tekstai.lt

Neringa Mikalauskienė. Žvilgsnis į būties ir kultūros fragmentų metafiziką (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)


andriuskevicius%20dumais.jpg       Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.

       Esė žanras populiarėja. Esė rašo Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Donaldas Kajokas, Eugenijus Ališanka, Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė… Ir štai – Alfonso Andriuškevičiaus „Rašymas dūmais“ – dar viena esė knyga, kaip ir kitos, įžvalgų mozaikomis liudijanti apie pasaulio kaip būties fragmentiškumą. Tekstai su kontekstais, ir netgi palimpsestais (juk kultūros sluoksniai neišvengiamai klojasi vienas ant kito) nuo biblinių Kaino ir Abelio (p)rašymo dūmais (oho, kokios taiklios kalbinės įžvalgos!), betarpiško sąlyčio su viduramžių meno paminklais, iki postmodernistinio žvilgsnio į šių dienų pasaulį – aiškiai dekonstruotą… Bet – vilties, anot paties autoriaus, yra, nes logiškai mąstant „jei pradžioj buvo žodis, tik jis bus ir gale“ (p. 11).

       A. Andriuškevičiaus „Rašymo dūmais“ esė atitinka visus šio žanro kanonus – joms būdingas fragmentiškumas, žaidimas momento sukeltais įspūdžais, subjektyvios interpretacijos... Rinktinė sudaryta iš tekstų, rašytų daugiausia „Šiaurės Atėnams“, taigi, galima įtarti, kad autoriui daugelis temų gimė tiesiog iš būtinybės apie ką nors parašyti skaitytojams – apie tarpus tarpe, inter, trans, in, geltoną spalvą, konferenciją Vašingtone, pasivaikščiojimus Sereikiškėse ar gyvenimo plotį. Nesvarbu, kas pirma atsiranda – tekstas ar pavadinimas... aišku viena – taip rašant galima nerti labai giliai ir konstatuoti, kad būtent Lietuvoje „realizuojasi pasaulio esmė“ (p. 23). Todėl nenuostabu, kad nuo buvimo konkrečioje vietoje fizikos pereinama prie metafizikos apskritai. Ir tas perėjimas – sklandus, užfiksuotas meistro rankos.

       Jau pats rinktinės pavadinimas „Rašymas dūmais“ signalizuoja, jog teksto gimimui bus teikiama ypatinga reikšmė. Raštas, rašymas yra vienas esminių perėjimo į naują kultūros lygmenį bruožų. Šį perėjimą per subjektyvias patirtis atskleidžia ir A. Andriuškevičius. Vaikas kartoja Kaino ir Abelio ar pirmykštės genties iki rašto atsiradimo kelią – kreipiasi į absoliutą ženklais – p(r)ašo dūmais, vėliau gimsta raštas, ir pasaulis pamažu tampa tekstu, panteizmą ir metafizinę savivoką keičia kalbos filosofija, subjektai įvardijami kaip „lapiniai“ ir „tekstiniai“ žmonės, o jų santykis grindžiamas opozicijos logika: geras lapas, kaip pastebi autorius, anaiptol ne tas pats, kas geras tekstas. „Lapui būti geram – vadinasi, būti sveikam, tvirtam, dailiam, beprasmiam ar vienprasmiam. O tekstui – įdomiam, rizikingam, beprotiškam, daugiaprasmiam. Geras lapas visai netrokšta gero teksto. Negana to: tekstas jam iš viso nereikalingas“ (p. 8). Tačiau tekstui lapo reikia. O jei esi „tekstinis“ žmogus, tiesiog negali ne(p)rašyti. Galima tik pridurti, kad nors tekstai su kitais tekstais kalbėdavosi visada, tačiau tik atsiradus kalbos filosofijai imta tai akcentuoti. Todėl ir A. Andriuškevičiaus knygoje aptikusi esė „Aprenkime drabužius, arba recenzija su nuorodomis“ apie Sigito Parulskio eseistiką, nesusilaikau neišskyrusi pagrindinių naujo tipo esė žanro kriterijų ir nepažvelgusi, ar jie veikia paties A. Andriuškevičiaus tekstuose. Ir ką gi – veikia. Svarbiausieji duomenys – reikia turėti (auto)biografiją ir mokėti ją „suklijuoti“ su kultūros reiškiniais… paprasčiau tariant, ne šiaip blaškytis po Europą ieškant pramogų, bet prasmingai leisti Štutgarto meno akademijos Schloss Solitude stipendiją – per du mėnesius aplankyti šešias šalis ir dešimt didmiesčių tam, kad kelionės pabaigoje taptum kitu žmogumi: „Kas gi pasikeitė? Ogi manyje dabar funkcionuoja daugiau komunikacijos kanalų. Tarp manęs ir Dievo, manęs ir kitų žmonių, manęs ir manojo „Aš“ („Lytintis Vakarus: Palytėtas Vakarų“, p. 31). Be to, „esė nelabai gali išsisukti nesusidūrusi su fundamentaliomis mąstymo struktūromis“ (p. 119), kurių paprasčiausia ieškoti mituose ir ritualuose. Taigi logiška, kad ir A. Andriuškevičius sąlyčio su mitu neišvengs. Pavyzdžiui, esė „Netvarkinga žiema“ atskaitos tašku imama senovės graikų idėja apie trijų fenomenų – kosmoso, visuomenės ir individo sielos – ryšį: chaosas ilgisi tvarkos, o tvarka „vos tapusi tvarka, ima slapčia svajoti, kaip čia tapus chaosu“ (p. 29)… O žmogus (šiuo atveju A. Andriuškevičius) prisipažįsta – „mano uždavinys […] – dalyvauti jų abiejų akcijose“ (p. 30). Ir abiejų iš karto. „Kitaip tariant: gyventi ir vita activa (chaosas), ir vita contampliativa (kosmosas), būti Morta ir Marija išsyk; stanislavskiškai vaidinti Donžuano vaidmenį ir drauge griežtai laikytis celibato; būti sūnum, bet paklydėliu, bet sūnum, bet paklydėliu, bet sūnum…“ (p. 30). Taigi senovės graikų atradimus patikrino laikas. Džiugu. Tačiau ne ką mažesnis džiaugsmas apima, kad mitas apie žlungančią Vakarų civilizaciją ir Europos saulėlydį kvestionuojamas: A. Andriuškevičiaus dviejų mėnesių kelionės po Vakarų Europą patirtis sako: „…menas Vakaruose toli gražu nemiršta; jis kartais tik apsimeta mirštąs“ (p. 36). Šiaip ar taip, Dievo tema A. Andriuškevičiaus ironiškose įžvalgose liko nedekonstruota: „Nebūdamas angelas, aš laikausi pozicijos, kad Dievas yra nepažinus. Bet drauge ir laikausi pozicijos, kad Jisai gali daryti ką nori. Ir dar laikausi pozicijos, kad su manim tai jau tikrai Jis nedarys nieko gero“ (p. 116). Nieko, svarbu laiku pasakyti sau: „…Didysis Adresa(n)tas pasirinko tave apsirūpindamas karčiąja informacija? Argi tu nežinai, jog ji kartės ir kartės? Tad liaukis svarstęs ir būk gražiu tekstu ir patikimu kanalu. Ir dar džiaukis, kad tau, tekstui-kanalui, turinčiam neva atskirą sąmonę, yra tarsi suvokiami bent jau tos plūstančios informacijos trupiniai. Argi čia nekvepia niekuo dievišku?“ (p. 66). O kasdieniniame gyvenime su transcendencinėmis patirtimis mokama ir sužaisti: „…dar gerokai nepriėjęs koplyčios, bet jau išvydęs mėlyną apsiausto spalvą, atsistoju taip, kad pilkas kapinių medis visiškai užstotų statulą, kad liktų matyti vos vos įžiūrimas mėlyno drabužio kraštelis; galbūt teįžiūrimas tam, kas žino, kad jis ten yra. Leidžiu jam pranykti. Vėl leidžiu pasirodyti. Ir neturiu nė trupučio vilties… lyg turiu truputį vilties“ (p. 134).

       Pereikime prie laiko ir erdvės kategorijų. Jau recenzijos pradžioje buvau atkreipusi dėmesį, kad dauguma A. Andriuškevičiaus esė jau buvo spausdintos „Šiaurės Atėnuose“. Ši nuoroda knygoje išlikusi – ką reiškia „consumer society su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm, „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai, manau, gali nesunkiai įsivaizduoti“ (p. 17)… ir t. t. ir panašiai… Gaila, kad „Šiaurės Atėnus“ skaitau – būtų įdomu, ar įsivaizduočiau, ką nori pasakyti autorius, jei neskaityčiau… Tačiau ne tai svarbiausia: nors subjektyvusis šių esė parašymo laikas įrėmintas dešimtmečiu (1991–2003 m.), tačiau jose atsiveria ištisų epochų minties raidos kontekstai. Kažin ar įsivaizduočiau, ką turi omeny autorius, jei nebūčiau studijavusi filosofijos, – ačiū Romanui Plečkaičiui – už mums, dar pirmakursiams, vienos paskaitos metu duotą paprastą patarimą: „Pirma susipažinkit su šimtmečiais kauptu filosofinės minties palikimu, paskui jau galėsit ir patys filosofuoti, ir kažką neigti, jei dar norėsis…“ Matyt, Alfonsas Andriuškevičius, ypač menotyros srityje, to patarimo irgi laikosi: nors ir ironizuodamas – „Dėl manęs kaip dėl kokio misinginio puodo varžėsi bažnyčios ir muziejai“ (p. 47), „Aplankyta kone šimtas dievnamių!“ (p. 47) – trumpose esė jis įsigudrina pateikti tokį gilų kultūrologinį pjūvį, kad be specialaus išsilavinimo jos, matyt, taip ir liktų nepaskaitomos. O svarbiausia – nors stilius alsuote alsuoja postmodernistiniais žaidimais ir subjektyvaus požiūrio deklaravimu, pripažįstama objektyvi tiesa – žmonija, sukūrusi tiek įvairiausių kultūros formų, privalo tuo tik didžiuotis. Meno kūriniai žavi „dėl formos skaidrumo ir grožio“ (p. 57), Sen Severin bažnyčios Paryžiuje prakartėlė – baltos spalvos estetika – „…ji buvo balta nelyg sniego pripustytas grotas; Marija – kaip vėpūtinis auksinėm briaunom, vos primenąs moters figūrą, o vienoje to vėpūtinio įdubų – aukso Kūdikėlis“ (p. 47), o IX a. arabų poeto Ibn al Mutazo eilės – taikliomis įžvalgomis apie „vyną stiklo drabužiais“ ir apie „rytą, kuris suleidžia baltus dantis nakties nugarkaulin“ (p. 66)… Ir į gamtą dabar žvelgiama per kultūros stiklą: bespindulė raudona saulė ir priešpilnis blyškus mėnulis danguje „susieti nematomu siūlu kaip objektai Miró paveiksluose“ (p. 45). Jei išmanai meno istoriją, tai skaitydamas išgyvensi atpažinimo džiaugsmą, jei Miró vardas tau nieko nesako, realiame gamtovaizdyje turėtum atsekti siurrealizmo pėdsakus... Toks tikrasis menas. Tačiau tikrasis – nebūtinai originalas. Esė „Kopijos ir originalai“ A. Andriuškevičius teigia, jog šių kategorijų santykis anaiptol nėra toks paprastas. „Man malonu galvoti apie jų tuoktuves, skyrybas ir insestus. Man smagu ieškoti jų vieno kitame ir atvirkščiai […] man dingojas, kad pasitelkus šiedvi sąvoki įmanoma iš netikėtos pusės užklupti Dievą“ (p. 108). Taigi dekonstruotame pasaulyje vėlgi atsiranda dievoieškos pastanga?..

       Todėl apie sielą neišvengiamai irgi turi būti svarstoma: „...vaizduojuosi, kad mano siela arba ne viena, arba – nevientisa“ (p. 129). Kaip įrodymas pateikiama trumpa sielos sampratų apžvalga: senovės egiptiečių, Aristotelio, psichoanalitikų ir stabtelėjus ties tik akademinį išsilavinimą gavusiajam suvokiama Lakano formuluote, pagal kurią „susiskaidęs subjektas yra ir moralinio įstatymo leidėjas, ir jo vykdymo prižiūrėtojas, ir – jam (įstatymui) paklūstanti auka“ (p. 130), tarstelima: „Bet vis dėlto... Kai imiesi savęs, tai...“ – tarsi primenama, jog šiaip ar taip, teoriniai samprotavimai apie savo sielą neturėtų užgožti žvilgsnio į save patį čia ir dabar. Taigi – vaizduojuosi aš. Tačiau nors sielos struktūrą įmanoma tik vaizduotis, niekas nepaneigs įrodymo, jog ji yra – siela verkia. Verkia „dėl nuodėmių“, „iš vienatvės ir ilgesio“, „dėl grožio“, „iš baimės ir nevilties“. „Ir aš nenoriu, kad ji neverktų“ (p. 132) Tai svarbu – tereikia įsižiūrėti ir net per ironijos tinklą prasprūsta liudijimas, jog tos vadinamosios „amžinosios vertybės“ tebėra nepaneigtos. Gal šiandien apie jas kalbama kitaip, kitokiu stiliumi, bet – kalbama. Tam, kad būtų atrastos. Tačiau „kai (p)rašai laiškų, dienoraščių eilėraščių, esė, maldų, troškimų, žvilgsnių, stvarstymų už rankų, kimių kuždesių, bučinių, pažadų, ilgesio, vilties ir nevilties, ekstazės ir kančios, baimės ir drebėjimo, ramybės ir nirvanos“ (p. 152) dūmais (substancija, kuri yra beveik neapčiuopiama, netvari), nematai, ar tavo prašymas išklausytas, tačiau pačiam sau šis (p)rašymo dūmais aktas – ypatingai svarbus, esminis: „žvelgiant iš vidaus jie visada atrodo raudoni“ (p.152). O sapnu atveriama metafizinė šiuolaikinio žmogaus vieta kultūroje (?): jis kybo kosmose, pririštas prie žvaigždės „dviem storais juodais kabeliais“ (viena vertus – erdvės, tuštumos pojūtis, kita vertus – toje erdvėje nesi laisvas) ir iš šalies stebi p(r)ašymo aktą, vykstantį kažkur toli – pasirodo, kad vis dar yra p(r)ašančių ir neįtariančių, „kad jau seniai, pačioje pradžių pradžioje, pa(p)rašyta.“ (p. 152). Taip jums, mieli „Literatūros ir meno“ (ir „Šiaurės Atėnų“) skaitytojai, dar kartą primenama, kad „gyvenimą reikia gyventi“ ir „atgyventi net iki dabar“ (p. 158), gyventi „platyn ir tolyn“, jei „aukštyn ir gilyn“ nesigyvena, būti „gražiu tekstu bei patikimu kanalu“ (p. 66), arba patirti (at)pažinimo džiaugsmą skaitant A. Andriuškevičiaus esė.

       Literatūra ir menas
       2004 09 03