Baltoji knyga       Baltoji knyga: nūdienos šviesuolių mintys apie Lietuvą ir jos ateitį. Sudarytojas Vytautas Landsbergis. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2008.

 

Su tokiu šūkiu į mus kreipiasi nūdienos „Baltosios knygos“ sudarytojas Vytautas V. Landsbergis. Tikslas paprastas: pabandyti pažadinti apspangusią lietuvio dvasią. Kitais žodžiais tariant, prabilti apie mūsų krašto perspektyvas XXI amžiuje iš kultūros ir švietimo perspektyvų. O tai, kaip visi puikiai žinome, nėra taip paprasta.

 

Baltosios knygos žanras atpažįstamas visame pasaulyje. Baltosiomis knygomis vadinamos ekspertų parengtos ataskaitos apie konkretų problemų ratą su tam tikromis nuorodomis, kaip jas būtų galima spręsti. Baltosios knygos rašomos politikoje ir versle, jos pasitelkiamos valstybės valdymui. Taigi galime tik dėkoti menininko misijai – atlikti tai, už ką niekas nemoka, nesiliauti kovojus su vėjo malūnais net ir per didžiausią audrą.

 

V. V. Landsbergio „Baltoji knyga“ sudaryta „Baltosios anketos“ pagrindu, kuri 2005–2006 metais buvo spausdinama dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir www.bernardinai.lt. Čia žymūs Lietuvos kultūros, meno ir mokslo žmonės svarsto apie tai, kas laukia mūsų šalies, skęstančios kasdienybės beprasmybėje, XXI amžiuje. Ar įmanoma prognozuoti ką nors gero, kai profaniškumas skverbiasi į visas viešojo gyvenimo sferas, o merkantiliškas vartojimas tampa sąmonės ir savimonės varikliu? Atsakymą į šį klausimą sudarytojas užkoduoja jau knygos įvade.

 

„Gyvenimas nėra nei juodas, nei baltas. Jis įvairiaspalvis. Jei visuomenė progresuoja – gyvenimas šviesėja, jei degraduoja – tamsėja. Kadangi esame baltai, turėtume rūpintis baltumu – šviesa ir šviesėjimu, bet gyvenimas Lietuvoje kažkodėl vis dažniau matomas bei piešiamas gana niūriai, tamsiai, netgi beviltiškai“, – rašo V. V. Landsbergis.

 

Kone visi vyriškosios lyties rašytojai – ar tai būtų poetas Justinas Marcinkevičius, ar romanistas Vytautas Bubnys, ar novelistas Juozas Aputis – iš principo norėtų, kad ir po šimtmečio Lietuva išliktų, būtų gyva ne tik savo vardu, bet ir žmonėmis, kalba, tradicijomis. Amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė čia norėtų matyti daugiau sveiko budizmo, Renata Šerelytė kai ką nukryžiuotų už nuodėmes, o Vanda Juknaitė mano, kad lietuviškosios tapatybės jau seniai nėra, tad ir įžvelgti krizę čia jau reikėtų didelio noro.

 

Ar egzistuoja kokia nors strateginė Lietuvos vizija? Ar paprastas pilietis ją apskritai suvokia? Filosofas Leonidas Donskis įsitikinęs, kad televizija ir žiniasklaida tokią viziją pateikia labai nebrandžiai, tad paprastas žmogus ko gero to net ir norėdamas neįsisąmonintų. Filosofės Leonarda Jekentaitė ir Jūratė Baranova mano, kad tokia vizija neįmanoma be švietimo ir kultūros politikų darbo. Du poetai – Marcelijus Martinaitis ir Liudvikas Jakimavičius – agituoja, kad „būtina bet kokia kaina išsaugoti šviesuomenę, ir ne rezignuojančią, nustumtą valkatauti ar smirsti aludarių rūsiuose, bet šviesuomenę, saugojančią darnos ir sugyvenimo idėją“.

 

Gražūs žodžiai, deja. Jeigu pažvelgsime į mūsų tirpsmą Europos kontekste, sutiksime, kad garbinga, sąmoninga, savarankiška ir klestinti dvasia bei kūnu Lietuva, kokią kadaise savo regėjimuose pranašavo Oskaras Milašius, tėra nepasiekiamas sapnas. Sustabdyti emigracijos neįmanoma, užkirsti kelio savižudybėms, pasirodo, irgi. Mokytojo profesija devalvuota, apie universitetų finansus šiandien kalbama daugiau nei apie dėstymo turinį, degraduoja visos nacionalinės savybės, kalba ir vertybės... Nenuostabu, kad atėjo metas šaukti: „Ei, lietuvi, ar dar ne metas prabusti?“

 

Nė velnio. Geriau pasnausiu. Ir nesvarbu, ką man aiškina kraštotyrininkas Jonas Vaiškūnas, literatūros tyrinėtoja Elena Nijolė Bukelienė, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Vaclovas Aliulis ir visi kiti likę. Kas laukia šitos „Baltosios knygos“? Greičiausiai niekas. Ko gero ji taip ir liks tik saujelės intelektualų rankose. Apmaudu, kad ji taip niekada nepateks ant atsakingo valstybės pareigūno stalo. O jei ir pateks – ar nuo to kas nors pasikeis?

 
alfa.lt
2008 12 02