2004 m. balandžio 4 d. Friporte (JAV) mirė dramaturgas, prozininkas, kritikas, istorijos ir humanitarinių mokslų profesorius Algirdas Landsbergis.
Algirdas Landsbergis gimė 1924 m. birželio 26 d. Kybartuose (Vilkaviškio rj.). Nuo aštuonerių metų gyveno Kaune, kur 1941 m. baigė IX (Jėzuitų) gimnaziją. 1941-1943 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką. 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, kur tęsė studijas Mainco universitete, pasirinkdamas anglistiką ir romanistiką. 1949 m. nuvyko į JAV, Niujorke, Kolumbijos universitete 1957 m. baigė lyginamosios literatūros studijas, gaudamas magistro laipsnį.
Lietuvių gimnazijose Vysbadene ir Kaselyje dėstė vokiečių ir anglų kalbas. 1949-1953 m. buvo meno ir muzikos skyriaus asistentas Bruklino viešajame knygyne, o nuo 1956-ųjų pradėjo dirbti kaip redaktorius Europos pavergtųjų tautų seimo sekretoriate. 1966-1992 m. – Ferli Dikinsono universiteto profesorius, 1970-1974 m. dalyvavo nominuojant Nobelio literatūros premijos kandidatus, išeivijos Lietuvių rašytojų draugijos narys, Tarptautinio PEN klubo rašytojų tremtyje centro prezidentas, Dramaturgų gildijos narys (JAV), nuo 1992 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1999-aisiais buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
Grožinėje literatūroje A. Landsbergis iš pradžių labiau reiškėsi eilėraščiais, kurių pasirodė periodikoje ir „Lietuvių poezijos antologijoje”, ilgainiui perėjo prie beletristikos ir dramos.
A.Landsbergis parašė romaną “Kelionė” (1954) – vieną pirmųjų moderniosios pokario prozos pavyzdžių lietuvių literatūroje, novelių knygą „Muzika įžengiant į neregėtus miestus” (1979), nemaža dramos kūrinių, pastatytų JAV, Kanadoje, Australijoje, Lietuvoje, Slovėnijoje. Kūriniai premijuoti įvairiomis Amerikos lietuvių bendruomenės premijomis: „Kelionė” – „Draugo” romano premija (1954), „Penki stulpai turgaus aikštėje” – Lietuvių bendruomenės dramos premija (1958), „Paskutinis piknikas” – Los Andželo dramos sambūrio premija (1970), „Muzika įžengiant į neregėtus miestus” – Lietuvių rašytojų draugijos premija (1980). Dar Lietuvių bendruomenės dramos premijas pelnė „Vaikai gintaro rūmuose” (1981), „Onos veidas” (1983). Pjesė „Penki stulpai” pastatyta Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre (1990); „Sudie, mano karaliau” – Klaipėdos dramos teatre (1990); „Idioto pasaka” – Slovėnijoje (1992). Lietuvoje išleista knyga „Kelionės muzika” (romanas, novelės, 1992).
Daugelio straipsnių autorius enciklopedijose ir antologijose, Antano Škėmos „Raštų” vienas iš redaktorių, lietuvių novelių vertėjas į anglų kalbą. Nuo 1974 m. kalbėjo Lietuvos žmonėms per „Amerikos balsą” ir „Laisvąją Europą”.
Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba
***
Balandžio 4 dieną, Verbų sekmadienio vakarą, Niujorke nustojo plakusi dramaturgo, prozininko, literatūros kritiko Algirdo Landsbergio širdis.
Žinia iš už Atlanto perėjo per kūną lyg šiurpulingas šiaurės vėjas. Dar prieš dvi savaites rašytojas žvaliu balsu telefonu dalijosi kūrybiniais sumanymais. Abu aptarinėjome Maironio muziejuje jo jubiliejui rengiamą parodą ir minėjimą, iki kurių buvo likę tiek nedaug... Deja, jo gyvenimo laikrodis sustojo ties 79 metų riba.
Žemininkų-lankininkų kartos rašytojas save laikė „nacionalistišku kosmopolitu”. Jis įkūnijo žemininkų-lankininkų tezę, kad „ne vaizduojamų problemų aktualumas nulemia meno kūrinio vertę, bet tos jo savybės, kurios atsiliepia į specifinius grožio reikalavimus”. Kūryba jis norėjo suteikti skaitytojui džiaugsmo, nustebinti, pabūti stebukladariu... Sukūrė tik jam vienam būdingą stilių, kuriame dominuoja lyrizmas ir elegantiška ironija. Magiškai užmegzdavo intrigą ir ją žaismingai narpliodavo. Neieškojo savito tremties problemos sprendimo.
Nuo gimnazijos suolo jį viliojo teatras. Dramose jis sprendė etnines ir egzistencines problemas.
Pjesės „Meilės mokykla” (1965), „Penki stulpai turgaus aikštėje” (1966, Klivlendo apygardos literatūros premija), „Vėjas gluosniuose” (1973), „Paskutinis piknikas” (1980), „Vaikai gintaro rūmuose” (1985, JAV LB dramos premija) ir kitos buvo rašomos išeivių teatrui, nes svajoti apie Lietuvos sceną negalėjo. A.Landsbergio kūriniai versti į septynias kalbas, vaidinti JAV, Slovėnijoje, Afrikoje, Australijoje ir tik vėliau Lietuvoje. Teatras buvo jo gyvenimo aistra. Rašė apie premjeras, festivalius. Darbavosi žurnaluose „Lituanus”, „Cinema-TV Digest” ir „Arena” kaip redakcinės komisijos narys.
Publicistikos ir kritikos straipsnius spausdino įvairių pakraipų spaudoje, bendradarbiavo „Literatūros lankuose”, „Metmenyse”, „Aiduose” ir amerikiečių spaudoje. Kaip kritikas pasisakydavo už tautinio ir universalaus prado derinimą. Jis žavėjosi lietuvių kalbos žodingumu. Rašė lietuvių ir anglų kalbomis. Emigraciją, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą suvokė kaip likimo suteiktą ypatingą dovaną, tačiau lietuvių kalba jam “buvo nuostabus įrankis rašytojo rankose, kovojant su laikinumu”. Anglų kalba parengė lietuvių poezijos ir prozos antologijas: „The Green Linden” (1962), „The Green Oak” (1964). Parašė įvadą „The Lithuanian Short Story Fifty Years” (1977).
A.Landsbergis buvo Tarptautinio PEN klubo rašytojų tremtyje centro prezidentas, daug prisidėjo kuriant Lietuvių PEN centrą, priklausė įvairioms literatūrinėms organizacijoms.
Atsisveikinimas su A. Landsbergiu įvyks balandžio 9 dieną Friporte. Laidotuvės – šeštadienį, balandžio 10 dieną, St.Charles kapinėse, Farmingdeile. Žmona Joan, sūnūs Paulius ir Jonas įsteigė atminimo fondą, kuris skiriamas Kauno jėzuitų gimnazijai.
VIRGINIJA PAPLAUSKIENĖ
Literatūra ir menas, 2004 04 09