Pulgis Andriušis       „Yra rašytojų, kurie lyg ir priklausytų literatūros pakraščiams, marginalijoms, bet be kurių mūsų literatūra netektų to, ką Vaižgantas įvardijo kaip deimančiukus. Jų nesimokome literatūros pamokose, juos dažnai užmiršta storos enciklopedijos, tačiau be jų literatūra, susidedanti vien iš klasikų, būtų nuobodoka.“

 

Tokiais žodžiais apie primirštą XX a. vidurio lietuvių egzodo rašytoją, stilistą bei vertėją, tarpukario Lietuvos publicistą, teatro ir literatūros kritiką Pulgį Andriušį (tikrasis vardas – Fulgencijus Andrusevičius) kalbėjo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Algirdas Patackas.

 

Šiemet sueina lygiai šešiasdešimt metų, kai 1949 m. iš Vokietijos pasitraukusių asmenų stovyklos į tolimąją Australiją emigravo šis iš Utenos krašto kilęs rašytojas. Lietuvių literatūros istorijoje P. Andriušis (1907–1970 m.) žinomas kaip Migelio de Servanteso romano „Don Kichotas“ (1942 m.) bei keleto kitų kūrinių vertėjas. Be to, P. Andriušis yra ir pirmosios lietuviškos knygos Australijoje autorius (apysaka „Sudiev, kvietkeli“, 1951 m.).

 

Į savo bibliografiją rašytojas įsirašė dar aštuonias grožinės literatūros knygas, taip pat esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu, ispanų kalbos gramatiką (P. Andriušis mokėjo apie dešimt kalbų) bei autobiografinį pasakojimą „Septinton įleidus“.

 

Tačiau mums, klaipėdiečiams, prisiminti arba išgirsti apie Pulgį Andriušį verta dar ir todėl, kad jo kūrybiniai keliai veda į istoriniu praradimu paženklintą prieškario Lietuvos uostamiestį.

 

Apie Klaipėdą P. Andriušis rašė: „Ar rasi kitame Lietuvos mieste tokią romantinę žiemos promenadą, kaip nuo kareivinių iki Melnragės švyturio senu pušynu, kur speiguotą sekmadienio rytą atmėžtu taku išsipildavo klaipėdiškiai, baidydami zuikius ir stirnas, o kelionės gale rasdavo šiltai prikūrentą miško kavinę, kur grojo muzika, kliniškai švarios padavėjos servuodavo geriausiai visoj Klaipėdoj virtą kavą?

 

Vasarą ši kelionė baigdavos kiek tolėliau, Krantinės restorane, kur ant plokščio stogo geruose oruose išnešdavo staliukus, čia besėdint atplaukdami ir išplaukdami svečių šalių laivai beveik savo stiebais užkabindavo kavos gėrėjus už alkūnių.“

 

Publicistinę karjerą Klaipėdoje P. Andriušis pradėjo 1934 m. „Lietuvos keleivio“ redakcijoje. 1936 m. gegužės pabaigoje įkūrus Klaipėdos radiofoną, būsimasis rašytojas jame vedė autorinę laidą „Klaipėdos linksmosios aktualijos“. Oro bangų kalvės vadovo pareigas tuomet ėjo kitas iš Aukštaitijos atvykęs rašytojas Antanas Gustaitis.

 

Pasak P. Andriušio, radiofone tuo metu dažniausiai vyraudavo kavinės nuotaika, lyg turgavietėje rinkdavosi margų margiausia publika: Dievo žodžio sakytojai, surinkimininkai, vietos veikėjai, prolietuviški vokiečiai, žydai, laukininkai, kopininkai. Iš Bitėnų atsilankydavo Martynas Jankus, šventų giesmių eiliuotojas Krištupas Lekšas, kritikuodavo programą, siūlydavo sumanymus, politikuodavo, skųsdavosi dėl valdžios skriaudų.

 

Tais pačiais 1936 m. P. Andriušis iš „Lietuvos keleivio“ perėjo į naujai įsteigtą dienraštį „Vakarai“, kuris ne tik fiksavo, bet ir pats formavo Klaipėdos literatūrinį gyvenimą. „Geriausiai dirba P. Andriušis. „Vakaruose“ jis stačiai auga“, – kalbėjo leidinio sumanytojas ir steigėjas Ignas Šeinius. Pagrindiniai dienraščio tikslai buvo Vakarų Lietuvos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sklaida bei vokiškosios nutautinimo politikos kritika.

 

1928 m. su draugu Š. Zelmanavičiumi iš Prezidento gavęs leidimą, P.Andriušis arkliu traukiamu vežimu ir kitu transportu apkeliavo didžiąją Ispanijos dalį, pasiekė net Maroką. Savo kelionės įspūdžius jis aprašė „Vakarų“, „Lietuvos Aido“ ir kituose dienraščiuose. Išvykos po Pirėnų pusiasalį metu vienam portugalų studentui prasitarus, jog Lietuvą jis įsivaizduojąs kaip Daniją ar Švediją, P. Andriušis daug negalvojęs tarė: „Žinoma, kad taip... Tik jau ne tiek daug vilkų, kaip jūs kad manote.“

 

Iš kitų „Vakarų“ žurnalistų P. Andriušis išsiskyrė neeiliniu humoro jausmu. Be pašaipių feljetonų vokiškosios miesto valdžios adresu, dienraštyje jis aprašydavo atsitiktinę užsienio laikraščio nuotrauką ar karikatūrą, pridėdavo keletą anekdotų, padarydavo „interviu“ su iš Afrikos grįžusiu gandru arba „pasikalbėdavo“ su geniu apie italų–etiopų karą.

 

Humoro P. Andriušis nestokojo ir imdamasis rašyti teatro ar literatūros kritiką. Antai 1956 m. išleistoje buvusio Klaipėdos radiofono (taigi ir P. Andriušio) vadovo Antano Gustaičio eilėraščių ir eleginių satyrų rinkinyje „Anapus teisybės“ savo pastabas knygai P. Andriušis pradeda šiais žodžiais: „Ši kritika yra absoliučiai teisinga dėl to, kad ją rašau aš, Pulgis Andriušis, o ne koks kitas tamsus gaivalas.

Išeidamas iš šios logistinės premisos turiu pripažinti, kad Ant. Gustaičio „Anapus teisybės“ yra pirmaeilė humoristinių eilėraščių knyga mūsų literatūroje. Jinai visa galva praneša K. Binkį, T. Tilvytį, Pakštiranką ir kitus humoro eiliuotojus, kurie rėmėsi liaudiškais dzinguliukais pagal gaidą Jonas myli Marijoną, Marijona myli Joną.“

 

Savo ruožtu skolingas neliko ir A. Gustaitis. 1962 m. pasirodžiusiame P. Andriušio feljetonų rinkinyje „Daina iš kito galo“ pridėta ir A. Gustaičio devynių posmelių eiliuota prakalba, pavadinimu „Užkalbėjimas“.

 

Pykuoli, dievaiti, probočių rūstybės,

Pavertęs į žalčius veikėjų dzidas,

Palaimink Andriušį, kurs tyruos įstibęs

Vainojas erškėčiais už mūsų ydas.

Kurs kloja po kojų Tau skruzdę ir skėrį,

Ir juoką, ir kančią klajoklių kartų,

Už mūsų tuštybę, didybę ir gėrį

Ragauja ir tulžį ir vyną kartu.

 

Tačiau kritikuodamas P. Andriušis juokaudavo ne visą laiką. Pavyzdžiui, spaudoje parašęs recenziją Klaipėdoje pastatytiems I. Šeiniaus „Diplomatams“ Pulgis ne juokais užrūstino tuomet Klaipėdos krašto gubernatūros spaudos patarėjo pareigas ėjusį autorių. Suprantama, gyvasis klasikas negalėjo trykšti džiaugsmu skaitydamas, kad „Diplomatuose“ stinga charakterių. Galima sakyti, jų visai nėra. Iš veikėjų galima laukti, ko tiktai nori. Atrodo, kad jie nėra atsakingi už savo veiksmus.

 

Veikalas visai neturi pagrindinės minties, teturi kažin kokią painiavą vietoje veiksmo, kuris būtinas kiekvienam scenos kūriniui. Visi „Diplomatai“ paremti žiūrovo spėliojimais, dvejojimais ir klausimais: Gal?“

 
 

1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, P. Andriušis persikėlė į Kauną. Čia jis tęsė publicistinį darbą. Tiek gyvenime, tiek darbe Andriušis ir toliau nešiojo juokdario uniformą. Visgi „Don Kichoto“ vertėjo pajuokavimuose retsykiais būta neatsargumo momentų, o nepasvėrus mestelta replika grėsė jam dideliais nemalonumais.

 

Kalbama, jog kartą P. Andriušis, žirgliodamas Laisvės alėja, sustojo prie vokiečių knygyno, už kurio stiklo buvo iškabinti žemėlapiai su „naujienom“ iš karo fronto linijų. Netrukus greta jo atsistojo keletas SS karininkų. Pulgis Andriušis apžvelgęs permainas Rytų fronte giliai atsiduso ir rimtai bei iškilmingai pasveikino: „Heil, Churchill!“

 

Iš pradžių karininkai lyg nesusivokė, nusišypsojo. Pulgis tuo metu pakėlė jiems skrybėlę ir pradėjo eiti savo keliu. Bet SS vyrai veikiai susigriebė, pasivijo Andriušį ir paėmę už pažastų nuvedė į gestapo būstinę.

 

Kažin kaip būtų pasibaigusi visa šita istorija, jei gestape nebūtų atsiradęs žmogus, šiek tiek pažinojęs P. Andriušį. Netrukus kolegos gelbėti stojo rašytojai ir žurnalistai, tardytojams paaiškindami, kad suimtasis tą posakį ištaręs „taurelės įtakoj“, tad ir sprendimas buvo vokiškai „kietas“: suimtasis turėsiąs laikraštyje paskelbti šviečiamąjį straipsnį apie alkoholio daromą žalą.

 

Praėjus kuriam laikui, „Ūkininko patarėjuje“ P. Andriušis paskelbė straipsnį apie tarakonus. Cenzorius Berentas (Behrendt) į rašinį pažvelgė kaip į mokslo populiarinimo darbą, skirtą kaimo žmonėms, ir leido straipsnį spausdinti.

 

Laikraščiui išėjus, bomba netruko sprogti! Žmonės greitai įžvelgė rudmarškinių tarakonų panašumus su nacių uniforma, siekimais ir polinkiais. Pražiopsojusi sensaciją, cenzūra susigriebė, bet šaukštai jau buvo po pietų – „Ūkininko patarėjo“ laida buvo visa išparduota. „Ūkininko patarėjo“ vyr. redaktorius Antanas Rimydis, berods, turėjo pasiaiškinti cenzūros įstaigoj, bet nei prie jo, nei prie straipsnio autoriaus vokiečiai neprikibo (galbūt atpildo valandą atidėdami vėlesniam laikui). Kita vertus, P. Andriušis tarakonus aprašė kaip autoritetingas šios srities specialistas, nenutoldamas nuo mokslo tiesos.

 

Toks P. Andriušis buvo gyvenime. Amžinai juokaujantis ir tuo juoku besidalinantis su kitais. Kaip rašytojas, P. Andriušis pirmiausiai išsiskiria guviu ir žaismingu kalbos stiliumi. Todėl norėtųsi, kad šių dienų literatūros gurmanai iš naujo atrastų, Vaižganto žodžiais tariant, primirštus lietuvių prozos deimančiukus.

 
Vakarų ekspresas
2009-03-06