Jeigu paskutinių dviejų dešimtmečių lietuvių dailiosios prozos literatūrą palygintume su miestu, tai Antano Vaičiulaičio kūriniai jame būtų elegantiškos šventyklos, stovinčios tarp kuklių, šiaudiniais stogais dengtų bakūžėlių. Šiuo palyginimu aš nenorėčiau paneigti dažnai nuostabaus mūsų gimtųjų namų ir jais dvelkiančios literatūros grožio, tačiau vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad viena ir kita mums yra gražu dėl neišraunamo sentimento gimtosios aslos žemei, bet ne dėl estetinių kvalifikacijų.
Paliekant šią metaforą noris pastebėti, kad Antano Vaičiulaičio kūriniai labai smarkiai išsiskiria iš kitų savo stilistiniu tobulumu ir formaline kultūra apskritai. Kuomet dauguma mūsų jaunesnės kartos beletristų tebeužsiiminėjo sentimentaliu gimtojo kaimo idealizavimu, toli gražu nepasiekdami nei Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į kaimą” idėjai (kuri iš esmės buvo nesąmoningas atsilikimo idealizavimas) ir savo kūryboje išlaikydamas lietuvišką charakterį.
Italijos vaizduose (Antanas Vaičiulaitis, Italijos vaizdai, Stuttgartas: Lux, 1949) Vaičiulaitis ir toliau lieka ištikimas savo keliui. Čia dar labiau išryškėja jo estetizmas, klasicizmas ir stiliaus bei kalbos tobulumas. Vaičiulaitis, kaip nuoseklus estetas, skeptiškai žiūri į laiko srovės nešamą kasdienišką gyvenimą ir dievina nuo laiko nepriklausiančią, bet gyvą meninę formą. Gamtą Vaičiulaitis stebi nesuinteresuoto stebėtojo akimis, ieškodamas spalvų bei momentų, vertų amžinos egzistencijos menų pavidalu. Štai „Terracina”, vienas nuostabiausių knygos fragmentų. Jame Vaičiulaitis prisimena vieną savo išvyką „į mažą italų miestelį, kurio vardas Terracina”. Asketiška ramybė ir pasakojimo vientisumas pagauna ir stebina skaitytoją savo klasišku tyrumu, santūrumu ir gyvos tikrovės atmosfera. Antai Odisėjos epizodų fone Vaičiulaitis aprašinėja šėlstančią gaivalingą jūrą - neramios kasdienybės simbolį. Sunku būtų rasti kitur pavyzdžių, kur senovės reminiscencijos būtų taip gerai sujungtos su nenumalšinamu kasdienybės pulsavimu. Yra tik vienas Paulio Valery sonetas, pavadintas „Hėlėne” ir vaizduojantis Homero gražiąją Eleną, paverstą žvaigžde viršum Graikijos salų, kuriame senovės prisiminimai panašiai atgyja ir sustingsta mūsų sąmonėje amžinu savo pavidalu. Vaičiulaičio klasicizmas savo būdu ir prasme yra grynai humanistinis. Jo humanizmas reiškiasi didele kultūros ir apskritai žmogiškos kūrybos meile. Kartais jis net paties žmogaus nepastebi. Nuvykęs Florencijon Vaičiulaitis nesidomi jos kasdienybe ir turbūt nepastebi to, ką Walt Whitman matė keliaudamas per vieną gausiai apgyventą miestą, bet kažin kur vienuolyno prieblandoje sustingsta prieš Ghirlandaio ir Andrea del Castagno Paskutiniąsias Vakarienes. Skaitydamas Italijos vaizdus tiesiog stebiesi, kaip Vaičiulaitis galėjo taip tobulai išsaugoti savo kalbą. Tarytum jis ir dabar tebegyventų Lietuvoje ir nuolatos semtųsi naujos medžiagos savo tėvų tarmėje. Lietuvių kalba Vaičiulaičio lūpose yra nepaprastai tobulas instrumentas. Ja išgaunami tonai yra tokie spalvingi ir niuansuoti, kad vargu kas jam galėtų šia prasme prilygti. Vaičiulaičio sakiniai stebina savo logika ir tobula konstrukcija. Jis lygiai gerai naudojasi ir trumpais, vos iš kelių žodžių susidedančiais sakiniais, ir komplikuotais periodais. Jo sakinys yra gyvas organizmas, kuriame niekas nemiršta: nei prasmė, nei sąranga, nei poezija, nei muzika. Meistriškai naudodamasis įvairiarūšiais sakinių sujungimo būdais, visapusiškai išnaudodamas žodžių tvarką ir jų fonetines savybes, Vaičiulaitis sukuria reto darnumo stilistinius kompleksus.
Kai kur – nuotaikai atkurti – jis vartoja vien trumpučius sakinius, stengdamasis laikytis kraštutinio taupumo principo. Kaip antai, lankydamas Romos kapines, jis sustoja prie anglų poeto Johno Keat-so kapo ir užfiksuoja kartu ir vaizdą, ir nuotaiką:
Vazelėje ant kapo įmerkta lapų ir raudonų gėlių. Iš tų dviejų pušų prikrito kankorėžių. Viršum, pro medžių viršūnes, mėlynuoja dangus („Ant vandens išrašytas vardas”, p. 82).
Skaitytojas, manau, atleis recenzentui, kad jis čia nedavė smulkios Antano Vaičiulaičio knygos analizės. Aš čia tenorėjau išreikšti savo džiaugsmą, kad ir mūsų tautinės tragedijos metais tebėra rašytojų, atkakliai kovojančių dėl lietuviškojo žodžio estetinės kultūros ir neaukojančių vidutiniškumo dievams.
1949
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
