tekstai.lt

Apie dailę ir japones. Kalbasi Alfonsas Andriuškevičius ir Austėja Čepauskaitė (2008)


andriuskevicius%20cepauskaite.jpg       Austėja Čepauskaitė: Neseniai tapote pirmuoju dailės kritiku, apdovanotu Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai labai svarbu visai dailės kritikai. Juk beveik visada į kritine veikla užsiimančius asmenis žiūrima taip pat šiek tiek kritiškai: kaip į nelabai savarankiškus, priklausomus nuo meno kūrėjų... Seniau buvo paplitusi nuomonė, kad kritikai turi „pagelbėti“ menininkams, t. y. įžvelgti jų intencijas ir jas perteikti publikai. Šis įsitikinimas pamažu nyksta, bet per tą laiką lemiamą vertintojo vaidmenį meno pasaulyje tarsi įgijo meno rinka, institucijos ir kuratoriai. Ar, jūsų manymu, dailės kritika šiandien turi ką veikti, kur plėstis, įgauti naujas formas? Ar meno pasaulis be kritikos būtų tuštesnis?


       Alfonsas Andriuškevičius: Meno pasaulis be kritikos būtų nykus. Bet šito pasiekti niekaip neįmanoma, nes kol bus menas, tol bus ir kritika. Mat kiekvieną reiškinį neišvengiamai lydi apkalbos, t. y. jo interpretavimas ir vertinimas. Lygiai tas pat su menu. Ar įmanoma įsivaizduoti situaciją, kad menas egzistuoja, bet niekas jo neapkalba? Kai prognozuojama kritikos baigtis, paprastai daromos dvi klaidos. Pirmoji: nesuvokiama, kad tas pats asmuo gali atlikti kelias funkcijas. Tuomet sakoma: patys menininkai sugeba aptarti savo kūrinius, tai kritikų nebereikia. Bet kas būna, kai menininkas kalba apie meną? Jis paprasčiausiai imasi kritiko funkcijų. Kartais tai pasiseka geriau (Justinas Vienožinskis, Vytautas Kairiūkštis), kartais – prasčiau. Tačiau pats kritikos fenomenas niekur nedingsta, ir jis šaukiasi tik jam pasišventusių profesionalų. Antroji: susiaurinama kritikos samprata, kritika redukuojama į publikuotą rašytinį tekstą. Tuo tarpu jos pavidalų (ir toli gražu ne vien verbalinių) – milijonas. Nuo liežuvavimo vaikštant po parodą iki komisijos sprendimo (balsuojant) kam nors skirti premiją. Ir tekstinė kritika, ir meno rinka, ir menu besirūpinančios institucijos, ir kuratorystė – tai, tiesą sakant, tik kritikos pavidalai, formos. Juk visur čia veikia vertinimo bei interpretavimo principai. Ir tie įvairiausi pavidalai keisčiausiais būdais įtakoja vieni kitus. Nori pavyzdžių? Prašom. Būsiu dar sykį nekuklus ir kalbėsiu apie save, nes taip mažiausiai šansų suklysti. Taigi. Esu surengęs porą parodų, t. y. buvęs lyg ir kuratoriumi. Kažin, ar aš būčiau galėjęs tai padaryti be savo, kaip tekstinio kritiko, patirties. Be to, parašiau toms parodoms lydimuosius tekstus. Tad čia susipynė dvi kritikos formos: tekstinė ir kuratorinė. Esu pristatinėjęs menininkus Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitete. Ar mano kalbos niekaip niekaip (nebūtinai teigiamai) nepaveikė komisijos sprendimų? Paveikė, sujungdamos žodinę sakytinę kritiką su institucine balsuojamąja.Turiu pažįstamą kolekcionierių (jis, beje, mane susirado pasiskaitęs mano tekstų), kuriam ne kartą esu pataręs, ką pirkti. Tai ar aš savo šnekom neįtakojau meno rinkos? O kuri kritikos forma išeina priekin konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku – jau visai kitas klausimas.


       A. Č.: Viename savo tekstų teigiate, jog reikia rutuliotis drauge su pasauliu. Tai viena mano mėgstamiausių jūsų pastraipų: „Nemažai diletantų (o ir vienas kitas profesionalas) dar ir šiais laikais nenoriai mokosi naujų sąvokų. O reikia mokytis noriai! Nes naujos sąvokos pateikia naują, lig šiol neregėtą ir pasaulio, ir mūsų pačių atvaizdą. Be jų to atvaizdo tikrai neišvysi. O jį pamatyti būtina bent jau dėl to, kad nesiliautum rutuliojęsis drauge su tuo pasauliu bei jo savivoka ir nepasijustum, vienąsyk pabudęs, esąs nežinia kur.“ Vis dėlto kartais atrodo, kad rutuliotis nėra taip paprasta. Ypač drauge su daile. Tarkime, prisiriši prie tam tikrų formų arba temų ir nieko geresnio už jas nebematai. Tačiau jūsų dailės kritika visą laiką rutuliojosi – nuo pat modernizmo iki pat postmodernizmo pačiuose skirtingiausiuose kūriniuose esate atradęs įvairių skirtingų privalumų. Kas, be noro rutuliotis, jus skatina judėti vis pirmyn, o ne pasišvęsti, tarkime, vienam autoriui, vienai dailės rūšiai, formai... (ir pan.)?


       A. A.: Galynėdamasis su šiuo klausimu mėginsiu nusakyti keletą savo vidinės programos (senoviškai – prigimties), kurią manin kažkas įdėjo, bruožų. Pirmiausia: man ne itin būdinga prie ko nors mirtinai prisirišti. Tai visai nereiškia, kad aš neturiu mėgstamų daiktų ir kūrinių, kad nieko nemyliu ir pan. Tiesiog jeigu ko netenku – neinu dėl to iš proto, jeigu atsiranda nauji patrauklūs objektai – jais pasidomiu, jei buvusi vertybė manęs „nebepakraudinėja“ – padedu ją į šalį (prieš kurį laiką padėjau net Radauską). Toliau: domiuosi toli gražu ne visomis naujovėmis (pavyzdžiui, lig šiol neturiu mobilaus telefono), bet jei kas mane sudomina (jaučiu – būsiu pakrautas), tai padedu pastangų (tiksliau – jos dedasi savaime) su tuo reiškiniu artimiau susipažinti. Meno srityje tai reiškia – stengiuosi suprasti ir kitus (naujus) žaidimo principus (o daug kas, deja, šito vengia). Galiausiai: manyje glūdi, sakyčiau, geismas susibičiuliauti su pasaulio (ir savo paties) struktūra, pamatais (senoviškai – esme). Geri meno kūriniai šiuo atveju – nepamainoma priemonė. O geri nauji – dar nepamainomesnė: pateikdami vis kitus pasaulio aspektus jie tarsi naujais ir naujais maršrutais veda į tą pačią (kartais pradžioje pasivaidena – lyg į kitą) esmę. Panašiai elgiasi ir naujos fundamentalios sąvokos. Ir: naujas maršrutas būtinas; antraip nei pajusi, kad esmė ta pati, nei rasis su ja nauji intymūs santykiai. Taip ir rutuliojuosi...


       A. Č.: Apie ką ir kodėl labiausiai mėgdavote ir tebemėgstate rašyti? Be to – ko vengdavote ir vengiate labiausiai?


       A. A.: Mėgau rašyti apie tuos kūrinius (ar kūrybas), kurie mane įelektrina, įmagnetina, įatomina, kalbant šiuolaikiškiau – „užveda“. Pamenu, kaip „užvedė“ Mindaugo Navako darbai – dumte dūmiau jų grabinėti į Klaipėdos skulptūrų parką. Ir nelabai svarbu, kokia menine kalba (jei nauja – mokausi) jie byloja, kokiais principais padaryti. Būtent jie dažniausiai ir „pakrauna“. Tuomet randasi žodžiai, frazės, idėjos, nutįsta jungtys į kitas kultūros sritis (tarkime, filosofiją, literatūrą) ir pan. Tai rodo, kad manyje stiprus polinkis į vadinamąją impresionistinę kritiką, taip pat – kad aš kur kas daugiau kritikas nei dailėtyrininkas. Manau, kad profesionaliam kontekstinio tipo dailėtyrininkui „užvedimas“ nėra svarbus. O vengdavau tų reiškinių, kurie man buvo neįdomūs (dažnai jie man atrodydavo dar ir silpni). Tačiau teko parašyti vieną kitą tekstą ir apie tokius...


       A. Č.: Kokius savo tekstus arba pastebėjimus laikote labiausiai vykusiais? Arba – gal – kuriuos jų labiausiai mėgstate?


       A. A.: Tenka prisipažinti, kad ne vienas iš parašytų tekstų man daugiau ar mažiau patinka iki šiol.

Antra vertus, daugeliui turiu ir priekaištų. Priekaištai įvairūs – nuo apmaudo, kam aš išvis tai rašiau, iki lengvo raustelėjimo dėl kai kurių banalokų juokelių ar kalbinių fokusų. O labiausiai vertinu tuos, kuriuose netikėtesnė įžvalga susijungė smagia kalbine forma. Iš tekstų apie modernistinę dailę tokiu, pavyzdžiui, laikyčiau „Peizažų opozicijas“ (apie Algimantą Kurą), o apie postmodernistinę – tarkime, „Muilines metonimijas“ (apie Pauliną Eglę Pukytę). Pastebėjimai? Reikšmingiausiu dalyku, žvelgiant šiuo aspektu, gal galėtų būti laikomas faktas, kad beveik nė vienas dailininkas iš tų, kuriuos entuziastingai palaikiau jų (o taip pat ir savo) karjeros pradžioje, nesugadino mūsų kultūros.


       A. Č.: Ar jumyse egzistuoja „įsivaizduojamas“ (pagal André Malraux) muziejus? Kokių epochų ir kultūrų menininkų darbai jame eksponuojami? Gal ten patenka ir kažkas iš lietuvių dailės?


       A. A.: Ne, Malraux muziejus manyje neįsikūrė.


       A. Č.: Šiandien daug kam rūpi, kaip atrodys būsima LDM Nacionalinė dailės galerija: kokia bus XX–XXI a. lietuvių dailės ekspozicija. Metų pradžioje Radvilų rūmuose veikė paroda „Eksperimentas“, kur buvo pristatyta viena galimų tokios ekspozicijos interpretacijų. Dailės kūriniai ten buvo sudėlioti ne chronologine seka, bet išryškinant tam tikras menininkų eksperimentavimo kryptis ir strategijas. Taip, viena vertus, buvo šiek tiek atsiribota nuo vakarietiškos dailės istorijos kanono bei „vėluojančios“ mūsų dailės istorijos mito, antra vertus, pabandytos apčiuopti kai kurios mūsų dailei būdingos strategijos ir jų raiška nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Ką manote apie tokius ekspozicijos organizavimo principus? Kokie praėjusio ir šio amžiaus lietuvių dailės istorijos aspektai reikšmingiausi jūsų paties požiūriu?


       A. A.: Nemanau, kad šie principai blogi. Prisimindamas savąją jaunojo mičiurininko patirtį vadinau juos „kvadratiniu-lizdiniu būdu“. Tačiau principai ne viskas: svarbu, kaip jie įgyvendinti. Šiuo požiūriu paroda nebuvo labai gera. Pagrindinis mano priekaištas, kurį išsakiau Lolitai J., buvo toks: parodoje pristatytos naujovės, tabu pažeidimai, eksperimentai, tačiau sunku suvokti, ko atžvilgiu tai buvo nauja, pažeidimas, eksperimentas ir pan. Ant sienų kabantis žodinis kontekstas, deja, neatstojo reikalingo vizualinio konteksto. Pernelyg difuziška viskas buvo ir laiko požiūriu; juk, šiaip ar taip, erdvė ir laikas – apriorinės žmogiškojo suvokimo formos (I. Kantas).

Laikydamasis nuomonės, kad didelė dalis sovietmečio mūsų dailės buvo modernistinė, reikšmingais dalykais laikau to modernizmo specifiką, jo gyvavimo čia būdus, „užterštumo“ laipsnį bei pobūdį, klišas (tarkime) sąsajas su Vakarų dailės kryptimis ir pan. O paskui svarbiais klausimais – gana staigų postmodernistinių principų iškilimą šiame kontekste, lokalinę jų interpretaciją bei niautynes tarp m. ir post.


       A. Č.: Dabar modernistinė lietuvių dailė kai kam asocijuojasi ne tiek su avangardu, kiek su konservatyvumu. Turiu omenyje, ji išgyveno pakilimą XX a. 7–9-ajame dešimtmetyje, bet 10-ajame dešimtmetyje meno sceną okupavo jau „postmodernūs“ reiškiniai. Vis dėlto liko nemažai menininkų, tebekuriančių senaisiais modernistiniais principais ir labai skeptiškai žvelgiančių į „naująją“ dailę (ką jau kalbėti apie LDS ir ŠMC konfliktus). Nenuostabu, kad jaunesnė menininkų ir kritikų karta savo ruožtu tapo skeptiška to, kas vadinama „modernistiniu menu“, atžvilgiu, pamiršdama avangardiškojo modernizmo nuopelnus, ir galbūt net ne visai tiksliai įsivaizduodama, už ką dar, be to, kad jis pateikiamas kaip „lietuvių dailės tradicija“, tą senąjį gerąjį „modernizmą“ galėtų vertinti. Kokius atspirties taškus pasiūlytumėte tokiam 7–9 dešimtmečių meno scenos savo akimis nemačiusiam ir nepažinusiam žmogui? Kokios šios dailės ypatybės darė ją svarbią? Ir ar jos – arba bent jų dalis – įveikė laiką?


       A. A.: Mūsų meno pasaulio publika niekaip neįsidėmi, kad „avangardo“ terminas žymi laikiną reiškinio aspektą: kas vakar buvo avangardas, šiandien jau – ariergardas. Ypač nepajėgia šito suvokti buvusieji avangardistai bei dabartiniai: ir tie, ir tie pretenduoja į amžinumą. Kita svarbi aplinkybė šioje situacijoje – konteksto išmanymas (varge, kaip menkai nutuokia apie anuometinį kontekstą dabartiniai Dailės akademijos studentai!). Apie tai ką tik minėjau. Pasikartoju: avangardas egzistuoja tik to ir to atžvilgiu. Dar vienas dalykas: avangardistinis kūrinys meninės kokybės požiūriu gali būti ir geras, ir prastas; avangardiškumas, kuris yra susijęs su ankstesnių normų laužymu, pats savaime kokybės negarantuoja. Iš viso šito randasi dvi vertės: istorinė ir meninė-istorinė. Visi, įvedinėjusieji naujoves, kontekstą išmanančiam žmogui bus svarbūs istoriniu požiūriu. O tie, kurie, atlikinėdami avangardistinius judesius, sukūrė aukštos klasės kūrinių, – ir istoriniu, ir meniniu. Deja, naujasis avangardas, stverdamasis kitokios meno kalbos (o neretai ir ideologijos), paprastai senąjį avangardą neigia totaliai, Marxo (o gal Engelso) žodžiais, iš geldos kartu su vandeniu išpila ir kūdikį. Panaši ir senojo avangardo nuostata jaunųjų atžvilgiu. Neabejoju, kad dalis sovietmečio avangardistų kūrinių tikrai, kaip tu sakai, „įveikė laiką“. Todėl, kad juose glūdi ir to meto bei vietos aromatas, ir fundamentalūs, egzistenciniai „branduoliai“, ir aukštos klasės meninė, sakykim, forma. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti kad ir geriausius Valentino Antanavičiaus darbus. Jokiu laiku ir jokioje pasaulio vietoje nebuvo ir nebus sukurta nieko analogiško aromato požiūriu, o gylis, susijęs su formos pajautimu, – taip pat „kaip ant delno“.


       A. Č.: Į lietuvių menotyros diskursą esate įėjęs ir kaip termino „seminonkonformistinė dailė“ autorius. Skaitant jūsų kritinius tekstus susidaro įspūdis, kad kuo menininkas arčiau „nonkonformizmo“, tuo jis jums aktualesnis. Tuo tarpu kuo jis arčiau „konformistinės“ pusės – tuo mažiau ar net visiškai jokio dėmesio iš jūsų pusės. Ar socialistinis realizmas bei jam artima sovietinio laikotarpio dailė (tarkime, realistiškesnių formų, „gyvenimiškų“ siužetų) jūsų visiškai neintriguoja nė iš jokios perspektyvos? Laikote ją bloga formos, o gal moralumo prasme?


       A. A.: Pirmiausia dėl viso pikto: „seminonkonformistinė dailė“ man yra dailėtyrinis terminas, nusakantis kūrinio kalbos pobūdį (o kalbos elementu laikau ir siužetą) egzistavusių normų atžvilgiu, o ne, tarkime, politinis, kalbantis apie autoriaus socialinę laikyseną. Todėl aš galiu politinį konformistą (pavyzdžiui, Joną Švažą) drąsiai vadinti seminonkonformistiniu tapytoju, nors šitai kai kuriems dailėtyrininkams ligi šiol niekaip nesuprantama. Toliau. Aišku, kad nuo pat pradžių mane itin traukė kitokia, nei sankcionuotoji (ir juo radikalesne), kalba sukurti kūriniai. Kokybė taip pat, žinoma, rūpėjo, bet, viena vertus, reikėjo laiko, kad išsitreniruočiau ją pajusti, antra vertus, buvau nusiteikęs kokybę (ypač jei skirtumai buvo menki) aukoti naujumui. Tai taip ir išėjo. Nors, turiu pasakyti, ne kiekvienas naujumas mane žavėjo (pavyzdžiui, buvau ir likau gan abejingas Vlado Žiliaus kūrybai). Dar čia reikėtų pridurti, kad rašydamas apie valdžios mažiau laiminamus dailininkus jaučiausi laisvesnis. Ir dar: tikrai grožėjausi kai kuriais Augustino Savicko, Vincento Gečo kūriniais. Realistinę formą laikau tokia pat gera kaip ir siurrealistinę (mane žavi net keli Gustave‘o Courbet paveikslai). Nors mano prigimtis (programa!) vis dėlto labiau linkusi į iškraipymus.


       A. Č.: Nagrinėdamas dailės kūrinius vengiate juos susieti su politinėmis, institucinėmis, ekonominėmis ar kitomis jėgomis. Greičiau gilinatės į dailės kūrinio sandarą, reikšmes atrasdamas jame glūdinčiose struktūrose. Ar pritariate nuomonei, jog menas vystosi sava autonomiška vaga, kartais tęsdamas tradiciją, kartais – su ja kovodamas?


       A. A.: Tavo pastebėjimas, Austėja, teisingas. Taip reiškiasi mano tokia lyg modernistinė pozicija, kad estetinį objektą, kuris yra kontempliuojamas, nulemia meninė idėja, o pastaroji yra glaudžiai susijusi su vienaip ar kitaip suprasta forma (tik čia turėčiau pastebėti, kad man forma – ne vien vizualinis reiškinys, aš ją randu ir konceptualaus meno kūriniuose). Esu šalininkas nuomonės, kad menas (kaip menas) didžia dalimi yra autonomiškas. Vis dėlto jo sąsajų su politika, religija, morale, ekonomika neneigiu. Pakanka prisiminti kad ir Bizantijos dailę: štai kur pasukta, kai Dievas buvo numedžiagintas! Tik vėl reikia skirti meno pobūdį ir kokybę. Minėtieji veiksniai, aišku, daugiau atsiliepia būtent pobūdžiui. Na, o galynėjimasis su tradicija – be galo svarbus raidos faktorius. Šiuo klausimu tenka solidarizuotis su daugeliu – nuo Heinricho Wolfflino iki Clemento Greenbergo ir Josepho Kosutho. Dar tektų pridurti, kad anais laikais, kai dariau savo karjerą, sieti meną su politika ar religija buvo galima tik tam tikru būdu, kuris man, deja, nelabai patiko...


       A. Č.: Jau ne kartą esu girdėjusi apie jūsų ketinimus mesti dailės kritiką. Štai ir ne per seniausiai publikuotame pokalbyje su Arūnu Sverdiolu ir Sauliumi Žuku teigiate jos neberašysiąs: „senoji“, modernistinė, dailė jūsų nebetraukianti, o apie naująjį meną kalbėti reikia kitais, nei esate įpratęs, būdais, kuriems, sakotės, nesąs pakankamai kvalifikuotas. Tačiau leidžiate suprasti, kad šiandieninė dailė jums vis dėlto nėra neįdomi. Kokie autoriai, kuratoriai, parodos ar reiškiniai įsiminė pastaruoju metu? Kuo jie jus patraukė?


       A. A.: Taip, šiuolaikinė dailė man yra įdomi... Negana to: ji man yra aktualesnė už mano kartos modernizmą, nes anas, kaip minėjau, manęs jau „nebepakrauna“, o geriausieji šios kūriniai – pa. Autorių yra, kaip tu gerai žinai, ne vienas. O savybės, kuriomis ši dailė traukia, būtų tokios: idėjų šiuolaikiškumas (t. y. jų ryšys su nūdieniu filosofiniu, kultūrologiniu, sociopsichologiniu mąstymu), lokalinė medžiaga ir su ja susijęs vietos bei laiko aromatas (dabartinė mūsiškių modernistų kūryba vis labiau praranda sąsajas su čia ir dabar), nelegalumo dozė, socialumas, provokavimas peržiūrėti turėtus meno standartus... Kadangi pavyzdžio vis vien reikia, tai paminėsiu kad ir Artūrą Railą.


       A. Č.: Koks jūsų santykis su kitomis jūsų kūrybinėmis veiklomis: eilėmis ir esė? Kur link – kokių temų, kokių formų kryptimi – jos juda? Juk jų dar neatsisakote?


       A. A.: Kol jos manęs neatsisako, tol ir aš jų neatsisakau. Skirtumas nuo dailės kritikos čia tas, kad eilėraštis ar esė turi ateiti, o pas kritikos tekstą gali nueiti pats. Formos išlieka tos pačios kaip ir anksčiau: eilėraščiai nuo maždaug dviejų iki maždaug devynių eilučių, o esė – apie 9000 spaudos ženklų. Gal kiek pakito „žiūros taškas“: eilėraščiuose iš jo dabar matau bemaž kosmines erdves ir tolimus laikus, o esė – jaučiu, kaip mano kojos padas liečia bato vidpadį.


       A. Č.: Kokių interesų turite pasaulyje ir Vilniuje? Sekate kokius nors įvykius, istorijas?


       A. A.: Dabar pagrindinis mano interesas ir pasaulyje, ir Vilniuje – pasirengti, kiek tai įmanoma, šokti pro horizonto bortą. Ar pastebėjai, kiek iššoko pastaruoju metu? Bet, žinoma, yra ir smulkesnių interesėlių.Vienas jų susijęs su tuo, kad pastaraisiais metais labai įjunkau į klasikinę indų muziką, ypač ragas. Kitas – kad (irgi pastaruoju laiku) tariuosi pajutęs XX a. anglakalbės poezijos vertimo į lietuvių kalbą skonį.


       A. Č.: Ką manote apie institucinę kritiką, meno istorijos perrašymus, feministinę perspektyvą ir įvairias kitas tam tikrų diskursų kritika grįstas menines praktikas Lietuvoje? Esu girdėjusi nuomonių (ir iš dalies joms pritariu), kad tam tikra dalis tokios veiklos čia gimsta greičiau iš perskaitytų teorijų, nei iš praktinių reikmių: reiškinių, kurie kritikuojami, pas mus arba nebūta, arba jie buvę labai silpni ir panašiai; kad remiamės Vakaruose suformuluotais kritiniais įrankiais, pritaikytais Vakarų patirčiai, tačiau mūsų pačių nevakarietiška patirtis tiems įrankiams netinkama. Ar yra kokia nors meninė kritinė veikla, kuri, jūsų manymu, Lietuvoje yra prasminga? Kokias praeities ir dabarties meninio gyvenimo struktūras ir praktikas čia būtų galima reflektuoti ir kritikuoti?


       A. A.: Plačiai žinoma tokia dialektika: objektas šaukiasi tam tikro metodo, o tam tikras metodas kuria tam tikrą objektą. Nuo jos pabėgti vargu ar įmanoma. Taip pat nėra naujiena ir dar dvi tiesos: dailės kritika (kaip, beje, ir kitos konkrečios kritikos) yra įtakojama „solidesnių“ diskursų; lietuvių kultūra nuo neatmenamų laikų skolinasi ir meno kūrybos, ir jo analizės principus iš svetur. Tai ką dabar daryti? Mano galva, reikia tiesiog elgtis su protu. Tai reiškia: pernelyg neišsigalvoti, ko nėra ar nebuvo; kiek įmanoma tai, kas pasiskolinta, pritaikyti šiai vietai; paisyti dabartinės kultūros situacijos poreikių ir pan. Reflektuoti ir kritikuoti galima absoliučiai viską, svarbu, kad tos refleksijos ir kritikos katalizuotų dabartinę čionykštę sąmonę...


       A. Č.: Kokia, jei sekate šią istoriją, yra jūsų nuomonė apie Guggenheimo-Ermitažo muziejaus reikalingumą Vilniui, ne tik jo turistiniam, bet ir meniniam gyvenimui?


       A. A.: Istorijos neseku. Bet galiu pasakyti viena: jei tame muziejuje bus aukštos klasės kūrinių – tai jau puiku. Prisimenu, kaip anais laikais entuziastingai traukdavau į Maskvą ir Leningradą, kad, paspoksojęs į originalus tenykščiuose muziejuose, išsigaląsčiau žvilgsnį ir grįžęs juo lengviau pjaustyčiau lietuvių dailės smiltainį. Taip pat prisimenu, kaip apsidžiaugiau, kai Guggenheimo filiale Venecijoje (kur eksponuojama Peggy Guggenheim kolekcija), radau gal kokius penkis labai gerus darbus.


       A. Č.: Ar skaitote svetimus dailės kritikos straipsnius lietuviškoje spaudoje? Koks jūsų santykis su jaunąja dailės kritikų karta?


       A. A.: Kai kuriuos skaitau, kitų – ne. Labai bodžiuosi rašiniais (deja, jų nėra mažai), kuriuose apie kūrinį ar kūrybą dėstoma tai, kas ir taip matyti (net diletanto akiai). Kažkada viename tekste, kuriame mane šiek tiek apšmeižei, esi teigusi, jog tau patiko mano cituotoji Charles‘o Baudelaire‘o frazė, kad kritika turi atskleisti plačiausius horizontus. Man jinai, žinok, taip pat patinka. Tai va... Nesvarbu, apie ką kritikas šneka – apie kūrinio struktūrą, kontekstą, ryšį su autoriaus pasąmone, socialinius reiškinius, savo paties vaikystę – svarbu, ar jis atskleidžia kokius nors horizontus. Nežinau, ar yra koks mano santykis su visa jaunąja karta. O su gerai rašančiais tie santykiai, man regis, itin bičiuliški.


       A. Č.: Prieš kelerius metus skaičiau jūsų esė apie įsivaizduojamą gyvenimą su japonėmis. Tai vienas labiausiai jūsų „išgalvotų“ tekstų, ir kartu jis paremtas temos išmanymu bei literatūra. Ar neturite minčių savo žinias, gyvenimo patirtis, vaizdinius ir kitus rūpimus dalykus vieną dieną sujungti į romaną arba apysaką? Pavyzdžiui, apie dailę ir japones?


       A. A.:
Esu mažųjų formų ambasadorius Lietuvoje, tai joms ištikimai ir atstovausiu. O ar jose panorės dar kartą su manimi paflirtuoti japonės – deja, negaliu už jas tau atsakyti...


       Alfonsas Andriuškevičius gimė 1940 Vilkaviškyje
       1965 baigė Vilniaus universitetą, filologijos specialybę
       1966–1970 Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos, Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos konsultantas, mokslinis bendradarbis
       1970–1973 MA Istorijos instituto aspirantas
       1973 apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją
       1974–1990 Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis
       Nuo 1989 VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytojas, docentas (nuo 1991), vedėjas (1993–2001)
       1974–1990 Vilniaus vaikų dailės mokyklos vakarinio skyriaus mokytojas
       Nuo 1981 Lietuvos dailininkų sąjungos narys
       Nuo 1995 Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos padalinio narys
       1999–2002 Atviros visuomenės kolegijos tutorius
       Nuo 2001 Lietuvos rašytojų sąjungos narys

Mokslo vardai ir laipsniai

1973 humanitarinių mokslų daktaras
1991 docentas

Mokslinė veikla ir publikacijos

Tyrinėja šiuolaikinę lietuvių dailę ir jos kritiką, teorines dailės ir kritikos problemas
Paskelbė per 300 straipsnių Lietuvos ir užsienio (Estijos, Rusijos, JAV) spaudoje dailės ir dailės kritikos klausimais
1989 knyga „Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940“, Mintis
1997 knyga „Lietuvių dailė: 1975–1995“, VDA leidykla
1998 knyga „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ (sudarytojas), VDA leidykla
2006 knyga „Lietuvių dailė: 1996–2005“, VDA leidykla

Meninė kūryba

1994 eilėraščių rinkinys „33 eilėraščiai“, Rašytojų sąjungos leidykla
1998 eilėraščių rinkinys „66 eilėraščiai“, Rašytojų sąjungos leidykla
2000 eilėraščių rinkinys „Eilėraščiai“, Baltos lankos
2005 eilėraščių rinkinys „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“, Apostrofa
2004 esė rinktinė „Rašymas dūmais“, Apostrofa

dailė 2008/1