Mindaugas Valiukas. Dambrelis: eilėraščiai. Vilnius, Apostrofa, 2006.


       Haiku Europoje – tai dažniausiai trieilis, kartais ketureilis, parašytas laikantis nustatyto skiemenų skaičiaus kiekvienoje eilutėje (1-je eilutėje penki skiemenys, 2-oje – septyni, 3-ioje – vėl penki) arba nesilaikant. Nesilaikyti ypač būdinga vertimams iš japonų kalbos, kai labiau stengiamasi surimuoti pirmą ir trečią eilutes, nei išlaikyti tikslų skiemenų skaičių. Lietuvoje kaip ir kitose šalyse vieni poetai laikosi šio formalaus reikalavimo (pvz., Artūras Gelusevičius), kiti ne. Tarp pastarųjų - Mindaugas Valiukas.


       Norint perskaityti haiku, reikia susikoncentruoti ir skaityti taip, tarsi eitum mažais žingsniukais, avint japoniškas kaladėles. Žodžiai keli, bet mintis turi būti tiksliai pagauta. Haiku dažniausiai nevartojama sielą apibūdinanti leksika, tik per išorės, dažniausiai gamtos, kartais socialinės aplinkos ženklus, atveriama grynoji vidujybė. Tai ir yra šio poetinio žanro paradoksas, - kalbėti apie tai, kas geriausiai suprantama tylint. Indėnų išmintis sako, jei kalbi, kalbėk geriau nei tyli.


       Haiku yra daug tylos, būdingos nuostabai. Nuostaba, pagrindinė filosofo prieiga, rašant haiku būtina.


       Ievos pražydo!

       Tik nėra kam grožėtis.

       Visi bulvių laukuos (psl.17)


       Šiame trieilyje yra dviguba nuostaba: stebimasi ievų grožiu ir sodybų tuštėjimo metu. Kiekviena eilutė turi savo krūvį: nuostaba dėl pražydusių ievų grožio, nusivylimas, kad nėra kam tuo grožiu džiaugtis ir lengva ironija (o gal graudumas?), stebint kaimiečio nepabaigiamus darbus.

Haiku dar yra vadinami poetinėmis fotografijomis, kuriose atsispindi žmogaus ir gamtos ryšys. Tai stop kadrai, atveriantys gilią gyvenimo filosofiją.


       M.Valiuko haiku nėra stipriai fotografiška. Galima būtų išskirti kelias ryškesnes vizualizacijas:


       Kaimo keleliu

       Tarp žydinčių sodų

       Laidotuvininkai (psl.35)

 

       Giedras žiemos rytas

       Trobos iš dangaus nuleistos

       Ant plonų dūmų virvių (psl. 61)


       Haiku pagrindiniai veikėjai – metų laikas ir žmogus, stebintis pasaulio kaitą arba užsitęsusį pastovumą ir trumpa, kaligrafiška kelių žodžių sankaba nusakantis tai. Kaligrafijai būdingas lengvumas. Mindaugo haikininkas turi būties lengvybės potyrį. Su kokiu atsargumu jis taria:


       Pirmieji šalčiai.

       Vaikų drabužėliai plonesni

       Net už ledą ( psl. 45)


       Šiame trieilyje nustebina netikėtas sugretinimas – pirmojo ledo ir vaikiško drabužėlio. Gražiai suskamba užtekstinės prasmės: pirmasis ledas ir mažas žmogutis yra tokie panašūs savo trapia būtimi. Taip gražiai vienas kitą koreliuojantys – vaikas gali sušalti, nes jau pirmasis šaltis, bet jis džiaugiasi pirmuoju leduku, nes kas yra smagiau nei čiuožti per paviršių, pamiršus žingsnio dėlionę.

Netikėtų sugretinimų yra dar vos keli. Mažokai.


       Nuleistom galvom

       Perdegę saulėgrąžų

       Žibintai (psl.79)


       Šis palyginimas labiau vizualinis, primenantis Mindaugo teatrinę patirtį (poetas pats režisuoja, vaidina, kuria pjeses ir jas apšviečia dažniausiai neperdegusiom žibintų galvomis).


       O štai kitas haiku:


       Lyja ir lyja

       Bijūno žiedų

       Apipuvusios mėsos (psl.57)


       Šios eilutės kaip ir nieko ypatingo, mūsų pačių atpažįstamas palyginimas (draugė savo sodyboje nufotografavo pienę 2006 m. gruodžio 31 dieną, – gėlės vaizdas tada irgi priminė apipuvusios mėsos prisikėlimą). Trieilį pacitavau kaip išimtį, norėdama atkreipti dėmesį, jog šioje knygelėje M.Valiukas beveik neeksponuoja drastiškesnės, stipresnės dinamikos, smurto žodyno, kokio buvo nemažai antrojoje knygelėje ,,Vogta vinis“, o ir pirmojoje ,,Mėnulio keramika“ (1998 m.) šiek tiek, - sraigė akim nukapotom regi po kojom vaivorykštę (psl.16).


       ,,Dambrelyje“ poetas yra tylusis haikininkas žvejys, laukiantis kol užkibs žuvytė, paskui save tempianti auksinį raktelį nuo mažos žodžių skrynelės. ,,Dambrelio“ užuomazgos jau buvo ,,Mėnulio keramikoje“, o ir ,,Vogtoje vinyje“. Pirmosiose knygelėse randame puikių trieilių, ketureilių, panašių į esančius ,,Dambrelyje“.


      
Sutemsta

       Nespėjus įsiūti sagos

       Ankstyvas ruduo (psl.18, ,,Dambrelis“)


       jau

       kojinės

       per naktį

       neišdžiūsta (psl.42 Jau ruduo, ,,Vogta vinis“)


       Man smagesnis iš ankstesnės knygelės, nes stipresnis kontekstas – vienišas vyras, gal studentas, iš vakaro plovęs po šaltu vandeniu bendroje kriauklėje kojines, kitų neturi, todėl jam graudu – teks mautis šlapias. O be vienos sagos galima ir į darbą nueiti, ne tik į pasimatymą.


       Knygoje ,,Dambrelis“ yra labai žaismingų atsidūsėjimų, būdingų ir didiesiems haiku mokytojams, kaip:


      
Ak jonvabaliai!..

       Gyvenime savo

       Jūsų regėjęs nesu (psl.54)


       Yra vos vienas atviriau filosofinis:


      
Nusileidžia rūkas,

       Ir visa išnyksta.

       Štai jums tikrasis pasaulis! (psl.65)


       Bet yra du, man patys gražiausi, tobuli savo paprastumu. Juk aukščiausias haiku principas ir yra tobulas paprastumas.


      
Lyja lietus,

       Tai ir tu palaistai

       Gėles ant palangės (psl.68)


       Švelnumas, mylinčio žmogaus pastabumas, lietaus atkartojimas, gėlės jaukiame poros butelyje ir... ramybė. Ramybės bei atpalaiduojančios energijos kupinas ir šis trieilis:


       Moteris vagone

       dainuoja vaikui lopšinę

       Pamažu užsnūstu (psl.12)


       Išnykus riba tarp vaiko ir suaugusio, tarp konkrečios moters ir amžinojo moteriškumo, sugrįžimas į saugią vaikystės būseną. Ribų išnykimas – štai kas turėtų atsirasti kiekviename haiku, kai nebežinai, kur pradžia, kur pabaiga, kur aš, o kur jau slyvos žydėjimas ar atsilikusios gervės sparno kirtis. Pojūčio ar minties abstraktumas haiku pasiekiamas per konkrečią situaciją, todėl haiku siūloma skaityti du kartus – pirmas, pamatyti konkretų vaizdą ir antras, įžeminti prasmės nutekėjimą savojoje ženklų sistemoje. Kaip R.Treigio fotografijoje – pasendintas stop kadras (fotografija juk visada yra praeitis) ir ryškus, dinamiškas pasaulio už stop kadro egzistavimas, pulsavimas.


       Taigi atrinkus trumpučius eilėraščius iš trijų knygelių galima būtų išleisti kokių 15-os (skaičius simbolinis) haiku puikią knygelę, pro kurios langelį pūstų stiprus vandenyno dvelksmas ar aštrus, ritmingas dykumos karštis. Dabarties dažniau yra grojama dambreliu, pirktu Yamahos krautuvėje Sausio 15-osios gatvėje. Nors galbūt to ir siekta.


       Apibendrinant būtų galima apžvelgti M.Valiuko poetines tendencijas, kurios pastebimos jau pirmojoje poezijos knygelėje ,,Mėnulio keramika“, toliau plėtojosi, o vėliau kai kas atsiskyrė ir įgavo kito žanro formą, t.y. pjesės. Mindaugo poezijoje jau nuo pat pradžių ryškiai išsiskyrė lyrinė, graudžioji, dažnai rimuota eilėraščio forma; kita – trumpa, haikiška, redukuota kalba, įkvėpta japonų poeto Matsuo Basho (XVII a.), kuriam 1-ojoje knygelėje Mindaugas skyrė porą interpretacijų, ir trečioji – naratyvinė forma, kai papasakojama linksma, dažnai tragikomiška istorija verlibro forma. Po antrosios knygelės, kuri vis dar buvo trys viename, M.Valiukas išleido tuo pačiu metu miniatiūrinės formos eilėraščių rinkinį ,,Dambrelis“ ir pjesių rinkinį ,,Kreatyvo mirtis“, kuriame išplėtoti naiviai graudūs, linksmai siurrealistiniai mūsų gyvenimo komiksai – persipina vaizduotė, socialiniai mąstymo štampai ir nekasdieniška kasdienybė.


       Taigi, M.Valiukas yra nuoseklus, atkaklus kūrėjas, nebijantis reikštis įvairiausiomis formomis, - tiek rašytinėmis, tiek sakytinėmis, tiek dainuojamosiomis (režisuoja, viešai groja gitara, dainuoja). O tobuliausias ir tikriausias (japonai haiku rašo vienoje eilutėje) jo haiku buvo jau pirmojoje knygutėje:


       jūralygikaipšitaeilutė


       (psl.28, Štilis, ,,Mėnulio keramika“)

       Gintaro lašai
       2007 05 30