tekstai.lt

Giedrė Šabasevičiūtė. Kalėjimo romanas arabų literatūroje: istorija ir dabartis

Kalėjimas
Kalėjimas
       Įkalinimas, areštas, kankinimas, politinis susidorojimas buvo neišvengiami arabų inteligento palydovai nuo pat šiuolaikinės arabų kultūros ištakų XX a. pradžioje. Priežastis yra ta, kad per visą praėjusio amžiaus istoriją arabų inteligentijos raida buvo neatsiejama nuo nuolatinės kovos su valdžia. Arabų kultūros atstovai, laikydami save vieninteliais teisėtais savo šalių modernizatoriais, neretai atsidurdavo politinės opozicijos pusėje. Rezultatas: Artimųjų Rytų literatūroje kūrinių, atspindinčių tokį nelengvą arabų inteligento nueitą kelią, yra itin daug. Tai nulėmė ir ypatingo literatūrinio žanro –­ kalėjimo romano – gimimą. Šis žanras buvo toks populiarus, kad netgi rašytojai, nė karto nepabuvoję kalėjime, jautė pareigą įtraukti į savo kūrybinį palikimą bent vieną šio žanro romaną, arba, blogiausiu atveju, bent vieną kalėjimo arba arešto epizodą.

  

Arabų kalėjimo romano žanro literatūra pasižymi didele jos kūrėjų tipų įvairove: romanistai, poetai, dramos kūrėjai, novelistai, politikai, tapę rašytojais, ir rašytojai, virtę politikais, – šis žanras apima visus, išdrįsusius pasidalyti savo patirtimi ir sugebančius ją pateikti rašto forma. Šiame straipsnyje apsiribosime grožiniais kalėjimo romanais, palikdami nuošalyje gausią autobiografinių pasakojimų literatūrą, nors ne visada įmanoma nubrėžti ribą tarp fikcijos ir dokumentikos. Dažnai autobiografinė kalėjimo patirtis gelbsti piešiant grožinio kalėjimo romano rėmus, ir atvirkščiai – realus istorinis įvykis įpinamas į fikcinę formą. Vienas tokio žanrinio laviravimo pavyzdys – egiptiečių rašytojo Fatchy’o Ganemo romanas „Pasakojimas apie Tū“, kuriame autorius netiesiogiai perteikia realų įvykį – politinio kairiųjų veikėjo Šuchdi Atja al Šafijo mirtiną nukankinimą Egipto kalėjime. Atvirkštinio metodo pavyzdį galima rasti taip pat egiptiečių romanisto Sonallos Ibrahimo romane „Garbė“, kuriame autorius kaitalioja trečiojo ir pirmojo asmens formas savo herojui įvardyti, siekdamas tokiu būdu per jį perteikti savo paties įkalinimo patirtį. Turint omeny ilgą kalėjimo romano formavimosi laikotarpį (visas amžius), įdomu būtų pažvelgti į šio žanro raidą iš istorinės perspektyvos, nulemtą staigių politinių pasikeitimų arabų pasaulyje ir besikeičiančių rašytojų kartų ypatybių, kuriuos tam tikros istorinės aplinkybės privertė įnešti savo indėlį į šią literatūrą.

 

Kalėjimo romano žanro evoliucija sekė pagrindinius arabų pasaulį sukrėtusius įvykius, kurie suskirstė Artimųjų Rytų šalių istoriją į tris etapus: kolonizaciją, nepriklausomybių išsikovojimą, suvoktą kaip „revoliucijas“, ir porevoliucinį laisvosios rinkos periodą, kuris tęsiasi iki šiol.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo visos buvusios Osmanų imperijos provincijos Artimuosiuose Rytuose pereina į Vakarų Europos galybių rankas: Egiptas, Irakas, Palestina, Transjordanija – Didžiajai Britanijai, Sirija ir Libanas – Prancūzijai. Okupuotose arabų šalyse ima plisti nacionalistinės nuotaikos, neretai peraugančios į sukilimus ir karinį pasipriešinimą, kuriuos kolonijinė valdžia negailestingai malšina. Priespauda ir represija sukūrė sąlygas pirmajam kalėjimo romanui gimti. Vienas pirmųjų kūrinių, dažnai priskiriamų šiam literatūriniam žanrui, yra egiptiečių inteligento Ichsano Abdul Kuddūso romanas „Vyras mūsų namuose“ (1957). Romano herojus jaunas nacionalistas Ibrahimas Chamdi nužudo britų agentu laikytą aukštą egiptiečių pareigūną ir pasislepia draugo namuose. Pastarojo šeima ilgai nesvarsčiusi sutinka slėpti jaunuolį, taip prisidėdama prie pasipriešinimo judėjimo. Šiame romane autorius siekė parodyti visos tautos vienybę kovoje už nepriklausomybę ir tai, kad okupuotos tautos ir okupacinės valdžios pasaulėžiūrose nusikaltėlio bei žmogžudžio sąvokų prasmės nesutampa. Britų agento nužudymas tampa herojiniu veiksmu ir svarbiausia savirealizacijos sąlyga. Pastaroji mintis yra gana tiksliai išreikšta sirijiečio Muta Safady’o romane „Profesionalus revoliucionierius“ (1962), kuriame nepavykęs diktatoriaus nužudymas yra suvokiamas kaip asmeninė pagrindinio herojaus nesėkmė. Veiksmai, išreiškiantys asmens nuoširdų atsidavimą kovai už nepriklausomybę, yra laikomi būtinu kiekvieno šios kartos jaunuolio brandos ir vyriškumo įrodymu. Iš to išplaukia ir simbolinis kalėjimo vaizdavimas, apverčiant įprastas laisvės ir nelaisvės prasmes: gyvenimas okupuotoje Tėvynėje yra laikomas tikruoju kalėjimu, kai tuo tarpu areštas ir įkalinimas tampa laivės sinonimu. Dėl šios priežasties šio laikotarpio kalėjimo romanuose vyrauja optimistinės nuotaikos bei įsitikinimas laiminga kovos už nepriklausomybę pabaiga.

 

Penktajame dešimtmetyje arabų visuomenių laisvės siekiai išsipildo: per regioną nuvilnija tautinių revoliucijų banga. Tačiau, kaip ir dažna revoliucija, jos pagimdo autoritarinius karinius režimus, kurie, siekdami įgyvendinti savo valstybės idealą, politinį darbą pradeda nuo galimos opozicijos likvidavimo, nusiųsdami į kalėjimą tuos, su kuriais dar vakar kovojo už nepriklausomybę. Kartu su kariniu politiniu režimu, kalėjimo romano žanras šiuo laikotarpiu suklesti. Vienas iš pagrindinių šio periodo kalėjimo literatūros bruožų kyla iš to, kad joje dalyvavo buvę revoliucionieriai, kurie dažniausiai buvo kairiųjų pažiūrų. Komunistinės partijos, suklestėjusios Artimuosiuose Rytuose po Antrojo pasaulinio karo, aktyviai dalyvavo nuverčiant kolonijines vyriausybes, bet nė vienai nepavyko paimti valdžios. Valdžia atiteko tautinėms kariuomenėms, kurios, pirmai progai pasitaikius, sukišo buvusius bendražygius į kalėjimus ir sunkiųjų darbų stovyklas. Šis kairuoliškas prieskonis prisidėjo, visų pirma, prie perspektyvos pakitimo: kalėjimo romano ištakose dominavusią simbolinę prizmę keičia realistinis kalėjimų ir kankinimo būdų aprašymas. Čia ypač dažnai persipina fikcijos ir dokumentikos žanrai. Be jau minėto „Pasakojimo apie Tū“, šiam laikotarpiui priskiriamas irakiečio Jūsefo al Saigo romanas „Kripta, numeris 2“ (1997). Jame autorius su ypatingu kruopštumu pasakoja apie Irako inteligentų, gyvenančių fizinio ir psichologinio kankinimo seansų ritmu, kasdienybę požeminėse kamerose. Kai kurie nelaimingieji išprotėja ar miršta. Revoliuciniam laikotarpiui taip pat galima priskirti sirijiečio Nabylio Suleimano romaną „Kalėjimas“ (1972), irakiečio Šakiro Chisbako „Juoda pagieža“ (1966) bei egiptiečio Sonallos Ibrahimo „Anas kvapas“ (1966), kurį autorius parašė vos tik išėjęs iš kalėjimo. Tarp gausybės kalėjimo romanų vertėtų išskirti egiptiečių literatūros šviesulio Nagibo Mahfūzo (kuris niekada nebuvo nei komunistas, nei kalėjime) romaną „Karnako kavinė“ (1974). Romano herojus Izmailas al Šeichas per klaidą suimamas ir įkalinamas. Jam pasiseka įrodyti, kad yra nekaltas, bet jis vėl patenka į Saugumo rankas ir yra apkaltinamas naryste Musulmonų Brolijos organizacijoje. Kai Izmailas tai paneigia, tardytojas rodo pirštu į jo barzdą, Brolijos skiriamąjį ženklą. Izmailas paaiškina, kad barzda jam užaugo kalėjime, kai buvo suimtas per klaidą. Galų gale tardytojas pareiškia, kad jo narystę teroristinėje organizacijoje įrodo tai, kad jis paaukojęs vieną piastrą mečetei atstatyti. Vėliau romane tas pats herojus vėl suimamas, tik šį kartą kaltinamas naryste komunistinėje partijoje. Absurdiškos situacijos ir paprastų žmonių tragedijos atspindi masinės ir represyvios politikos, vykdytos Egipte po 1952 m. revoliucijos, padarinius. Humoristinis žvilgsnis į rimtumo reikalaujančius įvykius, pabrėžiant situacijų absurdiškumą, išskiria N. Mahfūzo romaną iš kitų represiją atpasakojančių šio laikotarpio kūrinių. Ironija ir groteskas, leidžiantis pajuokti rimtai save vertinantį revoliucinį režimą, bus plačiai naudojami Egipto literatūroje trečiuoju kalėjimo romano raidos periodu.

 

8-ą ir 9-ą dešimtmečiais Artimuosiuose Rytuose karinius režimus keičia Vakarams palankios vyriausybės (išskyrus Siriją ir Iraką), kurios atveria rinkas užsienio, daugiausia Jungtinių Valstijų, kapitalui. Tačiau politinės sistemos pakeitimas nereiškia Saugumo bei šnipinėjimo tinklų, sukurtų revoliucijos laikais, suardymo. Arabų valstybėse išsikeroja laukinis kapitalizmas, lydimas nežabotos korupcijos, į kurią visuomenė atsako socialiniu protestu, naudodamasi rinkos ekonomikos pažadėtąja teise į laisvę ir kritiką. Socialinis protestas, malšinamas nė kiek ne švelniau negu karinių vyriausybių laikais, įkalinimo patirtį perkelia iš įvykio į kasdienybę, o kalinius – iš politinių oponentų į vargšus. Šiuo laikotarpiu kalėjimo romanas „išskysta“: įkalinimo ir arešto patirtis panaudojama tik kaip romano veiksmo vieta, (Sonallos Ibrahimo „Garbė“, 1997) arba apribojama vienu epizodu sudėtiniame kūrinio siužete (egiptiečio Ala al Asvany’o „Jokūbietiškas pastatas“, 2002). Romano „Garbė“ herojus dvidešimtmetis Šarafas, gindamas savo garbę, netyčia nužudo užsienietį ir patenka į kalėjimą, kur neišvengiamai tą garbę praranda. Kalėjimas tėra erdvė, kurioje persipina Šarafo sutiktų kalinių asmeninės tragedijos, jungiamos bendros socialinės neteisybės patirties. Autorius perteikia šią erdvę kaip sumažintą Egipto visuomenės versiją, kurioje vyrauja korupcija, kova už būvį, stipresnio ir turtingesnio teisė. Groteskiškos situacijos ir absurdas keičia ankstesniuoju kalėjimo romano periodu vyravusį dramatišką toną. Ala al Asvany’o romano „Jokūbietiškas pastatas“ herojus Taha Šazli, panašus į „Garbės“ Šarafą, neišlaiko egzamino į savo svajonių policijos fakultetą dėl žemos tėvo socialinės padėties. Nusivylęs Taha susižavi islamistinėmis idėjomis ir patenka į kalėjimą, kuriame patiria prievartą ir kankinimą. Kalėjimo patirtis dar labiau įtikina Tahą politinio islamo ideologijos teisingumu, ir jis nusprendžia nužudyti savo buvusį kankintoją – Saugumo viršininką. Šiame romane kartojasi „Garbėje“ išreikšta mintis: į kalėjimą patenka tik nuskriaustieji, kurie, patyrę frustraciją, vyraujantiems laisvės ir lygių galimybių pažadams susidūrus su skaudžia realybe, pasuka nusikaltimo keliu. Kalėjimas šiuose romanuose yra erdvė, padedanti rašytojams išreikšti socialinę režimo kritiką. Pesimizmas, susitaikymas su esama pasaulio tvarka ir netikėjimas laiminga pabaiga vyrauja šio laikotarpio kalėjimo romane. Šios nuotaikos taikliai atspindi dabartinėse arabų visuomenėse pastebimą ir vis augantį socialinį nuovargį.

 

Literatūra ir menas

2009-02-13