tekstai.lt

Mindaugas Peleckis. Postmuzika: audiopoetinis spengsmas ir tiesiog garsas (audiopoetinio spengsmo grupė „Betoniniai triušiai“, 2008)


betoniniai%20triusiai.jpg       Postmuzikos pagrindiniai bruožai labai prieštaringi: vienas iš jų – muzikos derinimas su poezija, videomenu, fotografija ir panašiai; kitas – tai tiesiog garsas. Apie postmuziką kalbuosi su kauniečiu garso architektu Dariumi Čiuta ir klaipėdiečių Antano Dombrovskio ir Tomo S. Butkaus audiopoetinio spengsmo grupe „Betoniniai triušiai“.


       Du mėnesiai nenutrūkstamo garso

 

       Darius Čiuta (nepainiokime su krepšininku Dariumi Čiūta) daugelio muzikantų ir muzikos gerbėjų/kritikų čia ir užsienyje vadinamas tiesiog lietuviškosios eksperimentinės muzikos genijumi.


       Jis gyvena Kaune, yra profesionalus architektas. Jo kuriama muzika – tai postmuzika. Pradėjo nuo noise (grupė NAJ, kurios pavadinimas, pasak Dariaus, reiškia neigimą), vėliau – ramesnė muzika, konceptualūs sumanymai, kurie vadinti microsound, click&cut. Tačiau šių apibūdinimų D. Čiuta nemėgsta. Dariaus teigimu, jo muzika yra „postmuzika, arba tiesiog Garsas“.

Įrašė keliasdešimt (bent 40–50) albumų, iš kurių oficialiai išleisti vos keli. Kiti skirti sau, draugams. D. Čiutos kūryba padarė ir tebedaro įtaką beveik visiems lietuviškosios postmuzikos kūrėjams.


       Darius bene pirmąsyk sutiko viešai pasikalbėti. ŠMC kavinėje ramiai braižo garso esmę nusakančias schemas, geria kavą ir atrodo paprastas, kaip Sokratas prieš mirtį. 


       Kada ir kokiomis aplinkybėmis muzika tapo Tavo gyvenimo dalimi?


       Maždaug apie tryliktus–keturioliktus metus. Vidurinėje mokykloje. Manau, kaip ir daugeliui (klausantiems-ieškantiems), tuo metu trūko kitokio garso/muzikos. Tas trūkumas ir paskatino imtis veiksmų 1988–1989 metais.


       Girdėjau, kad savo įrašus skaičiuoji ne albumais, o įrašytomis valandomis. Kiek jų?


       Esu įrašęs apie du mėnesius nenutrūkstamo garso. Tiksliai suskaičiuoti nėra galimybių, nes fiksuojami visi prisėdimai. Išliko tikrai ne viskas. Apgailestauju, bet archyvavimas, kaupimas – ne man.


       Lietuvoje yra išleisti du darbai – Dovydo Bluvšeino leidykloje „Tundra“ ir Lashishos leidykloje „Autarkeia“. Visi kiti leidiniai mažais tiražais – tik draugams nuliūdinti ar pralinksminti. Užsienyje – dviejose JAV leidyklose, taip pat dviejose Japonijos, Anglijos.


       Kokį savo „kūdikį“ (albumą) vertini labiausiai?


       Paskutinį.


       Iš kur semiesi idėjų?


       Iš aplinkos. Autoritetai – visi, su kuriais buvau susitikęs. Su keletu iš jų užteko net vieno karto. Apie savo idėjų propagavimą pasakyti nieko negaliu, gal tiesiog vertinu tik tas, kurios yra ekologiškos.


       Kokiais instrumentais groji?


       Garsą išgaunu bet kuriuo, muzikos –­ nė su vienu.


       Ar dažnai keliauji? Kur randi prieglobstį? Kur esi buvęs?


       Kokiu atstumu turi būti du objektai, kad galėtume juos įvardyti kaip du?


       Kokia Tavo didžiausia svajonė?


       Geltona.


       Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos situaciją?


       Vertinu Raimundą Eimontą su Gintu K. Jie šį tą sukūrė, ir niekas to dar negirdėjo. Sėkmės jiems.

 


       Betonas, triušiai, socpop, souprock, musmirės rankoj, rojus, spengsmas...


        vėjas trinantis parašytą eilėraštį jūros
        atotrankoj
        krantas krantas yra begalinis jos
        testamentas
        ji nieko jame nepaliks


       „Betoninius triušius“ imta vadinti konceptualiosios poezijos ir lo-fi bei urbanfolk eksperimentinės muzikos grupe. Beje, jų pirmajame albume, išleistame išties originaliai, novatoriškai, su vonegutišku humoru („triušiai“ randa laiko ir „gyvulių ūkiui“), yra dvi kompozicijos, kurių tekstinę dalį sudaro naujai perrašyti kitų autorių kūriniai. Tokiu principu sukurtos „Babkės“ (iki neatpažįstamumo perdirbtas „Pink Floyd“ šedevras „Money“) ir 2007 m. tragiškai žuvusio poeto bei scenaristo Manto Gimžausko eilėraštis „Už kapinių – sodai“.


       Albumas – 52 minučių 17 sekundžių trukmės (11 garso takelių) – dienos šviesą išvydo po pusės metų pertraukos. „Betoninių triušių“, kuriems priklauso Tomas S. Butkus, Antanas Dombrovskis, Vadimas Korotajevas (žinomas pseudonimu t’) ir, sako, varlių bei uodų išnaros, pirmasis koncertas įvyko praėjusių metų rugsėjį.


       „Betoniniai triušiai“ – konceptualūs. Jie pateikia tokią „antispengsmo teoriją“: „Garsas, nesvarbu, kuriame erdvės taške atsibustum, visada tave supa ir perregi. Šis jausmas panašus į tai, ką akies tinklainėje jaučia ekrano taškelis. Šis jausmas panašus į tai, ką knygos puslapyje patiria tekstas. Šis ryšys vientisas ir baigtinis. Ši jungtis neaprėpiama ir dali. Viskas priklauso nuo ekrano parametrų. Viskas priklauso nuo puslapių skaičiaus. Viskas priklauso nuo to, ar iš viso kas nors yra. Tekstas tam, kad jį pakartotum, turėtų eiti į atmintį. Tavo balsas tam, kad kartotųsi, privalėtų elgtis kaip aidas. Kad ir kur tave ištiktų spengsmo baimė, visada bus būdas kaip ją sunaikinti. Užsikosėti, šūktelt, surikti.“

       Už ausų virtualiuoju būdu pagavau du „betoninius“, kurie sutiko pasidalyti triušiškomis mintimis apie postmuziką. Novatoriams – žodis. 


       Antanas Dombrovskis gi­mė 1981 m. Vilniuje. Pirmasis susitikimas su muzika – vaikystėje, kai ji sklisdavo iš radijo imtuvo VEF.


       „Stengiuosi identifikuoti save tik kurdamas, kitu metu plačiai išskleidęs ausis dreifuoju pavėjui. Taip kelias tampa nuobodžiausiu dalyku, apie kurį galima būtų pasakoti, nes keliauju be tikslo sustodamas pasapnuot“, – aiškina Antanas, labiau žinomas pseudonimu gana2, o labiausiai –­ kaip vienas iš dviejų „Betoninių triušių“, kurių garso laikmeną estetiškai apipavidalintos knygos formatu neseniai išleido „Kitos knygos“.


       Paklaustas apie įkvėpimą, Antanas sako, kad negali konkrečiai nurodyti, iš kur atsiranda įkvėpimas, „nes kaskart tai atsiranda iš naujai suprastų dalykų. O vienas savaitinių ritualų, suteikiantis man naujų minčių, yra Andrejaus Gorochovo radijo laida „Muzprosvet“ per „Deutsche Welle“. Aš nelaikau savęs niekieno fanu, nes fanas turi vieną dievą visiems laikams. „Autoritetą“ pavadinčiau „momento herojum“. Vis dėlto su malonumu suvartoju naują informaciją apie „Nirvana“ arba „Nine Inch Nails“... Esu nesusiformavęs ir tikiuosi nesusiformuot. Profesionaliai negroju jokiais instrumentais. Esu laisvas katalikas.“

Artimiausi A. Dombrovskio planai (kaip jis pats sako – „A“ punktas) – įrengti sovietinių plakatų biblioteką savo namo palėpėje. 


       Tomas S. Butkus-Slombas gimė 1975 m. Klaipėdoje. Muzikantas, dizaineris, poetas, eseistas, architektas, leidėjas (www.varioburnos.com).


       Muzikiniai projektai – „Grybai in Paradise“ (1993–1996), „Betoniniai triušiai“ (nuo 2005; www.triusiai.varioburnos.com).

Tomas pasakoja: „Tėvukas dirbo prie Mažosios Lietuvos instrumentarijaus, iš senųjų graviūrų atkurdavo autentiškus liaudies muzikos instrumentus: kankles, birbynes, tabalus ir kita. Be to, mane nuo mažumės traukė populiarioji muzika – todėl jau dešimties metų tapau socpop pakraipos melomanu. Kūrėjas skamba pretenzingai. Greičiau jaučiausi idėjų darytojas. Su muzika susijusios kelios koncepcijos. Pirmiausia minėtinas „Grybai in Paradise“ – souprock stiliaus undergroundo projektas. Trijų su puse architektūros studentų Saulėtekio barakų šizoidinė-paranoidinė inversija. Šis etapas apima maždaug 1993–1996 metus. Vėliau buvo dešimties metų štilis, kol atsirado „Betoninių triušių“ – audiopoetinio spengsmo –­ projektas. Iš viso išleisti tik du albumai: „Grybai in Paradise“ dviejų kompaktinių plokštelių rinktinis albumas „Berniukas su musmire rankoje“ išėjo 2005 m. šimto egzempliorių tiražu samizdate. Bevardis „Betoninių triušių“ pirmasis CD išleistas prieš pusmetį „Vario burnose“, bendradarbiaujant su „Kitų knygų“ leidykla“.


       Pasak Slombo, įkvėpimo nėra. „Yra ežerožemė. Pasineri arba ne“. „Betoninis Tomas“ prisipažįsta, kad jo muzikinis „arkliukas“ – „Pink Floyd“. „Bet, kaip minėjau, galiu išvardyti dar bent tuziną autorių ir atlikėjų, kurie man imponuoja: Sydas Barretas, Davidas Bowie, Brianas Eno, Nickas Drake’as, Davidas Sylvianas ir daug kitų“, – skuba teisintis „triušis“.


       Jis, kaip sąžiningas pilietis, paaiškina: „Tiesą pasakius, nemoku groti nė vienu instrumentu, todėl neturiu jokios baimės groti visais įmanomais instrumentais, įskaitant automobilio pompą“.


       Slombas filosofuoja: „Kaip minėjo vienas neišmanėlis: religijos, -izmai išskiria, tikėjimas suartina. Man artimesnis pastarasis būvis – keista ir nepaaiškinama kondicija, kai visa žmonija tampa neįvardijama, tačiau labai gerai jaučiama pasąmonės materija. Man priimtinesnės struktūros, vienijančios sąmonę ir dvasią. Gal budizmas geriausiai ištobulinęs šias struktūras. Kelionės yra narkotikas. Piktnaudžiauju... Kol kas pavyko išragauti (jei tai įmanoma) 33 valstybes.“


       „Popscenoje situacija niūresnė nei prieš dešimtmetį, – sako T. S. Butkus. –­ Vis dėlto nuoširdžiausi „popsistai“ (na, čia kalbama ne apie Džordaną...) groja profesionaliau („Bitės“, „Skylė“ ir pan.). TV šou yra TV šou – ne muzika. Nereikėtų to painioti. Eksperimentinės muzikos srityje situacija žymiai geresnė. Vien dėl atsivėrusių technologinių prieigų. Paminėčiau Antaną Jasenką, Tomą Grunskį. Dabar ši terpė sparčiai plečiasi į poezijos sritį“.


       Šiuo metu Tomas teigia „menais neužsiimantis“: „Kažkada tapiau, kūriau grafiką. Dabar mielesnis užsiėmimas –­­ urbanistinės koncepcijos. Tai bandau derinti su šiuo metu baigiama rašyti disertacija. Baigęs ją, ketinu pereiti prie linksmesnių ir prasmingesnių dalykų: šokinėti per ožį; grybauti su dūdmaišiu; linguliuoti.“

       Literatūra ir menas
       2008 10 31