausiai buvo reakcija į aplinką, į tai, kas mane pykdė, džiugino. Dabar reakcija lėtesnė, nuosaikesnė, ne viskas taip skaudu. Esi sėslesnis, nebe tiek lakstai, gal mažiau matai. O reaguoti į kokį televizorių ar memuarinę literatūrą - juokinga...

Kaip suderinate etiką ir estetiką savo kūryboje?

Aš niekaip jų nederinu. Tai teorija, literatūrologinis požiūris į kūrybą. Niekada nemėgau šitaip kapstytis nei savo, nei kitų tekstuose. Etiniai ir estetiniai dalykai gali nesiderinti, net konfliktuoti tarpusavyje. Sakykim, "bjaurasties estetika". Netgi ir man yra pasitaikę, kai rašyta ne norint kuo pasigrožėti, o tam, kad būtų sukeltas negatyvus požiūris į aprašomą reiškinį. Žinoma, man tokių galių trūko. Matyt, pats pasiruošimas buvo tradicinis: tai tarsi ir modernus dalykus - apdainuoti bjaurastį, sukeliant skaitytojo pasipiktinimą ir šiurpą.

Ar tokiu atveju lazda neperlenkiama?

Visko būna. Atsiprašau už gastronominį palyginimą, bet jei viralas lipa per puodo kraštus ir svyla, irgi negerai. O etinius principus galima suprasti įvairiai. Atsimenu gana komišką priekaištą už eilėraštį, kuriame yra tokia eilutė: "Numigsiu šieno kaugėj/ naktibaldų namuos". Vieno laikraščio, kur buvo nuneštas eilėraštis, redaktorė pasakė: kaip šiuolaikinis poetas gali šnekėti apie save, kad jis - naktibalda, kad jis šiene miega? Neetiška, negražu, kaip mes galime spausdinti ir tokius dalykus propaguoti? Šiandien juokingai skamba. Bet jėzuitiškumo būna visais laikais. Jis kaip šėšėlis eina iš paskos visokiam liberalizmui. Nors mene nenuslysti iš liberalizmo į nevaldomą anarchiją sunku. Absoliutus liberalizmas taip pat niekur neveda. Jis yra tam tikras pakvailiojimas - laikinai gražus, bet kokių nors rimtesnių vaisių negali duoti. Kalbant apie šių dienų menus ir literatūrą, - principas "šiandien ir dabar" irgi keistai atrodo, nes nebelieka jokios perspektyvos. Taip yra visur, ne tik menuose, bet ir politikoje, ekonomikoje. Kitaip sakant, - gelbėkitės, kas galit, bet juk reikia turėti, matyti perspektyvą. Manau, dabar daug kam svarbu pasidarė viską, ką turi, išlieti šią sekundę, negalvojant, kas iš to. Ar kam bus įdomūs tie dalykai, ar jie gali ką nors paveikti, pakeisti, pajudinti?

Taigi - tęstinumo stoka?

Tai aš vadinu perspektyva, matymu nors truputį į priekį. Puikiai žinau, kodėl taip yra. Todėl, kad šiuolaikinė karta akivaizdžiai pamatė tarybinio meno griūtį. Jis tarsi veikė perspektyviai - viskas buvo orientuojama į komunizmą, visuotinę laimę, ir viskas pasirodė daryta bergždžiai, beprasmiškai, sugriuvo... Visi išsigando ir nebemato perspektyvos, galvoja tik apie šią dieną. Mane keistai nuteikia toks principas mene, bet negaliu su juo argumentuotai ginčytis. Galiu tik rašyti. Manau, naujoje mano knygelėje užuominų apie tai esama. Apie tai, kas laikina ir smagu, ir apie tai, kas amžina, bet rūstu.

Daug metų dirbate literatūros leidinio redaktoriumi. Kaip sutaria toks darbas ir meninis polėkis?

Tai atskiri darbai. Gali dirbti ir nerašydamas, o rašydamas gali nedirbti. Gali rašyti eilėraščius, bet nebūti redaktoriumi, būti redaktoriumi, bet nerašyti. Turima kūrybinio darbo patirtis redaktoriaus darbui netrukdo, netgi padeda. Bet redaktoriavimas kūrybai kartais gali ir trukdyti. Ne dėl kokių nors ypatingų priežasčių, tiesiog jis atima dalį tavo laiko. Deja, esu toks žmogus, kuris, sėdęs prie stalo rašyti ar sėdęs redaguoti, nepasikeičia, nepakinta jo dorovinis, estetinis supratimas. Su ta pačia birbyne groju ir laukuose, ir scenoje. Literatūros istorijoje, aišku, yra buvę visko: kad redaguojantis asmuo būna vienoks, o kai sėda rašyti - kitoks. Panašių susidvejinimų savyje nepastebiu.

Dabar gyvenate sėsliai. Ar įmanoma būtų kuo nors Jus išvilioti iš Kauno?

Kai čia pragyventa šitiek metų, būtų sunku išvilioti. Jaunystėje kitaip. Galų gale čia ir "Nemunas" kaltas. Dalyvavau steigiant šį žurnalą, buvau didelis entuziastas. Norisi, kad tas žurnalas išliktų. Dabar visi prisiima jo steigimo nuopelnus. Neseniai skaičiau "Kauno dienoje", kad ir Petkevičius su Mieželaičiu steigė. Visi, pasirodo, steigė... Tų steigėjų, pasirodo, dabar jau tiek, kiek anų revoliucionierių latvių, kurie su Leninu arbatą gėrė... Tada, 1967 m., tai buvo įdomus ir kūrybingas darbas. Jis mane čia ir sulaikė, į jį keliese ir įsikabinome, leidome žurnalą. Dabar vėl kitokia situacija. Žurnalą jau turėtų kas nors iš jaunų perimti, toliau rūpintis. Bet kol neatsiranda tokių energingų žmonių, kurie griebtųsi šito su dideliu noru, - tai štai sėdi ir dirbi pats. Stengiesi, kad žurnalas išgyventų. Iš pradžių visa tai atrodė tik žaidimas, nerimtas daiktas. Bet kai pradedi sumuoti rezultatus, pasirodo, kad tavo gyvenimui šie metai tampa bemaž lemtingi.

Kultūros pulsas Kaune gan gyvas. Ką manote Jūs, kaip žiūrite į skundus, kad stokojama ir šio, ir to?

Kiek Kaune gyvenu, tiek laiko taip ir šnekama (o čia gyvenu keturiasdešimt metų). Kad ir šio trūksta, ir to, kad kultūrinis gyvenimas apsamanojęs... Žinoma, reklamuojamo, akivaizdžiai krintančio į akis kultūrinio gyvenimo šiandien yra mažiau, nei buvo kadaise. Bet mes įpratę manyti, kad kultūrinis gyvenimas yra tik tai, ką matome reklamoje, televizijoje. Kas visiems matoma, tas ir yra kultūrinis gyvenimas. Betgi dailininkai sėdi ir piešia. Rašytojai sėdi ir rašo. Skulptūros kuriamos? Kuriamos. Vos ne kas antrame name muzikuojama? Taigi. Kultūrinis gyvenimas verda. Gal tik apie jį mažai šnekama. O tai nuo daug ko priklauso - pirmiausia nuo aktyvumo, kuris kartais virsta įžūlumu. Ir iš menininkų kai kas skinasi kelią perdėtu įžūlumu. Kartais, sakykim, aktyvumu. Taip yra visoje Lietuvoje. Ar reikia to, ar ne, - kitas klausimas. Šiek tiek reikia. Nes jei būsi per daug kuklus, santūrus, tai gali savo menus nusinešti ir į aną pasaulį. Man atrodo, kad kultūros judėjimo problema kita. Vis šnekame apie kultūros vadybą. Gerai - ar tokioj nedidelėj Lietuvėlėj šito reikia labai daug? Ar reikia steigti tokią specialybę aukštojoje mokykloje? Jei Kaune atsirastų kiekvienos meno srities penki aktyvūs, energingi žmonės, daug kas pasikeistų. Tokių žmonių labai sunku surasti. Ieškoti tarp menininkų? Jiems reikštų aukotis, padėti savo menus į šalį ir užsiimti vadybine, reklamine veikla. Žiūrėkite, tik truputį kas nors pajudina, - va, pavyzdžiui, pernai D.Zelčiūtė ėmė rengti vakarus Kauno menininkų namuose, - iškart sėkmė, vos ne ažiotažas. Taigi viskas vyksta, tik nėra žmonių, kurie suktų ratą. Tarp menininkų irgi daug "miegančių gražuolių". Išjudinti jie galėtų nuveikti didelius parodomuosius darbus.

Į entuziazmą žmonės paprastai reaguoja gerai, bet patys linkę likti, kur ramiau, tyliau.

Taip visada buvo ir bus. To kultūrtrėgerio, moderatoriaus, sukėjo amplua, pareigos sunkios ir sudėtingos. Ne bet kas gali tuo užsiimti. Čia reikia žmogaus, kuris turėtų velniško gyvybingumo. Mokėtų, tris kartus išmestas pro duris, triskart įlipti pro langą. Be kruvino darbo čia nieko neišeis. Kaune, man atrodo, paprastas dalykas: nėra tam atsidavusių, arba to darbo imasi mėgėjai, neturintys deramos kvalifikacijos, o gal ir pašaukimo... Kad ir "Kauno diena" - būtų daugiau suinteresuotų redakcijoje, ypač tarp vadų, daugiau ir menų būtų laikraštyje, bet kad jiems turbūt neįdomu... Iš to, kas vyksta Kaune, galima daug išspausti ir padaryti. Bet reikia stengtis. Žiūrėkit, vienas G.Kuprevičius kiek padaro. Kai kas juokiasi iš jo. Galima juoktis, o galima ir pasimokyti.

Jūsų knygoje "Aštuoneiliai" vartojami antikos įvaizdžiai, nemaža gamtos, aplinkos pajautų, aliuzijų į mokslų sritį...

Jei kas nors visa tai suregistruotų, galėčiau pradėti aiškintis pats, iš kur vienas ar kitas dalykas atsiranda. Aš neperkeliu iš vienos knygos į kitą. Skaitau ir antikinius kūrinius, skaitau ir Bibliją, jeigu apie lektūrą kalbėtume. Skaitau istorinius veikalus. Mažiausiai skaitau grynos grožinės literatūros, šiuolaikinių romanų. Man jau šešios dešimtys metų. Esu šį tą matęs, kad ir gamtos gyvenimo. Galbūt mažiau po tą gamtą dabar judu, bet buvo metų, kai ir prie upių tupėjau, ežerais plaukiojau, mėgau miškus. Kažkas turbūt ir įstrigo. Pagaliau esu mėgėjas šį tą užsirašyti. Tie užsirašymai, tiesa, man retai praverčia, bet yra toks keistas dalykas. Ką užsirašau, tą prisimenu net nepažiūrėjęs. Bet jeigu neužsirašau, tai greitai užmirštu. Dalis tos knygos yra gimusi iš įvairių etiudų - ne etiudų, o iš įvairių gabaliukų, kurie mano popieriuose išgulėdavo ilgus metus. Čia buvo sąmoningas mano pasirinkimas, jam reikėjo ir valios, ir užsispyrimo, kad išlaikyčiau aštuoneilio formą. Buvo eilėraščių, kurie, atrodė, netilps. Apie poeziją manoma, kad tai laisva, niekieno nevaržoma kalbėsena. Teko pasistengti ir tuos dalykus paveržti. Nepasakyčiau, kad ėjosi lengvai. Bet vėlgi - forma, kanonas ne svarbiausia. Svarbiausia ramiai, be klyksmo, nesikarščiuojant (anot R.Šilbajorio - vėsioj aplinkoj) papasakoti ir pasipasakoti, kas patirta. Ir papasakoti aforistiškai, įsimintinai, sklandžiai. "Aštuoneiliuose" man buvo svarbi dar ir intonacija. Tonas, kuriuo šneku, turi būti santūrus. Ar šitoj vietoj niekur nėra isterijos? Isteriją galima vadinti ir emocingumu, nervingumu, teigiamais žodžiais, kaip ir stoicizmą - nuoboduliu.

Jūsų eilėraščiuose esti šiek tiek ironijos...

Tai, ką dabar pasakėte, man didžiausias komplimentas. Kad yra truputis ironijos. Nes ankstesniuose eilėraščiuose tos ironijos gal buvo ir per daug. Nenoriu, kad mano eilėraščiai virstų satyromis. Bet noriu ir - aišku, tai priklauso nuo turinio, o jis vis tempia į dramatizmą, į kažkokią sunkią situaciją, - kad eilėraštis nebūtų kaip akmuo, kad nebūtų sunkiasvoris, kad jis nors truputį praskaidrintų. Nors vienu žodeliu norisi taip pasukti, kad jis nebūtų akmeninis kryžius, našta skaitytojui.

Neseniai išleidote ir satyros knygą...

Taip, "Palubinskas ir Pažemeckas". Ištraukų, beje, buvo taip pat "Literatūroje ir mene". Dėl jos jaučiuosi truputį keistai. Nepasakyčiau, kad jaudinuosi, tik atrodo, kad ji gali būti ir nelabai suprasta. Šiandien esame pripratę prie "televizinės satyros" arba prie satyros, kurią rašo J.Erlickas, parodijuodamas raštų ir kalbų stilių. Visa kita lieka už ekrano. Nors mes turime puikų satyriką - Jurgį Gimberį, buities filosofą ir aforistą. Šis nedidelis darbelis gimė netyčia. Neišdrįsau rašyti apysakos ar romano su tvirtu siužetu. Todėl atsirado koliažas iš atskirų satyrinių gabalėlių, kuriuos jungia du herojai. Jei būtų siužetas, tai būtų savotiškas Don Kichoto ir Sančo Pansos variantas. Lietuviškoje terpėje ir mūsų laikais. Kadangi siužeto nėra, tai čia tik dviejų tipų satyriniai portretėliai.

Kodėl vėl atgyja Don Kichoto tema?

Ji niekada niekur nebuvo dingusi. Kiekviename žmoguje vienas pradas - idealisto, fantazuotojo, o kitas - pragmatiko. Visose mano knygose ta mintis gyva. Pavyzdžiui, "Paukščių žemės" leitmotyvas - paukštis gyvena žemėje, o gieda danguje. Kažkas yra man užsiminęs, kad aš kartoju tą patį, tik kitokiom formom. Beveik sutinku. Įvairiais amžiais įvairios kultūros ir dorovės žmonės įvairiai suvokdavo šituos dalykus. Pati žmogaus prigimtis yra dvipolė. Vienas polius - idealistinis, traukiąs viršun, kitas - laikantis jį prie žemės. Gyvenime kartais tatai įgyja karikatūrinių bruožų, kai imamas adoruoti vienas ar kitas pradas. Net politikoje ir ekonomikoje būna taip, kad imamas adoruoti vien tik idealizmas. Nubraukiama, smerkiama viskas, kas žemiška... Būna laikotarpių, kai būna atvirkščiai. Aukščiau kylančios mintys, asmenys, kurie tas mintis propaguoja, judėjimai yra aplojami ir niekinami, o keliamas tik prakticizmas. Šiais laikais irgi teigiama, kad kiekvienas žmogus turi mokėti pats gyventi, pats gelbėtis iš visų bėdų. Nors šiais laikais požiūriai dar nesusitupėję. Šnekam viena, matom, kad neišeina, tada pradedam šnekėti kita, "daryti išlygas". Atsiranda kažkokia kryptis su daugybe nukrypimų. Taigi ir moralė biznyje nėra svarbi. Daryk viską, pinigai nusvers. Imame daryti išlygas. Atsiranda sąveikos variantų. Gali būti aukštojo ir žemojo prado konfliktas, gali būti simbiozė. Visa tai aš sudėjau į du tipus ir pabandžiau pritaikyti įvairias situacijas. Tik bijau, kad tos knygelės gali nesuprasti, ji, kaip satyra, gal truputį per daug santūri. Nerėksminga ar skandalinga. Joje tik truputį krimstelėta... Rašydamas vienu metu buvau sugalvojęs, kad ji galėtų būti ir anoniminė ("no name"). Norėjosi tik paleisti tuos tipažus į pasaulį, paskui tegul jų pasakojimus papildo liaudis. Bet vis dėlto arba mūsų liaudis kitokio mentaliteto, arba šie laikai kitokie. Nes pasiduodama vienai vyraujančiai stilistikai. Dabar satyroje vyraujanti stilistika - politinė satyra. Ji nebloga, kai geri autoriai ir geras scenaristas. Bet ji vienintelė, kitko pas mus nepripažįstama. Gerai dar, kad bent poezijoje pripažįstama daugiau stilių, formų ir autorių. Nors, pasak kai kurių kritikų, užtektų ir mažesnio skaičiaus. Trijų poetų ir vieno stiliaus.

       Literatūra ir menas
       2003 11 07