tomas venclovatomas venclovaTOMAS VENCLOVA (g. 1937), baigęs 1960 m. lituanistikos studijas Vilniuje, lankęs J. Lotmano seminarus Tartu universitete, emigravęs 1977 m. į JAV, leidęs savo knygas Lietuvoje ir išeivijoje, natūraliai iškilo kaip jungiamoji dviejų literatūros atšakų grandis.

 

Sovietinės Lietuvos himno autoriaus sūnus jau studijuodamas už­sitraukė valdžios nemalonę savo referatais neoficialiame kultūros studijų būrelyje. Gana anksti ėmė kritiškai vertinti sovietinę san­tvarką, paveiktas 1956 m. vengrų sukilimo bei kritiko P. Juodelio pasakojimų apie Sibiro lagerius. Gyvendamas aštuonerius metus Pe­terburge, Maskvoje, įėjo į rusų disidentų literatūrinę aplinką, susi­draugavo su J. Brodskiu ir A. Ginzburgu, lankėsi A. Achmatovos namuose. Pasijuto priklausąs „atvirai ir didelei šeimai“ – interna­cionalinei totalitarizmo priešininkų šeimai. 1976 m. įstojo į Helsin­kio grupę, viešai protestavusią dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Lie­tuvoje. Išvykęs į JAV, skelbė artėjančią socializmo griūtį įvairiuose kongresuose, užsienio spaudoje, radijo laidose. Kaip sovietinis disi­dentas, kuriam specialiu SSRS Aukščiausiosios Tarybos dekretu bu­vo atimta SSRS pilietybė, susilaukė tarptautinio dėmesio ir pripaži­nimo. 1985 m. apgynęs Jeilio universitete daktaro disertaciją, ten pat dėsto rusų ir lenkų literatūrų kursus, o protarpiais ir lietuvių kal­bą. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje kritiškai analizuoja krašto po­litiką ir kultūrinę raidą, neigdamas tautiško uždarumo tendencijas. Talentingas moderniosios Vakarų poezijos (Saint-Johnas Perse'as, D. Thomas, W. H. Audėnas, K. Kavafis, F. Garcia Lorca) vertėjas, reiškęs savo antikonformistines nuostatas verčiamų kūrinių tekstais, kaip ir B. Pasternakas, Venclova paženklino naują lietuvių poezijos kryptį nedideliu (62 psl.) eilėraščių rinkiniu Kalbos ženklas (1972).

 

Tai pirmoji sovietinė Lietuvoje išleista poezijos knyga, kur nebu­vo nė menkiausių socializmo ideologijos ir sovietinės gyvensenos pėdsakų. Jokios priklausomybės nuo viešpataujančių patetinės re­torikos, emocinės išpažinties, folkloro mitologizacijos stilių. Poetas gręžėsi į neoklasicizmą – „linksmą ir iškilmingą mokyklą“, kurią iš naujo prikėlė „amžinųjų formų ilgesys“. Aiški trauka į H. Radausko kondensuotą ir griežtą eilučių brėžinį, valingą silabotoninių ritmų energiją, peršokimų staigumą ir eleganciją, kuri vis dėlto neprisi­ima ironijos. Pabrėžtina orientacija į rusų akmeistų (tiksliau – Peter­burgo poetinės mokyklos) ekspresyvų fonetinių sąskambių srautą, kalbos transformacijos aktą, sukuriantį visai naujas prasmes („Nes žodis, nuo vakar nutylimas, / Į žmonių kalbas neišverčiamas“). Rusų formalizmo tezės – meno kūrinys yra autonominė, sudėtingų vidi­nių ryšių sukabinta sistema – tapo teoriniu pagrindu kurti eilėraštį kaip vienkartinę hermetinę erdvę, kurioje laužomos loginio mąs­tymo konvencijos ir pasikartojančių poetinių įvaizdžių klišės. An­tikos kultūra vėl pasidarė svarbiausia vaizdinių kasykla, kaip ir XVIII a. literatūrai. Būdinga eilėraščio „Axenos Pontos“ strofa: „Nesvetinga tarsi danajų ietys / Ta pati pirmoji nelaimės jūra, / Kur druskingi vandenys į krantą plūsta / Sapfinėm strofom“. Antikos įvaizdžių, asociacijų, ištirpintų citatų, parafrazių audinys formuoja „mokslingą“ Venclovos eilėraščio poetiką, įkandamą tik elitiniam skaitytojui. Kultūros reminiscencijos sudarė jo poetinės mąstyse­nos centrą. Kultūra yra persmelkusi ir užpildžiusi visą poeto būtį kaip lemiamas turinys ir didžioji vertė.

 

Tačiau Venclovos eilėraštyje nėra linearinės vaizdų ir asociacijų sekos – viskas trūkinėja ir persiverčia aštrioje įtampoje, kurią O. Man­delštamas – autoritetingiausias Peterburgo disidentų mokytojas – lai­kė lemiamu neoklasicistinės lyrikos principu. Modernaus poeto regė­jimas, paveiktas P. Césanne'o ir J. Braque'o dailės, dematerializuoja piešiamus daiktus („Daiktų apybraižos pairo, tarsi / Garsai beformėj salėj“). Vaizdas braižomas lūžtančiomis linijomis, kurios nesubėga į vieną tašką („O miestas griuvo nuo krantinių – / Lyg iš juoduojančių langų“). Kartojasi geometrijos terminai: erdvė, plokštuma, trikam­pis, taškas, atstumas, baigmė. Gimsta metaforos, pagrįstos deforma­cijos teise („pajuodavę saulėtekio pirštai“). Maksimalus piešinio ir garso intensyvumas, pajungtas tvirtai ritmo eisenai ir klasikinės stro­fos disciplinai, lemia dinaminį eilėraščio veržlumą, būdingą moder­niajai lyrikai. „Kaip draugystė, kaip verksmas, kaip duona / Tas rūs­tumas naktų neilgų, / Išraižytų cezūrom frontonų, / Su žvaigždėm surimuotų langų“.

 

Hermetinis eilėraštis Venclovai nėra bėgimas nuo pasaulio ir nuo savęs („rašyk, bet žinoki, / jog eilės išduoda tave“). Uždaroje erd­vėje, kur žodis akimirkai sustabdo kaleidoskopinį tikrovės kintamumą, poetas bando ieškoti visuotinio sąryšingumo, kaip privalu neoklasicistui („Nematoma ranka palies molyno šerdį, / Ir tavo kam­bary užgims daiktų ryšys“). Modernisto sąmonei, skylančiai „į prie­šingus balsus“, antikinės kultūros sumodeliuotos būties vientisu­mas atrodo neprieinamas, o gal ir betikslis („Neatgema harmonija ir saikas“). Tačiau istorinis laikas verčia ją apsispręsti, katroje „Ber­lyno sienos“ pusėje stovėti ir mąstyti. Venclovai svetimas šizofre­niškas sąmonės chaosas bei jo stilizacija kaip modernumo žymė.

 

Nekonformistinės laikysenos poetas turėjo suformuoti savyje pa­sipriešinimo jėgą ir atsparos taškus. Jau viename ankstyvųjų kūrinių „Danton“ jis pasakė: „Pakanka. Revoliucija baigta. / Į lango stiklą beldžias termidoras“. Dramatiškame eilėraštyje „Pasakykite Fortinbrasui“ prabilo apie okupaciją užšifruota ezopine kalba: „Po slenks­čiais apgyvendino nelaisvę, / Nebeaplankė paskutinio veiksmo, / Ir Danijos pasaulyje nėra“. Ką daryti, kai „oras akmenėja virš manęs“ ir „pajuodus saulė plieskia į grindis“, kai daugeliui atrodo, kad „bai­gės istorija“ ir „mus užbėrė nakty“? Privalai eiti prieš srovę, kas se­kundę rinktis laisvę, tikėti tuo, „kas gimsta po ledu“. Turi įsiterpti „į epochos įšalą, kaip kaulai Kolymoj“, „nes nėra kitokio atpirki­mo“. Tai ne tribūniškas mostas, o egzistencinis pasirinkimas. „Dar vieną smulkmeną: vilties nėra. / Yra dalykų, svarbesnių už viltį“.

 

Tai pustonių, įvaizdžių nuotrupų, aliuzijų ir sugestijų kalba, kuri stengiasi daugiau užslėpti negu atidengti, kuri neskuba į apriorines išvadas, o juda sudėtingais viražais tarp „būties ir būsimojo laiko“, blaškydama abstrakčias sąvokas ir alogiškas metaforas daugiamatėje plokštumoje, kuri neturi centrinės loginės ašies, kaip ir abstrakčios tapybos paveikslas. Istorinis žmogaus buvimas įeina į didžiąją nebū­ties paradigmą, kaip ir A. Nykos-Niliūno, A. Mackaus, L. Sutemos lyrikoje. „Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti“, – rašė Venclova. Nebū­tis viską nusineša pasroviui, tarytum ji turėtų kryptį. „Ir nebūty yra kažkas aukščiau už mus, / Kas pasitinka mus kaip muzika ir ledas“. Tai ošianti tyluma, gal net šviesos ratas, bet ne tuštumos bedugnė, kurią regėjo A. Mackus. Neoklasicizmo poetas suvokia nebūtį kaip visuotinybės centrą, kuris neturi jokių ribų („Mus apsems amži­nybė“). Tik poezija stovi tarp būties ir nebūties kaip „baltas skydas“ – ji gelbsti tavo balsą nuo išnykimo („Nes mūsų dangūs, mūsų terraferma – / Tiktai balse“). Poezija yra egzistencijos viršūnė, jos prasmė ir pateisinimas, kaip ir senojo klasicizmo odėse. „Suskyla akmens ir išsenka melas, / Bet lieka vienas liudininkas – menas“.

 

Venclovos poezija – „kelių tikrovių junginys“, kur kultūrinė at­mintis, „prisikėlimo geometrija“, poetinė kalba, „atstojanti neat­rastąjį rojų“, susilydo į daugiasluoksnį vaizdinį piešinį, potekstines aliuzijų erdves ir pakilaus veržlumo intonacijas. Emigracijoje išleis­tose knygose 98 eilėraščiai (1977), „Tankėjanti šviesa“ (1990) atsi­rado daugiau atvirumo, nostalgiškų ir tragiškų gaidų, bet kūrybos turinys ir stilistika esmingiau nepasikeitė.

 

Venclova, lietuvių struktūralistinės literatūrologijos pradininkas, emigracijoje atsiskleidė kaip europinio akiračio, skvarbios analitikos, problemiškai mąstantis eseistas, įtvirtinęs šiame literatūros žanre „absoliutaus intelektualinio sąžiningumo principą“, kurio reikala­vo iš rašančiojo A. Sacharovas. Knygoje Vilties formos (1991) Venclo­va rašo apie totalitarizmą, kuris, neįstengęs sunaikinti tautos, siekia pakirsti kai ką svarbesnio – „individualinę tiesą, asmeninę atsako­mybę, žmogaus moralinį potencialą“. Tautos ateičiai pavojingas yra sovietizuotas lietuvis, išsaugojęs gimtąją kalbą, bet pataikūniškas, klusnus, įdavinėjantis savo bičiulį, pasinėręs vien į materialinius rūpesčius.

 

Komunizmas – humanistinė utopija, pasibaigusi Gulagu – negali, pasak Venclovos, sunaikinti laisvos minties ten, kur yra gilus kultū­ros klodas. Kultūra susijusi su istorine atmintimi, kuri yra „vidinės laisvės ir moralinio savarankiškumo būtinoji sąlyga“. Kultūra – amžinas dvasios savarankiškumo, moralinio ir politinio pasipriešinimo šaltinis. Venclova godžiai sugeria į savo eseistikos tekstus Vilniaus universiteto istorinius vardus, senamiesčio gotikos ir baroko švytė­jimą, Europos tapybos ir literatūros meninius įspūdžius. Tankus kultūros asociacijų tinklas integruoja politinę mintį į nepraeinan­čių vertybių visumą ir suteikia tai minčiai savotiško gražumo. Antra vertus, politinė mintis, atgavusi sprendimų laisvę ir kategoriškumą, žymiai aiškiau klasifikuoja bei vertina ir pačią kultūrą, deformuotą fizinės ir ideologinės prievartos. Venclova grąžino kultūrinei savimo­nei dramatišką istorinio laiko jutimą ir poleminę aistrą. „ Pas mus gyvuoja patvari, bet deformuota kultūra, kurioje derinasi ne­suderinami dalykai – konformizmas ir pasipriešinimas. Kartais jie derinasi net vieno žmogaus sieloje...“

 

Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, literatūros istorikas, kosmo­politinės orientacijos politinis disidentas – tapo tarptautinio masto literatūrine figūra. Jo eilėraščiai ir esė verčiami į anglų, lenkų, rusų, vengrų, ispanų, portugalų, italų, slovėnų, olandų, arabų ir kt. kalbas.

 

Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: „Alma litera“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.