Antanas Škėma iškilo į pirmas mūsų dramaturgų eiles, šalia to, jisai reiškiasi ir grožinėje prozoje. Pagaliau dar viena jo literatūrinės veiklos sritis – lyrinio pobūdžio kūriniai prozoje.
Kaip beletristas, Antanas Škėma jau yra išleidęs novelių rinkinį “Nuodėguliai ir kibirkštys” ir paskui kitą novelių knygą – „Šventąją Ingą”. „Balta drobulė” yra paskutinis jo veikalas šioje srityje.
Romanas yra jau susilaukęs keleto atsiliepimų. Dar prieš išspausdinant, Henrikas Nagys rašė, kad naujų dviejų A. Škėmos prozos knygų (“Čelestos” ir šio romano) pasirodymas “bus ne tik aiškus įnašas mūsų naujon prozon, bet ir tikras žingsnis šviežesnės tematikos ir novatoriškų eksperimentų link (“Dirva”, 1958 m. birželio 9 d.). Rankraštyje šis romanas buvo vadinamas berods “Keltuvu”. Knygai išėjus, “Laiškai lietuviams” trumpa drūtai bakstelėjo autoriui: “Tikimės, kad jis pasipriešins (nuosmukiui – A.R.) ir daugiau panašių veikalų nerašys ar bent nespausdins” (Nr.7).
“Balta drobulė” struktūros atžvilgiu yra dviaukštė, ar gal net ir triaukštė. Viena plotmė – Antano Garšvos gyvenimas New Yorke. Antra – jo užrašai, iš kurių atsispindi jo praeitis. Tačiau yra keletas praeities momentų ir šalia užrašų. Tai ir galėtų sudaryti trečią aukštą. Literatūroje šis metodas apskritai nėra kokia naujiena. Jis pažįstamas ir mūsų raštuose. Seniau gražų tokio dvilypio pasakojimo pavyzdį galėtume rasti Igno Šeiniaus “Kuprelyje”, o paskesnių laiku jį vykusiai panaudojo B. Pūkelevičiūtė savo romane.
Antanas Škėma išsiskiria tuo, kad jis yra modernistas, mūsų beletristikoje dabar gal net vienintelis, kai jau neturime Jurgio Savickio, kai Petras Tarulis seniai tapo realistinio pasakojimo šalininku. Gretimai Škėmos beliktų gal A. Landsbergis, nors ir daug klasiškesnis. Reikia pripažinti, kad Antano Škėmos psichologiniame priėjime, jo žvelgime į pasaulį modernistinis perpūtimas jaučiamas stipriai. Jis yra kiek eklektinis: sudėtas iš siurrealizmo, Kafkos, egzistencialistų ir kitų naujesnių vėjų. Imant pasaulinės literatūros mastu, kai kurios iš šių apraiškų jau spėjo nueiti ir į istorijos lapus, sakysime, toksai siurrealizmas, su kuriuo Andrė Breton piktino klasikus jau prieš trisdešimt metų.
Tačiau greta modernistinių vietų “Baltoje drobulėje” randame beveik ištisus skyrius, parašytus realistiniu stiliumi, kartais beveik žurnalistine maniera. Iš čia plaukia knygos nevienodumas nuotaikos ir stiliaus prasme. Yra bandymų literatūroje, kai sąmoningai mėginami panaudoti įvairūs literatūriniai stiliai, betgi visumoje jie turėtų palikti vieną, sulydintą įspūdį. Apie šį veikalą to pasakyti negalėtume. Kai kur jaučiama, kai tiesiog valingai, mechaniškai šokama iš vienos technikos į kitą, iš vienos nuotaikos į kitą, priešingą. Tai gal yra literatūriniai kontrastai, tačiau A. Škėma čia neišvengė savotiškos pozos, netgi teatrališko mosto. Atrodo, tyčia po patetiškos scenos ar vaizdo sviedžiamas ciniškas ir vulgarus paveikslas, lyg nugąsdinti “geros valios žmonėms”. Kadangi tokių scenų ir paveikslų autorius ypač nešykšti, tai jos virsta savotišku metodu, tam tikru sąmoningu nusistatymu, ar įpratimu.
Ryškiausias tokio įpratimo, tampančio tiesiog štampu, pavyzdys yra seksualinės scenos, kurių autoriaus šioj knygoj itin prikaišiota. Tad po keliasdešimt puslapių iš anksto žinai, kas atsitiks panašioje situacijoje sekančiuose puslapiuose. Reikia pasakyti, kad panašia liga daug kas serga ir dabartinėje amerikiečių literatūroje, net ir žymiau išreklamuoti autoriai. “New York Times” recenzentas, apžvelgdamas paskutinį John O'Haros “From the Terrace” romaną, panašų nusidėvėjimą pavadino “boring absurdity” (N.Y.Times Bsok Review, Nov. 23).
Šis nuobodulys ir pasikartojimai kitos rūšies scenų yra stambi “Baltos drobulės” spraga. Sakysime, beveik jokių paįvairinimų nėra „Keltuvo“ scenose. Nebent tai galima būtų aiškinti knygos ritmo reikalu. Bet ir tada lauktinas įvairesnis ritminis įspūdis.
Antanui Škėmai metodu yra virtusios ir tam tikros literatūrines priemonės. Viena iš jų yra aparatas iš kultūros istorijos, iš muzikos, meno, siekiant net urvinio žmogaus dailę, iš tautosakos, raudų, Yra užsiminimų iš Krėvės ir kitų. Pasitaiko vietų, kurios nuskamba herbačiauskiškai. Tokias išvykas jis gausiai panaudoja stilistinėmis priemonėmis, kaip: “Maža moteriškaite pilka suknele, pilkšvais plaukais, pilkom akim ir Baldovinetti madonos veidu” (44 p.). Šitoks metodas, nors jis mums naujas, kitur jau plačiai žinomas. Sakysime, jį seniai randame Jean Giraudoux raštuose.
“Baltos dobulės” pagrinde autorius pastate Antaną Garšvą, vesdamas jį į išprotėjimą, kuriuo ir baigiama knyga, čia nebandysime analizuoti šio personažo, jo pasaulio ir jo laikysenos gyvenimo akivaizdoje. Yra veikale visos priežastys, visi praeities motyvai, kurie vėliau ar anksčiau turi Garšvą nugramzdinti, tačiau mums čia rūpi paties privedimo literatūrinis išvystymas. Pasilieka įspūdis, kad Antanas Vienuolis savo “Inteligentų palatoje” kažkaip natūraliau ir meistriškiau susidorojo su šia problema. Skirtumas gal tasai, kad Antanas Škėma nesilaiko chronologines įvykių eigos. Tad ir jo personažą galutinoji krizė ištinka tenai, kur nebūtinai galėtume jos laukti. Tektų pažymėti, kad skyrių, net ir pačios knygos užbaigimas, žiūrint iš techniško taško, nėra autoriaus stiprybe.
Visus galus galan suvedus, kaip sakė kadaise Stasys Anglickis viename savo eilėraštyj, belieka tarti, kad Antano Škėmos romanas yra nevienodas literatūriniu požiūriu ir savo pasakojimo tempu, kuris panašus į tai, ką amerikiečiai kritikai linkę vadinti “pedestrian”. Yra ir ryškių ištryškimų. Vienas iš jų – tai šedevriškas tėvo aprašymas. Gražus plaukimo lenktynių vaizdas Palangoje. Puikiai aprašyta motina. Paskui yra smulkesnių proplėšų, žaibiško ryškumo ir taiklumo. Antanas Škėma ypač taiklus trumpuose apibūdinimuose, išplėštuose iš modernaus pasaulio, iš naujoviško žmogaus, kartais ciniškuose, kartais ironiškuose, kartais suvestuose iš kažkokių siurrealistinių netikėtumų ir kontrastų.
Aidai, 1959 m. sausis