tomas venclovaIš lietuvių poetų įpratom laukti paprastos, „širdingos“ kalbos, tiesiogiai išreiškiančios kūrėjo jausmus toj pačioj plotmėj, kurioj ir mes juos išgyvename, bet tik intensyviau, kad mūsų išgyvenimai mums patiems pasirodytų esą nepaprasti, nekasdieniniai. Maironio šauksme „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės / Kaip tavo nuliūdęs poeta“ girdime savo pačių balsą, išskirtinį ir vienintelį, ir tuo momentu patys jaučiamės pakilę poezijos aukštumon.
Antra vertus, pripažįstame ir tai, kad poeto kalba gali būti puošni, iškili, turtinga metaforų ir įvaizdžių, retoriška, muzikali ir t. t. Tik čia dažniausiai keliame sąlygą, kad ji turi išreikšti atitinkamai aukštą ir didžią, be to, „artimą“ (t. y. mūsų vaizduotės ir intelekto ribų neprašokančią) idėją. Norime pajusti, kad poetas išsakė mūsų pačių giliausias mintis, bet tik gražiau, efektingiau, negu patys tai galėtume padaryti. Kitaip tariant, ir iš paprastos, ir iš ornamentuotos poezijos reikalaujame, kad ji mums tarnautų kaip tas pasakų veidrodis, jog nėra pasaulyje sielos gražesnės už mūsų.
Tomo Venclovos knygoje „98 eilėraščiai“ (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1977) nerasime gražiai meluojančio veidrodžio. Kaip pats autorius pokalbyje su A. Vaičiulaičiu pasakė, joje „nebelieka to paviršutiniško įspūdžio, kad viskas yra „lyriška“, „sava“, „tautiška“ ar „jautru“ (1). Nepasižymi jis nė išdailinta ar retorikos laurais vainikuota kalba. Kaip kadaise Borisas Pasternakas, Venclova rašo „puolęs, kaip į ereziją, į negirdėtą paprastumą“. Pirmukart įžengę į jo poezijos pasaulį, jaučiamės lyg pataikę ne į tas duris: buvo užrašyta „eilėraščiai“, o aplink visur „proza“, ir, be to, kažkokia eiliuota, abstrakti, nesuprantama, nežiūrint to, kad patys žodžiai lyg ir aiškūs:
Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.
(p. 15)
Sakinių konstrukcija tiesiog elementari, nėra jokių jausminių intonacijų, beveik visai nepastebime penkiapėdžių jambų – iš tokios kalbos apskritai lauktume kasdieniškos, poetiško atspalvio neturinčios informacijos, geriau tinkančios realistiškam prozos veikalui. Tik kai kurie žodžiai ir posakiai atrodo „ne vietoj“, tartum jie būtų atėję iš kažkokio kito, mums nežinomo teksto – jie ir sudrumsčia veidrodį mums nesuvokiamos tikrovės atspindžiais, tartum už mūsų pečių stovėtų ir kartu veidrodin žvelgtų kažkas neįmanomo ir užtat nesuprantamai abstraktaus. Šis abstraktumo įspūdis paradoksiškai ateina kaip tik iš labai paprastai išreikšto, bet neįprastai sugretinto įvaizdžių konkretumo. Esame jau pripratę prie mirties personifikacijos, bet tik aiškiai metaforiniuose rėmuose, kaip Brazdžionio: „O, pakvies, pakvies namo mane / Vienąkart sesuo juoda“. Iš kitos pusės, puikiai žinome, kad buto dalį gali užimti įnamis arba šeimos narys. Bet štai – kada į tokių sąvokų eilę įstatoma mirtis, ji jau ne metafora ir net ne įvykis – ji konkretizuojasi kaip fizinis kūnas, turįs matmenis. Prieš mus tartum atvirkščias įvaizdis: ne konkretaus žodžio iškėlimas į poetinę plotmę, jį lyginant su kuo nors abstrakčiu, bet abstrakčios sąvokos „įsikūnijimas“ poetinėn plotmėn kasdienybe. Panašiai ir žodis „ištiko“, vartojamas ryšium su normaliu žmogaus amžiaus tekėjimu, klaidina vaizduotę – esame įpratę daugiau prie tokių eilučių kaip Jono Aisčio: „Atėjo pasaka ir mus ištiko“. Be to, mokymosi sąvoka tiesiogine prasme (o dėl kalbos „proziškumo“ kaip tik ir esame nusiteikę ją tiesiogine prasme skaityti) jokiu būdu neapima sąvokos „nebūti“ ir užtat vėl veikia mus kaip negirdėta metafora, kurios rėmuose nebūtis tampa konkrečiu, išmokstamu dalyku.
Kitais atvejais pagrindas perkeltinei kalbai iškyla tiesiog iš labai intensyvaus tiesioginio daiktų stebėjimo, kartais visai iš arti kaip šiose eilutėse:
išskleidus vainiklapių baltą sprogimą
vėjų rožė sniegų granata sutrupėjusiais rombais
vėjų rožė lediniais dygliais.
(p. 60)
Po atolydžio vėl sušalęs ir tada vėjo nugairintas sniegas. Visi jį esame matę, bet ne taip akylai, kad jis mums sužadintų daugialypes metaforines implikacijas, šiuo atveju glaustai perduodančias tankų istorijos ir kultūros siūlų susikryžiavimą: karas, tolimi, gal Sibiro sniegai, „vėjų rožė“ kaip rusų simbolistų poezijos atvirkštinis mistiškos rožės įvaizdis, nykus sugretinimas mirties ir gyvybės simbolių, iš tiesų gal primenantis, kaip Aleksandras Blokas supynė vėją, sniegą, mirtį ir švelnų sielos žydėjimą į tragiškai lyrišką 1917 m. revoliucijos vaizdą garsiojoj poemoj „Dvenadcatj“ (Dvylika). Cituotos eilutės priklauso eilėraščių ciklui, pavadintam ,,Gordijaus mazgas“ (2).
Venclovos poezijoj mes gana dažnai aptinkame įvaizdį, šitaip gimusį dviejų ar kelių neprilyginamų kalbinių kategorijų susidūrime. Joje tiesiog akimis matome, kaip „nebaigto pokalbio nuotrupos ritasi laiptais“ (p. 30), stiklinėse yra „atkaklus ir kampuotas vanduo“ (p. 131), žiema artėja, kada „ankstyvas šaltis persmelkia žodžius“ (p. 26). Jaučiamės tartum kalbos atskiram pasaulyje stovėtume prie kokios briaunos ar gal įsivaizduotam pajūry, atoslūgio juostoj (tarp kitko, gana dažnas Venclovos įvaizdis), kur nustebę susitinka ir savo paslėptą palyginimą, net tapatumą, atpažįsta iš atskirų izoliuotų tikrovių išplukdyti žodžiai: „Žvaigždynas, nendrė, volungė, žmogus – / Juos jungia netikėta giminystė“ (p. 32). Čia ne gana sakyti, kad radikalios semantinės priešpriešos sukuria naujo tipo poetiškus įvaizdžius. Netikėtas žodis atveria vartus naujai minčiai, ir tuo būdu Venclovos eilėraščiuose poetizuojasi už įvaizdžių ir metaforų glūdintis, tartum atsakymas į mįslę, intelektualinis, taip pat ir moralinis pradas. Kiekvienas iš čia cituotų pavyzdžių viso savo eilėraščio kontekste ženklina idėjinių ir moralinių vertybių santykių susikirtimus ir išsprendimus. Pavyzdžiui, cituotos eilutės apie šaltį, persmelkiantį žodžius, ir apie laiką, persikūnijantį į mostą, yra paimtos iš neįvardyto eilėraščio, kuriame įtaigojamas galimas „Leningrado“ ir „Petrapilio“ santykiavimas istorijos būvyje, perkeltinėj plotmėj:
Lyg nuotraukoj erdvu ir nesaugu.
Padangė atitolsta nuo stogų,
Sugėrus miesto balzganąjį marą.
Ankstyvas šaltis persmelkia žodžius,
Apsvilindamas burną ir plaučius
Imperijoj prie užrakintų marių.
Nė ženklo nebesiunčia praeitis.
Pajuodus saulė plieskia į grindis,
Ir vieną kartą baigiasi kelionės,
Kur plyti nepataisomai griežta
Gimtavietė, aklavietė, našta
Ir pelkėn grimzta Pestumo kolonos.
Antradienis. Giedra. Beveik žiema.
Prie suomių scherų glaudžias žemuma,
Lyg miesto centrą kaustydama uostą.
Galbūt tada, o gal jau kažkada
Virš upės persilaužia valanda,
Ir laikas persikūnija į mostą.
(p. 26)
„Užrakintos marios“ – Baltija. Petrapilis turėjo „iškirst Europon langą“, bet Leningradas užkalė tą langą kalėjimo grotomis. „Juodoji saulė“ – vidurnakčio saulė Peterburge, apie kurią savo laiku džiaugsmingai rašė Puškinas, dabar išvirtusi į „antišviesą“ Leningrade. Klasikinis miestas, italų architektūrų statytas ant suomiškų pelkių, eilėraštyje tampa savotišku, tik skaitytojo minty teegzistuojančiu miestu, tiesiogiai priešingu žodžiais išreikštam dabartinės tikrovės vaizdui: „Ir pelkėn grimzta Pestumo kolonos“ (3). Sukaustytas uostas, granitinės Nevos krantinės
pavirto į sukaustytą miestą Leningradą. Šito įtaigoto miesto-kalėjimo rėmuose ir įgyja moralinę dimensiją Venclovos žodžiai apie šaltį, persmelkiantį žodžius, svilinantį burną – kas buvo išdrįsęs prie Stalino laisviau prasitarti, be vargo „iššifruos“ šio įvaizdžio prasmę. Ant Nevos kranto stovi garsusis „bronzos raitelis“ – Petro Pirmojo statula, galingu mostu rodanti į vakarus. Venclovos eilėrašty „persilaužus valandai“, šis imperatoriškas užkariautojo mostas gali įgyti atvirkščią prasmę – Rusijos tikėtino išsilaisvinimo.
Nelaukto, tartum netinkamo žodžio įstatymas į šiaip normaliai plaukiantį kalbos srautą verčia skaitytoją ieškoti kitos logikos plotmės, kurioje ir tas, kaip semiotikoj sakoma, „paženklintas“ žodis, ir kiti jį supantieji atskleistų naują savitarpio santykiavimo būdą, praturtinantį visų tų žodžių prasmę. Tačiau šitoks poetinės kalbos sukūrimo principas Venclovos kartais būna pritaikomas taip intensyviai, kad susidaro ištisos vienas kitam netikėtų žodžių grandinės. Kiekvienas jų žodis tada tarsi atstovauja ištisai, atskirai, implikuotai, bet neišreikštai prasmių sistemai, pilnai užuominų, asociacijų, simbolikos, išgyvenimų, kurią reikia išgvildenti, kad galėtum suvokti santykį tarp vieno „žodžio-antraštės“ ir kitų. Kadangi tiesioginis sintaksinis ir gramatiškas santykis tarp tokių žodžių iš karto neatsiskleidžia, dažnai susidaro ne žodžių grandies, bet greičiau žodžių „sąrašo“ įspūdis. Štai keli pavyzdžiai:
Tu lauki pasitraukusių? Giliai
Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,
Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,
Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,
Nemirtingumas ir pušų spygliai.
(p. 45)
truputis geltono, pilko, truputis peleno smėlio ir sniego
temstančio vyzdžių sniego – blankus garuojąs metalas
žymėtas nebūtinu ženklu – pakalnės plentų ruletė
pušynų rūdys (trokštantis plienas) – o koks laimingas šiandien
lotyniškas balsas pasaulio burnoj.
(p. 61)
oikumena, mūsų duktė. Metalo pusnynas. Plutono
rūkas vėlai vakare. Vandenų praeitis
tarp tvano ir tvano. Laiminga žolė
sena lyg pirmieji lėktuvai, minkšti futuristų
viršeliai, sena lyg antenos.
(p. 135)
Svarbu suprasti, kad visi tie žodžiai suverti į eilutes ne atsitiktinai ir ne pagal kokias, gal sapno logikos sąlygotas, laisvas asociacijas, bet pagal griežtą dėsningumą, poeto pastangų dėsningumą, stengiantis suvaldyti ir suteikti pavidalą eilėraščiui nesibaigiančioj visos žmonijos pergyventoj ir išgyvenamoj laiko ir erdvės tėkmėj. Tiems iš mūsų, kurie meno vardan nesigrumia su žodžiais, ši srovė lieka tartum nebyli, tartum beveik jau pasąmonėj glūdintis pajutimas. Bet poetui ji – tai tūkstančiai balsų, ir kiekvienas jo paties žodis susiliečia, susijungia, atskamba juose visuose. Iš tiesų poetui tai ne viena, o dvi srovės: žmogaus istorija ir žodžio istorija, visa poezijos tradicija, nuo kurios sąmoningo pajutimo poetas negali atsipalaiduoti.
Eilutėse sugretinti žodžiai kiekvienas atsineša savo vidinių asociacijų klodus, susikaupusius laike. Sudėtingas tų klodų santykiavimas pasiekia tą patį efektą kaip gal kito poeto komplikuotos metaforos, paremtos perkeltinių žodžių prasmių sandara. Tik skirtumas toks, kad jeigu metafora, kaip Pasternakas sakė, yra ,,minties stenografija“, tai Venclovai – minčių istorijos, minties ir laiko santykiavimų raidos stenografija. Tuo būdu susilieja praeitis ir dabartis, tartum dvi fotografijos ant vienos plokštelės, sukurdamos ne fizinį, bet poetinį laiką, savotišką niekur neįmanomą „amžiną dabartį“, tartum Amžinybės metaforą. Skirtingų laiko ir minties plotmių koegzistencija labai kietai suaudžia eilėraščio drobę, tartum prieš skaitytojo akis užvertą, minties nepraleidžiančią uždangą, nežiūrint to, kad kiekviena jos gija, t. y. kalba kaipo tokia – žodžiai, turintys tiesioginę prasmę, gramatikos, sintaksės aiškiai išlaikyti dėsniai – yra visiškai skaidri ir ,,paprasta“. Tokio glaudaus audimo, „skaidrios nepermatomybės“ pavyzdžiu gali būti šis eilėraštis:
Viskas būna ilgai, lyg dulkėto vandens panoramos,
Išardyti stogai ir išnykusio priemiesčio namas,
Kur net vasarą šaltis apsunkina slenkstį, ir blyksi
Kelios nuostabios valtys, lig pusės nugrimzdę į Stiksą.
Labas vakaras tau. Pasirinkusiam niekas nekeista.
Kol tavęs nematau, tu vis tiek negali pasikeisti –
Kol bevaisė migla nuo akių atitolina skardą,
O dvilypė tyla apgyvendina svetimą vardą.
Kur po kojų giliai susitinka ir aidi vagonai,
Kur juoduoja stiklai ir baltuoja spygliai, Antigone,
Švyti svarios lagūnos, ir sienos laivyno nesaugo.
Kur dabar tavo kūnas – be sielos, be dvynio, be draugo?
Tarp žibinto garų, panardintų į sąnašų tvaiką,
Po karų ir gaisrų, po sėkmingai praslinkusiu laiko
Amžinai gyveni, atsisakiusi sapno ir alkio,
Ir ilgam išeini, ir sužvangini nesančią velkę.
Taip kartojas būtis, ir šešėliai tavęs nebemato,
Taip tuščia atmintis pamažu atsilieka nuo datų,
Atsilieka lietus, išblaškydamas dūmus ir miegą,
Ir pas miesto vartus du sargybiniai stovi ant bėgių
(p. 55)
Toks eilėraštis reikalauja detalios analizės, kuriai čia, deja, neturime vietos. Reikia pažinties su poezijos tradicija Rytų ir Vakarų Europoj, ilgamečio ir intymaus susigyvenimo su Vakarų kultūros, ištakų mitologija ir su sovietiškos dabarties tragedija, kurios konkrečių, asmeniškai pažintų smulkmenų pašalinis skaitytojas negali žinoti. Eilėraščio struktūra neišplaukia iš vieno žmogaus-poeto uždaro išgyvenimo, bet atvirkščiai – iš įvairių laiko ir tikrovės plotmių susikryžiavimo, kristalizuoto ir per eilėraščio struktūroj įkūnytą stebėtojo, mąstytojo sąmonę. Tos struktūros principas dvilypis: poeto „aš“ ir poeto „tu“ („labas vakaras tau – kol tavęs nematau“); istorijos bėgių susikryžiavimas (perkeltine ir tiesiogine prasme – po žeme, „po kojų“) ir sovietiškos dabarties Sibiro vagonai; juose juodi nevilties langai ir baltos šiaurės žiemų pušys; užmaršties vandenų praryti Sibiro kapinynai ir graikų tragedijų Antigonė, brolių laidotoja; vanduo ir dulkės – du skirtingi tos pačios užmaršties vardai. Venclova rašo plotmėj, kurioj perkeltinės prasmės santykiauja kaip tiesioginės: karo sugriauti namai („išnykusio priemiesčio“) ir Stikso upė – Charono įgrimzdusios valtys – poeto istorinėj sąmonėj funkcionuoja ne kaip metaforos, bet kaip konkrečios tikrovės (4).
Įtampa tarp vientisumo ir dvilypumo ištisai atsispindi ir įsikūnija eilučių technikoje. Kiekviena eilutė susideda iš dviejų elementų, kurių santykyje susikuria įvaizdis ir mintis. Sakykim, paėmę pirmąją eilutę tik kaip pavyzdį, rasime, kad „Labas vakaras tau“, atskirai skaitoma, atrodo lyg nebaigta lygtis, neišsakanti specialaus turinio. Taip pat ir „pasirinkusiam niekas nekeista“ turi semantinę vertę kaip kažkokia filosofinė mintis, bet savotiškai „kabanti ore“. Tačiau santykis tarp jų: tarp pasirinkimo ir ateinančio vakaro, tarp intymaus „tau“ ir abstraktaus „Pasirinkusiam“ sudaro labai turtingą visumą, kurioje tiesiog slypi visa sovietijos „disidentų“, jau nebepabaidomų, vidinė psichologija: pasirinkę laisvę, nebebijo kalėjimų sutemų: apsisprendę žino, ką reiškia pasaulis; pasiaukoję jaučia intymų ryšį savo likimų sutemose.
Šis dvilypis santykiavimas kiekvienoj eilutėj tęsiasi ir vertikaliai, stačia linija nuo vienos eilutės į kitą. Jo išoriniai ženklai yra vidiniai ir eilutės galo rimai: „ilgai–stogai“; „panoramos–namas“; „šaltis–valtys“; „blyksi–Stiksą“ ir t. t. Šitokiu būdu šalia kiekvienos eilutės atskirai paimto dvilypio įvaizdžio susikuria apie jas ir dvilypiai semantiniai ryšiai, tiesiogiai nepriklausantys nuo sintaksės valdomos žodžių grandies. „Santykiauti“ reiškia ir „turėti ką nors tarpusavy bendro“ – taip šioje kryžiavimųsi pynėje išauga paslėptas, bet nebeišvengiamas visų eilėraščio įvaizdžių, užtat ir visų jo minčių gilus tapatumas – tikrovė tartum lieka viena, daugiavardė. Taigi galima sakyti, kad ir visa eilėraščio struktūra pati iliustruoja metaforos principą, sugretinantį nepanašius daiktus slaptos giminystės pagrindu. Galų gale beveik nė nereikia pastebėti tiesiogiai dvilypumą išsakančių elementų: „Dvilypė tyla“, Antigonė „be dvynio“, du sargybiniai ir t. t.
Per visą tą dvilypę konstrukciją kaip jos antrininkas – kontrastas plaukia užmarštim virstančio laiko srovė. Iš tiesų gal reikėtų sakyti atvirkščiai, eilėraščio įvaizdžiai ženklina ne nykstantį laiką, bet blėstančią atmintį, tuo išsivaduojama nuo prielaidos, kad daiktai ir žmonės, ir įvykiai – jų visų tikrovė – yra atminties funkcija. Daiktų tikrovė nenyksta, tik daiktai praeina ir kartojasi, ir tik „tuščia atmintis atsilieka nuo daiktų“. Pagaliau „būtis“ yra anapus laiko (taigi ir užmaršties) ir anapus „buvimo“ vis kitaip besikartojantis įsikūnijimas. Čia susiduriame ne su kokia mistika ir ne su simbolistų realiora, bet su Venclovos poetiško mąstymo specifika. Tuo jis skiriasi nuo, sakykim, Jurgio Baltrušaičio. Abiejų poetų kūryboje jaučiamas visatos reiškinių eventualus tapatumas, bet Baltrušaitis tai pasidėjo kertiniu akmeniu kaip simbolistinę filosofiją ir stengėsi savo eilėraščiuose ją išreikšti, o Venclova šį tapatumą suvokia kaip poetui reikalingą visatos pajautos būseną, kad būtų įmanomos žodinės transformacijos tikrovėje. Būtis jam yra tartum eilėraštis, ir kiekvienas jo paties eilėraštis tartum iš naujo atkartoja, įkūnija už jų visų ir už pačios būties glūdintį poetinės sąmonės ritmą, sakykim, struktūrą. Jos kaip tokios abstrakčiai negalima išmatuoti nei aprašyti – ji tampa „būtimi“ tik pavirtusi žodžiais: „kol tavęs nematau, tu vis tiek negali pasikeisti“.
Tai, kas žodžiais neįkūnyta, yra nebūtis, geriau – jos specialus poetiškas pajutimas, taigi „esanti nebūtis“, visų buvimų pradžia: „ir nebūty yra kažkas aukščiau už mus“ (p. 77). Todėl nebūtis poetui nėra tuštuma arba, tiksliau pasakius, yra tuštuma, bet specialiai poetinės kalbos paženklinta: „O tuščia ir didesnė už savo gyvybę dvasia, / Tarsi vaizdas tinklainėje, skaidos giliai daiktuose“ (p. 47). Šios dvasios „skaidymasis daiktuose“ matomas daugelyje Venclovos eilėraščių, o pats šio proceso principas išreiškiamas žodžiais, primenančiais Wallace Stevens: „Vilnies nėra. Tiksliau yra jėga, / O ne lašų suma. Vanduo kas mirksnis / Nutolsta nuo savęs“ (p. 20).
Čia, galima sakyti, yra Venclovos poezijos centrinė ašis. Žodžiais įsikūnijusi arba „daiktuose išsiskaidžiusi“ nebūtis mums gali atrodyti kaip tikrovė, pakeista iki nesupratimo, bet jam keičiasi ne tikrovė, o būdas ją matyti, vadinasi – būdas apie ją kalbėti. O tas kalbėjimas nėra vien tik, kaip Venclova sako, „atstumas tarp pasaulio ir akių“, „menka ir netikra begalybė“, bet išplaukia ir iš „laike išsiskaidžiusios“ poetinės tradicijos, tartum, anot Venclovos, „kelių tikrovių junginio“ – iš įvairių minties, istorijos, moralės ir poetikos plotmių pakartotinių susikirtimų. Venclovos kūryboje ypač ryškiai įausta tiek tarptautinės, tiek ir lietuviškos poezijos gija: jis kaip retas iš mūsiškių yra ir „poetų poetas“ ir „poezijos poetas“, kuriam kitų žmonių kūryba jau pati sudaro ir nenutrūkstantį visos tikrovės pajutimo srautą. Todėl Venclovos eilėraščiams skaityti iš tiesų reikia, kaip jis pats įžangoj labai švelniai sako, „atidesnio“ skaitytojo, kuris „nesunkiai išlukštens paslėptas lietuvių ir kitataučių poetų citatas“ (čia gal per daug optimistiškai jo pasakyta!), taigi skaitytojo, kuris nuolat maitintųsi poezijos duona ne mažiau už patį autorių. O tokie sunkiai randami ne tik mūsų lietuviškoj aplinkoj, bet ir apskritai Vakarų pasaulio aplinkoj. Patys tik šiek tiek tos poezijos trupinių paragavę, mes nepajėgsim akivaizdžiai parodyti visų ar net daugelio užuominų, „aidų“ iš kitų poetų kūrybos, bet, pavyzdžio dėlei, mėginsim į vieną ar kitą atkreipti dėmesį.
Lietuvių poetai atsišaukia Venclovos eilėse bent jau nuo Maironio iki Radausko. Štai cikle „1956 metų eilėraščiai“ – tragiškojo Vengrijos sukilimo metu – randame posmelį:
išskaitykim senovinį raštą,
kitą laiką palieskim delnais –
parašyta: nuo Juodmarių krašto,
ir atspėta: Karpatų kalnais.
(p. 95)
Ši užuomina į Maironio „Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais“ atsišviečia aštria dviašmene ironija, nes anuo metu Rusija ėjo pietų slavams į pagalbą ginti bendro krikščionių tikėjimo, o dabar – užgulė vengrus lyg turkų amaras iš rytų, perėję Karpatų kalnus.
Henriko Radausko žodžiai atsišaukia kitame kontekste. Vienu atveju, pavyzdžiui, eilutėse „Balandžiai suka milžinišką ratą, / Nedrįsdami atskirti Ararato / Nuo paprastos pražydusios kalvos“ (p. 90) iš tolo girdisi Radausko: „Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos / Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos“. Radauskas rašo poezijos kontekste, o Venclova – ir poezijos, ir to, ką poezija turėtų reikšti, nebūties tvano galą, naujo žmonijos istorijos ciklo pradžią. Konkretūs įvaizdžiai užtat kiti, bet visa įvaizdžio vertikali struktūra – ta pati. Kitoj vietoj Radausko tragiškos eilutės: „...Neradus Dievo, / Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų. / Nedrįsdama sugrįžt“ randa sau aidą Venclovos: „Ir praradus kryptį, sustoja strėlė danguje“ (p. 46)5. Apskritai būties–nebūties, laiko–nelaiko permatomi, vienas ant kito sugulę klodai sudaro palankias semantines sąlygas radikalioms, įprastinės tikrovės sąvokas drastiškai laužančioms metaforoms tiek Radausko, tiek ir Venclovos kūryboje.
Kita labai svarbi užuominų, paslėptų citatų ir platesnių poetinių atspindžių grupė Venclovos eilėraščiuose liečia moderniąją rusų poeziją. Iš šimtmečio pradžios poetų ypač didelę rolę čia vaidina Osipo Mandelštamo kūryba. Tai vadinamojo „sidabro amžiaus“ rusų poetas, priklausęs nepaprastai kūrybingai kartai, spindinčiai daugeliu iškilių vardų: Aleksandras Blokas, Jurgis Baltrušaitis, Valerijus Briusovas, Nikolajus Gumiliovas, Ana Achmatova, Vladimiras Majakovskis, Borisas Pasternakas ir eilė kitų. Mandelštamo poezija, visa jo pasaulėjauta buvo tokia, kad tarp jo sąmonės ir bolševikų revoliucijos, apskritai visokios totalitarinės ir materialistinės mąstysenos neliko jokių sąlyčio taškų. Užtat jis buvo tampytas po kalėjimus, ištremtas ir galų gale pražuvo tolimam Sibire apie 1937 m.
Mandelštamo pėdsakai Venclovos poezijoj yra dvejopi. Iš vienos pusės, yra kaip ir Radausko atveju tiesioginių ar transformuotų citatų, įgyjančių naujame Venclovos kontekste papildomą prasmę. Pavyzdžiui, „Eilėraštis apie atmintį“ (p. 45) turi eilutes: „Belieka ratas, brėžiamas peiliu, / Žymė stikle ir dulkės ant lentynų“. Ta „žymė stikle“ atsišaukia į Mandelštamo eilutes iš jo pirmojo rinkinio „Akmuo“: „Ant amžinybės stiklo jau pažymima / Mano kvėpavimas ir mano šiluma“ (na stiokla večnosti uže leglo / Mojo dychanije, mojo teplo). Mandelštamas tada kūrė įvaizdžių struktūrą, kurią būtų galima pastatyti prieš mirtį kaip žmogaus kūrybos, taigi ir jo amžinumo ženklą. Venclova sujungia šį įvaizdį su užuominomis į magišką ratą ir į bibliotekos dulkių amžinybę, pasiekdamas ne tik kūrybos stebuklo, bet ir kūrėjo amžinos izoliacijos, vienišumo implikacijų. Eilėraštyje „Įpusėja para...“ (p. 47), eilutėse: „Ir ties jūros riba, praeities ir erdvės kupini, / Pajuodavę laivai mirguliuoja sekliam vandeny“ atskamba Mandelštamo keistai užburiantis eilėraštis „Iš bonkos tekėjo srovė paauksuoto medaus...“, visas persunktas antikinės klasikos aukso ir vario žėrėjimu, kuris baigiasi eilute: „Odisėjas sugrįžo, pripildytas tolių ir laiko: (Odisej vozvratilsia, prostranstvom i vremenem polnyj). Tai praturtina Venclovos eilėraščio temą, liečiančią amžiną Būtį, kuri peršviečia grįžtančio laiko ratus. Paslėptų citatų iš Mandelštamo galima rasti ir daugiau, neskaitant visur išbarstytų užuominų į kai kuriuos jų įvaizdžių sistemos pagrindinius motyvus: bites, kregždes (mirusiųjų pasaulio pasiuntiniai antikoj), akmenis kaip laiko mastą Mandelštamo „Ir akmeniniuos laikrodžiuose muša amžinybės valanda“ (I večnost‘ bjot na kamennych časach); Venclovos: „lyg laikrodžio akmuo nušvitęs“; „kada per amžius įsiūbuota / Šviesi kalnagūbrio ašis“ ir t. t.
Šalia to, yra ir tiesiog Mandelštamui skirtų eilėraščių. Vienas iš jų vadinasi „Eilėraštis apie žuvusį“ (p. 78). Jo pirmos dvi eilutės:
Po anglim, po sniegu; ir leidžiama netgi dairytis;
tarsi vabzdžio sparnai – po anglim, po sniegu, po žeme
gana aiškiai nurodo į Mandelštamo mirtį žiemą Sibire su daugybe kitų tremtinių. „Vabzdžio sparnai“ beveik tiesiogiai pažymi žuvusį poetą, kurį dėl smulkaus sudėjimo ir dėl jo klasikiniu marmuru dvelkiančių eilių mikroskopinės prezicijos draugai buvo praminę „marmurine muse“. Kitas Mandelštamo aspektas – jo Petrapilio poezija, gyvenimas, draugai ir visa komplikuota jo santykių su simbolistais ir akmeistais istorija atsispindi eilėraštyje „Poeto atminimui. Variantas“ (p. 89). Venclovą su Mandelštamu sieja ir laiko, ir mirties, ir poezijos kaip tokios tematika, klasikiniai motyvai, poeto pasaulėjauta, neleidžianti jokių santykių su primestinėmis diktatūrinėmis pasaulėžiuromis, o labiausiai tai už visų sudėtingų kalbos transformacijų, tiršto jos metaforiškumo, už labai plataus simboliškų užuominų rato glūdintis be galo šiltas, skaudžiai įtemptas, tiesiog muzikalus dvasios lyriškumas.
Gana artimas ryšys jaučiamas tarp Venclovos ir šiandieninio rusų poeto Josifo Brodskio. Jų ir likimai iš dalies panašūs: Brodskis ištremtas iš tėvynės, o Venclova pats pasitraukęs, bet iš esmės irgi greičiau tremtinys, net dar namuose, nes kraštas, kuriame jis kaip poetas galėtų laisvai gyventi, jau buvo išnykęs jam iš po kojų. Vieno iš Brodskio eilėraščių pavadinimas – „Apsistojimas dykumoj“ (6) tuo aspektu aprašo abiejų poetų būklę; ir vieno, ir kito eilėse kūrybiškas ir laisvas dvasios mostas iškyla fone mirusių peizažų, tuštumos, nykių erdvių, tamsių šešėlių, tartum spalvos ir sultys iš tikrovės būtų visos sutekėjusios į poeto širdį, palikdamos sausą, juodą, baltą ir pilką pasaulį kaip piešinys tušu.
Yra tam tikro artimumo ir jų poetinėse priemonėse, apskritai poetinės kalbos pobūdyje. Pavyzdžiui, šio straipsnio pradžioje minėtas Venclovos poetinės kalbos kategorijų „sudaiktinimas“ jaučiamas ir Brodskio eilėse. Sakykim, šios Brodskio eilutės:
...Sudiev tau, mano brangioji,
Nuskriski, nuplauki tylos lėktuvu – per akimirksnio erdvę
laivu užmiršimo į plačią užuomaršos jūrą (7)
sutapatina fizines ir dvasines dimensijas panašiai, kaip Venclovai mirtis, „užėmusi didesnę dalį buto“. Tačiau Venclova linksta į sudėtingesnes to pobūdžio konstrukcijas: dvasinė sąvoka pirma pavirsta daiktine metafora ir tada funkcionuoja kaip objektas tikroj erdvėj, kaip šiose eilutėse:
Ir bėgiais nueina į rytus
Aptemdytų saulių vilnis.
(p. 36)
Čia jaučiama užuomina į kūrybinę dvasią, laisvą viltį, sakykim, Lietuvoj, lyg saulę, priespaudos užtemdytą, kuri tada ištremiama tiesiogine prasme suvoktinoj erdvėj „į rytus“ – į Sibirą.
Venclovos poezijoje dažnai aptinkamas laiko ir erdvės cikliškumas, besisukantis metaforomis transformuotos tikrovės ratais ir nuolat liečiantis buvimo ir nebūties, atminties ir užmaršties temas, jaučiamas ir Brodskio kūryboje. Abu šią laiko temą užpildo artimų žmonių, esančių ir buvusių, arba savojo ,,aš“, padauginto per grįžtančius laiko kūryboje ratus, taip, kad abiem tiktų Brodskio žodžiai:
Reiškia, kad nėra išsiskyrimų.
Yra tik didelis susitikimas.
Reiškia, kad kas nors, staiga,
Mus per pečius tamsoj apsikabina. (8)
Abu poetai dažnai sujungia namų, tremties, draugystės, pomirtinių pasaulių ir nebūties pajautą su upių, jūros krantų, laivų ir į atskiras plotmes išsidalijusios erdvės įvaizdžiais: tušti namai, kambariai, kuriuose tebegyvena buvusio laiko, juose buvusio žmogaus (draugo, svetimo, savęs) palikimas. Pavyzdžiui, Venclovos daugiau apibendrintas šias temas liečiantis posmelis:
Gal miręs eigulys parėjo į namus
ir vaikšto prietemoj, degtukų nesuradęs,
ir nebūty yra kažkas daugiau už mus,
kas pasitinka mus kaip muzika ir ledas
(p. 77) (9)
yra savotiškai ir subtiliai panašus į Brodskio kiek konkretesnį:
Nepanašus, taigi, kurs čia dabar, į tą,
kuris čia sunešė stalus ir spintas ir galvojo,
kad jau daugiau šių sienų neapleis,
bet buvo priverstas išeit; išėjo, mirė.
Jau niekaip jų negalima sujungti:
nei veidu, būdu, nei nelaime.
Betgi yra tarp jų tasai ryšys,
kurs paprastai vadinasi namais. (10)
Tačiau visi Venclovos eilėraščių tušti kambariai ir nykios erdvės, dulkėti užmaršties vandenys toli gražu nereiškia, kad jo arba ir Brodskio pasaulis neturi tikėjimo, idėjų ar žmogiškos šilumos. Iš tiesų jie abu yra labai tolimi nuo to, ką „socrealizmo“ kritikai vadina vakarietišku nihilizmu, dvasios nuosmukiu, atsiribojimu nuo pasaulio ir panašiai. Pilkos tuštumos įspūdis susidaro ne todėl, kad jų kūryboje atsispindėtų beprasmis Vakarų pasaulis, bet kaip tik priešingai – todėl, kad ten atsiskleidžia tuščias ir dvasioje miręs sovietiškas pasaulis, netekęs visų savo blizgučių, visos „saulėto džiaugsmo“ retorikos, visos propagandinės mitologijos apie ,,savo laimę statančią“ sovietišką tautų šeimą, šviesų, ryžtingą žygį į komunizmą ir pan. Jų poezijoj, kaip pats Venclova teigė, „užgęsta lempos, išryškėja tiesos“ (11), ir mes matome pavergtųjų pasaulio, požeminės šešėlių karalystės, tikrovę.
O toji tikrovė irgi turi savo šilumą ir šviesą, ateinančią ne iš oficialios ideologijos melagingo žiburio, bet iš gilaus ir tikro žmogaus prisirišimo, herojiškos draugystės tarp laisvų ir kūrybingų, priespaudos nebijančių, nepaisančių sielų aname tautų kalėjime ir kapinyne. Kadaise Puškinas, Lermontovas ir kiti rusų poetai caro junge, o dabar Venclova, Brodskis, latvė Vizma Belševica, estai Jaan Kaplinski ir Paul Eerik Rummo, Leningrado „požemininkai“ Michail Gendelev, Oleg Ochapkin ir nemaža poetų iš kitų sovietijos tautų palaiko ypač glaudų ir šiltą tarpusavio ryšį kaip nuoširdi lygių tautų šeima, atsiradusi sovietiškos imperijos sąlygomis, bet jau tikrai komunistų partijos nesukurta ir „socializmo statybų“ – biurokratų jokiam penkmečiui neužplanuota. Apie tai Venclova ir rašo savo „Eilėraštyje apie draugus“, skirtame vienam iš tokių savųjų žmonių, Natalijai Gorbanevskai:
Ižengę į subrendusius metus,
Jie žemiškajam teismui nepavaldūs.
Tai atvira ir didelė šeima,
Kurios vaikai teturi vieną vardą –
Jų balsą pavadavus tuštuma
Ligi kraštų pripildo mūsų erdvę.
Aš netikiu nelaime ir tikiu
Draugais, kuriems išdalijau po lygiai
Atstumą tarp pasaulio ir akių –
Šią menką ir netikrą begalybę.
Visi veidai išnyksta šviesoje,
Užgęsta lempos, išryškėja tiesos,
Bet žingsniai susitinka manyje,
Kaip susitinka lygiagretės tiesės.
(p. 41)
Venclovos čia minima „jų balsą pavadavus tuštuma“ kaip tik ir yra kalbanti, šaukianti jo paties poezijos „tuštumą“, bylojanti tyla. Tai atvirkštinis įvaizdis turtingo ir plataus laisvosios dvasios pasaulio, tirštai apgyvendinto kilniausiais, kūrybingiausiais visos žmonijos vardais per visą civilizacijos istoriją. Šiuo atžvilgiu Venclova yra pirmasis iš dabartinės Lietuvos išėjęs pasaulinio masto, pasaulinės šeimos poetas. Su juo ir su keliais kitais viduriniosios ir jaunosios kartos lietuviais poetais ir prozaikais mūsų pačių lietuviškoji dvasios kultūra įžengia į naują plotmę. O toji plotmė, kūrybinių žodžių užpildytas „atstumas tarp pasaulio ir akių“, iš tiesų atveria vartus į begalybę, kuri niekad nebuvo nei menka, nei netikra.
_______________________________________
(1) Tėviškės žiburiai. – 1978. – Nr. 43. – P. 7.
(2) Čia gal tinkama vieta pažymėti, kad šitoks glaustas poetiškos kalbos daugiaprasmiškumas įmanomas tik tada, kada skaitomas tekstas būna sąmoningai sukurtas, kad egzistuotų ne pavieniui, bet poezijos istorijos srovėj.
(3) Paestum – vienas iš geriausiai išsilaikiusių senovinės graikų statybos pavyzdžių, graikų kolonistų šventovės pietinėj Italijoj. Išryškėja Venclovos mintis, kad graikų italams ir italų rusams perduotą kultūros estafetę bolševikų antikultūra nuskandino atgal į tironijos pelkes.
(4) Tarp kitko, tos „kelios nuostabios valtys“ visai netikėtai primena vieną iš didžiausių XVII a. rusų literatūros paminklų „Zitie Protopopa Avakuma“ (Protopopo Avakumo gyvenimas), kur pradžioj Avakumas aprašo savo ateities gyvenimo viziją sapne kaip regėjimą sidabrinės, auksinės ir margaspalvės valties, iš kurių paskutinioji nusakė jo paties likimą – turtingą nuotykių, persmelktą neįmanomų kančių Sibiro tremty už savo sentikių religijos principus. Šiuo aspektu Avakumas būtų tartum visų rusų disidentų, tikinčiųjų į oficialiai neleistinus idealus, taip pat ir rusų sferon pakliuvusių lietuvių kankinių pirmtakas.
(5) Apie tai jau buvo kalbėta, aptariant Venclovos eilėraštį „Įpusėja para...“, straipsnyje „Struktūros ir dimensijos Tomo Venclovos poezijoje“ (Lituanistikos Instituto 1973 m. suvažiavimo darbai. – Chicago, 1975. – P. 169).
(6) Brodskij I. Ostanovka v pustyne.– New York: Izdatel‘stvo imeni Čechova, 1970.
(7) Brodskij I. Stichotvorenija i poemy.– New York: Interlanguage Literary Associates, 1965. – P. 93;
...Do svidanja, moja dorogaja.
Otletaj otplyvaj samoliotom molčanja –
v prostranstve mgnovenja
korabliom zabyvanja v širokoe more zabvenja.
(8) Ten pat. – P. 82.
Značit, net u razluk.
Suščestvuet gromadnaja vstreča.
Značit, kto-to-nas vdrug
v temnote obnimaet za pleči.
(9) Čia taip pat atsispindi keistai šaltas ir skaudus Anos Achmatovos eilėraštis apie neišsipildžiusią meilę:
Skambėjo muzika sode
Taip neišsakomu skausmu.
Šviežiai, aštriai kvepėjo jūra
Ant lėkštės austrės tarp ledų.
(Zvenela muzyka v sadu
takim nevyrazimym gorem.
Svežo I ostro pachli morem
Na bliude ustricy vo l‘du.)
(10) Ostanovka v pustyne. – P. 36.
(11) Šioj eilutėj girdisi aidas iš rusų prozos, iš Tolstojaus romano „Karas ir taika“: prieš pat Borodino mūšį kunigaikštis Andrejus Bolkonskis, mąstydamas apie rytojų, staiga nepakeliamai aiškiai suprato, kad visas jo gyvenimas – ambicijos, viltys, troškimai buvo tik tuščia iliuzija, tartum magiškoj lempoj būtų užgesusi šviesa, ir visos žavinčios figūros būtų tapusios tik gremėzdiškais nuterliojimais „šaltoj ir aiškioj pilnutinio mirties suvokimo šviesoj“.
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.