Accessibility Tools

vaiciulaitisvaiciulaitisAntanas Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio mėn. 23 d. Didžiųjų Šel­vių kaime prie Vilkaviškio. Jis studijavo lietuvių ir prancūzų literatūras Teolo­gijos-filosofijos fakultete Lietuvos universitete Kaune, o po to dar tęsė prancūzų literatūros studijas Grenoblio universitete ir Sorbonoje. 1934-35 metais buvo gimnazijos mokytojas Kaune, 1938-40 m. dirbo Eltoje ir taip pat skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tar­nyboje, Lietuvos ambasadoje Romoje. Po kiek laiko jam teko emigruoti j JAV. Kurį laiką mokė JAV karinių pajėgų kalbų mokykloje. Tada vėl grįžo j akademi­nį gyvenimą – dėstė prancūzų kalbą Scrantono universitete 1947-51 metais. Nuo 1951 m. dirbo „Amerikos balse”.

Vaičiulaitis savo literatūriniais raštais plačiai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Daugiausia pasirašinėjo Aug. Raginio slapyvardžiu. Redagavo Ateitį, Studentų žodį, Aidus. Parašė kritinę studiją Natūralizmas ir lietuvių literatūra (1936). Kartu su Juozu Ambrazevičium ir Jonu Grinium parengė vadovėlį Visuotinės li­teratūros istorija, II d., (1932).

Pirmieji Antano Vaičiulaičio pasirodymai spaudoje buvo jo eilėraščiai ir pa­sakojimai. Pirmoji knyga – 1932 m. išleistas apsakymų rinkinys vaikams Vaka­ras sargo namely, kurį sekė Mūsų mažoji sesuo. 1933 m. pasirodė Vidudienis kaimo smuklėje. Jo vienintelis romanas Valentina atspausdintas 1936 m., išeivijoje pakar­totas 1951 m. Apsakymų rinkiniai: Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Pasakojimai (1955), pasakų rinkinys Auksinė kurpelė (1957), padavimų knyga Gluos­nių daina (1966), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986). Išleistos taipgi Antano Vaičiu­laičio kelionių dvi knygos: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937) ir Italijos vaizdai (1949). Nesvetima Vaičiulaičiui buvo ir poezija, jos rinkinys Ir atlėkė volungė pasirodė 1980 m. Antantas Vaičiulaitis yra pateikęs puikių vertimų į lietuvių kalbą. Čia išskirtinai minėtina Oskaro V. Milašiaus kūryba: jo poezijos rinktinė Septynios vienatvės (1979) ir garsioji draminė misterija Miguel Manara (1937 ir 1977).

 

***

 

Pradiniai duomenys skaitytojui yra Vaičiulaičio sakiniai – rašytojo stiliaus veiksena jo pirminėje plotmėje:

 

„Balti ir saulėti akmens grimzdo pakelės laukų žalume, slėpėsi už ore sustingusių dulkių debesies, o medžiai toli, toli ant plento skliautė šakas, palike siaurą plyšį mėly­nam dangaus brūkšniui, kuris vingiavo artyn, didėjo ir staiga nėrė ties galvomis. Gied­ram aukštumų rėžyje, iškilę j pačias padanges, du gandrai suko ratą – du juodi taškai, be sparnų, be kaklo; tik retkarčiais, kai jie pasvirdavo, saulėje žybtelėdavo jų šviesūs gūžiai. Ir rodės, lyg girdėtum juos ten, šalia šėmo debesėlio, švilpiant ir kalenant, o čia jiems štai atliepė tyli ir nutįsusi daina: kairėj pusėj susėdęs kaimiečių būrelis niūniavo liūdnai, linguodami visu liemeniu, kaip valtininkai ant irklų didelėje ir ramioje upėje.

Pro suglaustas blakstienas sekdamas bėgančius gluosnius, Antanas davėsi nešti ši­tai srovei ir klaidžiojo giriose, vasaros dienų avietynuose.” (Antanas Vaičiulaitis. Valenti­na, 1951, p. 7-8).

 

Šiais sakiniais prasideda Antano Vaičiulaičio romanas Valentina. Sintaksiškai jie nėra sudėtingi. Atvirkščiai, jie netgi labai paprasti, sklandus, neperpinti šaluti­niais apibrėžiančiais sakiniais, įvedant reikšmių krūvį, kurių vienos pradėtų at­šaukti kitas ir keltų tam tikrą skaitytojo abejonę dėl pasakojamojo balso teigi­nių. Vaičiulaičio pasirenkamas pasakojamasis balsas tiek Valentinoje, tiek jo no­velėse, tiek pasakose, nežiūrint kaip jis beįvairuoja nuo kūrinio iki kūrinio, yra visuomet patikimas. Šitas pasakotojo bruožas Vaičiulaičio kūryboje yra svarbus, nes jis rašytojo pasaulio ir žmogaus sampratą padaro vienareikšme (nors užuo­minų bei aliuzijų sankloda toje kūryboje yra labai turtinga) ir iš to kyla tos kū­rybos savita jėga ir įtaiga skaitytojui. Tai daugmaž Vakarų literatūroje tradicinis pasakotojo vaidmuo – vesti skaitytoją per pasakojimą ir autoritetingai vado­vauti jo supratimui, ką kūriniu rašytojas nori skaitytojui perteikti, kaip pats nori savo meninę pasaulio ir žmogaus viziją apipavidalinti.

Tiesa, kad Valentinoje veikia „modernesne” laikyta pasakojimo technika: ne „pasakoti”, o „rodyti” (šimtmečio pradžioje į anglosaksų literatūrinę kritiką įvesta kaip normatyvinė, o dabar irgi jau atgyvenusi jai teiktą pranašumą prieš tradicinį pasakojimo būdą – su autoritetingu pasakojamuoju balsu, kadangi rašytojai išrado naujas galimybes jį išnaudoti, pavyzdžiui, James Joyce, Thomas Mann, William Faulkner). Valentinos tekstas pristatomas apribotu visažinančiu pasakojamuoju požiūriu – per svarbiausios kūrinyje sąmonės prizmę, pavestą romano protagonistui Antanui. Pasakojamasis romano balsas yra su Antano są­mone beveik tapatus. (Labai gražus pavyzdys šitos Vaičiulaičio Valentinai pasitelktos technikos yra pačiame pirmame, jau cituotame, romano sakinyje: dan­gaus brūkšnys, „kuris vingiavo artyn, didėjo ir staiga nėrė ties galvomis”. Tik gerokai vėliau, skaitytojui sužinojus, jog Antanas važiuoja autobusu, to mėly­no dangaus brūkšnio dinamiški judesiai atsiskleidžia, kaip Antano matomi ir jaučiami, lygiai kaip ir gandrai todėl yra „du juodi taškai, be sparnų, be kaklo”).

Valentinos kone visą meninį pasaulį pažįstame per Antano mintijimą ir po­jūčius, vientisus ir autentiškus Antano charakteriui, sudarančius tą Antano pa­tirtį, kokia ji romano numanomo autoriaus yra vaizduojama. Numanomas auto­rius vengia pats savo balsu ją aiškinti, nagrinėti ar savo protagonistą teisti. Tai paliekama skaitytojui, – ir vienas iš Valentinos skaitymo malonumų yra sverti Antaną – kiek jis patrauklus savo jaunatve, savo jautrumu, savo iliuzijomis, kiek jis atstumiantis savo egocentriškumu, savo pretenzijom aprėpti visą savo paties ir net pasaulio patirtį, jau nekalbant apie jo vaizdavimąsi, kad jis Valentiną supranta, globėjiškai ir išdidžiai ją traktuoja (pavyzdžiui, devintas romano skyrius „Margas raštas” – Antano rašomas laiškas draugui, kuriuo autorius leidžia savo protagonistui tiesiogiai savo balsu kalbėti ir tokiu būdu savo silpnąsias vietas skaitytojui betarpiškai atskleisti).

Reikia pastebėti, kad nuo interpretacijos romano vedamųjų motyvų, skir­tos padėti skaitytojui juos suvokti ir užvesti jį ant kelio, kad skaitymo procese jis tų motyvų nuolatine, palaipsniška plėtote gėrėtųsi, numanomas autorius neat­sisako. Bet jis tai vykdo netiesiogiai – kartais smulkesnių į Valentiną įvestų veikėjų pagalba (Valentinos sužadėtinio inžinieriaus Modesto Budžiūno, kurį Antanas turi progą stebėti jau ant plento, išdidžiai ir paniekinamai besielgiantį su dar­bininkais, kas vėliau sudarys pagrindą Budžiūno charakteriui plėtoti ir Antano antipatijai jam pagrįsti; mokslininko Tomo Žiobro – jo tariamos įtakos Antano idealizmui, kuri tačiau lieka romane neišvystyta, o Žiobras ne tik blankus, bet ir savotiškai paviršutiniškas idealistinės pažiūros į tautą ir jos istoriją skelbėjas; vargonais grojantis klebonas, taip pat atstovaujantis kažkaip turinčiam būti „dvasingam” žmogiškam pasauliui, kuris privalo traukti ir Antaną, ir Valentiną; gerokai dirbtinė sesers Gertrūdos iš vienuolyno ant kalno figūra; ir atvirkščiai – Valentinos tėvas, motina, mažasis broliukas, samdinė, piemenukas, kurie rašytojo nubrėžti su meile ir rūpestingumu, vaizduojant juos kaip lietuviškojo kaimo tipus). Gal labiau reikšmingi autoriaus komentarai, vadovaujantys skaitytojo supratimui romano pasaulėvaizdžio, yra tie, kurie yra įvedami Vaičiulaičio labai pamėgtos, jam būdingos ir meniškai labai efektyvios jo naudo­jamos priemonės. Tai atskirų romano skyrių užsklendimas kokiu nors vaizdeliu, dažnai kokiu nors parodytu veikėjo veiksmu. Šią priemonę rašytojas naudoja ir dažnoje savo novelėje. Pirmu požiūriu toks vaizdelis gali atrodyti atsajus nuo besibaigiančio pasakojimo arba labiau kaip jį užsklendžianti muzikinė koda, bet iš tikrųjų jo paskirtis yra būti numanomo autoriaus komentaru, nurodančiu skaitytojui viso pasakojimo minties kryptį arba ją patvirtinančiu. (Pavyzdžiui, novelės „Kur bakūžė samanota” pabaiga: pasakojimas, aprėpęs daugiau negu šimtmetį vienos Lietuvos kaimiečių šeimos patirties, o per ją ir Lietuvos istori­jos iki ankstyvųjų Nepriklausomybės laikų, atvėręs nepaprastai didelį žmogaus jausmų spektrą – vaiko ir suaugusio, ir senosios šeimos močiutės, kuri įveda baudžiavos laikus, prisimindama savo pačios motiną, paliudija atminties ir istori­jos tėkmės pajautos svarbą tiek atskiro asmens, tiek visos bendru likimu ir kalbos bei kultūros saitais sujungtos žmonių bendruomenės. Ir novelės pabaiga, nukreipta į tautos ateitį, vis dėlto nėra visai šviesi – ji greičiau mena tą patį tam­sos ir šviesos konfliktą, kuriuo yra persunkta praeitis, o taip pat ir naujų istorinių sukrėtimų galimybė:

 

Foto Nr19Foto Nr19

Antano Vaičiulaičio rankraščio faksimilė.

 

„Galop Kazelis atsistojo ir apsidairė aplinkui. Už lango, kildamas prie mėnulio, slinko juodas, sunkus debesis. Visą jį perplėšė plonas šakotas žaibas. Jam išnykus, visa vakarinė padangė dar plėsčiojo gaisais, lyg kas ten, anapus tų girių ir ežerų, būtų sėdėjęs ir iš žarijų pelenuose pūtės naują gaisrą.

Toli, už pievų ir upių, dusliai, vos girdimai sudundeno pirmieji audros perkūnai” (Kur bakūžė samanota, 1947, p. 182).

 

Valentinoje nurodysime tris tokių skyrių užsklandų pavyzdžius (nors jų yra gerokai daugiau), kurie yra reikšmingi pagrindinių romano veikėjų – Antano ir Valentinos įvertinimui. Penktame romano skyriuje, „Viškose”, kunigas Motie­jus, baigęs groti vargonais choralo melodiją, Antanui besivaidenusią sužieduotinių vaizdu, žengiančių altoriaus linkui, užbaigia Antano ir Valentinos gilų „dvasišką” pergyvenimą, pakylėtą muzikos, visam romano vyksmui reikšmingu komentaru:

 

,,– Ech, vaikai, vaikai, – prabilo klebonas, giliai atsikvėpdamas. Ir geromis, tarsi viską atleidžiančiomis akimis įsižiūrėjo į juodu” (Valentina, 1951, p. 44).

 

Kunigo pavadinimas jų vaikais ir jo atlaidumas tarsi skatina ir skaitytoją panašiai vertinti romano protagonistų situaciją ir per daug griežtai neteisti – dėl įvyksiančio negudraus nesusipratimo tarp jų ir romano atomazgos tragedijos.

Šeštas Valentinos skyrius, „Laukimo dienos”, baigiasi šitaip: „Grįždamas jis [Antanas] nuo ežero kranto nešėsi du sraigių namelius” (Valentina, 1951, p. 52). Tai Antano solipsizmo, svarbios viso romano gijos, ir jo bei Valentinos nesusisiekiančių pasaulių vaizdinys. Šitas dvilypumas, irgi galbūt nepakankamai romane išvystytas, kad galėtų jam duoti tą psichologine gelmę, kurios jis dabar iš tikrųjų stokoja, vis dėlto taip pat yra priežastim, vedančia į romano nelaimingą pabaigą. Būdinga tačiau, kad numanomas romano autorius turi pasirūpinti skaitytoją ant teisingo tos tragiškos pabaigos supratimo kelio užvesti.

Svarbus romano posūkis, taip pat skirtas valdyti skaitytojo supratimą jame ryškinamos dilemos, yra įvedimas skyriaus, pavadinto „Valentina”. Čia vieną vienintelį kartą visame romane Valentina pakeičia Antaną, kaip romano centrinė sąmonė. (Turbūt subtili ironija, kad visas romanas pavadintas „Valentina”, kada jis iš tikrųjų yra apie Antaną. Bet galbūt tai teisinga, ta prasme, kad paties An­tano pasaulio centras yra jo meilė Valentinai – ir viso pasakojimo tėkmėje jis yra Valentinos kūrėjas. Jeigu ne šis skyrius, Valentina gal teliktų šešėliu, An­tano susikurta vizija – ir romanas būtų nuosekliai ir galutinai užsklęstas An­tano vieliniame pasaulyje, tokiu būdu tapdamas skirtingu kūriniu, negu jis dabar yra. Be abejo, kuriamas konfliktas tarp Antano ir Valentinos vidinių pasaulių romaną padaro turiningesnių ir įdomesniu. Vasaros pribrendimas rugiapjūtei, visos gamtos aiški linkmė į tikslą – „Valentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas žemėje žinojo savo kelią” (Valentina, 1951, p. 111) – yra kontrastas jos pačios pasimetimui tarp Antano ir Modesto, tarp noro pasiaukoti dėl tėvų ir reikalo susirasti savo pačios gyvenimo kelią, šis skyrius reikalingas kaip atskleidimas Valentinos iš vidaus, pateisinant jos elgesį per visą romano eigą, kuris, tik Antano akimis jį matant, teliktų jo paties subjektyvi projekcija. Valentina neįgytų reikiamo svorio kaip romano antrasis centrinis personažas, reikalingas, kad skaitytojas galėtų ir Antaną geriau suvokti – iš šalies bei ironišku požiūriu, kaip autorius norėtų, ne vien per jo paties jausmus. Valentina supranta, kad Antanas trokšta moters, ir šitas jo troškimas ją pačią idealizuoja, išaukština, išskiria iš visų kitų moterų – o nuo jos pačios realybės – daugeliu atžvilgiu kasdieniškos, praktiškos, rūpesčiais persunktos dėl tėvų ekonominės būklės, dėl jos pačios neaiškios ateities – ją atitraukia. Valentina jaučiasi padalyta į dvi dalis: tą išaukštintąją, „vos žemės prisilytinčią pirštų galais, tokią lengvą”, ir kitą – paprastąją, kuri prie lango parimusi vasaros naktį „sėdėjo pilna rūpesčio” (Valentina, 1951, p. 113).

Valentina sudaro atsvarą Antanui: „Koks vaikiškas tas Antanas: [...] prieš juodu dar yra laiko, jiems nėra ko bėgti akis išdegus. Antanas ją seniau pažįs­ta, jo vaizduotė visą laiką smarkiai klestėjo. O ji, Valentina, turi tarti sau: ,Aš nesu dar su juo susigyvenus. Jis per daug jaunas. Aš neįsiskverbiau, nesupra­tau jo“ (Valentina, 1951, p. 113). Valentina ir Antanas tad atstovauja vienam iš romano dualizmų – sankirčiui tarp realybės traukos ir idealistinių iliuzijų galios žmogiškame gyvenime. Tas sankirtis pats kildina savo pavojus ir pinkles jo dalyviams. Taip atsitinka Valentinai – jos blaivus žvilgsnis į santykį su Antanu ir jos atrama į savo pačios padėties tikrovę jai nebepadeda, kai ji atsiduria kryžkelėje ir turi rinktis gyvenimo kelią – Antaną, Modestą, savo pačios iliuzinį – vienuolyną ant kalno, ar dar kokį kitokį:

 

„Ir buvo atsisėdus kelio rasti, apsispręsti: ji nieko nerado. Jai buvo dar neaiškiau. Ji nieko nenutarė, tik sumaišė visas pėdas. Pabūgus jautė, kad sprendimas pats artėja – nežinia ką nešdamas. Visi keliai susikirs, susimuš, kaip įsibėgėję traukiniai ir svies ją netikėta linkme” (Valentina, 1951, p. 114).

 

Nors Valentinos mąstymas šiame skyriuje yra perpintas vis gausėjančiais vaiz­diniais ir metaforom, užmenančiom jos tragišką galą romano pabaigoje, ir todėl jis atlieka pranašaujančių ženklų, kalbiškai jungiančių kūrinį į tamprią visumą, funkciją, jis taip pat pagilina ir skaitytojo suvokimą, kodėl tarp šių dviejų pagrindinių romano personažų yra psichologinis plyšys – tikroji romano tragiškos atomazgos priežastis. Valentinos vidinė maišatis, pavaizduota šiame skyriuje, sušvelnina romane atskleidžiamą ryškų Antano trūkumą – būtent, kad jis nepažįsta tikrosios Valentinos, kadangi ir pati Valentina dar taip mažai save pažįsta ir neįstengia nuspręsti, kuo jai pasaulyje būti. Antra vertus, čia galima įžvelgti ir ironišką sugretinimą Antano įsitikinimo, ypač kaip jis atskleidžiamas jo rašomam laiške Kaziui, skyriuje „Margas raštas”, jog jis pats savo išgyvenimus ir jausmus nuodugniai supranta, o taip pat supranta ir Valentiną, ir Valentinos nuoširdaus sau pačiai prisipažinimo, jog ji savęs nežino ir savo vienas po kito sparčiai besikaitaliojančių jausmų neįstengia sau išaiškinti. Atrodo, kad tokią ją ir nori romano numanomas autorius išlaikyti – šitaip baigiamas „Valentinos” skyrius:

 

„Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas drebančių žvaigždžių. Ji žiūrėjo į jąsias, j brolį sietyną ir į šienpjūvius, ir norėjo, kai numirs kada, nueiti ten aukštai, laipioti iš žvaigždės į žvaigždę, regėti, kas jose gyvena ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi savo dienose. Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių keliu, vienišą, begalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu, nieko ji nematė iš tų gilių erdvių ir negalėjo pasakyti, ką žemėje likusioji Valentina mąstė, kur buvo nukreip­tos jos akys ir kokios muzikos, kokių naktinių paukščių jinai klausėsi.

Niekas to nepasakys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, nei mes patys negalim to pasakyti” (Valentina, 1951, p. 115).

 

Foto Nr20Foto Nr20

Plunksnos žmonių „kvar­tetas” 1948 metais Pirma­me, CT, JAV. Iš kairės j dešinę: Stasius Būdavas, Jonas Aistis, Kazimieras Čibiras ir Antanas Vaičiu­laitis.

 

Skyriaus užsklanda patvirtina įspūdį, kuriamą ir per visą romano pasakojimą, kad numanomo autoriaus intencija yra Valentinos personažą išlaikyti skaityto­jui, jeigu ir ne mįsle, tai vis dėlto tam tikra paslaptim, kurią pačiam skaitytojui tenka įminti arba romano paslaptim leisti ir palikti. Tegul ji ir nebūna labai gili, bet vis vien šiek tiek sugestyvi ir sukelianti skaitytojo simpatijų Valentinai. Numanomo autoriaus nusiteikimą savo veikėjos atžvilgiu aiškiai nurodo skyriaus paskutinis sakinys – tai visame romane vieną vienintelį kartą pasigirstantis tiesioginis jo balsas, pirmuoju asmeniu: „nei mes patys negalim to pasakyti”.

Salia netiesiogiai vykdomo personažų charakterio vaizdavimo ir jų būdo sa­vybių atskleidimo, kas yra būdinga ne tik Valentinai, bet taip pat ir didesnei

 

Foto Nr21Foto Nr21

Mielas susitikimas sveti­mose žemėse: Stepas Zobarskas ir Antanas Vaičiu­laitis. Pauliaus Bivainio nuotrauka

 

Vaičiulaičio prozos daliai, kita esminė rašytojo meninė strategija yra gamtos įasme­ninimas. Tiktai už Antano, bet drauge ir su Antano minčių bei jausmų pagalba, autorius pakelia į simbolinę erdvę romanan įvestus labai gausius aplinkos ob­jektus – visų pirma gamtos, kartais net smulkiausias jos detales (vabzdį, žolės stiebelį, liepžiedžių saują, vandens purslą). Tie objektai įspaudžiami į Antano ar Valentinos vidinę būseną – yra jų nuotaikos, o kartais jų sąmoningai nejaučiamos, bet autoriaus jiems kuriamos dvasinės situacijos ženklai. Gamtos vaizdai gali atspindėti veikėjų nuotaikas kaip veidrodyje arba gamtos vaizdu išreiškiamas veikėjo to momento pergyvenimas, jo neįvardinant. Štai paskutiniame Valentinos skyriuje „Paskutinė vargonų giesmė” Antanas, sužinojęs, kad Valentina ėmėsi plaukti valtimi per ežerą, audrai jau pakilus, kankinasi nežinioje dėl jos likimo:

 

,,Vaikinas žiūrėjo į krūpsinčią grabnyčią. [...] Ežero vilnys tiško ligi pat lūšnos. Rytuose, tarp girių, ėmėsi raudonas dangaus kraštas, čia išblėstąs, čia vėl besiplečiąs, tarsi kažkas pritūpęs ten pūstų žarijas. Pro griausmus, pro girios gaudimą ir vėtros šauksmą buvo girdėti, kaip pritvinę grioviai ir grioveliai gurguliuoja j ežerą. Lietus buvo sodrus ir šaltas, stambiomis čiurkšlėmis pasruvęs. Protarpiais vėsios vėjo srovės mušė lietaus srautus į sienojus, o žaibai, vieni išsikeroję, kiti stačiai kampais sulūžę, kryžiavosi danguje, plieskė debesis, ir blankioje jų šviesoje stūksojo susigūžę ūkiai, išblyškę laukai ir girios” (Valentina, 1951, p. 136).

 

Kaip ir anksčiau cituotoje novelės „Kur bakūžė samanota” pabaigoje, taip ir čia Vaičiulaičio pamėgtas grėsmės įvaizdis yra besitvenkianti audra – bet tiek, kiek ji novelėje tinka perkelta ir giliai simboline prasme, tiek Valentinoje jos svarba yra meniškai sulydyti gamtovaizdį, kurio stichija vaidina pagrindinę rolę romano atomazgoje, ir veikėjų, kaip šiuo atveju Antano, vidinę būseną. Greta Valen­tinos gamtos įasmeninimas, kaip meninė priemonė veikėjų vidiniam pasauliui, jausminei būsenai ir konfliktams atskleidsti, yra itin svarbus Vaičiulaičio

ilgesniame pasakojime „Šiaurietė”. Abiejuose kūriniuose rašytojas tuos kruopščiai, detalizuotai ir sugestyviai vaizduojamus gamtos reiškinius ir veikėjų vidinę būseną supina į vieną rezginį, suteikiantį kūriniams ir jų struktūros pamatus. Prie šios meninės priemonės ilgiau nebus sustota, nes gamtos įasmeninimą ypač Valentijoje, bet drauge ir Vaičiulaičio kūryboje aplamai yra išsamiai nagrinėję: Vincas Maciūnas (A. Vaičiulaitis. Valentina. -Židinys, 1936, Nr. 12). Viktorija Skrupskelytė (Antaną Vaičiulaitį paskaičius. -Ateitis, 1960, Nr. 9, Rimvydas Šilbajoris (įspūdžiai iš A. Vaičiulaičio kūrybos. -Aidai, 1966, Nr. 10; Lietuviška novelė. -Kn. Lietuvių literatūra svetur, 1945-1967, red. Kazys Bradūnas, Čikaga, 1971, p. 231-235 ir Perfection of Exile, Norman, 1970, p. 56-76), Albertas Zalatorius (XX amžiaus lietuvių novelė, Vilnius, 1980, p. 150-151 ir „Dėsniai, kurie niekados negęsta”, įvadas Antano Vaičiulaičio rinktinei Tavo veido šviesa, Vilnius, 1989, o Violeta Kelertienė yra pateikusi gamtos ir kultūros priešpriešos mūsų literatūroje analizę, vienu iš pavyzdžių pasirinkdama Antano Vaičiulaičio Valentiną (Gamta ir kultūra lietuvių sąmonėje: kelių prozos tekstų analizė. -Metmenys, 1990, Nr. 58).

Vienintelį Antano Vaičiulaičio romaną Valentiną kaip meninį pasiekimą nėra lengva vertinti, iš tikrųjų net į jį įsiskaičius, jo meninius privalumus pasekus ir įsidėmėjus, nėra lengva nei vientisą pažiūrą į jį susidaryti. Tam nepadeda nei penkiasdešimt metų senumo jo reputacija kaip trisdešimtųjų metų lietuviškojo romano viena viršūnių. Be abejo, jis turi vietą mūsų literatūroje kaip savita tų laikų pasaulinės literatūrinės srovės – modernizmo apraiška. Skaitytojus ir kritikus jis taip pat traukė savo „lietuviškom” savybėm – konkrečiais, lietuviško kaimo ir jo žmonių dvasios (Valentinos šeimos narių) paveikslu skyriuje „Aviliai”, siūlomu įtraukti į bet kokią reprezentacinę lietuvių literatūros chrestomatiją. Neginčytina, kad formaliu požiūriu, pasirinktųjų meninių priemonių išnaudojimu Valentina yra meistriškas kūrinys. Bet šalia jo teikiamo estetinio pasigėrėjimo, kiekvieno vaizdinio ir beveik kiekvieno žodžio atsikar­tojimo pasakojimo sklaidoj naujom ir nustebinančiom variacijom, vis dėlto romanas palieka mus su klausimu: kokią jis iš tikrųjų reikšmingą įžvalgą į žmogišką padėtį pasaulyje įkūnija ir neužmirštamai skaitytojui atveria? Atrodytų, kad tokią nelabai lengva Valentinoje rasti. Ypač jeigu Valentiną palygintumėm su „Šiauriete”, kurioje visai panašiom, labai subtiliom meninėm priemonėm – gamtos įasmeninimu, veikėjų vidinės būsenos atskleidimu per jų gestus, jų žodinius neišsakymus – yra įkūnijama viena giliausių žmogiškų problemų: moralinė dilema, kuriai spręsti nėra aiškaus standarto. Teisus ir Onos pirmasis vyras, ir ją mylintis antrasis jaunas, ir naujasis Onos uošvis, ir pati Ona. Tragiškas jos galas yra neišvengiamas pagal klasikinės tragedijos dėsnius. O svarbiausia yra tai, kad autorius sužadina skaitytojo užuojautą kiekvienam iš šių baisiam konflikte atsidūrusių veikėjų ir laimi skaitytojo „ir siaubą, ir gailestį” sukeliantį pergyvenimą šios novelės dėka. Tuo tarpu apie Valentinos mirtį Kostas Kor­sakas yra sakęs, jog ji „betikslė” (Aleksandras Krasnovas. Iš tariamos užmaršties. -Pergalė, 1989, Nr. 11). Aleksandras Krasnovas tam pasipriešina, teigdamas, kad ta mirtis „leidžia autoriui prisiliesti prie to, ko nei herojus, nei pats autorius nemoka paaiškinti – prie sunkiai suprantamo lemties balso!”. Bet, ką lemtis reiškia Vaičiulaičiui, nėra savaime aišku, kaip atrodytų, Krasnovas bando suprasti. Krikščioniškos, ir dar katalikiškos pasaulėjautos rašytojui lemtis vargu ar gali būti religinė kategorija (nebent ji yra kaip nors peraiškinama, kad galėtų derintis su krikščioniškąja pasaulio samprata). Todėl ir Korsako teigimą nėra taip lengva atremti. Ir ne viskas, kas nesuprantama pasaulyje ar žmogiškame gyvenime, jau yra verta mūsų pagarbios baimės.

 

Foto Nr22Foto Nr22

Kultūros žurnalo Aidų reikalus aptariant: Leonardas Andriekus, Alfonsas Nyka-Niliūnas (stovi), Juozas Girnius ir Antanas Vaičiulaitis. Vytauto Maželio nuotrauka

 

O jeigu lemties balsas tikrai sudaro Valentinos idėjinį matmenį, tai šitą romano bruožą galima interpretuoti anaiptol ne kaip jo „dvasingumo” požymį, bet kaip tam tikro literatūrinio žanro, į kurį ir Valentiną galima įglausti, vieną iš būdingų savybių. Albertas Zalatorius savo studijoje XX amžiaus lietuvių novelė (1980) apibūdina trisdešimtaisiais metais populiaraus „romansiškojo pasaulio” pro­zoje konvencijas (p. 113-115). ,,Romansiškas” kūrinys (kurį anglosaksiškoje literatūros kritikoje turbūt atitiktų vadinama „gotika”), pagal Zalatorių, pasižymi egzotiškom vietom ir jų junginiu su psichologine veikėjų realybe, skepticizmu ir drauge egzaltacija (p. 124). Nors Zalatoriaus Valentinos analizė („Dėsniai, kurie niekados negęsta”, įvadas Antano Vaičiulaičio rinktinei Tavo veido šviesa, Vilnius, 1989) neleistų šiam romanui taikyti ,,romansiškojo pasaulio” charakteris­tikos, tačiau „romansiškų” bruožų Valentinoje apstu. Jau minėtas lemties, kaip grėsmės, vaidmuo – ir tos grėsmės apraiškos kartojamos, didinamos ir vystomos per visą romaną, nuo pradžios iki galo, su gūdžiu lemties veiksmu pabaigoje. Iš pat pradžių regimas vienuolynas ant kalno, kitoje pusėje ežero, kurio bokštas šaukė Valentiną, galvojančią gal jai stoti j vienuolyną, ,,bet šaukė lyg aukai, lyg pakasynoms, šaukė amžinai. Buvo tai neramus šauksmas, traukiantis ir grasinan­tis” (Valentina, 1951, p. 114). Nors vienuolynas ant kalno gali būti visai tikra gyvenimo realybė, Valentinoje jam tenka egzotikos rolė – kažko paslaptingo ir gūdaus, ypač kai jis sudaro tokį kontrastą gerai pažįstamo kaimo gyvenimo idilei skyriuje „Aviliai”. Egzotišku tampa ir ežeras, kaip jis nuo pradžių yra vaizduo­jamas, iš karto Antano ir Valentinos susitikimo erdvė ir būsiantis Valentinos žūties įrankis. Vasaros tiesiog magiškas suklestėjimas ir jos poveikis veikėjams, gamtos stichija, Antano vaizduotės pagimdyta meilės vizija ir ją nuolat lydinti egzaltacija bei to meilės jausmo anatomija taip pat ženklina Valentinoje pasitelktą bent iš dalies ,,romansiškąją” pasaulėjautą. Valentina švenčia pasaulio, ypač gam­tos, nuostabią pilnybę ir įvairovę, tuo pačiu metu perpintą nuolatiniais grėsmės ženklais, bet tikros sandūros tarp grėsmės ir palaimos romanas stokoja (nebent ja laikytumėm vasaros dovanas, kurių gausu skyriuje ,,Aviliai”), nes ir meilės palaima, kurią Antanas išgyvena, tėra iliuzinė. Ir todėl vienas galimas galutinis Valentinos paliekamas skaitytojui įspūdis yra labiau grakštaus meninio žaidimo negu kūrybinio susidūrimo su tikrai lemtingais mūsų gyvenimui klausimais. Pastaroji prieiga valdo Vaičiulaičio trumpąją prozą – ir čia jo tikrosios pasaulio ir žmogaus vizijos tektų ieškoti.

Šitai pasakius, reikalinga pažymėti, kad galima Valentiną vertinti ir iš kito­kios, priešingos perspektyvos. Nors romano konstrukcija ir yra dirbtinė ir rašy­tojo metodas yra tai, kas kelia skaitytojo pasigėrėjimą, galima taip pat teigti, kad būtų klaida visą jo poveikį suvesti jo retorinėms ir kalbinėms ypatybėms. Nereikėtų išleisti iš akių, jog meninė kūrinio galia taipgi kyla iš to, kad jame atsiskleidžia patirtinės, psichologinės ir visuomeninės sąrangos, randamos jau už kūrinio ribų. Todėl suprantama, kad Valentiną skaitant skaitytojui kyla klausimai apie Antano, Valentinos ir iš dalies kitų veikėjų psichologinę realybę: kokios traukos juose rungiasi, kokiems gyvenimo reikalavimams jie turi pasiduoti, kur gali glūdėti tragedijos priežastys? O kitoj plotmėj visas kūrinys verčia susidurti su estetikos klausimu: kuo remiasi, ko siekia kūrinys, kam išvis menas? Kūrinį suvokdamas kaip savyje užsklęstą, jo atitrauktumą nuo gyvenamos tikrovės priimdamas, rašytojas taipgi nori tą atitrauktumą ir peržengti, kaip ir Tomas Žiobras, kuris, prilygindamas mokslą menui, Antanui dėsto:

 

,,Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštų j j, perlytų jį ligi pat paskutinio siūlo, nelyginant audros srautai. Aš noriu, kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jo meruos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė seniui. Dėl to aš savo mokslo darbams statau tokius reikalavimus, kaip menui. [... ] Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jį mylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurie vedžioja nosimi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir nieko daugiau nemato, kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, už kiekvieno taško regiu kraują, regiu tūkstančius alsavimų ir mirčių” (Valentina, 1951, p. 24).

 

Nors ir reikia atsižvelgti, kad čia yra ekscentriko senelio Žiobro pakylėta retorika, vis dėlto jo noras, kad jo mokslas prilygtų menui savo poveikiu skaitytojams, turbūt nėra atsitiktinai išreikštas. Ypač to norimo poveikio lyriškas apibūdinimas leidžia manyti, kad čia paties Antano Vaičiulaičio programa savo meninei kūrybai ir rašytojo troškimas.

Dar vienas būdas žvelgti į Valentiną tai nurodyti Antano istoriją kaip aktyvią pastangą kurti savo paties pasaulį per ryšį su aplinka ir tą pastangą lydinčias jo viduje esančias kliūtis bei jo klaidas ir nesėkmes. O tai jau yra viena iš didžiųjų, ypač modernizmo įtakoje, literatūrinių temų, ir Antano problemos suformula­vimas kiek primena jaunąjį Wertherį ar šio šimtmečio Stephen Dedalus. Tas ry­šys gali būti kliudomas arba sutraukomas jo pagrinduose slypinčių prieštara­vimų, jeigu veikėjams nepavyksta jų išspręsti, tačiau kūrinys pas skaitytoją ateina kaip integruota meninė visuma, įjungianti gyvenimo kontradikcijas. Tad šiuo požiūriu ir Valentiną galime vertinti ne tik kaip dailų savo laiko psichologines ir estetines nuotaikas atitinkantį kūrinį, bet ir išliekantį savo verte lietuvišką romaną, kurio centre yra žmogiškos, o ypač meninės vaizduotės santykio su tikrove klausimas. Keli būdai skaityti ir vertinti Valentiną, net prieštaraujančiai, iš tikrųjų paliudija romano motyvų daugiasluoksniškumą – nei vieno Vaičiulaičio kūrinio negalima suvesti į vienos ar kitos pagrindinės temos rėmus. Ir svar­biausia, kaip pažymi Zalatorius, Vaičiulaičiui rūpi didieji būties klausimai, „bet tas susirūpinimas neformuluojamas kaip išvada. Išvadas turime pasidaryti patys. Užvesti skaitytoją ant kelio ir palikti jį su visa atsakomybe už savo sprendimus – toks yra svarbiausias Vaičiulaičio principas. Nieko čia ypatingai originalaus, – taip daro daugelis rašytojų, – tik Vaičiulaitis bene pirmasis lietuvių prozoje iki galo šio principo laikosi” (Dėsniai, kurie niekados negęsta. -Vaičiulaičio rinktinės Tavo veido šviesa įvadas, Vilnius, 1989). Šitoks Vaičiulaičio santykis su skaitytoju, aišku, gali skaitytojui leisti klaidingai interpretuoti jeigu ne visą kūrinį, tai vieną ar kitą jo giją, bet jis užtikrina skaitytojo aktyvų dalyvavimą kūrinio meniškame procese ir jį daugeriopai atlygina, jo vaizduotę praplėsdamas, jo jausmų skalę paliesdamas ir pajudindamas.

 

Foto Nr23Foto Nr23

Antano Vaičiulaičio pagerbimas ir autorinis rečitalis Jaunimo centre, Čikagoje, 1972.XI.18. Savo kūrybą skaito pats autorius. Vakarą rengė ateitininkų meno draugija „Šatrija”. Algimanto Kezio nuotrauka

 

Zalatoriaus pabrėžiamas Vaičiulaičio prozos principas – skatinti skaitytoją sau pačiam suvokti kūrinio problematiką ir išvesti jo implikacijas – ryškiai veikia geriausiose Vaičiulaičio novelėse. Pasakojimo sukelta nuotaika arba jame atver­tas žmogiškas skausmas prasitęsia, tarsi slaptingai nusidriekia už novelės ribų ir šitaip įsiglaudžia į skaitytojo sąmonę kaip pastovūs, universalūs žmogiškos būties žemėje pavidalai. ,,Kriokininkų Ievutėje” vienišą gyvenimą praleidusi varginga senutė mini savo motinos, mirusios jau prieš penkiasdešimt metų, mir­ties dieną, o nuėjusi į kapines prie motinos kapo pasimelsti apžiūri ir pasigėri sau pačiai jau įsitaisytu kapu ir ant jo dailiu akmeniniu paminklu. Staiga parbloškia ją mirties nuojauta, įsiterpianti į jos sopulį dėl jau nugyvento ir dabar jau besibaigiančio visiškoj vienatvėj jos gyvenimo. Pasakotojas šitaip baigia novelę:

 

,,Ji verkė taip, kaip niekad nebuvo dar verkus nuo mažumės dienų, kada motušė atėjus glostė jos galvą ir guodė, ir prajuokinti bandė.

Nebuvo dabar žilagalvės gimdyvės, kad Ievutei plaukus paglostytų, seną ranką ant pečių uždėtų, kai ji ant savo kapo pasikūkčiodama raudojo. Tik vėjo pūstelėti lapai sučežėjo prie jos veido ir sukuriu nuskriejo per kapus, tik Dievo kančios merdinti akis dailiai žvelgė j jos širdgėlą, ir tik juodvarnis, eglės viršūnėj vasnodamas sparnais, taip niūriai nusikrankė ir tarytum stebėjosi, kas ten apačioje kniūbso” (,,Kriukininkų Ievutė”. -Pasakojimai, 1955, p. 34).

 

Tai iškalbi universalios žmogiškos situacijos pasaulyje aptartis, pasiekiama beveik grynai vaizdinėm priemonėm: kartų kaita ir kiekvienai iš jų skirta mirtis, kaip tos kaitos sąlyga, asmeniška mirties baimė, meilės, sau asmeniškai trokštamos, reikmė, kuriai čia atstovauja prisimenama ir pasigendama motušė, kaip lemta visada kada nors mus palikti mūsų brangiausiems asmenims, krikščioniškojo tikėjimo paguodos pažadas (Bet kaip tvirtas mirties akivaizdoje?.. Kada ir ta Dievo kančia, kurios „merdinti akis gailiai žvelgė į jos [Ievutės] širdgėlą”, kabojo ant seno kryžiaus, kuris ,,buvo pažaliavęs nuo rudens darganų ir svirstelėjęs prie tamsių eglės šakų”, o pati kančia buvo „išsišovusiais šonkauliais, be galo liūdnu gyvo žmogaus žvilgsniu žiūrinti į pušis ir į tą kapą, prie kurio moteriškė parymo” (ten pat, p. 32).

Tą tikėjimą neišvengiamai lydi dialektika tarp Dievo ir žmogaus, tradicijos ir asmeniškos dabarties. Tradicija galima pasiremti (kryžius yra senas, paliestas rudens darganų, tačiau jas pergyvenęs; Nukryžiuotojo žvilgsnis yra ,,gyvo žmogaus”, todėl ir jo gailestį dėl Ievutės širdgėlos tenka šios novelės sąrangoje priimti kaip svarbų dėmesį, o už to žvilgsnio rymo ir pagrindinis krikščionybės liudijimas: žmogų atjaučiančio ir jo besigailinčio Dievo – įsikūnijimas ir Nukryžiavimas yra kaip tik šios centrinės krikščioniškojo tikėjimo paslapties išraiškos) ir kiekvieno žmogaus dabarties, kurioje jis turi pakankamai pagrindo pulti į neviltį dėl neįvykdytos savo gyvenimo prasmės ir drauge savo paties praeinamumo žemėje. Trumpai tariant, tai dialektika tarp tikėjimo į visatos ir žmogaus asmenišką prasmę visatos sąrangoje, kaip nesugriaunamo, per visus amžius patvaraus gyvenimo pagrindo, ir tikėjimo, kaip iliuzijos. Ta dialektika gana ryški cituotoje ,,Kriokininkų Ievutės” pabaigoje – kuriai jos pusei teiksime didesnį svorį, pareis nuo to, kuriuos žodžius ir vaizdus laikysime svaresniais už kitus. Ypač svarbu, kaip skaitysime paskutiniame sakinyje tris kartus pasikartojantį žodelytį „tik” – ar tai tėra koda pagrindinę prasmę nešančiam vaizdui: ,,kai ji ant savo kapo pasikukčiodama raudojo”? (Ievutės visas gyvenimas tame kape jau palaidotas, ir tik ji yra ta, kuri save pačią aprauda dabar, nes ji nesitiki, kad, jai mirus, bus kas ją ,,apgarbstys”, o jos rauda kyla iš to, jog ji priešais save tarsi mato, ,,kad nei vienas vaikas, nei vienas senelis, netgi joks žvėrelis neužsuka prie jos namelio tam aukštam kalne [reiškmingai – ji „nameliu” vadina savo kapą], kad niekas, o niekas neatmena tokią Kriukininkų Ievutę kada nors gyvenus” (ten pat, p. 34). O gal atvirkščiai – gal tris vaizdus sujungdamas baigminis sakinys įstato Ievutę ir jos,tragiką į daug platesnį kontekstą: užmenama pasaulio įvairovė ir pilnatvė – čia pat esanti gamta ir aukštesnės tikrovės bei su ja susijusios palaimos ženklai („Dievo kančios mer­dinti akis”). Ir gamta, ir Dievo simbolis, santykiaudami su Ievute, užtikrina jai pasaulio sąrangoje jos nelaimingai padėčiai prideramą bei pilnavertę vietą (skaitytojo akimis), kurios pati Ievutė nebeįžvelgia (tuo tarpu novelėje ji elgetai šventoriuje nepagaili viso sidabrinio, padaužai Tomukui, savo sesers dukters sūnui, perka saldainius, paglosčiusi jo galvą, nueina „akis nunėrus į žemę, susigūžus, lyg kokią laimę, šviesybę ar šilumą savyje saugodama” (ten pat, p. 30), taiso gėles ant nelaimingosios Rudaminų Agotėlės kapo, Agotėlės – „dailiausios merginos keliose parapijose”, kurią Ievutė, pati būdama negraži, „atvejų atvejais gėrėjosi” (ten pat, p. 31). Tačiau nežiūrint šitos galimybės, iš klausimo, kaip vertintinas Ievutės likimas, dviprasmiškumas vis tiek galutinai neišnyksta. Iš tos trijulės vaizdų paskutiniame „Kriokininkų Ievutės” sakinyje pats paskutinis jau nėra būdingai vaičiulaitiška gamtos simpatijos, jos dermės su veikėjų išgyvenimais išraiška: juodvarnis abejingas Ievutės raudai ir taip pa­tvirtina jos nuojauta, kad niekas neatmins „tokią Kriokininkų Ievutę kada nors gyvenus”, jam pasakotojo priskiriamu stebėjimusi jau bevardžiu „kas”, reiš­kiančiu apačioje kniūbsančią Ievutę.

 

Foto Nr24Foto Nr24

Antano Vaičiulaičio legendos „Žvejų duktė Banguolė” muzikinis inscenizavimas Jaunimo centre, Čikagoje, 1972.XI.18. Aktoriai: Jonas Kelečius ir Laima Rastenytė-Lapinskienė. Režisūra – Dariaus Lapinsko. Scenos apipavidalinimas – Jono Kelečiaus. Algimanto Kezio nuotrauka

 

„Kriokininkų Ievutėje” pasakojimo eiga yra neskubi, palaipsniui skaitytoją grūdinanti slinktis į mirties prisijaukinimą, nors ir atmiešta sielvartu dėl gyvenimo praeinamybės – bet pasaulio sąrangoje, kaip ji novelėje vaizduojama, dėl Ievutės mirties protestuoti būtų tas pats kaip dėl krintančio lapo toj vietoj, kur ji kniūbso. Tuo tarpu kitoje svarbioje to paties rinkinio (Kur bakūžė samanota) novelėje – ,,Dviejų kaimų istorija” (Aleksandras Krasnovas ją laiko vienu stipriausių Vaičiulaičio kūrinių – pagal meninę įtaigą statytinu šalia Biliūno ,,Brisiaus galo” ir „Žvaigždės”) našlaitės Uršuliukės mirtis sutaiko iki tol besivaidijančius kaimus, kuriuos pabaigoje gaubia tas pats dangus, į kurį, kaip ji pati troško, „kaip paukštelis nuo šakos” (p. 19) suplasnojo ir nuskrido našlaitėlė. Uršuliukės mirtis – atperkanti, palaimos ženklas jos gyvenimo ir mir­ties pakeistiems gyviesiems. Be to, šitaip įvesdama religinį bei literatūrinį „dangiško kūdikio” motyvą, novelė (kaip tai būdinga ir nemažai daliai kitų Vaičiulaičio kūrinių) įgyja platesnį matmenį – lietuviško kaimo gyvensena, gam­ta, jo gyventojų jausena ir jų tikėjimo formos susisiekia su visuotinės krikščioniškiosios Vakarų kultūros vaizduotės turiniu. (Panašiai ankstesniame pasakojime „Vidudienis kaimo smuklėje” tradicinė katalikiška pasaulėjauta atskleidžiama istorinės Lietuvos fone: į Vilnių keliaujantys piligrimai įkūnija pagrindines žmogiškas silpnybes ir tam tikrą lengvą savęs apgaulę, tačiau pasako­jamasis balsas skaitytojui tai pristato kaip neišvengiamą žmogaus prigimties ribotumą, su kuriuo giedriai ir atlaidžiai susitaikoma, nes jis nekliudo išgyventi pasaulį kaip persunktą Dievo palaimos, atvirkščiai – net kaipo tokį paliudija.) Tas dvi tradicijas – lietuviškojo kaimo ir visuotinės krikščioniškos (jos katalikiška forma) pasaulėjautos, persmelkusios Vakarų kultūrą – Vaičiulaitis vaisingai jungia. Tai galbūt vienas iš jo įnašų iki to laiko į lietuviškąją prozą, nors mūsų poezijoje šis procesas yra vykęs visą laiką. Analogišku būdu, kaip daugelyje Vaičiulaičio kūrinių vykstanti slinktis į mirtį, vienoje iš jo vėliausiųjų novelių (rinkinyje Vidurnaktis prie Šeimenos, 1986) su Lietuvos gamtovaizdžio, bet kartu ir su istorinio laiko – Antrojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos – detalėm sūnaus likimo atošvaistėje skleidžiasi motinos skausmas. Prislopintas, nutylin­tis ir tik subtiliomis užuominomis tai vykdantis, bet dėl to ypač efektyviai, pasakojamasis balsas čia išsako tragiškų dimensijų mūsų tautos šio šimtmečio istorinės patirties dalelę. Priešingai „Dviejų kaimų istorijai” mirtis čia prilygsta kosminei neteisybei, iššaukiančiai skaitytojo protestą prieš visą tokią pasaulio sąrangą – niekada su tokia mirtim negalima susitaikyti. Vaičiulaičio meninės vaizduotės pagrindinė medžiaga: ir gamta, ir mirtis, ir žmoniškoji prigimtis, ir žmogaus santykis su pasauliu jo kūryboje turi daugiariopą veidą. Rašytojo pasakojamasis balsas, pagal norimą skaitytojui perteikti žvilgsnį į tas realybes ir ypač to balso tonas (tai gali būti ironijos laipsnis – nuo visiškai lengvos iki beveik aštrios, kaip, pavyzdžiui, „Apaštalų iškeliavime”, atsajumas, tačiau geranoriškas – ,,Rogės”, lyriškumas, elegiškumas, suminint tik pačius ryškiausius iš be galo plačios jo skalės) pasuka tas realybes tarsi prizmes, kad skaitytojas jas galėtų matyti dabar vienoj, dabar kitoj šviesoj. Antanas Vaičiulaitis yra vienas iš tų rašytojų, kurio meninį pasaulį pažinti yra būtina susitikti su visa jo kūryba – nei Valentina, nei kelios pačios stipriausios jo novelės neįstengs to pasaulio pakankamai nušviesti – įvairovė, gausa, daugialypiškumas tiek gam­tos reiškinių, tiek žmogaus sielos judesių ir virpesių yra tai, ką jo vaizduotė siekia aprėpti, kiekvieną pasitelktą objektą iškelti, išryškinti, į pasakojimo simbolių tinklą teisingai ir taikliai įstatyti – pati ši įvairovė tampa pasaulyje galimos rasti palaimos ženklu. Kaip krikščioniškoji pasaulėjauta priešinasi išsekusio, prasmėmis tuščio, nusakralinto pasaulio sampratai, taip Vaičiulaičio kūryboje susitinkame su ta visos kūrinijos gausą ir įvairovę švenčiančia vaizduote. Ji neišjungia iš pasaulio nei grėsmės, nei nelaimės, bet įderina tai į nuostabiai pilno pasaulio vaizdą.

Pasaulio pilnybę liudija ne tik realistiniu metodu savo medžiagą traktuojan­čios novelės, prie kurių čia buvo apsistota, bet ir dar kitas Vaičiulaičio praktikuo­jamas žanras – pasakų ir legendų, sudarančių rinkinio Kur bakūžė samanota antrąją dalį, rinkinius Auksinė kurpelė (1957) ir Gluosnių daina (1966). Fantazija, kurianti pasakas, egzistuojantį pasaulį praplečia kone iki begalybės ir leidžia veikti dėsniams, kurie užtikrina kūrinyje mūsų giliausių žmogiškų troškimų išsipil­dymą: kad gėris gali laimėti prieš blogį, silpnas nugalėti stipresnį, maži gyvūnėliai, kaip ir nereikšmingi žmogeliai, pasiekti pergalę. Legendos (pavyz­džiui, ,,Dievo avinėlis” iš jų būdinga) dažnai inkorporuoja, kaip ir pasakos, guodžiantį elementą žmogiškai padėčiai, kurį dar sustiprina jose tobulai modu­liuojami perėjimai iš fantazijos į tikrovės pasaulį ir vėl atgal. Šio Vaičiulaičio struktūrinio principo pasigėrėtinas pavyzdys yra ankstyvas jo ilgesnis pasako­jimas Mūsų mažoji sesuo (1936).

Stiliaus savybės, nurodytos Vaičiulaičio kūrybinėje prozoje, taip pat cha­rakteringos ir dviem jo knygom, kurias sudaro kelionių Europos šalyse apybrai­žos, lydimos autoriaus komentarų ir samprotavimo apie reginių poveikį jam pačiam kaip keliautojui ir apie jų vietą mūsų laikų kultūriniame pasaulėvaizdyje: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937) ir Italijos vaizdai (1949). Vienintelį savo eilėraščių rinkinį Ir atlėkė volungė, apimantį klasikinius ir modernesnius poezijos posmus nuo pat rašytojo karjeros pradžios, Vaičiulaitis išleido 1980 metais.

Apie Antano Vaičiulaičio kūrybą šio rašinio, nors ir netrumpo, rėmuose dar labai mažai pasakyta ir ne visi svarbieji jo bruožai paliesti. (Pavyzdžiui, net ir cituotieji pirmieji Valentinos sakiniai liko neanalizuoti kai kuriais svarbiais atžvilgiais – tarp jų: spalvinės, erdvinės, garsinės priešpriešos, kurios paskiau operuoja ir didesnėje kūrinio struktūroje kaip skirties ir jos derinimo bei aprėpties principai.) Priežastis yra jau pabrėžta rašytojo medžiagos ir jos traktavimo nepaprastai plati skalė, įvairovė ir daugiasluoksniškumas. Glaustas žvilgsnis į Vaičiulaičio kūrybą visada yra pavojuje būti nedaug pasakančių apibendrinimų, ypač būdvardžių virtine: rašytojas „giedras”, „optimistiškas”, truputį idiliškas”, „klasiškas realistas”, jo stilius „rafinuotas”, „ištobulintas”, „dailus”, savo kūrybos pobūdžiu jis pats „miniatiūristas”, „stilistas”, „estetas” – parinkus čia kai kuriuos dažnus Vaičiulaičiui taikomus epitetus iš ligšiolinės kritinės literatūros. Platesnis žvilgsnis tuo tarpu yra pavojuje, kurio šičia nebuvo išvengta, izoliuoti vieną kitą reikšmingą pavyzdį iš jo visos kūrybos, susitelkti ties jo vieno struktūra ir jo visom galimom implikacijom ir apibendrinimą tik sunkiai pasiekti. Vaičiulaičio pasakojamasis balsas buvo čia pasirinktas kaip viena svarbiųjų jo kūrybos savybių, į kurią buvo norėta pažvelgti. Viena vertus, todėl, kad šioji priemonė nurodo rašytojo tęsiamą ankstenę pasaulinės literatūros tradiciją – 19-ojo šimtmečio charakteringą realizmą, o antra vertus ir kur kas svarbiau – ji liudija Vaičiulaičio sampratą rašytinės kūrybos kaip vienos iš žmogiškųjų dvasinių galių santykyje su pasauliu. Tvirto ir savo autoriteto neatsisakančio pasakojamojo balso vartojimas išreiškia rašytojo požiūrį į kalbą, savo kūrybinių polėkių pačią lytį, o drauge ir į mūsų gyvenamąjį pasaulį. Galbūt galima būtų sakyti, kad Vaičiulaičio įsitikinimu, priešingai didelei daliai šių laikų vakariečių rašytojų, gyvenamojo pasaulio „tikrovė” leidžiasi būti kalbos priemonėmis aprėpiama, išsakoma, kad kokio nors įvykio žmogiškajame gyvenime tikrą, autentišką vidinę „tiesą” įmanoma žodžiais ne tik prisiliesti, bet ir kuo pilniau bei giliau ją atskleisti. Neatsitiktinai, patikimo pasakojamojo balso grindžiamas vaidmuo ir yra ta versmė, iš kurios kyla Vaičiulaičio kūrybai būdingas vaiskumas, aiškumas ir elegancija (apibrėžiant ją matematiška jos sąvoka – kaip neesminių, visumai nereikalingų elementų nebuvimą). Tad jeigu šia prasme Vaičiulaičio meną galima laikyti iki tam tikro laispnio 19-ojo šimtmečio realizmo konvencijų tesėju, reikia taipgi atsiminti, jog jis nėra vien tik realistinėje tradicijoje išsitenkančio kūrinio meninių reikalavimų padiktuotas. Jį nulemia iš tikro rašytojo pasaulio samprata – ar žmogui duota su juo vaisingai santykiauti, ar žmogus jame yra ,,namie”, ar, atvirkščiai, nei pasaulis, nei tiesiog pati kalba (žmoniškojo gyvenimo terpė) negali būti palenkta žmogiškajam supratimui to, kas yra, ir visada liks žmogui svetimi, nebus jokių pastovių tiesų laidai, o tik be ribos ir be krašto galės būti manipuliuojami paskirų žmonių, o ypač įvairių socialinių bei ekonominių klasių ir visokiausių ideologinių grupuočių interesams. Be abe­jo, Vaičiulaičio pasaulio samprata artimesnė pirmajai.

 

Foto Nr25Foto Nr25

Dviejų Antano Vaičiulaičio knygų viršeliai. Pirmasis pieštas dail. Vytauto K. Jonyno, antrasis – dail. Telesforo Valiaus.

 

Viena iš didžiųjų dovanų, kurią Antano Vaičiulaičio kūryba atneša skaityto­jui, jeigu jis yra iš tų, kurie tą vertina, yra jos ontologinis gamtovaizdis, kurio bent vieną kitą bruožą čia buvo mėginama paliesti. Vaičiulaičio raštai yra mums proga keliauti ir tyrinėti senąjį mūsų dvasios apsaulį – gražų, artimą, raminantį ir brangų. Jis yra tvirtas ir pastovus, jis turi šventą šerdį. Tai pasaulis, į kurį skaitytojas gali sugrįžti „namo” – taip, kaip Mūsų mažojoje seseryje po visų nuotykių už namų, ežere, tolimoje girioje, po pavojų, po siaubo, po patirtų vargų, po atkentėtų bausmių, po susidūrimo su neracionaliu, grasinančiu ir blogį nešančiu pasaulio pradu, išlikę, nežuvę ir nesužeisti, išgelbėti desperatiškai ieškoję ir radę, vieni kitiems atleidę – visi vakarop sugrįžta namo po žara nušviestu Lietuvos dangum.

 

BIBLIOGRAFIJA

 

Antanas Vaičiulaitis. AISTIS JONAS. Antano Vaičiulaičio Pasakojimai. -Draugo kultūr. priedas, 1955.VII.2; Antano Vaičiulaičio pirmasis 50-metis. -Draugo kultūr. priedas, 1956.VI.23; Antano Vai­čiulaičio Auksinė kurpelė. -Draugo kultūr. priedas, 1959.1.24. ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (KĘSTAS REIKALAS). Apie šešiasdešimt šeštųjų literatūrą. Antano Vaičiulaičio Gluosnių daina. -Metmenys, 1967, Nr. 13; Auksinė saulėlydžio poezija. Antano Vaičiulaičio Ir atlėkė volungė. -Akiračiai, 1981, Nr. 3; Sakmės, novelės, apsakymai, dramos. Antano Vaičiulaičio Vidurnaktis prie Šeimenos. -Akiračiai, 1987, Nr. 5. BABRAUSKAS BENEDIKTAS. Antanas Vaičiulaitis. -Draugo kultūr. priedas, 1951.IV.14. BRA-DŪNAS KAZYS. Antano Vaičiulaičio poezijos knyga: Ir atlėkė volungė. -Draugo kultūr. priedas, 1981.II.7; Tas, kuris rašo dailiai. Antano Vaičiulaičio 75 metų sukakčiai. -Draugo kultūr. priedas, 1981.VI.27. BRAZDŽIONIS BERNARDAS. Magiškasis Vaičiulaičio kūrybos pasaulis. -Aidai, 1986, Nr. 3; Taurė midaus už rašytoją ir bičiulį Antaną Vaičiulaitį, 70 metų sukaktį minint. -Draugo kultūr. priedas 1976.VI.26; Auksinis pasakų pasaulis: Antanas Vaičiulaitis. Auksinė kurpelė; -Lietuvių die­nos, 1959, Nr. 6. BŪTĖNAS VLADAS (VL. RAMOJUS). Popietė su Antanu Vaičiulaičiu Marylando uni­versitete. -Draugo kultūr. priedas, 1986.XI.1. GRINIUS JONAS. A. Vaičiulaičio Valentinai 30 metų. -Aidai, 1966, Nr. 10. JONYNAS VYTAUTAS ALEKSANDRAS. Antano Vaičiulaičio elegijos. [Kn.: Gluos­nių daina]. -Metmenys, 1967, Nr. 14. KULBOKAS VLADAS. Kritikos skerspjūvis. Antanas Vaičiulaitis. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 402-404. LIULEVI-ČIENĖ AUŠRA (a. 11.) Žodis gimdo pasaulius. Antano Vaičiulaičio 80 metų sukakčiai. -Draugo kul­tūr. priedas, 1986.VI.28. NAUJOKAITIS PRANAS. Antanas Vaičiulaitis. -Kn.: Pranas Naujokaitis. Lie­tuvių literatūros istorija III. Čikaga, 1976, p. 395-407; A. Vaičiulaitis mūsų literatūroje. -Lietuvių žodis, 1947, Nr. 49; A. Vaičiulaitis – laureatas. -Ateitis, 1951, Nr. 4; Antano Vaičiulaičio pasakos. [Kn.: Auksinė kurpelė]. -Aidai, 1959, Nr. 10. NYKA-NILIŪNAS ALFONSAS (LEONAS MIŠKINAS). Antano Vai­čiulaičio Italijos vaizdai. -Aidai, 1949, Nr. 24. SKRUPSKELYTĖ VIKTORIJA. Vaičiulaičio padavimai. [Kn.: Gluosnių daina]. -Aidai, 1967, Nr. 10; Antaną Vaičiulaitį paskaičius. -Ateitis, 1960, Nr. 9; Dviejų po­etų susitikimas. Vaičiulaitis atkuria Milašių. -Draugo kultūr. priedas, 1980.VII.26. STANKUS-SAULAITĖ MARIJA. Ir atlėkė volungė. -Aidai, 1984, Nr. 1. ŠEŠPLAUKIS ALFONSAS (A. TYRUOLIS). Italijos vaiz­dų estetika. -Darbininkas, 1951.V.29. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Sukakties metų derlius. Rašytojo šešias­dešimtmetį atžyminti knyga – Gluosnių daina. -Draugo kultūr. priedas, 1967.IV.15; įspūdžiai iš An­tano Vaičiulaičio kūrybos. -Aidai, 1968, Nr. 3; Lietuviška novelė. Antanas Vaičiulaitis. -Kn.: Lietu­vių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 231-235 ir 285-291; Vakaras sargo namely. -Aidai, 1977, Nr. 5; Antano Vaičiulaičio Vidurnaktis prie Šeimenos, -Aidai, 1987, Nr. 3; Antanas Vaičiulaitis – the Gentie Master of Design. -Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perįection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers, Norman, 1970, p. 56-76; Antanas Vaičiulaitis. Vakaras Sar­go namely. VVorld Literature Today, 1977, Nr. 3; Antanas Vaičiulaitis. Ir atlėkė volungė. -World Literature Today, 1991, Nr. 2; Antanas Vaičiulaitis. Tavo veide-šviesa. -World Literature Today, 1990, Nr. 4. TAMULAITIS VYTAUTAS. Antanas Vaičiulaitis literatūros laureatas. -Tėviškės žiburiai, 1951.IV.12. VISVYDAS PRANAS. Anuomet tarp ąžuolų ir pušų. [Kn.: Vakaras sargo namely]. -Draugo kultūr. prie­das, 1977.1.29; Apie kuklius ir ypatingus žmones, [Kn.: Vidurnaktis prie Šeimenos]. -Draugo kultūr. priedas, 1987.IV. 11.

 

AUŠRA LIULEVIČIENĖ

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.