tekstai.lt

Aušra Martišiūtė. Lietuvių dramaturgija (1990–2004)


b_167_38_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_lietuviskos_knygos.jpg      Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuvių dramaturgija patyrė krizę, išnyko iš teatrų repertuaro. Sparčiai kintanti teatro estetika, publikos mentalitetas reikalavo pokyčių dramaturgijoje. Vyresniosios kartos rašytojams nepavyko užmegzti nutrūkusio ryšio su teatru, nors pasirodė Kazio Sajos, Juozo Glinskio naujų pjesių rinktinės. Dešimto dešimtmečio viduryje debiutuoja nauja dramaturgų karta, ieškanti naujos, šiuolaikinio teatro estetiką atliepiančios dramos kalbos: Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Tomas Šinkariukas, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė ir kt. Daugelis jaunosios kartos dramaturgų pjesių yra pastatytos teatruose, sulaukia palankaus publikos dėmesio.

      Sigito Parulskio dramaturgija išsiskiria sudėtinga forma, metaforiška kalba, jis savo amžininkų patirtį mitologizuoja, apibendrina archetipinėse situacijose. Parulskis turi didžiausią bendradarbiavimo su teatru patirtį (1). Debiutavo lietuvių tautosakos motyvais parašyta pjese „Iš gyvenimo vėlių“, programiškai laužydamas istorinei lietuvių dramaturgijai būdingą kilnią, iškilmingą kalbą (1995 m. past. Šiaulių dramos teatre, rež. V. V. Landsbergis). Kalbos ir dramos formos eksperimentais lietuvių dramaturgijoje išsiskiria drama „P.S. Byla O.K.“ (1997 m. past. Nacionaliniame teatre, rež. O. Koršunovas). Radijo teatre buvo pastatytos pjesės „Noriu susipažinti“ ir „Grožio karalius“ (1998 m.). Prie istorinės tematikos Parulskis sugrįžo dramoje „Barboros Radvilaitės testamentas“ (2002 m. past. Jaunimo teatre, rež. A. Latėnas), tarsi atiduodamas duoklę tradicijai. Istorija apie romantišką karaliaus Žygimanto Augusto meilę gražuolei Barborai Radvilaitei masino daugelį dramaturgų, o Kauno dramos teatre sovietmečiu pastatytas režisieriaus Jono Jurašo spektaklis pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ teatro kritikų buvo pripažintas geriausiu XX a. lietuvių teatro spektakliu. Parulskio pjesė ir spektaklis nublanko prieš kultūrinėje atmintyje stipriai įsitvirtinusį pastarojo spektaklio mitą. Pjesė ir spektaklis aktualizavo naujų laikų istorinės dramos problemą, istorijos originalios interpretacijos paieškas (istorijos vaizdavimo problemą pakankamai sėkmingai įveikė Marius Ivaškevičius, nors jo kūriniai istorijos temomis susilaukia ne tik pripažinimo, bet ir kritikos).

      Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Parulskio drama „P.S. Byla O.K.“ išsiskiria kaip jaunosios kartos dramaturgų manifestas. Spektaklis sukėlė didžiulį publikos ir teatro kritikos susidomėjimą. Pavadinime fiksuojami Sigito Parulskio ir Oskaro Koršunovo inicialai žymi lietuvių dramaturgijos ir teatro santykių atsinaujinimą, naują kūrybinį dramaturgo ir režisieriaus bendradarbiavimo etapą. Pjesėje sprendžiama aktuali jauno žmogaus – žiūrovų amžininko tapatybės ieškojimo problema. Parulskis ir Koršunovas ieškojo naujos teatro kalbos jauno žmogaus – savo amžininko – patirčiai išreikšti. Pjesės tekstas, organizuojamas tėvo ir sūnaus konflikto, pasižymi sudėtinga, metaforiška kalba, gausybe aliuzijų į Bibliją, Oidipo mitą, Shakespeare’o „Hamletą“. Vienu metu kuriamas ir natūralios laiko kaitos įspūdis – žmogaus gimimas, augimas, jo sąmoningumo branda, bet tuo pačiu metu dramos vaizdiniai leidžia atpažinti ir kitą laiko kryptį, - nuo dabarties einama gilyn į praeitį, iki Shakespear’o Hamleto tėvo šmėklos, antikinio Oidipo mito, biblinės Abraomo ir Isaoko istorijos. Pagrindinis pjesės herojus, vadinamas Mokiniu ir Sūnumi, bręsta sovietinėje sistemoje, patiria represyvių institucijų – mokyklos, armijos, teismo, beprotnamio spaudimą. Jis kaltinamas tėvažudyste, nors savo tėvo net nepažįsta. Jaunuolis kaltinamas ir naujoje, nepriklausomos Lietuvos visuomenėje dėl nepagarbos tautiniams simboliams – vėliavai, herbui. Tačiau jo kaltintojas lieka tas pats sovietinių laikų Tardytojas, pasikeitus laikams reikalaujantis paklusti naujos sistemos diktatui. Jauno žmogaus sąmoningumo istorija perteikiama laipsnišku dramos kalbos ir personažų minties aiškėjimu, paini, daugiaprasmė kalba finale išskaidrėja, skamba aiškios minties Sūnaus ir jo atrasto Tėvo dialogas. Šiame epizode Parulskis perfrazuoja (apverčia) Biblijos istoriją apie Abraomą ir Izaoką. Naujosios kartos žmogus sukyla prieš Tėvo kartoje (sovietinėje sistemoje) įsitvirtinusį melą, tariamas vertybes:

      Isaokas. Jeigu tu neišdrįsi paaukoti vienatinio savo sūnaus, tai aš paaukosiu vienatinį savo tėvą. Auka turi būti. Man nereikia simbolinio tikėjimo. Man nusibodo žiūrėti į tave, gyvenantį puse tiesos, slepiantį dalį tiesos melu.
      Abraomas. Sūnau, tai baisi nuodėmė, tai tėvažudystė.
      Isaokas. Tai buvo lemta ir turėjo įvykti. Aš nežinojau už ką esu kaltas. Taip, aš kaltas. Ir žinau už ką.


      Herkaus Kunčiaus dramos išsiskiria žaismingu komiškumu. Dramose „Genijaus dirbtuvė‘ (1998 m. past. Akademiniame dramos teatre rež. A. Nakas), „Tos būties lengvybės plūdė“ (2000 m. past. Didžiajame Vilniaus teatre, rež. A. Nakas), „Šokoladinis Mocartas“ kuriamas komiškas žaidimas su žymiomis žmonijos istorijos figūromis (Hitleris, Mocartas, Rilke, Rodinas, etc.). Tarsi postmodernioje commedia dell’arte versijoje personažai, sukurti pagal stereotipinį įžymybių įsivaizdavimą, patiria išbandymus valdžia ir garbe. Istoriojos autoritetai demitologizuojami, - šlovė juos paverčia savimi besigėrinčiomis, tuščiavidurėmis, autoriteto nebeturinčiomis marionetėmis, valdomomis eiliniam žmogui pažįstamų silpnybių (alkoholio, pinigų, etc).

      Tomas Šinkariukas estetizuoja hermetišką, psichikos anomalijų transformuotą tikrovę („Cesare Borgia (1475–1507)“, „Inferno“, „Melancholija“ ir kt). Pjesės pasižymi rafinuotu manieringumu, kontrastinga veiksmo vietos ir laiko (dabartis ir praeitis), tikrovės-sapno-vizijos, aukšto ir žemo kalbos stiliaus kaita, personažų monologai primena siurrealistinį tekstą, pasąmonės srauto techniką. Šinkariuko dramų pasaulis – greta normalaus pasaulio egzistuojanti erdvė, kurioje atsiduria dvasinę pusiausvyrą praradę personažai. Dramaturgas gretina ir konkrečius kūrinius – pjesėje „Hambetas“ kuriamas Shakespeare’o tragedijų „Hamletas“ ir „Makbetas“ koliažas, kuriame Hamletas, Vitembergo universitete studijavęs „naująsias minties technologijas“ pamažu virsta Makbetu. Šinkariuko dramų konfliktai kyla herojui siekiant išsiveržti iš sapniško labirinto, iš košmariško sapno būsenos ir pajausti tradiciškai objektyvia laikomą tikrovę. Personažai tikisi išsiveržti iš iliuzijų labirinto, patirdami stiprius „ribinių situacijų“ sukrėtimus. Dramose daug fizinio žiaurumo, žmogaus orumą žeminančių situacijų, mirčių. Realybės, tikrumo pojūtis pasiekiamas tik mirties kaina. Mirtis dramų herojams yra „pati reikšmingiausia tikrovė“. Šinkariukas yra išleidęs tris dramų rinktines („Inferno“, 1998, „Hambetas“, 2001, „Melancholija“, 2002), tačiau teatruose jo kūriniai nėra populiarūs (1994 m. Kauno dramos teatre past. pirmoji pjesė „Kuvada“, 2001 m Naujosios dramos akcijoje Šiaulių dramos teatras parodė „Hambeto“ spektaklio eskizą).

      Režisūros problemą originaliai išsprendė dramaturgas Marius Ivaškevičius. Jo pirmoji pjesė „Kaimynas“ 1998 m. paskelbtame dramos konkurse buvo pripažinta geriausia ir 1999 m. pastatyta Jaunimo teatre (rež. C. Graužinis). Dramaturgas, nepatenkintas pastatymu, pradėjo pats režisuoti savo kūrinius: 1999 m. Naujosios dramos akcijoje Ivaškevičius debiutavo kaip režisierius su antrąja savo drama „8-230, tai aš“, o 2001 m. pastatyta drama „Malыš“ įsitvirtino O. Koršunovo teatro repertuare ir iki šiol sėkmingai rodoma Lietuvoje ir užsienio teatro festivaliuose, 2004 m. pastatė dramą „Artimas miestas“. Pirmas kūrybingas bendradarbiavimas su kitu režisierium įvyko 2002 m., kai R. Tuminas patikėjo dramaturgui savo seną svajonę pastatyti spektaklį pagal originalios tarpukario Lietuvos asmenybės Kazimiero Pakšto gyvenimą. Bendradarbiaujant su režisierium ir Vilniaus Mažojo teatro aktoriais 2002 m. sceną išvydo „Madagaskaro“ premjera. Linksmai graudus teatrinis tarpukario Lietuvos intreligentų – idealistų paveikslas sulaukė didžiulio publikos ir kritikos dėmesio. Pjesė apdovanota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, skiriama už kūrybiškiausią metų kūrinį, tačiau sulaukė ir kritikos, smerkiančios už nepagarbą pjesėje komiškai vaizduojamų personažų prototipams – iškilioms lietuviu kultūros asmenybėms, už tautos idealų ir idealizmo komišką nužeminimą.

      Pirmojoje dramoje „Kaimynas“ Ivaškevičius siekė publiką šokiruoti ir privilioti išoriniais efektais – čia yra ir kovinio veiksmo filmo elementų (dramą pradedantis pagrindinio personažo sapnas, kuriame jis grįžta apšaudomame traukinyje iš tarnybos Australijos kariuomenėje), šokiruojančių kriminalinių nusikaltimų (I veiksme nušaunamas kaimynas Lietuvoje, II – kaimyno žudikės dukra suvalgo savo kaimyną Australijoje), personažai pasirodo scenoje nuogi, ir pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje siūloma atvirai rodyti lytinį aktą (spektaklyje didžioji I veiksmo dalis, kur pagrindiniai personažai kalbasi nuogi vonioje, vyko už širmos). Dramaturgas žaidžia su populiariąją kultūrą reprezentuojančiais žanrais: detektyvu („Kaimynas“), melodrama („8-230, tai aš“), su istorine tremties ir karo literatūra („Malыš“). Tačiau ryškiausiai tarp jaunosios kartos dramaturgų Ivaškevičiaus dramos išsiskiria kalbos eksperimentais – dramoje „Malыš“ siekiama istorinio autentiškumo, personažai kalba lietuvių ir rusų kalbomis, „Madagaskare“ sukurta savita tarpukario Lietuvos rašto, inteligentų kalbos imitacija, kelianti nuostabą, kaip laikui bėgant keičiasi kalba. Autorius sąmoningai išryškina žodžius, šiandien įgavusius erotinę prasmę, pvz. personažai žodį „santykiauti“dažnai vartoja bendravimo, susipažinimo su kitu žmogumi, nauja kultūrine patirtimi prasme; pabrėžiamos ir žodžių reikšmių sąsajos su šiandieninės politikos aktualijomis, pvz. pagrindinis personažas ragina lietuvius ruoštis persikėlimui į saugų Afrikos žemyną ir, prisiminus viduramžių Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros, užsiimti ne vien tik tradicine žemdirbyste, bet ir jūreivyste (žodžiai skamba kaip angliškai tariami Europos sąjungos problemas atliepiančios sąvokos - euroskeptikai ir eurooptimistai): „Pokštas. Nebūkite jūroskeptikai, auginkite savyje jūrooptimistus“.

      Ivaškevičiaus dramos išsiskiria ir juokingumo bei graudumo samplaika, artima vyresnės kartos dramaturgo Sauliaus Šaltenio stiliui. Tačiau Šaltenis vaizdavo paprastus, eilinius žmones, o Ivaškevičius – itin skausmingas Lietuvos istorijos situacijas (dramoje „Malыš“ vaizduojama lietuvių tautos genocidu laikoma tremtis į Sibirą, „Madagaskare“ – nepriklausomybės praradimas). Dramaturgo pasirinktą istorijos vaizdavimo stilių galima paaiškinti kritišku santykiu į nepriklausomybės metu plūstelėjusią menkos literatūrinės vertės memuarinę literatūrą, dokumentiškai aprašinėjusią patirtus žiaurumus, patetiškai apeiginį proginių vaidinimų su dainomis ir deklamacijomis stilių. Dramaturgas suvokia, jog iliustratyvus skausmo ir kančios demonstravimas tos patirties nebeturintiems žmonėms sukelia atstūmimo reakciją. Ivaškevičius siekia sukurti emocinį ryšį su dramose vaizduojamais istorijos herojais, vaizduoja juos intymių išgyvenimų momentais. Tačiau intymumą jis renkasi ne tik dvasinį, bet ir fiziologinį, atsiremdamas į Balio Sruogos dramos „Pajūrio kurortas“, romano „Dievų miškas“ tradiciją, kur per komizmo prizmę vaizduojama sukrečianti koncentracijos stovykloje kūnu ir dvasia iškankinto žmogaus patirtis. „Malыše“ istorijos kataklizmų išardytos šeimos mėgina išsaugoti šiltą žmogišką ryšį, tačiau baimė prarasti artimą žmogų verčia tuos ryšius dar labiau komplikuoti – i Sibirą ištremtas tėvas suvalgo jo mylimai moteriai Nastiai sūnaus siunčiamus laiškus, bijodamas, kad grįžęs sūnus gali pažeisti užsimezgusį trapų ryšį tarp lietuvio tremtinio ir rusės kolūkio pirmininkės. Tai yra svarbi Tėvo paslaptis, kurią gali išduoti pasikeitusios išmatos, nes, skirtingai nei kiti išsekę tremtiniai, tėvas, suvalgęs popieriaus, neviduriuoja. Emocinį poveikį dramoje turi ne tik personažų dialogai ir monologai, bet ir sceninio sprendimo užkodavimas – paraleliai vyksta epizodai Lietuvoje ir Sibire, tad daugelio tūkstančių kilometrų skiriami personažai scenoje neišvengiamai veikia greta, išreikšdami visus kamuojantį troškimą būti greta artimo.

      „Madagaskare“ keliamas klausimas, kodėl Lietuva prarado nepriklausomybę, nors to laikotarpio žmonės buvo kupini kilniausių siekių: jie degte degė tautos garbės, Lietuvos išsaugojimo rūpesčiu, buvo kupini kilnaus idealizmo. Ivaškevičius vaizduoja kilnioms idėjoms gyvenimą paaukojusius vyrus ir moteris. Jų prototipai – garsus profesorius geopolitikas, keliautojas Kazimieras Pakštas, puoselėjęs idėją perkelti Lietuvą iš pavojingos Rusijos, Vokietijos, Lenkijos kaimynystės į Afriką; literatūros klasikai, Atlantą perskridę lakūnai, Amerikoje išgarsėjęs krepšininkas, lietuvių kilmės prancūzų poetas, Lietuvos ambasadorius Paryžiuje Oskaras Milašius ir daugelis kitų garsių to meto asmenybių (Holivude Pakštas susitinka su aktoriumi svajojančiu tapti jaunuoliu Roniu Reiganu). Tačiau užsidegę savo idėjomis vyrai nesugeba išgirsti kito, jų monologai skamba be atsako, o moterys siekia idealios meilės. Ivaškevičius remiasi poetės Salės prototipu pasirinktos poetės Salomėjos Nėries dienoraščiais, jos draugių atsiminimais. Tačiau dokumentinės detalės pasitelkiamos tik romantiškai meilės idėjai, o dramatiškos politinės peripetijos, poetės posūkis į kairę, poema Stalinui perteikiamos stilizuota tautosakos forma. Salė, tarp tautą mylinčių vyrų nesuradusi meilės, susižavi slibinais – komunistais, ilgainiui ją užvaldo idėja patirti nežmogišką ir net antžmogišką meilę. Slibinai ją veža kaip nuotaką i Maskvą visa ryjančiam Slibinui - Vysaryjonyčiui (Stalinui). Kaip nuotakos kraitis pridedama ir visa tauta. Slibinas ją paima ir perskaito, atimdamas visą gyvybės energiją. Salės mirties momentas sutapatinamas su Lietuvos nepriklausomybės praradimu, artėjančiais Antrojo pasaulinio karo sprogimais. Pjesės finale herojai suvokia, jog jų kartos idealizmas ir didžiosios idėjos istorijoje pasiliks tik kaip liūdnas utopinis pokštas – „Liūdna, kuomet iš pramatymų lieka tik pokštas pigus“.

      Nuo aptartų dramaturgų ryškiai skiriasLauros Sintijos Černiauskaitės pjesės – jai rūpi žmonių tarpusavio santykių vaizdavimas. Pjesės sukelia nuoširdaus paprastumo įspūdį – istorija apie besilaukiančią nepilnametę mergaitę debiutinėje pjesėje „Išgelbėkit auksinį kumeliuką“, apie išiskyrusią ir vėl kartu gyventi pradėjusią jauną porą („Liučė čiuožia“). Greta vyksta kitų šeimų gyvenimas – vienas kitą pažindami personažai keičiasi, savo gyvenimui suteikia daugiau supratimo ir harmonijos. Buityje atrandamas žavesys ir gyvenimo prasmė. Černiauskaitės kūryba žymi posūkį prie psichologinio realizmo, dramaturgijos tradicijų, o jos pjesių populiarumas liudija psichologinio realistinio teatro gyvybingumą („Liučė čiuožia“ pastatyta ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos teatruose). 2004 m. Ivaškevičiaus pjesė „Malыš“ ir Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ buvo pastatytos Italijoje Neapolio mieste surengtame festivalyje „A Est“ (Rytuose) kaip naujosios Europos dramaturgiją reprezentuojantys kūriniai (iš keturiasdešimt italų režisieriams pateiktų pjesių buvo pasirinkti tik 6 kūriniai).

      Jaunosios kartos dramaturgų kūrybą sieja tik patys bendriausi postmodernizmo estetikos bruožai. Kiek ryškesnis yra kritiškas santykis su lietuvių dramaturgijos tradicija, ypač su aiškią tautos vertybių hierarchiją romantiškai idealizavusia istorine dramaturgija, kuri sovietmečiu buvo reikšminga kultūrinio pasipriešinimo forma. Jaunieji dramaturgai ieško naujų istorijos aktualizavimo būdų, siekia vaizduojamų situacijų nevienaprasmiškumo, vietoj iškilmingos patetikos renkasi komiškumą. Tokiu būdu siekiama paneigti įsigalėjusią nuostatą, jog lietuviai – lyrikų tauta, nemokanti juokauti ir su jumoru žvelgti į savo praeitį bei dabartį. Tačiau tarp jaunųjų dramaturgų kūrybos yra kur kas daugiau skirtumų, akivaizdžiai rodančių, kaip svarbu yra sukurti ir įtvirtinti savo individualų kūrybos stilių.
      ________________________

      (1) Sigitas Parulskis išvertė ir inscenizavo rusų oberiutų tekstus – Daniilo Charmso “Jelizavetą Bam”, AleksandroVvedenskio pjesę “Labas Sonia Nauji metai”, inscenizavo Michailo Bulgakovo romaną “Meistras ir Margarita”(rež. O. Koršunovas), Petro Cvirkos romaną ”Frank Kruk” (2003 m. past. Klaipėdos dramos teatre, rež. R. Banionis), etc.

      booksfromlithuania.lt