tekstai.lt

Pranas Visvydas. Galvos raikymui skirtos mintys (Žilvinas Andriušis. Bildungas, 2003)

 

andriusis%20bildungas.jpg       Žilvinas Andriušis. Bildungas: tractatus antilogicus oniricus philosophicus. – Strofa, 2003.

       Keistas sutapimas. Spalio dieną, kai kaliforniečiai išrinko naują gubernatorių vokiška pavarde, Arnoldą Schwarzeneggerį, netikėtai iš Lietuvos atskrido knyga, irgi su vokiška antrašte „Bildungas“, man negirdėto autoriaus Žilvino Andriušio. Išleido leidykla „Strofa“. Priekinis viršelis raudonas, užpakalinis – juodas, su Sigito Gedos pastabomis apie knygos ypatingumą. Nė vieno žodelio apie Ž. Andriušį – atseit tekstas svarbesnis už žmogų. Naujo „sukirpimo“ poezija.

       Patiko viršelio blizgesys, patiko šriftas, tvarkingas visko suskirstymas. Dalių pavadinimai – vienžodės sąvokos, kurias nuo seniausių laikų apmąsto poetai ir išminčiai: kalba, pasaulis, žmogus, laikas, garsas, siela, sapnai, būsenos, kūryba, forma, miestas, valstybė, šalys, gamta ir gyvenimas. Visose dalyse eiliuotu būdu išdėstyti sakiniai, šen ir ten įpintos žymių asmenybių pavardės. Pradžioje moto – Czesławo Miłoszo prisipažinimas: „Nuolat ilgėjausi formos suprantamesnės,/ Kuri nebūtų per daug poezija ir proza“. Pabaigoje, lyg paryškinant autoriaus šiuolaikiškumą, stambiomis raidėmis pagarbus atsisveikinimas – „Atsipista“.

       Keturių puslapių pratarmėje autorius dėsto savo norą „nagrinėti kalbą, atsiskleidžiančią ornistinėje erdvėje“, normaliai tariant, sapningoje būsenoje. Jam siurrealistinis metodas – tai galimybė „realizuoti kalbinį pasąmonės lygmenį“. Kadangi kaip tik to siekė ir Witoldas Gombrowiczius, tai Ž. Andriušis pratarmę užbaigia šio žymaus lenko ilga citata.

       Žodžiu, einama gerai įmintu keliu. Tik gilinkis, skaitytojau, dargi paakintas Sigito Gedos. Pirmame sakinyje Geda mini A. Greimą, kuris T. Veclovos „kalbos ženklo“ poeziją pavadino „beveik beprasme“. (Drįstu pridurti: poezijos nuovoka niekad nebuvo Greimo švytinti „briauna“.) S. Geda perspėja skaitytojus ir Ž. Andriušio pasakymų nevadinti beprasmiais „tauzalais“. Mat „kitose literatūrose yr smarkiai įsiteisinusi postmodernioji estetika“. Smarkiai!

       Naudingas perspėjimas. Tačiau ne šioji Gedos mintis, o pastabų pabaigoje emocingi žodžiai paskatino mane kritiškiau pažvelgti į Andriušio iškalbų „Bildungą“. Geda rašo: „Man regis, kad pilkos poezijos debiutų mūsų krašte per akis, skaudžiai geliančios ar šokiruojančios prozos – nėr. Ilgų ir nuobodžių apsakymų ar romanų žmonės nelabai skaito. Koncentruota, smūgiuojanti Ž.A. frazė galgi būtų mažytis dušas klišių ir štampų sugraužtai publikos daliai“.

       Šiaip ar taip, S. Geda yra autoritetas. Žinau, kad mėgsta kartais be pagrindo skaldyti kritinius antausius. Hubris dėka. Toks jo temperamentas – toks ir stilius. O tiesa? Nesvarbu.

       Mane stebina, kad jis nepastebėjo, jog tie Ž.A. frazių smūgiai daugiausia nėra sunkiasvoriai. Išvertus į kitą kalbą, niekas jų nespausdintų. Skaitau raikydamas galvą. Daug dirbtinumo. Pretenzingas autoriaus įsitikinimas, jog sakinių prasmės darkymai gimsta sapningoje pasąmonėje. Kiek žinau, naujausios fizikalizmo (ne materializmo) teorijos teigia, kad žmogaus smegenyse ir nervų sistemoje jokios sąmonės–pasąmonės dichotomijos nėra. Sapnai tolygiai laikosi tos pačios smegenyse gyvuojančios logikos, to paties žmogaus organo – smegeninio kompiuterio. Jei aš kartais sapne skraidau, tai vis tiek mano sapningoji jausena ir valia nedaug kuo skiriasi nuo išgyvenimų budinčioje tikrovėje. Ir haliucinacijos, kad ir labai keistos, yra žmogaus sutrikusių ar paveiktų organų logiška raiška.

       Čia ir iškyla aiškumo klausimas. Ž.A. mini siurrealizmą. Jaunystėje, pasinaudodamas dvikalbiais anglų–prancūzų leidiniais, skaitinėjau siurrealizmo poetus. Jei ir ne viską suprasdavau, tačiau būdavau sužavėtas slaptingų įvaizdžių auros, kalbos muzikalumo. To užteko. Galima darkyti prasmę, dekonstruoti sintaksę, įvelti atokius žodžius, bet frazė išliks meniška, kol bus nepažeista jos poetinė įtaiga. Man kur kas mieliau skaityti dar nepabodusius štampus, negu kiekviename „Bildungo“ skyriuje knibždančias dirbtines žodžių sankabas. Vengiu tarti – nesąmones. Štai kelios kad ir „Kūrybos“ skyriuje:

       „Perkūnas parodo nedelždamai/ negrinėdamas likimą“, „Mene yra viskuo gotikų savistovė pradžia“, „Kol užsibūti ant uždaros šviesos/ medžiagą pirstelėjus“, „Jie apsispręs./ Kad kas vodkos neperžegnotų“, „Bet koks klasikas (jis vis vien)/ turi būti miške“.

       Daug nuobodžių kombinacijų. Tačiau yra ir iškart suprantamų, kad ir: „Negabus indėnas žino viską,/ ko jūs sąmonėje stengiatės nežinoti“, „Menas eina kaip menas… Jeigu menas eina čia – / tai jis eis ten“, „Laimingi dantų šepetukai“, „Nueitas kelias yra toks trumpas / kaip nueito kelio pabaiga“.

       Gerai, kad Ž. Andriušis yra savitas. Vis dėlto patarčiau pasisemti daugiau sąmoningo sąmojo, ironijos. Šio žanro meistrų Lietuvoje yra. Imkime genialų Jurgį Gimberį, kurio knyga „Dar galima gyvent“ savo įžvalgumu yra tikrai smūgiuojanti ir įdomi.

       Literatūra ir menas
       2003 11 21