landsbergis algirdasDidelis modernaus rašytojo sąmoningumas nebe­leidžia jam sumaišyti tokių dalykų, kaip jausmo įtampa, minties gilumas ir net grožis, su meno esme. Aiškiai su­vokdamas visas savo meno priemones ir metodus', da­barties rašytojas žino, kad menas nėra pirmiausia išbaig­ta visuma, bet greičiau procesas, būdas, kuriuo vaizduo­tė organizuoja ir kontroliuoja įvairias menininko regi­mas būties apraiškas. Toks žinojimas reikalauja, kad me­nininkas būtų palyginti laisvas nuo galutinio pasisaky­mo už kurią nors ribotą ideologiją, t. y. už kokį nors už­darą būties supratimą, nes šitoks apsisprendimas pakreip­tų jį iš esmės su menu nieko bendro neturinčia linkme.

Tarp mūsų išeivijos prozaikų Landsbergis yra galbūt pats sąmoningiausias ir analitiškiausias, pats „moder­niausias” ką tik nusakyta prasme. Kaip individas jis tiki į žmogų, bet nebūtinai kokias nors žmogaus susikurtas ideologijas, tarnaujančias skydais, pridengiančiais bau­ginantį žmogaus visapusiško neišbaigiamumo žinojimą. Kaip menininkas, jis supranta, kad kūryba yra visų pirma pavaizdavimas komplikuoto santykiavimo tarp minties, struktūros ir tikrovės, ir tik po to, jeigu iš viso, tikėjimo išpažinimas. Todėl Landsbergis ir priklauso prie naujosios mūsų rašytojų kartos, suprantančios, kad estetiniai uždaviniai mene svarbesni už bet kokį ideolo­ginį momentą.

Prieškariniams mūsų literatūros klasikams tikrovė at­rodė pakankamai tvirta, „garantuota”, kad į ją būtų ga­lima žiūrėti kaip į pagrindą, ant kurio statomi kūrėjo įsi­vaizduotų žmonių gyvenimai, gvildenamas jų vidinis pa­saulis. Struktūros problema retai išėjo už siužeto ir fa­bulos išvystymo ribų: svarbu buvo tik mokėti suderinu charakterių mintis ir veiksmus su visų bendrai priimtais tikrovės dėsniais. Landsbergis tačiau pradėjo rašyti to­kiu laiku, kada jau nebegalima buvo pasitikėti, kad tik­rovė bus logiška ir prasminga, nes visų dalykų reikšmė ir santykiai tapo beviltiškai supainioti didžiosios karo ka­tastrofos, sujaukusios visas vertybes. Paprastai mes žinom ką tikim tik tol, kol bendra pasaulio samprata mums atrodo aiški; o kada įvykiai ją aptemdo, sudaužo, mums nieko kito nelieka rankose, kaip tik gyvenimo skeveldros, į kurias menininkas gali žiūrėti kaip į savo paties žuvusių vilčių paveikslą, bet ne kaip į pagrindą kokiam nors tvir­tam tikėjimui.

Kai kuriuos rašytojus šitoks tikrovės sudužimas taip tragiškai paveikė, kad jie iš viso ir bepajėgė kalbėti tik apie pačią neviltį; žūstančio žmogaus siaubo ir protesto šauksmas jiems atrodė maždaug kaip ir visa žmogiškos išminties viršūnė. Landsbergio galvosenoj intelektualinis pradas per stiprus, kad leistų jam pasiduoti šitam kartaus jausmo antplūdžiui tiek, kad rašytojas jau nebemėgintų suvokti ir kaip nors priimti pasaulio, kad ir kokia tra­giška forma jis bepasireikštų. Pagrindinis kūrybinės energijos šaltinis jam vis tiek pasiliko ieškojimas pras­mės, idėjos, kuri patenkintų laisvo, kuriančio proto reika­lavimus. Jis nepasislėpė už gyvenimo skeveldrų nuo ny­kios beprasmybės baimės, bet mėgino jas iš naujo taip sudėstyti, kad išryškėtų koks nors naujas prasmingo gy­venimo vaizdas. Todėl jo mene santykiavimas tarp idėjos ir tikrovės iš esmės ir pasireiškia kaip pastanga atstatyti žmogaus atvaizdą apskritai, įskaitant ir savo paties vi­dinį pasaulį, tokiu būdu, kad vėl atsirastų vilties ir noro gyventi ir siekti gėrio žmonijos ateičiai. Landsbergio he­rojai klausia savęs, kas jie tokie yra, bet atsakymą ga­li rasti tik tada, kai supranta, kas .iš viso yra pasau­lis. Ieškodami savęs, jie turį išspręsti sudužusio gyvenimo mįslę, o tai ir sudaro Landsbergio romano ir novelių fabulą, taigi struktūrą. Tradicinis fabulos supratimas ati­dedamas į šalį – žmonės nebesiduoda vedami savo aist­rų į ribotus tikslus1, kurie jiems atrodytų prasmingi aiš­kiai suprantamam gyvenime. Tikras konfliktas dabar yra ne tarp žmonių, bet žmogaus viduje, o iškyla jis iš as­meniško troškimo kaip nors susigaudyti šiandieninio pa­saulio griuvėsiuose.

Vienas iš tokių savęs ieškančių žmonių yra vokietis Weissas „Kelionės” romane. Jau fiziškai jis karo pavers­tas baidykle, nes Leningrado apsupime jam nudegė pu­sė veido, kada jis turėjo gelbėti savo gyvybę, prisiglausdamas per arti prie liepsnojančio medžio kamieno. Dva­sioje jo suskilimas pasireiškia tuo, kad, jausdamas savy išdidų ir gilų protą, jis, iš vienos pusės, veržiasi į har­monijos ir grožio viziją, kurią mato renesanso mene, ypač Fra Angelico angeluose, o iš kitos – nešiojasi savy žiau­rią panieką jam pavestai apšepusiai užsieniečių vergų-darbininkų gaujai. Jis norėtų susigrąžinti asmenybės fi­zinį ir dvasinį vientisumą, bet nepajėgia savy suderinti gausybės vienas kitam prieštaraujančių dalykų: vokiško­jo principo pergalės laukimo, tobulos meno grožio vizi­jos, troškimo kam nors atkeršyti už savo bjaurumą ir tuo pat metu intymiai dvasioje santykiauti su keletu išrink­tųjų draugų, kurie pajėgtų suprasti jo paties viduj už­slėptus nuostabius sapnus. Jo žmona Hilda negali prie tų išrinktųjų priklausyti, nes jos ribotas buržujiškas prote­lis nepajėgia suvokti Fra Angelico angelų harmonijos ir rimties, o ji pati žiūri su panieka ir neapykanta į vyro suniokotą veidą, apgaudinėdama jį su bet kuo, kas pasi­taiko. Weisso iškrypusi fantazija sukuria keršto planą: jis išrinks iš jam pavestų „pusžmogių” pačius gražiausius, pasiųs juos už ekstra davinį dirbti jo darže, kur jie su­sipažins su Hilda, suartės su ja ir tuo būdu išniekins ją, nužmogindami jos germaniškos rasės kilnumą.

Tokiems planams tinka Laikūnas, pagrindinis romano herojus. Jis yra jaunas ir gražus, ir dėl to Hilda tikriau­siai nepajėgs jam atsispirti, bet jis tuo pat metu yra ir užsienietis – lietuvis – taigi šiukšlė. Jau keletas panašių vergų gulėjo su Hilda, o po to juos Weissas savo iškrypėlio malonumui „baudė”, sudaužydamas jų galvas sun­kiu dirbtuvės raktu už tai, kad jie, girdi, drįso prisiliesti prie jo žmonos kilnaus vokiško kūno. Bet Laikūnas vis dėlto skiriasi nuo pilkos vergų masės, nes jis pajėgia su­vokti Weisso rojaus viziją tarp Fra Angelico angelų. Dėl to Weissui atrodo, kad tarp jo ir Laikūno egzistuoja žmo­giško pranašumo ryšys, kokio Weissas visad ir ieškojo. Tai dar patobulina jo kerštą: Laikūnas, Weisso nuomone, kaip vienas iš; angelų, mokės atsispirti Hildos pagundoms ir tuo būdu ją dar daugiau pažemins, duodamas jai su­prasti, kad ji, kaip individas, neverta net ir užsieniečio' prisilytėjimo.

Deja, Laikūnas pasirodo esąs iš kritusiųjų angelų. Vieną dieną jis atsineša obuolį į Hildos kambarį, ir jie abu jo paragauja, kaip Adomas ir Ieva dabarties gyve­nimo pragare. Laikūnas tada jaučiasi esąs dvigubai iš­niekintas, visų pirma Weisso moraliniu prieš jį nusikalti­mu (kad iš laisvo žmogaus šis panorėjo padaryti keršto įrankį), o paskui – fiziniais santykiais su Hilda, kuri jam jokios meilės nejaučia, o tik nori savo paleistuvavimu vyrui atsikeršyti. Tada jau ir Laikūnas tampa maištinin­ku, sukyla su draugais prieš vokiečius, ne tiek tam, kad specialiai kovotų prieš jų valstybę, kiek tam, kad galų gale pasakytų ,,ne” visam jį supančiam pasaulio pami­šimui. O pasakęs ,,ne” jis tuo pačiu, bent iš dalies, ir save patį apibrėžia, iki tokio laipsnio sužino, kas jis yra.

Karui pasibaigus, Laikūnas sunkiai serga ir kliedėda­mas mato vizijas, sudarančias lyg ir antrą jo sąmonės lygmenį, kuriame glūdi gyvenimo paviršiuje egzistuo­jančios įvykių eigos prasmė. Čia Landsbergis atskleidžia mums savo pagrindinį kūrybos metodą – traktuoti sudu­žusio gyvenimo gabalus kaip simbolius; vedančius į už­slėptą daiktų vienybę, kurioje žmogaus idėja atstatoma rojaus dimensijoj –ten, kur gyvena Fra Angelico ange­lai, iš kurių kiekvienas atitinka vieną pagrindinių roma­no herojų. Pirmasis angelas – tai tėvas Gailėnas dar Lie­tuvoj, vienuolyne. Jis, kaip ir Laikūnas, labai bijo mirties, bet vis tiek yra kietai apsisprendęs pasielgti nenatūraliai, patekti į bolševikų rankas, priimti kankinio vainiką. Lai­kūnas atmeta kraujo auką, nes jam per daug norisi gyventi. Jis pabėga, jis jaučiasi kaltas, bet kažkaip tuo pat metu viduje išteisintas, nes išlaikė save kitam likimui, daugiau jį žmogiškai patenkinančiam negu kankinio da­lia.

Weissas, žinoma, yra antrasis angelas. Laikūnas dali­jasi su juo savo vizija, bet nepriima jo dumblinos neapy­kantos. Jis nori išsivaduoti nuo to, kas Weisso asmeny yra ne žmogus, o pabaisa;, o tai įmanoma tik sukylant. Dar vienas angelas yra rusas Grigorijus – absoliuti Weisso priešingybė, kupinas niekad nesibaigiančios skystos ir bejėgės meilės, ir gailesčio visai begalinei pasaulio alka­nųjų ir nuskriaustųjų procesijai. Grigorijus ir Weissas vienas kitą galėtų tobulai papildyti – užtat kliedėdamas Laikūnas ir mato, kaip Weissas atgauna savo veidą vėl prisiglausdamas prie Grigorijaus – apdegusio, patrešu­sio Rusijos medžio – kamieno. Laikūnui Grigorijus ir jo graudi meilė nedaug ką reiškia, nes pasaulio agonija jam per didelė, kad ją būtų galima ašaromis išverkti, ir todėl jis atstumia tą angelą nuo savęs, kaip jau susenusį dostojevskišką idealą. Grigorijus turi eiti ten, kur graudūs verksmai dar tęsiasi – į Sovietų Rusiją; būti vėl miela-širdingu kankiniu kur nors Sibiro glūdumoj. Ketvirtasis angelas Aramas yra gražus pagyrų puodas armėnas, nuo kurio dvelkia fantastiškas rytų krašto apetitas spalvoms, formoms, kūnui. Jisai jau buvo Weisso „baustas” už san­tykius su Hilda – jo galvoj didelis randas. Aramas yra Laikūno gundytojas ir kartu sargas, nes jis savo kūnu pri­dengia Laikūną griūvančiame bokšte.

Galų gale turime paskutinį angelą – Lorenzo. Tai ko­munistas, tobulo teisingumo ir tvarkos ieškotojas, kuris kartą; per ispanų pilietinį karą, užmušė žmogų, atrodan­tį lygiai kaip Laikūnas. Tuo būdu autorius padaro Laikū­ną lyg ir simboliu to žmonijos idealo, kurio siekė komu­nizmas ir kurį jis pačioj pradžioj ir užmušė. Dabar Lorenzo iš visų jėgų stengiasi saugoti Laikūną nuo nelaimės, lyg ir tikėdamasis, kad gal dar pavyks prikelti pirminę komu­nizmo viziją, be kurios juk visa kova ir žiaurumai, ir darbas nustoja bet kokios prasmės. Tačiau Lorenzo, karui pasibaigus, patenka į padėtį, kur jis turi arba išduoti Lai­kūną sovietams, arba pats nusižudyti. Lorenzo savo gyvybę laiko nereikšmingu dalyku, palyginti su savo vizija, ir miršta, įvykdydamas vienintelį logišką komunistiško idealisto žygį.

Laikūno santykiai su visais žmonėmis-angelais yra paremti autoriteto principu. Visi jie, nuo tėvo Gailėno iki Lorenzo, elgiasi su juo, lyg jis būtų kokia nors to žodžio prasme jų sūnus. Jie jį saugoja, moko ir baudžia – jie vi­si atstovauja vienokiam ar kitokiam tvirtam ir aiškiam tikėjimui, kuris gal ir turėjo prasme seniau, prieš pa­saulio katastrofą, bet dabar jau Laikūnui nebegalioja, vi­soms vertybėms beviltiškai susimaišius. Tuo atžvilgiu pati svarbiausia Laikūno kova su tikru jo paties tėvu, kurį sovietai sušaudė. Tai buvo laisvos ir kilnios dvasios žmo­gus, bet kartu ir bevalis girtuoklis – netinkamas indas šventajai tėviškumo idėjai priimti, ir dėl to žuvęs tragiš­kų įvykių raidoj.

Romano struktūroje įvykių chronologinė eiga yra su­skaldyta ir pertvarkyta iš naujo pagal vidinio veiksmo dėsnius, būtent, pagal svarbių Laikūno psichologinių išgyvenimų tęstinumą. Laikūnas, pavyzdžiui, gali suvok­ti prasmę kokio ners praeity buvusio susidūrimo su tėvu tik daug vėliau, po reikšmingo išgyvenimo dabarty. Ta­da romane tas dabarties įvykis bus aprašomas pirma, o paskui – jau praeitis. Dėl to Laikūnas egzistuoja kažko­kiam fragmentiškam pasaulyje, autoriaus sudėstytame mozaikos principu, tik ne iš niekad nenaudotų akmenų, bet iš gabaliukų anksčiau buvusio prasmingo, o dabar sudužusio gyvenimo. Pavyzdžiu galime paimti Laikūno pabėgimą iš Lietuvos. Jis romane paruošiamas daugeliu vaizdų, iš kurių matyti, kad herojui žinomas lietuviškas pasaulis tuoj sugrius. Visų pirma turime pasikalbėjimą su tėvu Gailėnu. Tai stiprus vyras, bet jo balse girdisi baimės gaidelė, kaip įskilimas tvirtam moliniam inde, pri­pildytame Dievo garbės. Po to eina Sv. Sebastijono pa­veikslas– maldinga ekstazė žmogaus, kuriam iš žaizdų sunkiasi molio spalvos kraujas. Mes žinom, kad Laikūnas nepriims šitokio kankinio vainiko, nes jis negali suprasti, kaip galima taip šypsotis, kai žaizda žiojėja šone. Tada šv. Veronika pakelia savo skarą su agonijos sutriuškintu Kristaus veidu, lyg tai būtų sudužęs molinis indas. Ir galų gale skaitome Laikūno mintis, kada jis paskutinį kartą įžengia vienuolyno koplyčion:

 

„Dabar rodėsi, lyg audra būtų nušlavusi žmones, bliz­gesį ir palikusi tik nuklūpėtą klaupkų vienumą bei nuo­gas sienas. Jis stengėsi pripildyt jas savo mintyse ir atkurt giesmę, bet vietoj maldininkų jis tarėsi matąs Gailėno veidus, sakančius: kraujo auka, kraujo auka. Julius sly­do akimis pro marmurinius šventuosius, kaip atsisveikin­damas. Sudiev, vargingieji. Štai ateina žemiška galybė ir nugali jus. Sudiev, ir su kiekvienu savo širdies dūžiu jis vaizdavosi jų galvas krintant ir dūžtant grindysna. Su­diev, ateina galingesnė jėga už bažnyčią. Jo tėvas gulėjo surištomis rankomis ir juodu kraujo krekenų apie lupas. Šventas Sebastijonas kėlė į dangų nuolankias akis, kad nematytų molinio kraujo, besisunkiančio iš savo šono. Sudiev, sudiev”.


Su tokių skeveldrų pripildyta siela Laikūnas lipa į traukinio vagoną, pilną tokių pat pabėgėlių kaip ir jis. Jie taip pat nustojo būti individais – jų veidai, išgąsčio suvienodinti, atrodo kaip beprasmės plytelės, iš kurių tu­rės būti sudėstyta nauja mozaika. Traukiniui važiuojant į Vokietiją, Laikūnas taip ir lieka lyg ore pakibęs, tarp daugelio galimų gyvenimo plotmių, tarp vaikystės prisi­minimų, susidūrimų su tėvu ir su dvasios tėvu Gailėnu, tarp sapnų ir tiesioginių momento įspūdžių, tartum siur­realistiniam paveiksle be jokio ypatingo turinio, tuo tar­pu traukinio ratai ritmiškai muša ir muša tuos pačius klausimus: „Kas aš esu? Kur aš esu? Iš kur ateinu?”

Tokia veikalo kompozicijos traktuotė sukelia sunku­mų, kuriuos beveik neįmanoma nugalėti romane. Sudu­žę tikrovės gabalai duodasi iš naujo sudėstomi ne tik “taip, kaip autorius pasirinko, bet ir kitais būdais, kurių iš tie­sų yra begalinė daugybė, ir visi jie gali būti vienodai prasmingi arba beprasmiai. Autorius neturi pagrindo, kri­terijaus, kuris nustatytų, kad vienas naujos mozaikos su­dėstymas teisingas, o kitas – ne. Taigi pasidaro neaišku, kuo būtent menas gali būti naudingas ieškant gyvenimo prasmės. Šitą klausimą Landsbergis toliau gvildena vė­lesniuose savo veikaluose, bet jau ne romane, o novelėje. Novelė nereikalauja visos gyvenimo pilnumos perdavimo – ten galima situacijas suprastinti ir susiaurinti taip/ kad lieka tik keletas klausinių, ties kuriais autorius gali sukaupti visą savo dėmesį. Landsbergio novelių rinkinys „Ilgoji naktis” kaip tik ir ribojasi keliomis aiškiai api­brėžtomis situacijomis. Pirmojoj „Ilgosios nakties” novelėj matome partizanę Rimą Dauvydaitę rūsyje surištomis rankomis. Ji žino; kad jos likimas jau nuspręstas. Rytoj ją sušaudys, bet dabar ji turi rasti atsakymą tik j vieną, klausimą: ar jos pasiryžimas kovoti už laisvę turėjo ko­kią nors prasmę? Nakties glūdumoj jinai permąsto savo jauną gyvenimą ir visus padarytus sprendimus, kurie ją atvedė į šitą rūsį. Skaitytojas mato dvi gyvenimo plot­mes. Viena yra praeitis, ji šiandien egzistuoja tik kaip idėja, kaip buvusios meilės, kančios ir ieškojimų prisimi­nimas. Kita plotmė susideda iš esamo momento tikrovės: drėgnas rūsys, alkis, vienatvė, surištų rankų skausmas ir tikras žinojimas, kad ateina mirtis.

Virš jos, kambaryje, nakvoja du sovietų enkavedistai. Vienas iš jų, Vasilijus, sunkiai jaučia, kad jo paties gy­venimas pasiekė kryžkelę, kad jis irgi turi apsispręsti, ar galima išsaugoti asmenybės savitumą tuo pat metu priklausant ir dideliam judėjimui, istorijai, kaip dalely­tei beveidės sovietiškos masės. Čia irgi turime dvi gy­venimo plotmes. Viena jų taip pat susideda iš idėjų: Va­silijaus buvę komunistiški įsitikinimai, raudonos vėlia­vos, didelio žygdarbio ieškojimas, o antra – iš dabarties: prakaito ir ginklų alyvos kvapas kambary, belaisvė mer­gaitė rūsyje, keistas, svetimas kraštas, kuris, atrodytų, žino kažkokią paslaptį, dėl kurios verta gyventi, bet ku­rios jis pats suprasti negali. Novelės veiksmas tad vys­tosi šitose keturiose plotmėse. Vasilijų ypač kankina pa­dėties nelogiškumas, nes, kaip komunistas, jis turėtų pra­nokti savo belaisvę moraliai, o jaučia, kad Rimos dvasi­nis pasaulis yra kažkur aukštai virš jo galvos. Tada jam nieko nepadeda žinojimas, kad fiziškai dabarty jis stovi virš jos, rūsy uždarytos, kaip nugalėtojas.

Už šito susidūrimo yra ir dar viena plotmė, irgi tra­giškai išreikšta tikrovėje: miestelio rinkoj guli nužudytų partizanų lavonai, iš kurių vienas buvęs Rimos vyras. Planuojama rytui išaušus Rimą ten nuvesti, kad ši, vyro lavoną pamačiusi, visai susmuktų dvasiškai ir išduotų partizanų paslaptis. Vasilijus tai žino ir supranta tokio veiksmo žiaurumą. Kaip tik tas žinojimas ir spaudžia jį apsispręsti. Jis turi arba atsižadėti komunizmo, kaip bai­sios iliuzijos, arba tyčia užsimerkti prieš faktus, užmiršti visus klausimus ir nužudyti savo sielą vardan idėjos, ku­ri jau pati save išdavė.

Tuo būdu Vasilijus ir Rima ėjo tolyn abiejose savo gyvenimų plotmėse: dvasioj apsisprendimo link, o fizinėj tikrovėj – vienas prie kito. Vasilijus atvyko į šį Lietuvos miestelį iš Leningrado, per visą nuteriotą Rusiją, o kartu ir per savo dvasinių kovų laukus, kuriuose jis pakarto­tinai pralaimėdavo stengdamasis būti kartu ir žmogum, ir komunistu. Rima čia atvyko iš Kauno;, per partizanų miš­kus, ir kartu grūdindama dvasią įvairiuose savo gyveni­mo įvykiuose. Jeigu jie dabar abiejose plotmėse susitiktų, jų problemos išsispręstų. Jei Vasilijus nutartų, kad tik­rasis jo žygdarbis yra nueiti į rūsį ir pakeisti Rimą, jis sužinotų, kaip galima būti ir žmogum, ir tuo pačiu metu priklausyti istorijai, atliekant reikšmingą žygį, žmogiš­kos meilės ir lojalumo aktą. Tuo tarpu Rima, pamačius tai, suprastų, kad jos kova tikrai buvo prasminga, nes juk galų gale ji ir vyko tik žmogiškumo vardan.

Deja, šitaip susitikti jie negali, nes iš tiesų, savo idė­jose, jie nuolatos vienas nuo kito tolo. Rima iš dvasinės painiavos skverbėsi į šviesą ir aiškumą, o Vasilijus at­virkščiai – iš tvirto tikėjimo į dvasios sutemas. Pradžioje Rima nežinojo, kur glūdi tikrosios gyvenimo vertybės, bet dabar, tą vienišą naktį, permąsčiusi savo praeitį, jinai palengva supranta, kad paprasti faktai: tekanti saulė, ak­menys upelio dugne, visi giliai pažįstami tėvynės garsai, visos spalvos,– sudaro vieną milžinišką teisybę: ši ša­lis turi pati savo kelią, ir buvo prasminga už jį kovoti ir žūti. Tuo tarpu Vasilijus, kuris iš pradžių tarėsi žinąs, kas tai yra komunizmas ir kokie turi būti jo asmeniški troškimai, laikui bėgant pamatė, kad ne tomis idėjomis žmonės gyvena, bet kažkuo kitu, kad jie už tą „kažką” yra pasiruošę net mirti, kad čia, toj svetimoj šaly, pati žemė, rodėsi, paneigia jam jo įsivaizduojamą gyvenimo prasmę. Pasiryžti esminiam lūžiui Vasilijus negali – jo sieloj per daug raudonų vėliavų – ir jis galutinai su­žlunga, pavirsta niekšu.

Geometrinis novelės konstrukcijos principas išlaiko­mas taip pat ir detalėse. Visur matome susikryžiuojančias faktų ir vidinių išgyvenimų tikrovės plotmes, visas proble­mas autorius iškelia kaip tiesiogine ar perkeltine prasme tam tikroj erdvėj santykiaujančias figūras. Pavyzdžiui, namų pobūvis, surengtas Rimos brandos atestatui atšvęs­ti, atrodo kaip keleto ją supančius žmones atstovaujančių tikrovės linijų susikirtimas. Pagrindinė plotmė – tai vo­kiečių okupacijos faktas. Jis privertė žmones egzistuoti savo uždaruose pasaulėliuose, iš kurių sunku pasidarė pa­siekti kitus. Rimos būsimas vyras Kęstutis ateina į po­būvį neseniai įvykusio ginkluoto konflikto su vokiečiais paveiktas. Tas mūšis jį atskyrė nuo visų, nes galutinai sutvirtino jo pasiryžimą ginklu kovoti prieš bet kokius okupantus. Pobūvyje jis susitinka su kitu žmogum, Liu­du, galimu jo konkurentu, kuris atsineša savo grynai es­tetinių vertybių pasaulį, veržimąsi dėl meno išsijungti iš bet kokių istorinių įvykių raidos. Rimos tėvas irgi turi savy kitiems nežinomą pasaulį – jis yra valdininkas, biurokra­tas, kalbąs oficialiomis frazėmis net ir savo šeimoj, ku­riai taip svarbu žinoti teisybę. Bet jis irgi, pastumdęs popierius savo sieloj, suranda giminaitės laišką iš Sibi­ro, atskleidžiantį dar vieną tragišką tikrovės dimensiją. Rimos motiną spaudžia karo meto namų šeimininkės problemos. Jinai surinko puotai lėšų po truputį pardavi­nėdama šeimos brangenybes, iš kurių kiekviena ir vėl tu­rėjo atskirą jausminių sąryšių pasaulėlį su buvusio gy­venimo momentais. Tikroji visų šių daiktų kaina išma­tuojama tik baimės mastu – baimės, kad jos nepagautų bespekuliuojant. Kaip tik šitą baimę ji ir atneša valgių ir gėrimų pavidalu į šį tariamai linksmą pobūvį.

Toks rašymo būdas yra iš esmės simboliškas. Žmonės pasidaro ne tiek organiški, kiek geometriniai – jie ne tiek gyvena, kiek ką nors reiškia, atstovauja, yra ne tiek as­menys, kiek gyvenimo išeities taškai. Jų problemos ir iš­gyvenimai taip pat išsidėsto geometriškai, linijomis ir plotmėmis. „Veido aštriais žandikauliais” novelėje Juo­daitis lipa laiptais su pasileidusią moterim į jos kambarį.

jo vidinė krizė susiformuoja jo girtoj vaizduotėj į tris kunigus, stovinčius prie kiekvieno laiptų pasisukimo. Jis būtinai nori išpažinti tiems kunigams savo sielos chaosą, gauti iš jų patarimą, užtikrinimą, kad gyvenimas tikrai turi prasmę ir todėl yra panašus į kryžiaus nešimą, o ne j Sizifo bergždžią akmens ritimą į kalną, nuo kurio jis ir vėl nuriedės, ir taip per visą amžinybę, Taigi matome, kaip Juodaičio vidinė tikrovė įgyja formą ir vaizdą dvie­jose išorinėse tikrovėse, iš kurių viena yra medžiaginė – laiptai, o kita iliuzinė – kunigai. Novelėj „Graikijos vėjuj” Landsbergis eksperimentuoja su tikrovės plotmėmis per keleto visai skirtingų žmonių sąmonę. Trys dypukai gauna dienai darbą amerikiečių bazėje; ten jiems duoda gerai pavalgyti, po to jie nesėkmingai pabando dar pa­sivogti maisto, paflirtuoti su gražia mergaite ir paskui grįžta namo. Tai ir visa fabula. Komplikacijos iškyla ne veiksme, o tame, kaip tas veiksmas kiekvienam iš dypukų atrodo. Vienas jų yra ūkininkas – jis novelėn atsineša pa­grindinių gyvenimo faktų suvokimą: valgis, darbas. Ant­rasis – tai chuliganas, mušeika, neramus nuotykių ieško­tojas, kurio vaizduotėje viskas pavirsta į herojišką, ro­mantišką žygį. Yra ten pergalė meilėj – gražios mergai­tės prisiviliojimas – ir kova su jos saugotoju tėvu, ne­žmoniškai stipriu graiku, lyg pasakų milžinu. Trečia­sis–intelektualas, žinąs istoriją ir mitologiją, svajo­tojas. Jam atrodo, kad tai čia ir vėl kartojasi senasis Tezėjaus mitas, Ariadnės išvadavimas iš baisaus Minotauro nagų. Veiksmas nuolat šokinėja nuo vieno žmogaus są­monės prie kito taip, kad atsiskleidžia vėl nauja gali­mų prasmių bei išgyvenimų mozaika, potencialiai ir vėl išeinanti į begalybę.

Iš kadaise pasirodžiusio jaunųjų „Prozos” rinkinio ga­lima paminėti Landsbergio novelę „Žmogus koridoriaus gale” todėl, kad ten jis pirmą kartą įveda į savo geomet­rinį žmonių ir likimų raštą tam tikrą fantazijos elementą, dvelkiantį šiek tiek ir humoru (savybės, kurios ryškiau iškyla vėlesniuose Landsbergio vaidinimuose). Ten toks leitenantas von Klingenstock liko nuo praėjusio šimtme­čio užburtas lango stikle, permatomas ir puošnus, kaip vitražas, kol jo neišvaduos tyra nekaltos mergaitės meilė. Čia irgi žmogus turi išgyventi savo likimą, įdėtas į tam tikrus specialius rėmus.

Apskritai Landsbergio novelės palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės atrodo, kad meno komplikuota struktūra turi išreikšti kokią nors galutinę tiesą, kurion veržiasi jo žmonės. Kuo tobulesnis novelių architektūrinis įvaldymas, tuo arčiau prieisime prie tos tiesos. Iš kitos pusės – ta struktūra pavirsta savaimine vertybe. Jos estetinis išsipil­dymas neatskleidžia jokių minties gelmių, tik tai, kad mene prasmė ir yra tik plotmių ir linijų santykiavimas – painus galimybių labirintas. Galbūt todėl Landsbergis pastaruo­ju metu linksta daugiau į dramą', rašo ne skaitytojui, o žiūrovui. Jo meno pačioj esmėj glūdi sceninė logika. Romano apimtis buvo per plati visoms skeveldromis iš­mėtyto gyvenimo implikacijoms aprėpti. Novelė netiko jo mąstymo, vaizdų kūrimo būdui, nes, kaip ir romanas, ji veda veiksmą pirmyn kaip siaurą liniją, kurioj visi ele­mentai turi laike eiti vienas paskui kitą ir neįmanoma perduoti akiai visų įspūdžių vienu kartu, tuo tarpu kūri­nys, egzistuojąs iš karto keliose plotmėse, kaip tik to ir reikalauja. Vaidinimas žymiai palengvina šios problemos sprendimą, nes scenoje galima tas plotmes dekoracijose tiesiog fiziškai parodyti. Žinoma, iš to išeina, kad tradi­cinis chronologinis veiksmo vystymas scenoj turi kartais būti atmestas, bet Landsbergis tam jau ir prozoje buvo pasiruošęs.

Be to, reikia atsiminti, kad Landsbergis visuomet mė­go statyti savo žmones į specialius rėmus, tartum sceną, tuo išskirdamas juos iš organiškos gyvenimo tėkmės. Ri­mos Dauvydaitės „scena” buvo keturiomis sienomis ją ap­ribojęs rūsys (net ir jos pačios judesiai buvo fiziškai virvių suvaržyti); Juodaitis „Veide aštriais žandikauliais” turėjo išspręsti savo problemas lipdamas laiptais, kaip aktorius scenoje. Weisso pusiau nudegęs veidas iš tiesų yra teatrinė kaukė, nes jis, kaip kaukė, ką nors reiškia net ir tada, kai jame nesimato organiškos išraiškos. Von Klingenstock šimtmetį išbuvo įstatytas lango rėmuose, kurie atitinka sceną. Tokion padėtin pastatyti žmonės ne tiek gyvena, kiek vaidina save ir savo likimus; dėl to teatras iš tiesų jiems geriau ir tinka.

O pačiame Landsbergio teatre matome laipsnišką nu­tolimą nuo realistinės scenos į abstrakčią simboliką, ku­ri geriausiai tinka išnaudoti jo kūrybinės vaizduotės ga­limybėms. Pirmoji pjesė „Vėjas gluosniuose” atsiskiria nuo realybės priemonėmis', panašiomis į poeziją. Ji su­kuria specialią lyrišką nuotaiką, kylančią iš poetinės, metaforų ir simbolių dominuojamos veikalo kalbos. Veiks­mas vyksta šešioliktam šimtmety, taigi tikrovėje, kuri jau nuo mūsų pakankamai nutolusi, kad pasidarytų panaši į legendą. Pats veiksmas nustumiamas net už istorinės le­gendos ribų, nes pjesėje matome ne patį mūšį su rusais, bet legendoje neminimą Sv. Kazimiero atėjimą žemėn mūšio išvakarėse. Veiksmo centru pasidaro paties šven­tojo vidinė drama, nes jis atėjo žemėn prieš laiką pažinti žmonių, kuriuos turės rytoj vesti į kruviną pergalę. Šitoks veiksmas yra ne išorinis, o vidinis – kaip ir Landsbergio prozoj, tikrasis konfliktas plėtojasi pačių veikėjų sąmonėj, būtent: Šv. Kazimieras, susitikdamas su daugeliu žmonių, pakeičia jų psichiką, tuo paruošdamas juos rytojaus įvy­kiams.

Tuose rėmuose pats vaidinimas sudaro nemaža varia­cijų meilės tema. Vienas kitą mylį žmonės gali ta meile pasidalinti tik po to, kai jie savo viduje išspręs kokią nors jiems kelią į laimę užkertančią problemą. Tačiau tos problemos lieka neišsprendžiamos tol, kol žmonės neiš­moksta pakeisti pažiūros arba į save, arba į savo ver­tybes.

To keitimosi neišvengia ir pats Šv. Kazimieras. Jis jau tuo peržengė tradicinį šventojo supratimą, kad, po mirties tapęs metafizine būtybe, tebemyli žemę ir žmones su tokia didele aistra, kad ji aptemdo net ir amžinybės perspektyvą. Jis taip aukojasi žmonėms, kurie, nieko ne­žinodami, ruošiasi būti laimingi, kad jo antgamtiškas ži­nojimas, jog visi jie rytojaus dieną mirs, pasidaro pa­čiam Šv. Kazimierui nepakeliama našta. Toks kentėjimas įmanomas tik tiems, kas dar nepasiekė visiškos dvasinės tobulybės. Čia ir glūdi viena iš dramos minčių: Šv. Ka­zimieras supranta, kad šventumas nėra iš tiesų tobula būklė, o tik procesas, nuolatinis ir amžinas tobu1ėjimas net ir dangaus karalystėje.

Šv. Kazimiero metafizinės problemos sudaro pačią aukščiausią veiksmo plotmę. Kiek žemiau yra Lietuvos karaliaus perdėm žmogiška tragedija, nes vis prarado žmo­ną, kurią už viską labiau pasaulyje mylėjo, o dabar turi vaizduoti valdovą, nors jam jau niekas žemėje neberūpi. Tapęs bejėgis, karalius visai nenori kovos, yra pasiruošęs trauktis, negalvodamas apie tai, kokios tada nelaimės lauktų jo rusams paliktų žmonių. Šv. Kazimierui pavyks­ta įtikinti karalių, kad jo padėtis didesnė už jo paties žmogiškas dimensijas ir kad ji reikalauja iš jo karališko poelgio – pareigos vykdymo, nepaisant to, ką jis savo viduje jaustų. Tai ne galutinis karaliaus persiorientavi­mas; jis sutelkia jėgas tik vienam momentui, šiam kartui, bet to ir užtenka dangaus valiai išpildyti.

Tarp žmonių, kurių likimas priklauso nuo karaliaus valios, yra ir magnatas Kurevičius. Jis karštai myli Al­doną, žmoną dvarininko, kuris laikomas kare žuvusiu ar galbūt paimtu nelaisvėn. Jų meilei yra dvi kliūtys. Pir­moji–tai gilus Kurevičiaus filosofinis beviltiškumas. Jis apdovanotas supratimu, kad žvaigždėtas dangus visa sa­vo grožybe yra tik šalta begalinė tuštuma, bet jam trūks­ta didesnės dovanos – žinojimo, kad tas pats dangus yra tobula poema, kaip ir viskas, kas egzistuoja, įskaitant ir žmogaus širdį. Toks žinojimas, aišku, yra viena iš šven­tumo apraiškų, ir užtat Šv. Kazimieras švelniu savo žo­džiu perduoda Kurevičiui nors tiek jo, kiek reikia, kad šis galėtų atsiliepti į Aldonos meilę.

Antroji kliūtis glūdi visų priimtoj moralinių vertybių skalėj. Kurevičius ir Aldona negali susijungti, kol dar tebėra abejonių dėl jos vyro mirties, nebent jeigu jiems užtektų moralinės drąsos peržengti visuomenės dėsnius didesnės vertybės – meilės – vardan. Čia ir pats karalius turi pasiryžti sprendimui, kuris eina prieš visą socialinę ir moralinę tvarką, kurią jo pareiga yra ginti. Aldona turi apsispręsti gyventi vadinamojoj nuodėmingoj sąjun­goj su Kurevičium, o karalius turi tą jos poelgį paremti. Pagrindinis uždavinys, kaip ir Sv. Kazimiero atveju, yra pasilikti atviram begalybei. Vedybos, kaip ir šventumas, įsikūnija danguje, bet ir tenai jos nėra sustingusios į absoliutų moralinį įstatymą. Iškyla mintis, kad joks ribotas ir išbaigtas supratimas nenuves j prasmingą santykį su begaline Dievybe.

Daug žemiau už Kurevičių visuomenės santvarkoj sto­vi paprastas žemdirbys Petras Jasaitis. Jis pakankamai arti prie žemės, kad galėtų savo gyslose pajusti jos grožį ir dėl to suprasti taip pat ir begalinio dangaus muziką. Boriso Pasternako žodžiai: „poezija visuomet bus žolėj, ir visuomet reikės nusilenkti prie žemės, kad ją išgirstum” tiksliai apibūdina Jasaičio charakterį. Jis myli Onutę, vir­tuvės tarnaitę, bet negali jos vesti, kol pats tebėra bau­džiauninkas. Jis galėtų tikėtis, jog karalius, kurio gyvybę jis anksčiau buvo viename mūšy išgelbėjęs, paleis jį iš baudžiavos, bet šisai savo beviltiškam sielvarte buvo vi­siškai užmiršęs ir Jasaitį, ir jo žygį. Tik po to, kai Šv. Ka­zimieras pabudino jj iš dvasinio apstulbimo, karalius galėjo Jasaitį prisiminti ir jam atsidėkoti.

Galų gale žemiausiam lygyje mes aptinkame meilę kaip komediją. Vyšniauskas yra nuskuręs bajoras; jis no­rėtų tapti turtingu pirkliu, bet tai reikštų perėjimą į že­mesnį luomą. Jis myli virėją Kunigundą, arba greičiau jos keptas vištas, bet irgi negali jos vesti, neatsisakyda­mas bajorystės. Pats būdamas bailys ir pagyrų puodas kaip Šekspyro Falstafas, jis vis dėlto turi dieviškąją gro­žio pajutimo kibirkštį, nors ji ir ribojasi gero maisto, vy­no ir riebių karvių įvertinimu. Karalius, jam padėdamas, nusižengia vadinamajam „poetinės tiesos” dėsniui, nes atlygina tuštybę, bet iš tikrųjų jo malonė nukreipta į žmogaus vaizduotės dovaną, tegu šiuo atveju ir „žemos kokybės”, nes vis tiek ji reiškia kūrybiškumą, o drauge ir begalybės atspindį.

Dar viena dramos dimensija išplaukia iš to, kad Šv. Kazimieras žino, jog jie visi – Kurevičius, Jasaitis, Vyš­niauskas– rytojaus dieną mūšyje žus, taigi jų laimės linkme išsisprendę gyvenimai bus iš jų tuoj pat ir atimti. Tai sudaro atsvarą žmogiškoms viltims ir kartu visas mū­sų problemas pastato prieš milžinišką Dievo teisingumo klausimą, kurio žemėje, kur viskas laikina, neįmanoma iš­spręsti. Kada Šv. Kazimieras, į tuos žmones žiūrėdamas, supranta, jog ir jie, o ne vien jis pats, yra tik svečiai šiame pasaulyje, jis atgauna amžinybės perspektyvą – tampa vėl metafizine būtybe.

Kita Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikš­tėje” vaizduoja vieną iš pačių tragiškiausių ir sunkiausiai suvokiamų Lietuvos istorijos laikotarpių: partizanų kovos prieš sovietus žlugimą. Dar šiandien per anksti pilnai suprasti, ko mes tada netekome, paskutiniams partiza­nams mirštant. Gal tai ir buvo pati kilniausia istorijoj lietuvių karta, prieš kurią mums gėda, kad gyvi išliko­me, o gal tik tragiškai suklydę žmonės, be reikalo žuvę beprasmėj kovoj. Galbūt su jais į gimtąją žemę atsigulė senosios, istorinės didvyrių Lietuvos legenda, kuriai pa­sibaigus ateinančios kartos turės ieškoti kitų kelių tautos gyvybinei jėgai išreikšti, o gal ir iš viso su jų mirtim mums pasibaigė bet kokia egzistencijos prasmė. Joks dramos veikalas, traktuodamas tuos įvykius tik iš vieno išeities taško, nieko vertingo apie juos nepasakys. Dėl to ir Landsbergis nusprendė tą laikotarpį mums pristatyti tik kaip paradoksų kupiną, neišsprendžiamą problemą, prašydamas tik, kad nei to laiko, nei žmonių niekados neužmirštume, nes juk visi žinome, kaip lengvai užsimirš­ta tai, kas per sunku ir per skaudu suprasti.

Nebuvimas vienašališkos, tiesiai nubrėžtos idėjinės li­nijos dar nereiškia, kad pati dramos struktūra irgi turi būti sujaukta, neaiški, be jokio organizuojančio meninio principo. Anaiptol, „Stulpuose” matome nors ir labai komplikuotą, daugialypę', bet griežtai kontroliuojamą vei­kalo architektūrą, kurioje įvairios idėjų, jausmų ir realy­bės plotmės susikryžiuoja, viena kitą papildo, pagilina ir galų gale susilieja į vieną stiprų meninį išgyvenimą. Pats pagrindinis dramos konfliktas kyla iš dviejų principų – meilės ir pareigos – susikirtimo. Partizanų būrio vadas Antanas gauna įsakymą užmušti Tardytoją, kuris, nors ir tautietis, žiauriai ir nepailstamai, vadovaudamasis pai­niais asmeniškais motyvais, triuškino pasipriešinimą oku­pantams. Įsakymas ateina tarsi iš partizanų štabo, bet Antanas nežino, kad štabas jau sunaikintas ir kad faktiš­kai tas įsakymas parašytas Albinos, kuri yra kartu ir Tar­dytojo sekretorė, ir partizanų agentė. Kadaise Antanas ir Albina buvo susižadėję, o dabar jinai tikisi tomis savo instrukcijomis išvilioti jį iš miško, kad mestų beviltišką kovą ir išliktų gyvas dėl jos. Albina mano, kad sykį atėjęs į miestelį, Antanas, ją sutikęs, duosis perkalba­mas plano atsisakyti ir kad tuo būdu apgaulingos vestu­vės, skirtos įvilioti Tardytoją į mirties spąstus, taps tik­romis ir jiedu galės toliau šeimyniškoj laimėj gyventi.

Tačiau meilės tema susikomplikuoja, nes yra ir kita mergina, Genė, partizanų ryšininkė, kurią Antanas pažįs­ta jau nuo vaikystės. Jinai užaugo jo akyse, tarp nuolati­nių vargų ir pavojų, ir pamažu Antanas ją pamilo daugiau negu savo paties gyvybę. Sita meilė lieka visai be vilties, nes Antanas, vykdydamas savo, kaip laisvės kovotojo; už­davinius, žino, kad anksčiau ar vėliau jis tikrai žus. Graži ir nekalta, jam amžinai nepasiekiama Genė tampa pačios šalies simboliu – begalinė brangenybė, kurią galima tik saugoti ir ją ginant mirti, bet niekada sau neturėti.

Dėl to Antanas niekad nebūtų galėjęs priimti to išsi­gelbėjimo galimybės, kurią jam siūlo Albina. Išlikti gy­vam – reiškia ne tik pasirinkti ją, buvusią sužadėtinę', kurios jis nebemyli, bet ir priimti pasidavimo, kompro­miso principą. Šauksmas „be laisvės nėra gyvenimo” gali skambėti tuščiai ir retoriškai tokioj civilizacijoj, kuri sa­ve laiko protinga ir realistiška, bet Landsbergio veikale mes nesusiduriame su tokia civilizacija ar net su tikrove vien tik tiesiogine to žodžio prasme. Mes žinome, kad šis mažasis kraštas, nors dramoj vardu nepavadintas, yra Lietuva, bet toj plotinėj, kurioje Antanas išpažįsta savo tikėjimą ir daro savo sprendimus, tai yra bet kokia že­mė, bet kada istorijoj kentėjusi priespaudą. Tuo atžvilgiu prieš mus – simboliška tauta, egzistuojanti tik tragiško­se poetų vizijose, ir kaip tokia ji gali atstovauti tiktai ab­soliučioms vertybėms. Ji yra kaip mitų, pasakų kraštas, kur paprasti žmonės vaikščioja po žemę kaip milžinai. Albina, siūlydama kompromisą, tampa tik mažyčiu kas­dieniškos tikrovės žmogumi. Ji gyvena tik mūsų konkre­čiam pasauly ir nebegali Antano pasiekti per užtvarą, skiriančią tikrovę nuo poetinės tiesos.

Jeigu Antanas iš viso suabejoja savo tikslo tikrumu, tai visai ne dėl praktiškų samprotavimų. Kaip tik priešin­gai – čia ir vėl iškyla poetinis principas. Šį kartą jis išreiškia pagarbą žmogaus kūrybiniam pradui. Labai se­niai, kada dabar jau suakmenėjusios okupantų mintys dar tebeliepsnojo gyvybine vizijos jėga, todėl, kad tada jos išreiškė maištininkų sapnus, Tardytojas buvo para­šęs knygą „Ateities skulptūra”. Jis ten mėgino įžiūrėti būsimosios utopijos linijas savo įsivaizduojamo ateities žmogaus profilyje, žmogaus, suformuoto pagal logiško ir tobulo teisingumo įstatymus. Šita knyga kadaise buvo padariusi Antanui didelį įspūdį, nes jis prieš karą ir pats buvo skulptorius, taigi svajojo apie tobulas žmogaus di­mensijas. Kritišku momentu dramoje Albina suveda abu vyrus kartu dar prieš planuojamas vedybas, tuo suteik­dama Antanui galimybę ten pat, be pavojaus sau, nušau­ti Tardytoją. Jinai tikisi, kad Antanas, kartą sužinojęs, kad kaip tik Tardytojas yra tos knygos autorius, nebega­lės prisiversti jo nužudyti. Taip ir įvyksta. Antanas nesu­geba pakelti rankos prieš žmogų, kuris, nors dabar ir vi­sai supuvęs, vis dėlto kadaise gėrė iš to paties poetiškos tiesos šaltinio. Iš kitos pusės, Tardytojas kaip tik tada ir supranta, kad jam pačiam privalu eiti ieškoti mirties, nes Antano delsimas jam atidengė tą kadaise gyvą žmogų, kurį jis savyje užmušė persekiodamas tautos gynėjus.

Simbolinė ir mitologinė dramos dimensija stipriai pa­brėžiama jon įvesta Pasakotojo figūra. Tai racionalus, net akademiškas žmogus, atėjęs iš kažkokios ateities ci­vilizacijos, atstovaujančios tokiai žmonijos išsivystymo stadijai, kurioje jau nebėra absoliutinių moralės reikala­vimų. Iš tiesų visas vaidinimas žiūrovui pateikiamas kaip šito akademiko „paskaita” apie žmones, gyvenusius „pa­lyginti netolimoj” praeity, ant kurių „nukrito kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus”. Šie žodžiai turi pasibaisėtiną prasmę, nes juose glūdi mintis, kad poe­tiškos vizijos idealas žmogų išaukština tik tol, kol jis lie­ka nepasiekiamas kaip dangaus skliautai. Kada gi jis nu­sileidžia ant mūsų kaip kategorinis imperatyvas, jis mus visus sutriuškina.

Tuo būdu dramos veiksmas įpintas tarp simbolinių plotmių, sudarančių jo tikrąją struktūrą. Todėl visi jos herojų žodžiai ir veiksmai pasidaro daugiaprasmiai, liečia įvairius moralinius ir ideologinius klausimus. Tada iš auto­riaus reikalaujama, kad jis atpažintų ir griežtai kontro­liuotų tarpusavius tų visų klausimų ir idėjų santykius tiks­liai apskaičiuotais savo žmonių poelgiais ir pasisakymais. Iš liesų žiūrovas prieš save mato lyg ir modernišką mis­teriją (mystery play), kuri nuo viduramžiais vaidintųjų skiriasi tuo, kad neperduoda tiesos ir paprastos morali­nės pamokos, bet veda mus į komplikuotas ir kartais dvi­prasmes problemas. Šitoks priėjimas prie lemos reikalau­ja ypač glaustos, turtingos kalbos, kur kiekvienas posa­kis iškeltų nemaža simbolių ir alegorinių galimybių, kiekviena scena pavirstų daugialypiu prasmės ir bepras­mybės žaidimo atspindžiu. Paprasčiausias dialogas šioj dramoj dažnai sugeba apimti tragiškus ir ironiškus pa­dėties komentarus. Pavyzdžiui, į klausimą: „Kur čia Šlo­vingosios Ateities gatvė?” duodamas atsakymas: „Ten, pro turgaus aikštę (buržuazinę santvarką? vietą, kur prie stulpų pūva laisvos – arba buržujiškos? – Lietuvos gy­nėjai?), už kalėjimo (komunistinė dabartis?) pirma į kai­rę (komunistinę ateitį?)”. Arba vėl lyriškas aprašymas, kaip motina maudo vaikus: „...ir motinos mylinti prievar­ta slysta jų švelnia oda”, keistais aidais atsiliepia komu­nistų pareigūnų kalbose apie tai, kad jau atėjęs laikas tėviškai mylėti ir bausti šią mažą tautą, su žiauria iro­nija atskamba bizūno kirčiais, krintančiais ant lietuvių nugarų. Panašiai ir Tardytojo žodžiai: „Jūsų vestuvių diena bus visad paženklinta tuo didingu teisingumo vaiz­du: skruzdėlės metodiškai naikinančios kūnus tųjų, kurie išdrįso pakelti ranką prieš istoriją”, primena Deputato svajones, kad šviesioje komunizmo ateity bus tik darbš­čios skruzdėlės, jų keli valdovai ir amžinos aukos.

Ne tik dramos kalba, bet ir situacijos pilnos kontras­tų ir ironijos, paradoksų ir užslėptų prasmės ryšių tarp, iš pirmo žvilgsnio, prieštaringų minčių. Šitoks rašymo būdas tipiškas Landsbergio kūrybai apskritai. Pavyzdžiui, kietos, be pasigailėjimo, instrukcijos iš štabo sudaro vi­sišką kontrastą Albinos charakteriui. „Aš atsimenu jos minties rašyseną, – sako Antanas, – švelnios linijos dre­bulės lape. Aš mėginu įsivaizduoti ją kuriant tą planą ir negaliu”. Vis dėlto sutikdamas, kad čia iš tikrųjų nebuvo štabo įsakymas, o tik trapios moteriškos širdies žūtbūtinė kova, Antanas pradeda abejoti, ar jam reikėti] tą planą vykdyti. Galutinai apsisprendžia jis tik tada, kai Genė atėjus praneša, kad štabo nebėra. „Dabar jau niekas ne­begali atšaukti štabo įsakymo”, nutaria Antanas. Tai to­lygu apsisprendimui, kad dešimt Dievo įsakymų turi būti vykdomi kaip tik šiandien, kada, kaip kiti sako, Dievas jau miręs. Dalykas yra pačiam principe, nepriklausančiam nuo jokių tikrovę ištinkančių katastrofų.

Visoj toj scenoj kartu dalyvauja ir Pasakotojas, kuris bando Antano ir jo draugų partizanų ryžtą, paduodamas peilį, kaip simbolį, kiekvienam iš eilės, kada jis klausia jų nuomonės apie štabo įsakymą. Tai tas pats peilis, ku­riuo Antanas pjaustinėja mažas medžio statulėles, var­gingas liekanas jo buvusio talento, kada jis kurdavo di­deles, kilnias ir grakščias figūras. Tuo būdu tas peilis sujungia abudu Antano gyvenimo laikotarpius, iš įrankio pavirsdamas į ginklą per tuos septynerius metus, kuriems bėgant Antanas menkėjo kaip skulptorius ir augo kaip partizanų vadas. Visa skausminga jo padėties ironija, kad jis tik todėl ir paėmė ginklą į rankas, idant kovotų už laisvos kūrybos principą.

Šita ironija žeidžia ypač giliai tose dramos vietose, kur matome Antaną, lankantį savo buvusią skulptoriaus studiją, kur dar tebestovi jo nebaigtos figūros. Antanas pats daug kartų simboliškai pasikartoja šitose jo sukur­tose, jo ateitį ir mirtį pranašaujančiose statulose. Jis ir „kareivis”, dar tik molinis modelis, sunykęs per septyne­rius partizaninių kovų metus, „begrįžtąs į Nieką, iš ku­rio jis atėjo”, ir „Atletas”, tebeskriejąs į savo tikslą, ir, svarbiausia, mirštąs elnias figūroj „Mergaitė su mirš­tančiu elniu”, prie kurios grįžta paskutiniai dramos žo­džiai, kada Genė švelniai kalba prie jo lavono: „Koks gražus mano sužadėtinis, tarsi elnias sustingęs amžinam šuoly”. Tada mes atpažįstame, jog tas elnias simbolizuo­ja ne tik Antaną, bet ir apskritai bet kokį mirties pakirs­tą žmogaus kūrybinį troškimą, kaip „sustingusį riksmą” Antano veide.

Pagrindinis dramos veiksmas kerta tris simbolinės prasmės plotmes: grynai žmogišką Albinos meilę, kuriai priešinama Genė kaip poetinis žūvančio krašto idealas; Antano kūrybines pastangas, sustingusias protesto ir mir­ties ženkle, ir Pasakotojo perspektyvą, iš kurios žiūrima į tragišką ir poetišką žmogaus beprotybę, pasilikusią toli istorijos ūkanose. Ketvirta ir paskutinė plotmė išreikšta paprastutėse liaudies dainelėse, tokiose, kaip lietuviai liūdnai dainavo jau nuo žilos senovės; kurios išliko am­žinos ir nemirtingos, dainuodamos amžiną lietuvio mirtį:

 

Nieks negal pribudini,

Jo jauno pažadint,

Jau seniai kaip guli

Aukštame kalnely.


Tragiškiausia ir galbūt poetiškiausia veikalo mintis glūdi Genės žodžiuose, kada ji sako, kad visų svarbiau­sia yra niekad neužmiršti nei to laiko, nei jo tragedijos, niekad per visus istorijos pasikeitimus. Iš dalies mes kaip tik dėl to ir kuriame didvyrių statulas: kad jos mums pri­mintų šiandien jau užmirštą arba prasmės nustojusią žmo­gaus didybę. Galbūt ši mintis ir apibrėžia visą Lands­bergio dramos esmę –jos penki stulpai pasiliks stovėti amžinu paminklu.

Su „Meilės mokyklos” komedija Landsbergis įžengia į naują savo kūrybos kryptį. „Penkių stulpų” motto, pa­imtas iš Renė Char, buvo „devoirs infernaux” – praga­riškos pareigos; o dabar Landsbergis ieško motto Šekspy­ro eilutėse apie „baseless fabric of this vision”', tą ,,unsubstantial pageant”, iš kurių mūsų sapnai, taigi mes pa­tys, susidedame. Iš to galima spėti autoriaus poziciją – jis įpins savo mintis į scenoj parodytą netikrą gyvenimo audinį. Jis taip pat pažada būti komiškas, „palinksminti skaitytoją” savo sceninėse pastabose. Kitaip sakant, veiks­mo netikroviškumas bus paremtas pagrindinės situacijos linksmumu, o medžiaga, iš kurios sapnai daromi, bus groteskiška ir komiška. Jeigu yra kas nors veikale rimto, tai reikės to ieškoti kokioj nors kitoj plotmėj, negu scenoj vykstąs farsas. Ši pastanga neutralizuoti tikrovę tam, kad ji netrukdytų scenos veiksmui, truputį primena Čechovą, bet skirtumas tas, kad Čechovas tokios neutralizacijos pasiekia lyriška tyla, truputį nuspalvinta ironijos, tuo tarpu Landsbergis savo viziją slepia baisiausiam komiškam triukšme.

Komedijos pagrindinė (t. y. didžiausia) figūra yra Bangžuvėnas, atvykęs Amerikon per Vokietiją iš Balbie­riškio;, arba tiksliau, kaip autorius paaiškina, iš viso pa­saulio mažų miestelių kvintesencijos. Jis yra gyvas lai­mės kalvio dvasios jsikūnijimas (o jie, sakoma, nukalė Ameriką), bet tik išpūstas iki tokių absurdiškų propor­cijų, kad tarp vulgarių jo sielos raukšlių galima net įžiū­rėti poeto svajotojo pradą. Bangžuvėną supa du angelai sargai. Vienas jų tikras, jo vardas Gabrielius, jis yra nu­skuręs dypukas su akimis, pilnomis gražių svajom-;, bet taip pat ir žemės geismų žinojimo: „naivumo ir patirties mišinys”. Kitas angelas jau netikras – jis velnias, kuris nori sunaikinti Bangžuvėną už tai, kad šis kartą išblaš­kė visą daugybę velniškų pasaulių, glūdinčių jo branginamoj pašto ženklų kolekcijoj. Abu angelai kartu sten­giasi, kiekvienas siekdamas savo tikslo, padėti Bangžuvėnui išvystyti ir išreklamuoti milžinišką projektą – meilės mokyklą, kaip kad būna virimo, šokių, vairavimo ir 1.1, mokyklos. Pasisekimas nepaprastas. Visa Amerika, ir net „senoji žemė” Europa krinta Bangžuvėnui po kojų. Jisai jau net rimtai galvoja pasiskelbti imperatorium. Kaip tik tuo momentu Gabrielius jį ir palieka, galų gale tikrai įsitikinęs, kad jo ir Bangžuvėno svajonės niekados nie­ko tikrai bendro neturėjo. Visos Bangžuvėno iš­monės susmunka į milžinišką įvairiaspalvių karnavalo šiukšlių krūvą ir lieka tik nemalonus kvapas, tartum bū­tų plyšęs vienas iš raganiškų, Šekspyro „Makbete” mini­mų, žemės burbulų.

Visa veiksmo eiga perduota chaotiška karnavalo at­mosfera. Ten piktos šmėklos sunaikinamos papurškiant iš sprausminio švirkšto (Amerikoj galima viską „pafiksinti”), ten mechaniškos karvės baubia sintetinėse pievose – vaizdas, daug švariau perteikiąs elementarius romantikos jausmus, negu kad tikroj pievoj tikros karvės su nereika­lingais jų paliekamais priedais. Ten ateina delegacijos, atstovaujančios įvairiems Amerikos visuomenės sluoks­niams, įskaitant net ir lytinių iškrypėlių procesiją. Juos mat Bangžuvėno mokykla nuvarė j bankrotą, tai dabar jie blaškosi aimanuodami gatvėmis, kaip vėjo sūkurių dau­žomos nuodėmingų meilužių sielos Dantės „Pragare”. Moteriškų kelnių siuvėjai, Bangžuvėno pasmerkti, kovo­ja prieš puodų ir keptuvių dirbėjus, kurie jam ištikimi, ncs jis nioleris pasiuntė atgal į virtuvę. Darosi aišku, kad scenoj visos tos minios ir triukšmas nebegali sutilpti, už­tat Landsbergis išsprendžia problemą pasinaudodamas, iš vienos pusės, senu graikiško teatro principu, pagal kurį didelio masto įvykiai atsitinka už scenos; o iš kitos – moderniuoju laterna magica procesu, įgalinančiu parody­ti žmonių minias, naftos bokštus, laivus ir t.t, filmo ek­rane.

Visa ta groteskiška painiava kartais truputį primena Gogolio keistas fantazijas, kada „Revizoriuje” Chlestakovas šneka apie specialią sriubą, garuojančią, atplukdytą laivu iš Paryžiaus, arba apie namo didumo arbūzus, ar apie 35.000 pasiuntinių, lakstančių kaip žiurkės po visą Petrapilį. Tačiau Landsbergiui trūksta tos užslėptos sa­vęs neapykantos, kuri Gogolio komedijoj gali staiga vis­ką pasukti bauginančia linkine. „Meilės mokykla” iš tik­rųjų tik ir mokino mus mylėti vienas kitą, kad ir kokie neįmanomi sutvėrimai mes1 būtume. Iškėlęs visą klausimą komiškoj plotmėj, Landsbergis išvengia sunkios pareigos iki galo išspręsti visas painias ir nesuprantamas tarpusa­vio žmogiškų santykių problemas. Komedija savo esme yra dalykų suprastinimas – joje užtenka tik nurodyti pro­blemišką situaciją, galbūt iš jos pasijuokti ir palikti vis­ką pačiam skaitytojui išnarplioti, po to;, kai jam juokas praeis. Komedijos žanras atpalaiduoja autorių nuo visa­tos mįslės išsprendimo, o tai jau savos rūšies dangaus malonė, dažnai vadinama humoro jausmu. Nepajėgdamas atkurti Dievo panašumo, pagal kurį jis yra sutvertas, žmo­gus dažnai išgelbsti padėtį užsidėdamas komišką kaukę. O pats Landsbergis pasirenka su lengva šypsena kukliai elegantišką laikyseną visatos paslapčių akivaizdoje.

„Barzda” yra vieno akto tragiškas farsas, sako, turįs mažų mažiausiai dvidešimt septynias prasmes. Šičia cha­rakteriai jau beveik visiškai nebeturi riboto organiško in­dividualumo, tapdami „gyvosiomis alegorijomis”, beveik tik scenos dekoracijomis. Svarbiausia figūra – Kiekvienis. Jis lanko aukštąją mokyklą, turi tėvą ir motiną, ir my­limą mergaite Onytę – vadinasi, viskas gerai. Problemos prasideda, kada paaiškėja, kad gali būti ne tik vienas, bet ir daugiau tokių „tvarkingų” pasaulių, taip pat reikalaujančių iš žmogaus absoliutaus konformizmo. Tie pasauliai atstovaujami Barzdoto Vado su savo barzdotu kareiviu, poros Bebarzdžių, vado ir kareivio, ir dar vieno vado ir kareivio su dvišakėmis barzdomis. Daugelio plotmių tik­rovė, kurią matome visuose Landsbergio veikaluose, čia parodyta tiesiogiai, scenoje: turime tris veiksmo lygius. Apačioj, ant nugaros, guli Onytė; virš jos – lenta atskir­tas Kiekvienis. Juodu bučiuojasi. Virš jų sėdi kėdėse Tė­vas ir Motina su lopšeliu ir planuoja savo kūdikėlio atei­tį. Kariškos figūros įsiveržia šion struktūron iš šalies, atsinešdamos savo reikalavimus.

Fabulos centre – Kiekvienio sąvoka. Niekas jam nelei­džia pačiam turėti savo asmenybės, visi nori, kad jis ati­tiktų jų įsivaizduojamą bendrąjį žmogų. Mergaitė myli ne jį, o jo milžinišką juodą barzdą (taigi, kaip priimta laikyti, vyriškumą). Tėvams jis dar vis tas kūdikis, ku­ris žaidė lopšely – juo jis ir liks, net tada, kai išmoks lotyniškai ir taps daktaru. Kada Kiekvienis grįžta namo su baisiausia barzda, tėvai jį apkaltina „kūdikžudyste”, lyg jis būtų koks Erodas. Kariškiai, iš savo pusės, reika­lauja, kad Kiekvienis nusilenktų jų griežtai skirtingoms, bet vis tiek absoliučiai teisingoms ideologijoms, nors jos ir ribojasi tik barzdos auginimo principais. Jie vienas po kito paima valdžią ir teisia Kiekvienį už tiesos išdavimą, nes šis vis augina pats savo barzdą, neatitinkančią dikta­torių nuostatų. Siame farse visi kiti charakteriai', atrodo, susilieja į vieną Bendražmogį, kuris verčia Kiekvienį pasi­duoti aukščiausiai teisybei, nors ta tiesa susideda iš dau­gybės viena kitai prieštaraujančių tieselių. Savaime aiš­ku, vaidinimas baigiasi Sibiro glūdumoj, kur ištremtas Kiekvienis vis tvirtina savo „ne” (kaip kadaise Laikūnas?) jau milijonus kartų, visą amžinybę. Taigi iš visų Landsbergio veikalų galų gale išėjo vieniša žmogaus fi­gūra, sakanti „ne” – dvidešimtojo amžiaus pranašo bal­sas tyruose.

Atrodytų, kad toliau nebėra kur eiti. Kas belieka pa­sakyti po Amžinojo Ne? Nieko, jeigu laikysime, kad meno funkcija yra kūrybiškas pavaizdavimas idėjų, pagal ku­rias žmogus turėtų gyventi. Bet jeigu, iš kitos pusės, me­nas ideologijomis naudojasi tik tam, kad susikurti] savo vertybes, tai pasilieka dar daug kelių bei galimybių, ir Landsbergis joms visoms atviras. Tarp lietuvių rašytojų jis yra vienas iš laisviausių ir drąsiausiai už tą laisvę at­sakomybę prisiimančių žmonių. Jis visad sakys tiesą, kar­tais tardamas „taip”, o kartais „ne”, priklausomai nuo to, kaip jis pajėgs tiesą suprasti. O tikėjimas, nežinojimas, baimė ir drąsa jo visuomet bus nuodugniai ir sąžiningai, su įkvėpimu pakeliami meno kūrinio aukštumon.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.

 

Silbajoris virselis