Kartais pirmyn bėganti laiko linija išryškina įvykius taip, kad visa aplinkui imi suvokti daug intensyviau. Impulsų, įtempiančių dvasią iki virpėjimo, gali suteikti ką tik iškritęs sniegas, kūdikio žvilgsnis, kažkieno juokas, spaustuve vis dar kvepianti knyga, senas filmas, o gal liepžiedžių arbata su pyragėliu. Tai, kas tuomet vyksta, nebūtinai yra asmeninio gyvenimo detalės. Būna, kad išorė įsiskverbia vidun - į mintis, jausmus, pojūčius... Ir visa ima keistis aplinkui... Kas tai yra? Kodėl kažkas tampa išskirtinai nepaprasta tik mums, tarsi skirta tik mums? Kalbu ne apie romantiką, ne apie stebuklus, ne vien tik apie laimę ir grožį, bet ir apie įsirėžiančias paprastas akimirkas, kasdienybės duoną - sniege klimpstančių kojų sunkumą, išdavystės kvapą, meilės spalvą ar neturto kartėlį...

Kas tuomet yra tas gimstantis dvasios intensyvumas, kai reikia jautraus, subtilaus, bet ne banalaus, ne saldaus ir juolab ne šiurkštaus polėkio pajusti gyvenimą tarsi šeštuoju pojūčiu? Tai yra gyvenimo magija.

Neperšu šių klausimų, šių minčių kiekvienam ar bet kam. Bet galbūt atėjo laikas, kad tokie klausimai iškiltų? Kad tos akimirkos būtų pastebėtos?

 

Teigiama, kad dabar lietuviai beveik nebeskaito poezijos. Sovietmečiu įkalinta mintis labiau šaukėsi būti išgirsta: poezija buvo skaitoma. Dabar, kai esame laisvi kaip niekada savo gyvenime, patys save įkalinome materializmo, merkantilizmo ar nuogų turtinių iliuzijų kalėjimuose. Uždarėme save į naudos, cinizmo, melo kameras. Į nuolatinio nepasitenkinimo, apatijos, neišprusimo celes. Tapome smulkmeniškais egoistais, arogantiškais ir išpuikusiais net pretenduodami į dvasingumą... Tikiuosi, kad šios mano frazės yra visiškai nepagrįstos ir klaidingos... Kad poetai nerašo eilių tik sau ir kitiems poetams ar literatūros tyrinėtojams...

 

Juditos Vaičiūnaitės poeziją skaitau jau daugelį metų. Štai šios genialios poetės eilėraščio "Juodas ąsotis" antros dalies fragmentas, kai kuriems skambantis magiškai. Man taip pat. 

        Nes iš aplytų pakalnučių kvapo,
        iš marmurinio debesų baltumo,
        iš nuorūkos kartaus ir šilto dūmo,
        iš numesto nerūpestingai apavo

            susiformuoja laimė,
            absurdiška jos sąvoka.

                                                                             1974-1975

 

Pažvelkime į datą - prieš trisdešimt metų poetei įsirėžusios akimirkos ir iš jų kilusi nuostata sudėlioti laimės "formulę" būtent taip - tiesiog pakeri. Nuostata užrašyti savo laimės "elementariąsias daleles"... Tarsi paragauti jas, pajusti jų skonį, išlietą iš "juodo ąsočio" - ir būti laimingai tiek, kiek gyvenime tai bus įmanoma.

Tikra tiesa, kad laimės, galbūt ir meilės, sąvoka - absurdiška, nes ji iš esmės yra neapčiuopiama, nesuformuluojama, amžinai nesibaigianti ir nuolatos kintanti...

Kito J. Vaičiūnaitės eilėraščio apie laimę iš "juodo ąsočio", kuriame gal būtų pasakyti kiti žodžiai, nebus. Niekada nebebus. Todėl tai, kas tąkart buvo įvardyta ir vieną akimirką pasirodė absurdiška, laikui bėgant tapo prasminga. Tarsi susitiko akimirka su amžinybe, kuriai ji visada priklauso - susitiko toje keistoje poezijos erdvėje, kuri išgrynina būtį taip, kad visa aplinkui pradedi suvokti daug intensyviau.

Matydama prieš akis tik šešias "Juodo ąsočio" eilutes, sakau, kad jose iš dalies užkoduotas jos gyvenimo prasmių laukas. Tame lauke - tai karčiai šiltas, tai kvapniai lietingas, gal dangiškai gražus, gal kasdieniškas, o gal kartais melancholiškai liūdnas gyvenimas. Tarkim, dangiškojo kūrėjo akimis žiūrint, eilinio žmogaus gyvenimo - be prabangos, be visiško laimės išsipildymo - štrichas... Gyvenimo, kuriame būta daug klausimų, dramų, nežinomųjų. Skirtumas nuo mūsų gal tas, kad visa tai buvo išgyventa ir įvykdyta. Paversta poezija. Gyvenimas, pamatytas kitame laiko ir erdvės matmenyje.

Žinoma, J. Vaičiūnaitės eilėraščių brėžiamas prasmių laukas yra kur kas platesnis ir erdvesnis. Tačiau šįkart man gana ir tiek: tarp jausmo ir materijos, tarp grožio ir paprastumo, tarp žemės ir dangaus įstrigusios akimirkos intensyvumo.

"Man atrodo, kad geriausią eilėraštį parašau tada, kai jame susilydo mano pačios išgyvenimai ir iš turimo intelekto išgauta kaitrioji ugnis", - 1989 metais interviu Jonui Jakštui sakė J. Vaičiūnaitė. Paklausta, kas teikia didžiausią impulsą kūrybai, atsakė: "Tų impulsų daug. Tai ir stiprios emocijos, ir estetiniai įspūdžiai, ir suvokta būtinybė priešintis lenkiančioms sielą prie žemės jėgoms, ir nenumaldomas poreikis išsaugoti savo asmenybę, savo orumą. Apibendrinant - man impulsą kurti teikia pats gyvenimas, jo kasdienybė, jo įvairovė".

 

Tačiau yra dar kai kas... J. Vaičiūnaitė eilėraštyje "Giedra naktis" atskleidžia, kas yra tas ypatingas gebėjimas išlikti ir būti matant ir aplytas kvepiančias pakalnutes, ir marmurinį debesų baltumą... 

        Taip, tai skverbties įstabioji geba,

              apžavai skaidrumu,

        viskas priklauso nuo žvilgsnio, nuo

            spindulio, viską aš atmenu,

        viską galiu lyg per sapną [...]. 

Tai dvasios skverbties galia, kuri J. Vaičiūnaitei galbūt buvo duota iš prigimties, galbūt paveldėta, galbūt pačios atrasta... Netyrinėsiu toliau jos poezijos, tam per maža mano galimybių... Geriau - keletas citatų iš jos prisiminimų:

"[...] augau universiteto profesoriaus, gydytojo psichiatro, didelio humanisto ir idealisto šeimoj, kur buvau mokoma atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, kur iš toli atvykstantys ligoniai neretai būdavo gydomi veltui..."

"Savo tėvą, abu dėdes, vaikystėj sutiktus žmones - senuosius Kauno gydytojus, muzikos mokytojus - gerbiu už pažiūrų platumą, toleranciją, altruizmą, ryškų dvasinį pradą, panieką materialiems gyvenimo dalykams. Dauguma jų buvo kilę iš kaimo, bet įsiurbė į save Vakarų Europos kultūrą. Už šias savybes gerbiau, gerbiu ir kitus žmones, taip pat už jų nuoširdumą, darbštumą, atkaklumą siekiant savo tikslo, už erudiciją, ne už tariamas, ne itin gudriai afišuojamas, bet įgimtas ar įgytas geras manieras, gerą skonį - visokia prasme. Noriu, kad žmonės būtų principingi, patriotiški - tokie, kaip mano tėvas ir jo broliai, kurie 1941-aisiais metais nepaliko Lietuvos, nors puikiai suprato, kad jiems bus nesaldu. Tėvas, paklaustas, "kas atsitiks mūsų vaikams", atsakė: "Tas, kas ir visiems Lietuvos vaikams".

"Mano tėvas mirdamas mamai pasakė, kad negalima varžyti vaikų, reikia jiems palikti pasirinkimo laisvę. Man tai buvo tartum koks priesakas. Todėl visada kiek įmanydama stengiuosi savo dvasia išlikti nesuvaržyta, laisva - ir gyvenime, ir kūryboje".

 

Prieš kokius devynerius ar dešimt metų karštą vidurvasarį nuėjau į pažintinę ekskursiją po Vilniaus bažnyčias (buvo toks ekskursijų ciklas). Tądien klausiausi gidės pasakojimų apie vieną bažnyčią. Šalia manęs, kairėje, stovėjo moteris, už mane gerokai vyresnė, tamsiais plaukais... ir kiti smalsuoliai... Akies krašteliu pastebėjau, kad toji moteris kartais nemačiom, atsargiai ir švelniai pirštais vos vos perbraukdavo per nutrupėjusį sienos raižinį ar senovinę klausyklą... Gidė pakvietė mus pažvelgti į kažką nauja, bet moteris truputį atsiliko. Aš atsisukau į ją žvilgsniu tarsi klausdama: "Toliau nebeisite?" Ji kažkaip atsainiai melancholiškai krestelėjo atgal savo tamsius plaukus ir lyg pati sau, lyg man tarstelėjo: "Ar matėte, koks šiandien dangus virš Vilniaus? Barokinis... barokinis dangus..." Ir nuėjo pirmyn... Aš nebepamenu, ką kalbėjo gidė, nieko ir pati neklausinėjau, nes norėjau lėkte lėkti ir pažvelgti į dangų. Barokinį dangų. Norėjau jį pamatyti - tokį, kokį tą karštą vidurvasarį buvo pamačiusi Judita Vaičiūnaitė.

Tai buvo vienintelis mano asmeninis susitikimas su poete. Pirmas ir paskutinis. Juokingai trumpas, keistai nereikšmingas ir reikšmingas, magiškai įsirėžęs į atmintį kartu su barokiniu miesto dangumi - nusėtu tūkstančių minkštų baltų mažų purių apvalių debesėlių, lėtai slenkančių mėlyna žydryne kažkur ten... Kur kaskart mane nuveda ir jos poezija.

Ir vėl nutinka taip, kad pirmyn bėganti laiko linija išryškina įvykius ir visa aplinkui imi suvokti daug intensyviau.

         Šiaurės Atėnai
         2005 02 26