Marčėnas A. Eilinė. – V.: Lietuvos rašy­tojų sąjungos leidykla, 2006.

      Kai paskambino Rašytojų sąjungos renginių organizatorė ir pakvietė pakalbėti per poeto Aido Marčėno poezijos rinktinės „Eilinė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006) pristatymą, sėdėjau Molėtuose, notarų kontoroje. Pirkau žemę. Jaučiausi ekstaziškai. Kvietimą priėmiau kaip dar vieną paslaptingą likimo ženklą. Nesipriešinau, tik paklausiau, ar pats poetas sutinka, kad apie jo kūrybą kalbėtų filosofinių tekstų interpretatorė, poeziją išmananti tiek pat, kiek ir burokų auginimą. Juk kiekvienas amatas turi savas, iš šalies menkai suvokiamas paslaptis. Pasirodo, sutinka. Prisiminiau Emilį Cioraną, įspėjantį poetus saugotis filosofų. „Man visada atrodė nedera vienodai traktuoti poetą ir mąstytoją, – rašė Cioranas. – Esama sričių, kurių filosofai turėtų vengti. Narstyti poemą kaip kokią nors sistemą yra nusikaltimas, netgi šventvagystė. Keista, tačiau poetai džiūgauja, kai nesupranta, kas apie juos sakoma. Žargonas juos pamalonina ir sukuria išaukštinimo iliuziją. Ši silpnybė pažemina juos iki jų aiškintojų lygio“. Ką gi, pamaniau, Marčėnas neišdidus – nebijo nusižeminti iki filosofo. Tarsi nujausdama Ciorano rūstybę, iki šiol plačiau apie poeziją nekalbėdavau. Įdėdavau tik eilėraščius šalia filosofų ar prozos ištraukų į filosofijos vadovėlius, plačiau nekomentuodama. Jei ką pasakydavau – tik trumpai arba šiaip sau, kokia nors eseistine forma, sugalvodama kokį klausimą ar interviu – pakalbindama patį poetą. Bet pamažu, gal dėl to, kad laiku neišgirdau nė iš vieno mano paminėto poeto: „Noli me tangere“, vis labiau ėmiau pamiršti Ciorano žodžius, vis labiau ėmiau įžūlokai slinktis poezijos link. Nesitikiu, kad kada nors man pavyks poeziją iki galo suprasti. Bet galbūt pasiseks nors šiek tiek ją prisijaukinti.

      Ir čia man, ko gero, padės patys poetai. Kad ir Marčėnas. Įtariu, kad ir jam poeziją tenka jaukintis. Juk poetai, sako Platonas Sokrato lūpomis, labai daug dalykų prišneka nesuprasdami, ką jie sako. Jų įkvėpimas panašus į burtininkų ar pranašų. Kaip jaučiasi poeto Marčėno lyrinis subjektas, poezijos ištiktas? Vartau rinktinę. Matau, kad ir jis suvokia poeto dalią kaip ištikimą: „tada aš žodžiui suteiktas tampu“ („Pašaukimas“). Poezija yra pasaulio tapsmas žodžiu; prie to poetas tik prisideda, jis to neinicijuoja: „pasaulis grįžta į žodį: žiūrėk/kaip tampa žodžiu šitas vakaras/šitas ruduo kurio pauzėje/tu ir aš tampame žodžiais“ („Pasaulis grįžta į žodį“). Apie poeziją poeto lyrinis subjektas mąsto apokaliptiškai: galima poezijos pabaiga sutaptų su pasaulio pabaiga („Jei mirs poezija“). Todėl poeto meną prilygina išganančiai prievolei: „Pasaulis baigias, todėl/reikia rašyti eilėraščius/Kas dieną tvirtai pasiryžus/lyg dirbtum kokį prasmingą/tik tau vienam suprantamą darbą“ („Ars poetica“). Kita vertus, šis subjektas jaučia, kad susiduria su kažkuo didingu ir jį pranokstančiu. Eilėraščių rašymą suvokia kaip didžiąją tarnystę: „Eilėraštį reiktų rašyti ilgiau nei metus./Retus nušvitimų akimirksnius švęst ir tausoti./Lyg rinktumei somą dievams į gyvybės ąsotį./Lyg teptum aliejais šventųjų vežėčių ratus“ („Didžiosios tarnystės ilgesys“), – rašo jis knygoje „Metai be žiogo“. Ir šiomis keturiomis eilutėmis eilėraštį baigia, tarsi likdamas be poezijos, pats su savimi, nuolankiai iš lėto pasitikti būsimų nušvitimo akimirksnių.

      Štai kito eilėraščio pavadinimas primena 1990 metų vėlines. Eilėraščio veiksmas, kiek supratau, vyksta prie jūros. Kalbama apie tamsą, slystančią nuo kopų, rudenę jūrą, stichijų gausmą. Pati vieta ir laikas poetui pasikalbėti su jį pranokstančiomis, aukštesnėmis jėgomis, pasidalinti savomis ištikusios lemties pras­mių įžvalgomis. Poeto lyrinis subjektas labai nesididžiuoja ir nedėkoja. Jis sako: „Viešpatie, esu/tik balsis vienadienės konjunktūros,/tik žodžių tarnas. Sąskambių piemuo./Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas./Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,/bangos purslelis, žiedas chrizantemos“. Poetas suvokia jį ištikusios galios menkumą, eilėraštis tampa tarsi malda, kuria žmogus pripažįsta savo ribas pasaulio beribiškumo ir niekada neįmenamos tobulumo bei anapusybės paslapties akivaizdoje.

      Kai kuriuose Marčėno eilėraščiuose, kad ir kaip keista, kalba labai giliai suvokta krikščionybė. Netradicinė, paradoksaliai sekuliari ir kitiems nepritaikoma. Mano galva, ji ir kylanti iš gilaus pajautimo, kad esi tik tarpininkas tarp to, kas pranoksta tave, ir tarp žodžių, kuriais imituodamas savo įtėvį kuri naują pasaulį. Poezijos karma, sako lyrinis subjektas eilėraštyje „Poezijos vyksmas“, „nepriklauso nuo rašančio karmos“; „Poezijos vyksmas yra–tapti: /kūnu, žodžiu, skiemenų sąnariais“. Ji tarsi randasi pati, tarsi gimsta ir skleidžiasi, rodydama savo teisę gyventi. Bet, kita vertus, ir poetas kartais pasijunta galįs nusakyti poezijos prigimtį. „Kas poezija man?“ – klausia savęs eilėraščio „Aš sėdėjau prie knygos“ subjektas. Antru retoriniu klausimu išsako beveik metafizinę hipotezę, kas, jo manymu, slypi poezijoje: „Kas minties ir mirties vienuma?“ Trečiu – dar labiau hipotezę išplečia: „Nebūta praeitis, paskutinė vilties metastazė?“ Atsako taip, tarsi būtų antikos filosofas ikisokratikas, ieškantis pirmojo visą pasaulį sujungiančio prado archē. Poetas staiga suvokia visa jungiantį poezijos pradą: „Ten giliausia gelmė ir sekliausia tenai sekluma…/Žemės, oro, ugnies ir vandens vienalytė ekstazė“. Tačiau poeto lyrinis subjektas šiame eilėraštyje nesustoja prie šios beveik metafizinės ištaros. Jis eina toliau ir dabar jau pats kaip poetas, demiurgas, pasaulių kūrėjas tapo vaizdą ir rodo jį savo skaitytojui. „Pažiūrėkit giliau: ten pro medžių lapus pamačiau/baltą kerintį sodą, paukščius nuostabius, vienaragį…“

      Kai kurių Marčėno eilėraščių skaitymas man primena sugrįžimą į pasaką, į prarastus vaikystės mitus, jau apaugusius suaugusiojo niūria patirtim. Antai eilėraštyje „Atpildas“ skaitytojas seka pas­kui pasišventusius riterius, ieškančius karaliaus karūnai; dešimtyje posmų jie apsako savo kelionės vargus, galiausiai dešimtojo pabaigoje kaip atpildas už patirtus vargus pro Aušros vartus pasirodo aušrojantis aukštas Vilnius. Tokia papasakotos istorijos pabaiga atskleidžia poeto išskirtinę, Šliogerio žodžiais sakant, filotopinę meilę vietai, kurioje gyveni. Mitas grįžta į atpažįstamą realybę. Prieš tai aptartame eilėraštyje „Aš sėdėjau prie knygos“ – nebesugrįžta. Poetas siūlo žiūrėti toliau, ir skaitytojas pamato ne tik vienaragį, bet ir mergelę. Mergelė irgi iš pasakos, ji nėra paprasta, nes „ją šypsančią mirštantys regi./ Ji tarp rožių žiedų tyliai vaikšto liūdna, išdidi, /vienaragis ją seka kinkuodamas galvą nuleistą“. Ar nėra, pagalvoju, ši mergelė – poeto pasaulyje taip trapiai nutapyta personifikuota mirtis? Daug švelnesnė nei Cocteau filme „Orfėjas“. Ne tokia erotiška ir ryžtinga, veikiau – nedrąsi ir skaisti. Ir šypsosi ji visiems, ne tik vienam išskirtiniam Orfėjui, ir liūdi dėl visų, kuriuos pasitinka. Juk poezija, kaip sakė poetas tame pačiame eilėraštyje, yra minties ir mirties vienuma.

      Ir mintis, ir mirtis yra tai, ką filosofijos interpretatoriui skaitant poeziją lengviausia prisijaukinti. „Poezija gyvuos tol, kol bus mąstančių žmonių“, – girdžiu Marčėną sakant per TV „Kultūros“ laidą, kur susodinti trys poetai prieš pat Poetinį Druskininkų rudenį bando populiariai paaiškinti tautai poezijos prigimtį. Jie sako, kad poeziją suprasti yra sunku, skaityti poeziją – elitinis užsiėmimas, numatytas net skaičius tam pajėgių žmonių. Pasirodo, kiekvienoje skaitančių bendruomenėje jis kartojasi. Pasidaro kiek neramu – gal vis dėlto nepatenku į jų ratą. Tačiau iš karto išgirstu žodį „mąstančių“, o ne vaizdus tapančių ar turinčių poetinę klausą – kalbos sąskambius girdinčių. Šių metų šiuolaikinės literatūros forume „Skaityti – tai matyti“ Jurbarke pristatau Marčėną klausytojams ir sakau, kad jo eilėraščiai, kuriuos jis dabar skaitys iš knygos „Pasauliai“, nėra labai vizualūs. Juose mažai metaforų ir vaizdų, bet spurda mintis. Klausiu, ką jis mano apie poezijos gebą tapyti minties vaizdą. Poetas atsako, kad jei aš matanti tą minties vaizdą, tai, vadinasi, jis toks ir yra. Kita vertus, jo teigimu, tai nėra geriausi jo eilėraščiai. Poetas tarsi bando išsisukti pats nuo savęs. Tačiau eilėraštyje „Saulėtekis“, kur kalbama tarsi apie pabudimą, yra, man rodos, nuoseklia seka apsakyta jo eilėraščio gimimo vizija. Pradžioje „vis gilyn gilyn į žmogų srūva/minčių versmė“. Tada pasigirsta garsas. Ši versmė suskamba („jos sąskambiai lėti, /gamtos artumo muzika ūmi/garsyn garsyn į disonansą skambų“). Ir tada pagaliau išnyra dinamiškas vaizdas („ir saulė susprogdina ryto dangų“). Eilėraštis, tarsi Shakespeare’o sonetas, pasibaigia išmintį teigiančia gaida: „Tada tiesa, tiek priartėjus, gęsta/į žodžio melą, Viešpaties paspęstą“. Kad poetas geba mąstyti eilėraščiu, liudija jau vien tai, kad jis kvestionuoja žodžio melą ir, nors ir gėrėdamasis, nesileidžia iki galo jo melodijos užliūliuojamas.

      Filosofuoti – tai mokytis mirti, – pasiekia mūsų dienas antikos filosofų giliai suvokta jų amato samprata. Apie mokymąsi mirti toliau mąstė ne tik XVI amžiuje Montaigne’is, bet ir XIX amžiuje Hegelis, jį pratęsdami kai kurie XX amžiaus mąstytojai – Heideggeris, Sartre’as, Levinas, Rosenzweigas. Mirties artumą nuolatos prisimena ir Marčėno poezijos lyrinis subjektas. Net visai jaunas, net ir gyvenimo vertę teigiančiame eilėraštyje. Sakysim, eilėraštis „Dovana“, kurį aš įdėjau į filosofinės etikos vadovėlį prie laimės temos, prasideda žodžiais: “Štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis“. Trisdešimtmečiui lyg ir turėtų būti neaktuali tema – jaustis laimingam nuo mirties išsisukus. Metų tikrai dar nedaug. Žiūrint iš tolesnės perspektyvos – juk tai dar jaunystė, nors ir vėlyva. Poeto lyrinis subjektas dar ne visai pagarbus mirčiai. Šiame eilėraštyje išvadina ją debile. Kažkodėl stovinčia į saulę ir iškėlusią saldainio blizgutį. Bet čia pat konstatuoja, kad matąs jos akis, kuriose paslaptis. Ir užbaigia posmą eilute, išvedančia jau į filosofijos plotmę: „man dar kartą įrodo prasmingą budėjimą būti“. Šia trumpa eilute poetas pasako tai, ką filosofai vadina mūsų sąmonės gebėjimu suvokti būties ir gyvenimo prasmę bei vertę tik ribos ir baigtumo akivaizdoje. Jei gyvenimas tęstųsi amžinybę, visa tai, kas nutinka čia ir dabar, netektų prasmės. Tačiau Marčėnas neseka filosofais. Nei cituoja, nei skaito jų. Skaitys daug vėliau – kai atsakinės į filosofijos kritikės klausimus („klausimus/ mąslios filosofės reflektavau, /ataidėjau vis labiau/išmintį, gyvenimo/ pras­mę, senatvę, artėjančią/mirtį nesisekė/formuluoti/ vasarą visą“ – eil. „Plungės centrinės“).

      Poeto neįkvepia filosofai, jis ištraukia savo įžvalgas iš giliųjų kūrėjo sąmonės klodų, kuriuose pati poezija tampa nebeatskiriama nuo mirties. Eilėraštyje „Gimimo diena“ poeto lyrinis subjektas vėl su užsidegimu, vos ne aistringai kalba apie mirtį: „jauna mirtis ji vaikščioja po sodą/jos veidas lyg viduramžių madonos/ji liečia astrą ir drugelį Dieve/kiek daug šviesos su manimi ją sieja“. Eilėraštyje „Pasakos pabaiga“ mirtis jau tampa sugulove, gyvenimą žadančia. Dar vėliau rinkiniuose „Vargšas Jorikas“ ir „Pasauliai“ mirtis iš debilės, jaunos mergelės, madonos, sugulovės pavirs lape. Tiesa, labai gražia. Eilėraštyje „Vasario šaltis“ poeto lyrinis subjektas sau sako: „nuneš nuneš tave, dantim sukandus/gražuolė lapė, dvelkianti trūnėsiais“. Alvydui Šlepikui įstrigs šios dvi eilutės, ir jis savo garsiąją novelę „Lapė“ pradės šiais žodžiais. Pacituos Marčėną. Praleis paskutinę eilėraščio eilutę, kur lyrinis herojus prakalba šauktukais: „juk mirs visi! bet aš vis tiek labiausiai!“ Lapė Šlepiko novelėje pasirodo kaip gelbstinti ir viliojanti savižudžių deivė. Ji atveda berniuką pas mirusį tėvą. Marčėno lyrinis subjektas šiame eilėraštyje kiek sutrikęs. Jis mąsto ne apie kitų, ne apie mirtį apskritai, o būtent apie savo mirtį. Suvokia, kad mirtimi negalime pasidalinti, mirštame visada tik po vieną, ir mūsų pačių artėjanti mirtis yra pats giliausias, su niekuo nepalyginamo siaubo šaltinis. „Yra raudonas vakaras jis krenta/ir pajunti kaip greit neliks tavęs“, – sako poetas eilėraštyje „Tamsa artyn“. „Tavęs nebus, o miestas vis stovės/ir bokštai vis saulėlydžius lydės“, – eilėraštyje „Miestas“. Sutrikimą liudija ir eilėraščio „Kokion klaikion bedugnėn riedam“ pats pavadinimas. Eilėraštis pasibaigia kiek minoriniu tonu: „Eime, kvailut. Pašerti kirmėlių“.

      Tačiau poetas medituoja ne vien savo paties artėjančią mirtį, jis neretai sugrįžta prie kitų – jau mirusiųjų. Eilėraštis „Tiltelis“ skirtas kadaise poeto pažinotam savižudžiui. Lyrinis herojus eilėraščio pradžioje prisimena gana buitinį susitikimą su lape ankstų pavasarį. Jis atpažįsta, kad tai miręs senas jo pažįstamas: „o subtili siela! Linkusi savižudybėn/jei kartą pradėjai, anksčiau ar vėliau/padarysi, pavyks – pažinojau/tokią neramią, suicidinę, nepatenkintą/savimi, einančią negrabiai per gyvenimus, vitališką ir talentingą, nebrandžią“. Poeto sukurtas lyrinis herojus atsisveikina su lape „iki kito krūmokšnio“, tarsi atsisveikintų su šia užmiršta savižudžio siela.

      Pradedu suprasti, ką turėjo galvoje Marčėnas, sakydamas, kad poezija yra minties ir mirties sąjunga. Ne tik todėl, kad, kaip sakė poetas: „mirtis yra kvaila mintis kad taip ir mirsi“ („Giraitė“). Ir ne tik todėl, kad „ir mirtis aplink mus yra/žodis kurio mes negirdime“ („Pasaulis grįžta į žodį“). Poezija – tai ir tiltas, nutiestas tarp mirusių ir gyvųjų. Tai tarsi laikinųjų pokalbis su amžinybe. Amžinybė įeina į poeto sąmonę ir išsklaido laikinumo baimę: „per naktį aš nebijosiu galvot apie žolę/kurios baltos šaknys apraizgys mano kūną/ir apie žolę kuri užžels/dabar klestinčių miestų griuvėsius“ („Per naktį aš nebijosiu galvot apie žolę“). Būtent poezija leidžia, kaip sako Marčėno lyrinis herojus, „pasemti akimirką“ iš nesulaikomo tėkmės srauto. Ir todėl poeto meditacijos apie mirtį nėra nei jos apologetika, nei depresyvus šlovinimas. Poetas nemoka mirties kalbos ir sako, kad jos neišmoks niekada, iki paskutinės akimirkos. Jis kalba gyvenimo ir akimirkos kalba, kuri jam leidžia apdainuoti ir buteliu ropojančią riebią musę, bylojančią: „čia esam čia nebūsim“, ir kuoją „paskenduolės akimis/kur Tadzikas prie akmenų sugavo“ („Mano Neris“), ir tėvą, atmintyje einantį žvejoti, o kartu su juo – ir visą pasaulį, jauną ir vaisingą („Mnemonizei“). Poetas mato kaip dovaną visa tai, kas jam nutinka. Kas ją dovanoja – mergelė? Lapė? Sunku pasakyti. Galbūt – pats poetas, suvokęs, kad viso to, kas nutinka, galėjo ir nebūti. Dovanoja savo sukurtam lyriniam subjektui, sau pačiam svarbias įžvalgas. Jos ir yra tikroji poeto nuosavybė šalia sapnų, prisiminimų, meilės. Tačiau mirtis ir poezija nėra paties poeto, jam nepriklauso. Mirtis, kad ir kiek ją kalbintum, nuo jo pasprunka, kaip ir nuo filosofo. Poezija irgi – kad ir kiek šauktum, lieka tuo, kuo ji yra, nesuvokiama ne tik filosofui, bet ir galutinai nesutampanti nė su vieno poeto vizija. Abi jos neprijaukinamos, abi jos visada išslysta. Tarsi lapės, kažkur gundomai viliojančios, neleidžiančios savęs pamiršti, tačiau nuvedančios kitur, nei pats tikiesi. Poetui, kaip ir filosofui, telieka žodis ir mintis apie poeziją ir mirtį. Ir lieka galbūt pomėgis, gal įprotis, gal net iš aukščiau palaiminta gebanti aistra toliau klaidžioti jų paspęstuose prasmės ir beprasmybės tik savimi aptinkamuose labirintuose.

      Literatūra ir menas
      2006 10 13