Tarp šiuolaikiškai rašančių lietuvių dramaturgų Algirdas Landsbergis bene labiausiai originalus savo romantiniu emocionalumu, išliekančiu netgi tais atvejais, kai meniniame tekste blyksi gana ryškūs postmodernistinės pasaulėjautos atspindžiai. Rašytojas atveria duris moralinio chaoso siautuliui, niūriems fantazijos ir intuicijos gaivalams, bet jaučia ir istorinių jėgų sukeltą egzistencinę įtampą bei tragizmą, kuria poetišką žmogaus dvasinės veiklos viziją, išsako praradimų graudulį. Jis žvelgia į tikrovę ironišku žvilgsniu, rodo sarkastiškas pakrikusio gyvenimo grimasas, bet čia pat prabyla ir jautraus lyriko balsu. Jo pjesių veiksmas – kažko ieškojimas, analizavimas, lemtingas nuotykis ar žaidimas. Personažai – XX a. sukrėtimų ir moralinių destrukcijų paliesti individai, didvyriai, juokdariai, keistuoliai, išėję į nežinios kelionę aukštesnių būties vertybių ieškoti ar savo menkystės apraudoti. Moderniai sumodeliuoti A. Landsbergio dramaturginiai veikalai kaupia savyje globalinį epochos nerimą ar net pesimizmą, bet tebesaugo ir tradicinius lietuviškumo bei etinio harmoningumo sentimentus, tebėra nenutolę nuo klasikinio teatro krantų.
A. Landsbergio dramaturgija sunkiai pasiduoda klasifikuojama. Joje sunku įžvelgti chronologinę „ieškojimų“ raidą, nes negali pasakyti, kad ankstesnieji kūriniai atspindi jaunatviškus ieškojimus, o vėlesnieji demonstruoja brendimo etapus ar esminius teminius bei struktūrinius pakitimus. Atrodo, kiek įmanomesnis sąlygiškas kūrinių skirstymas pagal meninės sandaros ypatumus. Vienose pjesėse labiau ryškus ironiškas pasaulio traktavimas, kitose stipresnė lyrinė ir netgi herojinė gaida.
1
Ekscentriškas kalbėjimas apie šiuolaikinio pasaulio deformacijas – taip galima būtų apibūdinti vienaveiksmį farsą „Barzda“ (išl. 1980). Jame įmantriai supinta realybė ir fantazija. Ekstravagantiška personažo išvaizdos detalė paversta satyrine hiperbole, ženklinančia globalinius reiškinius. Pjesės veikėjo pastangos pasislėpti po „plaukuota“ kauke įprasminamos kaip individualybės gynimas ir pasipriešinimas nuasmeninimui.Tačiau tas įvaizdis įprasmina ir priešingas tendencijas.Tėvų tradiciškai auklėtas jaunuolis, išėjęs į žmones, pasijunta performuojamas pagal jaunimo moderniosios galvosenos stereotipus. Pabandęs priešintis, jis susiduria su diktatūrinėmis represijomis. Nuo jaunuolio atsiskyrusi barzda, kaip ir N. Gogolio Nosis, virsta savarankišku subjektu – susvetimėjimo grimasa.
Satyrinė emblema talpina ir politines aktualijas. Sąmojingai pasamprotaujama – „kaip tokia revoliucionieriška barzda galėjo apsigyventi ant tokio smulkiai buržuazinio veido...“ (1). Panašiai pasišaipoma ir iš pseudopatriotinių banalybių.
Deja, pjesė stokoja stipresnio emocinio užtaiso ir grakštumo. Ją varžo alegorinė schema, manieringas groteskinių priemonių demonstravimas, sudėtingi vaizdinių konstrukcijų aiškinimai remarkose.
Ekscentriško siautulio kupina ir „Meilės mokykla“ (išl. 1965). Čia iš tradicinių sentimentų „išsivadavusio“ žmogaus pasaulėjauta taip pat įgauna groteskinių atspalvių. Ryškiai šaržuoti personažai – suamerikonėję išeiviai iš Lietuvos – žaidžia triukšmingą balaganinį žaidimą, kuriame atsiskleidžia absurdiška dvasinio bankroto nykuma.Vulgaraus spekulianto steigiama „meilės mokykla“ – karikatūrinis nešvaraus biznio ir vertelgiškos masinės psichozės simbolis, afišuojantis daugialypes modernizuojamo pasaulio prasmes. „Mokyklos“ kūrėjas – „mėsos kalnas“ Levas Bangžuvėnas kito personažo lūpomis apibūdinamas kaip jėga, atstovaujanti „pasąmonei jos kūrybingiausioje apraiškoje – pasąmonei, kuri stengiasi pagydyt visuomenės suirimą, kurdama tvarkos ir prasmės vertybes“ (2). Ironišką šių „vertybių“ sampratą globališkai išplečia biblinis motyvas apie ramų gyvenimą didelės jūrų pabaisos – bangžuvės pilve (beje, suskambėjęs ir K. Sajos pjesėje „Pranašas Jona“). Meilės mokyklos „filosofai“ ieško atsakymo į visus gyvenimo klausimus didžiosios galybės viduje. Čia „šilta tamsa, juoda ramybė“, malonu pasiduoti to galingo pilvo galiai ir jausti vien dėkingumą storuliui.
Plukdydamas komedijos personažus per sarkazmo bangas, autorius vis dėlto neatima iš jų galimybės nostalgiškai pasvajoti apie kažkur toli likusį vaikystės krantą, ten pažintas dvasines vertybes. Šis konfliktuojančių prasmių klodas dažniausia juokingas, įgavęs išvirkščias formas, kaip ir dera tokiame linksmų ir liūdnų spalvų veikale.
Antai Bangžuvėnas nuolat kliedi apie gimtąjį miestelį („kiekvienas mano plaukas dar tebeatmena Balbieriškį“) ir kasdien griaužia iš laikraščio išvyniotą silkę, kurios kvapais yra prasmirdusi visa „meilės mokykla“. Ruošdamasis didžiam žygiui, Bangžuvėnas šaukiasi pagalbon savąjį „angelą sargą“, ir tas tarsi iš dangaus nukrenta lyg koks dvasinių sferų atstovas, nors iš tikrųjų yra tik apsukrus vertelga, buvęs paštininkas.
Stebuklingą „angelų sparnų šlamėjimą“ šioje karikatūrinėje pjesėje girdi tik vienas personažas – Gabrielius, savotiškas maištininkas moralinio nuopolio aplinkoje. Jam autorius įteikia piligrimo lazdą ir įgalioja vesti balagane apkurtusius žmones į dvasinio atgimimo aušrą – ten, kur girdėti žodžiai „tokie tyri, kaip naujagimės bitės gintare“. Šiam personažui autorius leidžia prabilti poetiškais žodžiais apie vaikystės beržynėlį, idiliškai snaudžiančius angelus, šieną pjaunantį tėvą saulėtam toly. Taip nutiesiamas vieškelis į laimingą kūrinio pabaigą, kuri gal ir nelabai dera prie čia dominuojančios satyrinio plakato stilistikos.
„Meilės mokykla“ – savotiškas sceninės formos eksperimentas. Čia stengtasi panaudoti vadinamosios „Laterna magica“ principus – jungti gyvų aktorių vaidybą su ekrano vaizdais.Tačiau efektingų rezultatų tai nedavė. Prasmingesnis dramaturgo siekimas formuoti karnavalinę kūrinio sandarą. Siekta žaidybinio lengvumo, kaleidoskopinio mirgėjimo. Kylama virš realybės į pasakos nuotykių sferą, juntamas stebuklinio ėjimo per „septynias kalnų grandines“ į magiškąjį Eldoradą ritmas. Personažai šmėžuoja tartum kaukės linksmoje keistenybių mugėje.
Kita vertus, pjesės pasaulis gal per daug priplotas prie emigrantinės tikrovės, meilės mokykloj įvaizdis stokoja gilesnių prasminių universalijų. Kyšo tendencija kažką smerkti, kažką moralizuoti.
Santūresnėmis spalvomis išrašytas „Paskutinis piknikas (arba Senosios Lietuvos gegužinė Naujojoje Anglijoje)“, išl. 1980 m. Čia vyrauja melodramatinė nykstančių papročių nostalgija, iš gyvenimo išstumiamos ir morališkai sulaužytos senosios išeivių kartos tragizmas ( žanras taip ir apibrėžtas – „melotragedija“). Tačiau koncentravimasis ties buities realijomis, psichologinių kolizijų analizė ir kartu noras sumontuoti džiazinę chaotiško pasaulio viziją gerokai išdraiko šio kūrinio stilistinę sanklodą.
Pirmas pjesės veiksmas panašus į tradicinę buities komediją. Išeivijos mohikanai ruošiasi kasmetiniam lietuviškos parapijos piknikui, o naujai paskirtas jaunas kunigas svaido iš sandėliuko rengėjų surinktus loterijos fantus, smerkia pagoniškus papročius, stabmeldiškus sąskrydžius klebonijos pievoje ir skelbia, jog visai tai uždrausiąs.Jo sąjungininkais tampa užplūdę hipiai – jaunoji išeivių karta. Antras veiksmas jau ekscentriškas popmuzikantų šėlsmas ir senųjų pikniko organizatorių graudžios išgertuvės, pasibaigiančios „piknikų generalissimo“ tariama mirtimi – ne itin skoningu juodojo humoro akordu. Baigiamajame veiksme autorius pasuka į misterijos vėžes ir kreipia mintį prie dvasios klausimų. Pagiriojančių personažų filosofavimai, kažkada Lietuvoje likusios pievos prisiminimai kupini graudulio, į kurį įmaišoma ir farso elementų (į festivalį keliaujantys hipiai pasiūlo buvusiam piknikų organizatoriui būti jų menedžeriu). Šitoks daugiaspalvių šukių montažas neturi tvirtesnio stuburo. Atrodo, šokinėjama per skirtingus prasminius klodus vien todėl, kad adresatui nepabostų personažų samprotavimai apie pakirstas gyvenimo šaknis, eg– zilinį dvasios skilimą, hipiškos pasaulėjautos įsivyravimą.Tiesa, kai kurie širdžių atsivėrimai, blėstant paskutinio pikniko laužams, jausmingi, melodramatiški:
Tik čia, niekur kitur, aš retkarčiais pasijusdavau savo vietoje.Taip, mano vieta, kuriai aš priklausau, ėmė ir pasislėpė. Man užrišo akis, pasuko aplinkui, ir aš neberandu savo vietos. Mano vaidmenys susimaišė (ten pat, p. 132).
„Paskutiniame piknike“ ironiškoji gaida lyg ir pritildyta. Elegiškais atspalviais sušvelnintas atsisveikinimas su archainiais sentimentais, moderniojo žmogaus (šiuo atveju kunigo) dvasinės tuštumos žvarbulys, kakofoniška veiksmo atmosfera, fragmentiškas personažų portretavimas, prozaiško ir poetinio stiliaus kontrastai ir kt.Tačiau sudėtingas teatralizuoto sceninio reginio mechanizmas stokoja vidinės jėgos, juda girgždėdamas, lyg kažkieno iš šalies stumiamas.Atmintin labiausia įsirėžia graži pikniko pievos simbolika. Tai lyg Amerikon išeivių atsivežta lietuviškos aplinkos salelė, brangi dvasinės atgaivos versmė, į kurią senųjų tautiečių sielos trokšta pasinerti, atsinaujinti, apsišvarinti.
Peršasi mintis, kad A. Landsbergiui parankesnė yra kamerinio teatro forma, teikianti pirmenybę ne išoriniams scenos efektams, o vidiniam veiksmui, psichologiniam nuotykiui, subtiliam monologo ir dialogo pulsavimui. Šį mikroanalizės meną rašytojas puikiai yra pademonstravęs romane „Kelionė“, novelistikoje, o taip pat vienaveiksmėje dramoje „Sudiev, mano Karaliau“ (išl. 1980).
Struktūrinis minėto kūrinio pagrindas – „teatro teatre“ imitacija. Du aktoriai (senas maestro ir jauna jo gerbėja) repetuoja sceninius etiudus bibline tema apie nukaršusį karalių Dovydą ir jį „šildančią“ vergę. Vaidinimo situacijos susiplaka su asmeniniais atlikėjų santykiais, jausmais bei gyvenimo aplinkybėmis atsidūrus pabėgėlių stovykloje po Antrojo pasaulinio karo šiaurės Vokietijoje. Žaidimas su tekstu virsta dirgikliu pikantiškai erotikai, į kurią įsipina nostajgiškas gyvenimo praradimų graudulys, finale prasiveržiantis desperatišku prie kapo duobės artėjančio menininko šauksmu:
Mėgink, mėgink pamilt mano alkį, mano ilgesį. Net jei aš tavęs ir nepažinsiu. Būk man daugiau kaip meilužė, daugiau kaip žmona, daugiau kaip motina. Viešpats? Aš žinau, kad jis manęs laukia. Bet naktis mano šventvagiškoms akims atrodo didesnė už patį Viešpatį. Naktis! Tuštuma! Niekas! Niekas! Mano vienkartinio gyvenimo liepsna niekad nebegrįš (ten pat, p. 167).
Visa tai skamba tragikomizmo gaida, panašiai, kaip ir A. Čechovo teatrališki herojaus monologai apsakyme „Gulbės giesmė“. Bet kartu tai tipiškas XX a. vidurio motyvas apie praradusių save pokario žmonių katastrofinę savijautą, visą pasaulį užtemdžiusį nusivylimų, palaidotų iliuzijų kartėlį.
Intertekstualinis efektas „Sudiev, mano Karaliau“ itin pavykęs, spontaniškas, kupinas prasmių, dramatiškai augantis, be jokių pašalinių apkrovimų. Dramoje plyti erdvė dinamiškai charakterių raiškai, likimų dūžiams, spalvingiems vidinių išgyvenimų niuansams, potekstėms, humoro ir lyrizmo mirgėjimui.Tai viena tobuliausių „mažųjų pjesių“ moderniojoje lietuvių dramaturgijoje.
Mažiau pavykusi tokios pat sandaros mini drama „Šventasis narvas“ (1977), kurioje gvildenama rezistencijos ir konformizmo tema. Tai dviejų skirtingos veiklos taktikas pasirinkusių kunigų disputas apie bažnyčios išsaugojimą sovietinės priespaudos sąlygomis. Šiame kūrinyje įdomus mėginimas supsichologinti konfliktą, perkelti dialogą į vidinį sąmonės srautą, „išprovokuoti“ personažų sąžinės balsus.Tačiau įspūdį susilpnina didaktiniai perspaudimai, moralizuojančios intonacijos, dirbtinai sukonstruota situacija.
2
Kai kuriose A. Landsbergio pjesėse ryškus teatralizuoto eksperimento modelis. Draminis veiksmas plėtojamas kaip intelektualinis nuotykis su netikėtais minties posūkiais, paradoksaliais prasmių kitimais, išdaigiška disputų eiga.
Trijų veiksmų pjesėje „Vaikai gintaro rūmuose“ (išl. 1985) stiprus analitinis užtaisas. Personažai (būrelis paauglių) įtraukti į intelektualinį žaismą: bando įžvelgti pasakos „Eglė žalčių karalienė“ genetinę prasmę ir jos įvaizdžių sąsajas su šiuolaikine tikrove. Intertekstualinis svarstymas paakina juos gilintis į dabartinio jaunimo pasaulėjautą, jo dvasines krizes, absurdo apraiškas. Panaudojamas „dramos dramoje“ principas – į gimnazistišką Amerikos lietuvių vaidybos ratelį atvyksta režisierius iš Lietuvos ir pasiūlo jiems statyti spektaklį „Eglės“ motyvais. Repeticijose susikryžiuoja skirtingi požiūriai į tekstą, mitologinės prasmės susiduria su pragmatine pakrikusio jaunimo mąstysena.
Savo moralinėmis nuostatomis, dvasingumo ir vulgarumo sankirtomis veikalas gali būti gretinamas su J. Grušo pjese „Meilė, džiazas ir velnias“. Tik pastaroji žymiai dinamiškesnė, labiau „charakterininė“, „siužetiškesnė“, bet kartu didaktiškesnė, patetiškesnė.
Pjesėje „Vaikai gintaro rūmuose“ rimtis, moralinė savivoka yra netikėti pragiedruliai žaismingame ironiško atsainumo ir skepsio verpete, kuriame draikosi nerūpestingai nusiteikę išeivijos vaikinai ir merginos – pagrindiniai pjesės personažai.Veiksmas plėtojasi kaip „įkaitęs sąmyšis“ su tranzistorine roko muzika, angliško dialogo kakofonija ir vaikiškomis išdaigomis („fairkrekerių“ sprogdinimo pokštai nuolat asocijuojasi su „branduolinės jėgainės“ vaizdiniu).Vyresniosios kartos žmogus – Režisierius iškelia nuo pasakų nutolusiam jaunimui uždavinį – ieškoti kelio į mito pasaulį – su pabaisom ir didvyriais, kalbančiais gyvuliais ir dainuojančiais medžiais.Tai raginimas prikelti pasąmonėje slypinčias herojiškas būtybes, kuriomis nebetiki ir kurių nebejaučia šiuolaikinis žmogus. Kartu tai kvietimas atgaivinti senojo tikėjimo atributus, pagoniškuosius „dievukus“, kurie Režisieriui asocijuojasi su konclageriuose nukankintų vaikų veidais.
Aukščiausias šių teatralizuotų svarstymų taškas – spontaniškas meilės ieškojimas pirmapradėje sąmonėje. „Visame senų senoviniame pasaulyje nebuvo meilės – vienatinio asmens meilės vienatiniam asmeniui,“ – konstatuoja Režisierius. Eglė ją suteikia Žilvinui, Žilvinas Eglei – „pirmą sykį žilų žilame pasaulyje“. Tai „meilė prieš archaiško pasaulio taisykles, prieš visatos sąrangą“ (3). Autorius iškelia putinišką prometėjiškumo idėją „Eglės“ mite. Entuziastingas jos adoravimas pakylėja pjesės intonacijas, veiksmas apgaubiamas romantiniu šydu, personažai kalba pasakų frazėmis ir įvaizdžiais, visus apima magiškų būties galių nuojautos, išstumiančios arba savaip nuspalvinančios kasdienybės realijas. Sceną „apsemia violetinė šviesa“. Bet visa tai neilgam. Realybė sugrįžta, įsibėgėjanti melodrama pasirodo esanti tik trumpalaikis monas. Vaikinai ir merginos bravūriškai drasko vyresniųjų moralistų (Motinos ir Režisieriaus) „kaukes“, susidoroja su jų gyvenimą aukštyn kojomis apvertusiomis velnio išmonėmis, sceną užlieja trūkčiojanti disko šviesa, skamba „išsilaisvinusio“ jaunimo šūksniai, prakeiksmai tėvams, panieka žilai praeičiai. Prabyla naujas ateities pranašas (Tomas), ketinantis išsprogdinti praeities stabus.
Groteskiškai besikeičiantys vaidinimo registrai kupini paslėptos ironijos. Kai paskutiniame veiksme, tarsi iš nykumos atgiję, suskamba jausmingi Vilijos žodžiai apie mito gėrį, apie Eglės ir Žilvino meilę, netikėtai atsiradęs Režisierius numoja ranka į savo paties sukurstytus jaunatviškus svaičiojimus ir kaip eilinis meno vertelga kalba apie gautą pasiūlymą statyti komercinį spektaklį.
Pjesėje gana laisvai šokinėja vertybių švytuoklė.Vengiama tradicinio moralizavimo. Žaidimas tartum baigiasi „lygiosiomis“, nes taip lemia gyvenimas. Bet esama ir autorinio tempimo, noro „įrodyti teoremą“, įminti mįslę. Šį įspūdį sustiprina ir kūrinio konstrukcija – eksperimentinio disputo rėmai, susiaurinantys personažų išsiskleidimo ir intrigos galimybes.
Teatrališkas žaidimas su tekstu (šiuo atveju istorine legenda apie šv. Kazimierą) vyksta ir pjesių diptike „Vėjas gluosniuose“ ir „Gluosniai vėjuje“ (išl. 1973). Čia autorius pateikė dvi skirtingas tos pačios temos versijas ir tartum koks pokštininkas eksperimentatorius siūlo pasižiūrėti į pasaulį pro skirtingų spalvų stiklus. Akivaizdi ir šokiravimo taktika. Tai, kas vienoje pjesėje pateikiama kaip idealizuota, stebuklinė tautos istorijos vizija, kitoje virsta vos ne balaganiniu farsu, komišku gyvenimo menkystės šešėliu.
Sunku pasakyti, ar toks „dvilypis“ sumanymas jau buvo susiformavęs autoriaus galvoje 1958 m., kai „Aidų“ žurnale pasirodė „Vėjas gluosniuose“ (parašymo data– 1956 m.). Labiau tikėtina, kad po 15-kos metų išleisti „dvyniai“ atspindi vėliau atsiradusį dramaturgo norą pakoreguoti save, išplėsti ankstesnio teksto semantinę erdvę arba tiesiog sumoderninti seno pastato fasadą.
Tiesą sakant ir pirmoji pjesės versija nebuvo labai nutolusi nuo A. Landsbergiui būdingų vaizduotės išmonių. Nors veikalo žanras nusakytas tradiciškai – „draminė poema“, o jos pagrindinis herojus – sakralinė šv. Kazimiero figūra, veiksmo pobūdis anaiptol nėra nei misteriškas, nei poetiniu patosu trykštantis. Nors santykiauja dangiškos ir žemiškos sferos, bet dominuoja žemiška realybė, jos prozaiškas šiurkštumas,pabrėžiama feodalinių karų beprasmybė, žmonių egoizmas ir menkystė. Šv. Kazimieras su savo sparnuotu palydovu nusileidžia į pilką kasdienybę, incognito atvyksta į Livonijos pasienį, patiria šiokių tokių nuotykių, įsitikina ne itin džiuginančiais savo dangiškų idėjų vaisiais. Išsiilgęs žemės šventasis trokšta išgirsti žmonių kalbą, kuri esanti tokia graži, kaip glamonėjanti vėjo muzika pakelės gluosniuose, bet abiejų dangaus svečių ausis užtvindo keiksmų papliūpa. Dar labiau ateivius šokiruoja šios ašarų pakalnės gyventojų ciniški žodžiai apie nutriušusių bajorėlių įsivaizduojamą pasaulio centrą ir amžiną dangaus sferų muziką. Esą tos įsivaizduojamos poetinės visatos apskritai nėra, o „tik mažytė žemė tirti užkampyje, kurin krinta žvaigždžių išmatos...“ (4)
Poetiškai brėžiama tik meilės linija,kuri jungia net tris skirtingas įsimylėjėlių poras (be to, pjesėje sklando efimeriškas Barboros Radvilaitės šešėlis). Bet erotiniai apžavai, atrodo, paskleidžiami tik tam, kad būtų padirginta dangiškojo skaistybės apaštalo vaizduotė, išryškėtų vyro ir moters santykių paradoksai. Ne veltui dramos herojus taip suglumęs kreipiasi į savo palydovą:
Kazimieras. Kaip keista, angele. Mano žemiškasis gyvenimas praėjo be minties apie moters meilę. Šią naktį gi aš turiu klausytis vis naujų moteriškų žingsnių ir stebėti vis naujas meilės rūšis (ten pat, p. 46).
Dvasingas ir herojiškas šv. Kazimieras išlieka prisiliesdamas prie skaudžių Lietuvos likimo žaizdų. Apie Tėvynę prabylančiam karalaičiui autorius parenka tauriausio skambesio metaforas ir vaizdinius, deda į jo lūpas skaudaus sielvarto ir pranašystės žodžius. Dviejų karalių dialoge galima pajusti, kad didysis dangiškojo svečio tikslas ir buvo ne kas kita, kaip troškimas pažinti gerokai sunykusią Lietuvos kasdienybę ir įpūsti šio prigesusio aukuro ugnį, įkvėpti senstelėjusį šalies valdovą naujiems kūrybos ir gyvenimo žygiams.
Tėvynės gyvybingumo idėja tampa svarbiausia antroje diptiko dalyje – „Gluosniai vėjuje“. Čia šv. Kazimieras nuosekliai tęsia Lietuvos žadintojo misiją, įnirtingai atakuoja ir budina snūduriuojantį Zigmantą Augustą ir jo dvariškius. Bet laiko rodyklė šuoliuoja ne į priekį, o 50 m. atgal į karaliaus jaunystės laikus ir, atrodo, reikėtų pjeses sukeisti vietomis. Bet istorinių įvykių nuoseklumas autoriui nerūpi. Prologe gaudžia šiuolaikiški kosmodromo (kurio paslaugomis naudojasi šv. Kazimieras) garsai, aidi džiazo muzika ir šitaip duodama suprasti, jog čia laisvas žaidimas, įvairiausių prasmės niuansų sklaida, balaganinių triukų ir vodevilinių išdaigų virtinė rangosi kone per visą veikalą, bet, artėjant prie pabaigos, ją pakeičia filosofinių refleksijų, skausmingų nusivylimų ir graudaus kartėlio srautas, įsigraužęs į tautos istorijos likimą.Visa, kas čia vyksta, yra tarsi gluosnių šniokštimas priešaušryje. Tai metas, kada viskas aitrina širdį, kelia nerimą, išryškina karčią tiesą. Daug kas nori būti atgimimo pranašais ir ideologais. Ir miklus plikbajoris, ketinąs pardavinėti žmonėms iliuzijas. Ir karalių gundanti dekoltuota ponia. Ir angelas – ideologas, užsimojęs keisti pasaulį („Žmonės susiims rankomis naujo pasaulio apeigoms po plasnojančiu baldakimu“). Bet vis dažniau tarp personažų sukinėjasi juodosios magijos atstovas – Juodasis svečias, mirties simbolis, kurio šešėlis užtemdo pranašingą Baltojo raitelio viziją, šv. Kazimiero rengiamą Vyties stebuklą. Scenoje vyksta, anot Vytauto A. Jonyno, kažkokios liturginės apeigos, virstančios kvaitulinga bergmaniana (5). Patriotinės emblemos ir mitai išdraikomi.Apie gyvenimo atsinaujinimą epiloge prabyla angelas – degtindaris,) žemę įsiknisęs skurdeiva („...kiek aušrų dūžta mano atminty“). Šitaip istorinės ir dabartinės Lietuvos realybė susipina į šokiruojančių kontrastų virtinę,kurioje sarkazmas,ironija ir lyrizmas sudaro vieningą spalvų srautą.
Groteskinis teatrinių kaukių paradas pagal pasakos schemą vyksta „Komedijantuose“. Parodijinėmis replikomis apie absurdišką aukštų materijų bankrotą čia kalambūriškai svaidosi stereotipinės klasikinio repertuaro figūros (Herojus, Komikas, Karalienė, princesė Miranda, Kritikas ir kt.),atsidūrusios „paskutiniame pasaulio teatre“. Didieji kultūrinio paveldo nešėjai ir retoriški idėjų riteriai pasijunta tarsi juokdariai ar mėšlavežiai šiuolaikinėje tuštybių mugėje. Šmaikščiai padraikyta ir „lietuviškojo absurdo“ užuominų (veiksmas vyksta lyg Hamleto spektaklyje, lyg Maironio pašlovintoje pilyje, lyg „mažos valstybės didžiulio sostinės teatro“ erdvėse). Kaip galima spręsti iš paskelbtos ištraukos („Metmenys“, 1993, Nr. 64, p. 45-58), tai turėtų būti labiausiai ironiška, sarkastiškos širdgėlos prisodrinta A. Landsbergio pjesė.
3
Slogus moralinės depresijos dvelksmas A. Landsbergio dramoje neužgniaužia dvasinio aktyvumo apraiškų. Nors šio dramaturgo vaizduojami personažai dažniausia atsiduria tragikomiškose situacijose, jie dar turi stiprybės pakelti ir didelius egzistencinius išbandymus, stoti į kovą ne tik už save, bet ir universalias žmogiškas vertybes. Tai toks pasaulėvaizdis, kuriame yra prielaidos ir tragizmui bei heroikai.
Tačiau gali kilti klausimas kaip „aukštasis stilius“, o su juo ir neišvengiama gėrio apoteozė gali sutapti su avangardinio rašytojo estetinėmis nuostatomis? Juk šiuolaikiškai tikrovę jaučiančio, suvokiančio ir analizuojančio menininko sąmoningumas ir blaivumas „nebeleidžia jam sumaišyti tokių dalykų, kaip jausmo įtampa, minties gilumas ir net grožis, su meno esme“ (6). Bet koks vienpusiškas susižavėjimas didvyriškais žygdarbiais, kentėjimu dėl idėjos gali tokį kūrėją pastūmėti prie tradicinių vaizdavimo būdų ir formų. A. Landsbergis, daugiausia rašantis ironiškas ir groteskines pjeses, vis dėlto ryžosi kurti dramą apie Lietuvos partizanų kovas pokario metais – „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1966), turbūt gerai žinodamas, kad tai negalės būti nei tradicinis aukštojo stiliaus veikalas, nei supermodernus vakarietiškas kūrinys, visiškai atsietas nuo patriotinių temos aspektų bei etinių sentimentų.
Esant šitokiam kūrybinio užmojo dvylipumui, prasminga išsamiau paanalizuoti, kaip autoriui pavyko įveikti ar suderinti minėtas draminės poetikos priešingybes.
Pjesės intriga ir veiksmo raida prilygsta klasikinių tragedijų siužetiniams modeliams. Septynis metus miškuose atkakliai kovoję partizanai vykdo paskutinę operaciją ir žūsta. Pasiruošimas lemiamam žygiui kupinas didžiulės įtampos, kurią sukelia ne vien idėjinė bei politinė konfrontacija, bet ir žūtbūtinės žmonių likimų sandūros, fatališki aistrų konfliktai.Visas kūrinio gijas tvirtai jungiantis įvykis – partizanų būrio vado vestuvės su okupacinio tardytojo sekretore – užsimaskavusia laisvės kovotojų ryšininke. Miestelyje surengtas iškilmingas sutuoktuvių pokylis virsta kruvina puota.Tarsi golgotos kalno kryžiai turgaus aikštėje pakyla stulpai su žuvusiųjų kūnais.
Tačiau šis vaikščiojimas „peilio ašmenimis“ (beje, tikroviškumo požiūriu gal kiek ir dirbtinis) nėra vien tradicinės dramaturginės technikos demonstravimas. Ryškėja modernaus teatrališkumo požymiai. Situacija yra sąlyginė, galima sakyti, eksperimentinė. Svarbiausiuose veiksmo epizoduose dalyvaujantis Pasakotojas tartum kuria savą tikrovės versiją, „demonstruoja“ kito laiko ir kitos aplinkos adresatui „mažos šalies“ miškuose vykusią kovą prieš galingą priešą.Tai jau realybė, virtusi mitu, nutolusi nuo konkretybių ir tiesioginio faktų bei žmonių įvardinimo (7). Įvairiais pavidalais pjesėje veikianti epinė Pasakotojo figūra primena magiką, keistuolį paskaitininką ar režisierių, durstantį iš realybės duomenų minties ir fantazijos veiksmą, užmenantį istorinės tiesos, tautos likimo ir žmogaus būties mįsles.
Kruvinosios vestuvės gali būti traktuojamos kaip pačių dramos veikėjų konstruojamas veikalas, kurio „premjerai“ ruošiamasi su ypatingu stropumu, išmone ir nerimu. Vidinei įtampai paryškinti įmontuotos netgi dvi paralelinės vizijos (Antanas sapnuose regi Genės namus, aplanko paslėptas savo skulptūras). Reginys gravituoja į perkeltines prasmes, į simboliką. Atrodo bekompromisinė laisvės kovų idėja galėtų susijungti su nuosaikia gyvybės išsaugojimo ir taikios patriotinės veiklos idėja, bet šviesus šios dramos finalas nebeįmanomas. Rūstų penkių stulpų įvaizdį atomazgoje nuskaidrina siurrealistinė baso berniuko su gėlėmis vizija, pranašaujanti būsiant gyvą kovų atminimą tautos sąmonėje. Nuostabiai su šiuo motyvu suderintas baigiamasis akordas – nuotakos rūbais pasipuošusi mergaitė eina į turgaus aikštę, į sutuoktuves su žuvusiu mylimuoju. Ši smurto pastoralė apie kovose gimusią meilę – skaidriausia lyrinė visos pjesės tema.
Charakterių kūrimo principas taip pat šiuolaikiškas, giminingas egzistencinei draminio subjekto sampratai.Autoriui rūpi gilioji veikėjo sąmonės esmė, pasireiškianti ekstremaliomis didelių dvasinių išbandymų aplinkybėmis.Toks požiūris nusakomas jau pačioje veikalo pradžioje, kai Pasakotojas žada kalbėti „apie žmones, ant kurių nukrito kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus“ (8).
Atsidūrę stambių idėjų, lemtingų tikrovės dėsningumų sankirtoje pjesės personažai patiria aštrias savo likimo ir charakterio priešingybes. Partizanų būrio vadas Antanas – švelniasielis meninio pašaukimo žmogus, talentingas skulptorius, bet vykdo žiauraus keršytojo misiją. Kartu jis įtrauktas į skirtingus dviejų moterų meilės verpetus, nuolat jaučia savyje didžiulę emocinę įtampą, švelnumo, taikaus gyvenimo ilgesio ir jausmų tramdymo dramą. Partizanas Jonas kupinas gaivališkos neapykantos savo bendražygiui – dvaro ponaičiui ir visiems baltarankiams, bet geležinis kovos įstatymas verčia jį sutramdyti save, ieškoti savyje ir kituose svarbesnių žmogiškumo pradų. Skirtingose jausmų brendimo plotmėse stovi partizanų ryšininkės Genė ir Albina. Pirmoji kovos ir aistrų siautulyje veržiasi iš mergaitiškos paauglystės į moters pasaulį.Antroji visomis išgalėmis siekia save ir Antaną sugrąžinti į praėjusį laiką, iš ankstyvųjų meilės svajonių pinti tautos gyvybės išsaugojimo viltį, sujungti su ja taikaus priešinimosi ir pozityvaus kuriamojo darbo perspektyvas. Net priešų stovyklos atstovas – Tardytojas atsiskleidžia ir kaip budelis, ir kaip auka, desperatiškai ieškanti išsivadavimo iš savo žiauraus vienišumo.
Individualizuodamas subjektyvią kiekvieno dramos veikėjo iškentėtą tiesą ir žmogiškąją prigimtį bei patirtį, autorius visą konflikto raidą plėtoja kaip įtemptą įvykių ir poelgių prasmės ieškojimą. Šitaip pasiekiamas objektyvumas ir vidinė laisvė. Pagrindinio herojaus lūpose skamba devizas apie menininko santykį su epocha – „Atmesk laikmečio ligas, apglėbk jo žaizdas“. Šį moralės principą, atrodo, galima taikyti ir pačiam pjesės autoriui, kuris vaizduoja žaizdotą epochą, niekam negrūmodamas ir nieko neteisindamas. O filosofinis credo nusakomas beveik absurdine teze apie žmogaus slinktį iš nežinios į nežinią.Antanas žvelgia mėnesienoje į kadaise sukurtą skulptūrą ir mato tartum save – vos beatpažįstamą kareivį, begrįžtantį „į Nieką, iš kurio jis atėjo“.
Žmogiškumo kriterijus iškyla virš politinių ir ideologinių kriterijų. Užtat dialogas skaidrus,gyvastingas, jame nėra falšo, bendrų žodžių, nuasmenintos retorikos. Netgi pats skaudžiausias – rezistencijos prasmingumo – klausimas yra taip natūraliai įsipynęs į personažų asmeninius santykius, jog šekspyriškoji būti ar nebūti alternatyva išsakoma kasdieniškomis frazėmis, vos ne buitine intonacija:
Albina. Ginkluota rezistencija tik provokuoja priešą. Ir prieš ką ta rezistencija? Prieš smulkius pareigūnėlius, jų šeimas. Šūvių salvės pro langus už priešo laikraščių skaitymą!
Antanas. Mes ne vieni miškuose! Dezertyrai, belaisviai, smulkūs banditai...
Albina. Bet visa, kas ateina iš miško, ateina jūsų vardu! Mums reikia išlikt gyviems, užimt valdines vietas, puoselėt mūsų kultūrą, įdiegt laisvės sėklą vaikuose, ir – pamažu – gerint padėtį.
Antanas. Kol pamažu, – po kelių šimtmečių, – priespauda ištirps.
Albina. Taip! Nežiūrint tavo pašaipos, šis kelias tautai naudingesnis. Jis pilkas, be jūsų herojinės muzikos, bet tautai gyvybė brangesnė už viską.
Antanas. Ar daug žmonių taip galvoja?
Albina. Kasdien vis daugiau.
Antanas. Jie miega šiltose lovose. Jei būtų gyvenę ant nuogos žemės ir miegoję ant gruodo paklodės, kitaip galvotų!
Albina. Yra dalykų, kurie sunkesni už atvirą kovą. O, Antanai, jei tu žinotum, kokia grubi buvo mano septynerių metų marškonė (ten pat, p. 48).
S. Santvaras „Stulpus“ yra pavadinęs „charakterių ir idėjų susikirtimo drama“ (9). Tai iš esmės teisingas apibūdinimas, tačiau šiuo atveju nederėtų akcentuoti tradicinės charakterio sampratos. Spalvingi, psichologiškai motyvuoti personažai, atrodo, nėra svarbiausias A. Landsbergio tikslas. Prisiminkime pagrindinio pjesės veikėjo Antano samprotavimus apie meninę kūrybą prie paslėptų skulptūrų. Čia kalbama apie laiko antspaudus statulose, apie autoriaus ištikimybę tradicinėms vertybėms, jaunystėje pamėgtoms temoms ir herojams, bet labiausiai pabrėžiama būtinybė „naudot naujas medžiagas“. Šmėsteli atvirai neišsakyta mintis, kad stilistinis gyvenimo įvairovės suvokimas yra svarbesnis už individo analizę. „Visas formų pasaulis laukia manęs!“.Taip reziumuoja visą tikrovės pragarą patyręs skulptorius Antanas, matyt, išsakydamas ir pjesės autoriaus simpatijas modernizmui.
Visa A. Landsbergio dramaturgija antipatetiška. Joje išgriauti tradiciniai patriotinių temų postulatai. Jausmingumas nuolat tramdomas, pakilūs tonai slopinami šokiruojančiais kontrastais. Žodis stilingas, prisodrintas daugialypių semantinių prasmių. Tekste siekiama autentikos ir tikrumo.
Dažniausiai tai žaidimas personažais, likimais, situacijomis. Žaidimo schema jaučiama ir tokiame herojinės tematikos veikale, kaip „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Trumpi, kinematografiškai judrūs epizodai rodo analitinę šio kūrinio sandarą, fragmentišką minties šokinėjimą, kaleidoskopinį scenovaizdžių ir siužetinių metmenų švytravimą.Veikėjų figūros čia juda kaip šachmatų lentoje, artėjant endšpiliui.
Dvelkia elegiškas žiaurumo šaltis. Autorius lieka neutralus, tarsi nusišalinęs ir abejingas įvykio stebėtojas, jokių emocijų nerodantis.Tačiau tokia poetika netrukdo natūraliems jausmų išsiveržimams, graudžiai tragiškiems sceninio veiksmo leitmotyvams (iš Genės spinduliuojanti tyros meilės lyrika, berniuko su gėlėm trapus kontrastas šiurpioje mirties stulpų aplinkoje) bei subtiliems, veikalo atmosferą spalvinantiems įvaizdžiams (basų mergaitės kojų glamonėjimas, pastorališkas mirštančio elnio motyvas, juodo vestuvinio kostiumo įnešimas Albinos namuose ir kt.). Mitologinėšios struktūros aura – skoningai įterptos partizanų dainos, archainė elgetos (Pasakotojo) giesmė apie „griešno kūno“ pragaištį, tyli armonikos melodija, kurioje sutelktas ilgesingas ir gaivališkas Jono dvasingumas.
Palietę kai kuriuos struktūrinius „Stulpų“ ypatumus, matome, jog veikalo autorius gana sėkmingai „persodino“ herojinę temą į modernios dramos dirvą. Nuostolio, galima sakyti, nepatirta. Priešingai. Surasta galimybė išsivaduoti iš lietuvių literatūroje įsišaknijusių trafaretų, melodraminių tautos istorijos vaizdavimo schemų, patetinės monotonijos. Pralaužti nacionalinio uždarumo rėmai, nes kūrinyje atsiveria visuotinumo horizontai (ne veltui ši pjesė susilaukė vertimo į anglų kalbą bei kelių pastatymų amerikiečių scenoje). Išsaugota herojinei temai deranti rimtis, memorialinis sakralumas ir kartu pasiekta žavaus formos grakštumo. Pakilta laisvam fantazijos skrydžiui sėkmingai balansuojant tarp prozaiškumo ir dvasingo poetiškumo su gausiomis simbolinėmis teksto jungtimis, asociatyvinėmis žodžių ir įvaizdžių prasmėmis. Tiesa, vienur kitur gal ir esama dirbtinumo, pritempto iliustratyvumo bei sentimentalumo (manipuliacijos su peiliais, mistifikacijos su knyga apie ateities skulptūrą ir kt.).Tačiau tai netrukdo vertinti šį veikalą kaip vieną iškiliausių pasiekimų lietuvių dramaturgijoje.
* * *
A. Landsbergio pjesės – spalvinga ir kvapni puokštė egzilinėje lietuvių literatūroje. Šie veikalai gražiai reprezentuoja išeivijoje išsaugoto lietuvių teatro novatoriškus polėkius ir yra tos pačios krypties kaip ir A. Škėmos bei K. Ostrausko draminiai kūriniai. Kartu galima konstatuoti rašytojo dvasinę giminystę su naująja Lietuvos dramaturgų banga (vėlyvieji J. Grušo, K. Sajos, J. Glinskio, S. Šaltenio veikalai), kuri taip pat pasižymi modernėjančia išraiška,įsijautimu į epochos blogį, donkichotišką gėrio ieškotojų pasaulėjautą, bandymais perteikti dūžtančios erdvės įtampą.
A. Landsbergio avangardizmas nuosaikus, lietuviškas, dar nenutolęs nuo mus gaivinančių lyrizmo ir romantinės heroikos versmių, poetiškų gimtosios kalbos šaltinių.Tai ne kokia drapiruotė, o stiprios kūrybinės individualybės savastis.
(1) Landsbergis A. Trys dramos. – Chicago, 1980. – P. 13.
(2) Naujos lietuvių dramos’90. – V., 1990. – P. 274.
(3) Landsbergis A. Vaikai gintaro rūmuose. – Chicago, 1985. – P. 46–47.
(4) Landsbergis A. Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje. – Chicago, 1973. – P. 23.
(5) Jonynas V. A. Apie vėją ir gluosnius // Metmenys. – 1974. – Nr. 23. – P. 181.
(6) Šilbajoris R. Netekties ženklai. – V., 1992. – P. 281.
(7) Pastačius „Penkis stulpus turgaus aikštėje“ Kauno dramos teatre 1989 m., autoriui netgi buvo priekaištaujama, kad pjesė dėl savo sąlygiškumo mažai tepasako apie „konkretų istorinį reiškinį“ ir kad „sceninis disputas atrodo siauras, per daug inteligentiškas“ (Stoškus K. Aikštė // Literatūra ir menas. – 1989. – Gruodžio 23. – P. 7).
(8) Landsbergis A. Penki stulpai turgaus aikštėje. – Chicago, 1966. – P. 11.
(9) Lietuvių literatūra svetur. – Chicago, 1968. – P. 374.
Jonas Lankutis. Lietuvių egzodo dramaturgija 1940–1990. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1995.
A. Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje kauno dramos teatre. 1989 m.