Prancūzų romantikas Viktoras Hugo kar­tą parašė šitokius maldos žodžius: ,,Je viens a Vous, Seigneur, Pere qu'il faut croire / Je Vous porte a peser / Les morceaux de cet coeur, plein de Votre gloire / Que Vous avez brise”. (Aš ateinu pas Tave, Viešpatie, Tėve, kurį reikia tikėti, / Aš Tau atnešu rankon pasverti / Gaba­lus tos širdies, Tavo garbės kupinos, / Kurią Tu sutriuški­nai.) Žmonės, kuriuos mes matome vėliausiuose A. Škėmos kūriniuose – „Šventojoj Ingoj”, „Pabudime”, „Žva­kidėj” ir „Baltoj drobulėj” – taip pat daugiausia nešio­ja su savimi gabalus sutriuškintų širdžių, ieškodami Tė­vo, kurį jie irgi sutinka, kad reikia tikėti — vieni todėl, kad yra vaikai, kuriems netikėjimo klausimas dar neiš­kilo, o kiti todėl, kad už savo kūrybingą pradą buvo taip sunkiai nubausti, kad pasidarė nusižeminę, dreban­tys vergai. Šitoks drebąs vergas yra NKVD tardytojas Pijus „Pabudime”, kada veikalo gale jis kartoja kunigo Antano sakomus „Tėve mūsų” žodžius. Toks pat nusi­žeminęs ir išsigandęs yra Antanas Garšva „Baltoj dro­bulėj”, kada, beprotybės skliautui nepermaldaujamai susiglaudžiant virš jo galvos, jis sako:

      

       Dieve, Tu matai, koks aš nelaimingas.

       Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.

       Aš prižadu.

       Aš sudraskysiu savo užrašus, eilėraščius.

       Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.

       Aš melsiuos.

       Aš eisiu į vienuolyną.

       Dieve, nors mirštant padėk man.

       Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.

       Už visą gyvenimą.

       Dieve, Dieve, į Tavo rankas - - -

       O, ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.

       Dieevee! - - - (p. 190—191)

      

       Tačiau Viktoro Hugo malda buvo parašyta romantiz­mo laikotarpiu, kada žmonės tikėjo įspūdingais išsireiš­kimais, gražiais, dramatiškais mostais, nuo kurių tačiau – nereikia bijoti – pasaulio rėmai nesugrius. Jie manė, kad galima, taip sakant, pažaisti su Dievybe ar su jėgomis, kurios turi Visatos paslapties raktą. Todėl „Je viens a Vous, Seigneur...” yra lyg ir kilnus apkaltinimas Dievo, kuris savo garantuotoj begalinėj meilėj vis tiek rimtai nesupyks. Ir pasauly vis vien pasiliks aiškiai atpažįsta­mas gėris ir blogis, ir galima būti demonu, neprarandant dangaus karalystės.

       Antano Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kuria­me pasaulio rėmai jau taip sukrypę, kad dar nuo poros atominių bombų ir visai sugrius. Šitokiame pasaulyje žaisti jau nebegalima,– nebent tik bepročiams,– ir Garš­vos paskutinė malda Dievui skamba labai panašiai, kaip enkavedistų vedamos sušaudyti moters klyksmas „Pa­budime”:

      

       Neisiu, nenoriu toliau. Paleiskite mano rankas, mielieji, vieną minutę, gerai, aš pailsėsiu, gerai, gerai, nespausk, aš neisiu, pasa­kiau – neisiu, gerai, neveskite, nenoriu, nenoriu, neveskite, gerai, ne­noriu, nenoriu, gerai... (Žodžiai pavirsta riksmu, žingsniai nugali, jie tempia moterį toliau. Riksmas dingsta už durų.)

      

       Dievai šiais dviem atvejais yra visai kitokie, bet mal­dos esminis turinys yra tas pats – bejėgis siaubas. Ir abu dievai yra vienodai nepermaldaujami. Adomas darė pirmykščią nuodėmę ir buvo nubaustas, vis dėlto jis nors paragavo Rojaus vaisiaus, žinojimo gėrio ir blogio. Šian­dien tas vaisius jau supuvo, ir mes ir tiek nebežinome, o tebesame baudžiami.

       Toks, bendrai paėmus, man susidaro pirmas įspūdis, susipažinus su žmonėmis Škėmos kūriniuose. Jie stovi prieš nepermaldaujamą Nežinomybę. Galinga Renesanso kūrybinė ugnis įsižiebė nuo to momento, kada viduram­žių nukankintas Dievo vergas pakėlė galvą ir garsiai pas­kelbė: „Aš noriu būti žmogus!” Škėmos kūryboje tačiau šie žodžiai skamba visai kitaip. Kazys „Pabudime”, NKVD tardomas šlykščių ir pasibaisėtinu būdu, taip pat rėkia, kad jis norįs būti žmogum, bet tuo pačiu momentu „jo veidas susiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros, iš gerklės išsprūsta kriokiantys garsai”. Tai yra priešmirtinis krio­kimas žvėries, pagauto slastuose. Ir, atidžiai įsiklausius, tą klaikų šauksmą galima girdėti beveik visuose Škė­mos žmonių kritiškuose išgyvenimuose, lyg tai būtų jau paskutinioji teisybė, galutinis filosofų žodis, paskutinis „amen” po nekalto vaiko maldos, kaip, pavyzdžiui, bol­ševikų sušaudomo Martynuko riksmas „Šventojoj Ingoj”.

       Po tokios įžangos logiškai reikėtų Škėmą išvadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėj kū­ryboj logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyveni­me. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pas­merkimas: du ir du bus keturi. Kas netiki laime, yra pe­simistas. Kas kankina ir žudo, yra besielis žudikas. Kas išduoda savuosius priešui, yra šlykštus išdavikas. O li­teratūroj sudėjus du ir du, dažnai gaunama ne keturi, bet begalybė: atsiveria nauji akiračiai, ir sugriūva kasdie­nybės dėsnių sienos. Panašiai yra Škėmai. NKVD tardy­tojas Pijus „Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokią tiesą, kuri būtų kaip pats gyvenimas: „Saulė išau­gina švelniausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks vanduo, tokia ugnis, tokia visa žemė. Mūsų sistemoje žmogus įsigis didžiulį turtą: visišką objektyvumą” (p. 42). Gyvenime, sako Pijus, nėra tokių silpnybių kaip huma­nizmas ir artimo meilė, ir todėl jis nori pats tų silpny­bių nusikratyti. Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintoju. Kasdienybės lygtis čia nebegalioja. Ir tai dar ne viskas; kasdieniame pasauly meilė veda į tobulumą, o Pijaus atveju ji veda į neįma­nomus, jį pražudančius prieštaravimus: jis myli Eleną ir myli savo seną draugą ir sėkmingą konkurentą, Elenos vyrą   Kazį, ir   mylėdamas juos abu kankina ir kankindamas supranta, kad savo tiesos vardu jis neturi teisės jų kankinti, nes juos myli. Ir todėl jis nustoja savo tikė­jimo ir yra išduodamas pačių komunistų, ir paskutinę sa­vo valandą Pijus – šis vardas reiškia Pamaldusis – kar­toja „Tėve mūsų”, bandydamas tikėti kitą Dievą. Jie visi trys žūva, bet žmogaus meilė laisvei – Elenos ir Ka­zio laimėjimas, ir žmogaus meilė žmogui – Pijaus trage­dija – pasirodo stipresni už juos supančią tamsumą. Ši­taip žiūrint, išeina, kad Škėma yra didelis optimistas, nes tiki aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į lais­vę ir jo veržimąsi į meilę.

       Todėl ir apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūry­bą žiūrėti „idėjiniu požiūriu”-– ar jis pesimistas, ar op­timistas, ką jis tiki arba netiki, ar jis nori ką įrodyti, ir t. t. Menininko darbus skaitant, yra daug svarbiau tai, ką jo žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parody­ti – ar jie pajėgia sužadinti mūsų sieloj atbalsį, ar ne.

       Iš pradžių reikia pastebėti, kad Škėmos kūryboje yra tik vienas pagrindinis veikėjas. Mes jį sutinkame įvai­riose vietose, prisidengusį įvairiomis pavardėmis, o kar­tais net suskilusį į keletą personažų, kurie tarp savęs dažnai ir kovoja. Visą pasaulį mes matome taip, kaip jis persišviečia per to žmogaus sąmonę. Jis yra Martynukas ir Medvedenka, ir Ignas Skaidra „Šventojoj Ingoj”, Ka­zys ir Pijus „Pabudime”, Antanas, Kostas ir klebonas „Žvakidėj”, ir Antanas Garšva „Baltoj drobulėj”. Ar jis yra taip pat ir Antanas Škėma ar ne, mums nesvarbu. Svarbu tai, kad jis yra poetas ir, kaip Garšva apie save pasisakė, „nevykęs žemės gyventojas”. Mes jį pažįstame nuo pat vaikystės, kaip Martynuką „Šventojoje Ingoj”, pirmame apysakų cikle, kuris vadinasi „Saulėtos dienos”. Rusijoj vyksta revoliucija, ir Martynuko tėvas – lietuvis, vedęs kirgize – stengiasi pabėgti iš Rusijos Lietuvon kartu su visa šeima, bet bolševikai juos pagauna ir su­šaudo. Toks yra išorinis veiksmas. Vidinis gi veiksmas yra Martynuko šuolis į dangų, pas Poną Dievą, kuris jį nušovusiam bolševikui atrodo panašus į salto moitale. Šuolis prasideda sename sode, nuo sutrūnijusių kopėčių. Martynuko draugas Vaska nutarė pasijuokti iš svajoto­jo ir jam pasakė, kad reikia užlipti tomis kopėčiomis į viršų, sušukti tris kartus visu balsu „Dieve, mano Die­ve, prašau pasirodyk” ir šokti žemyn ir pakilsi Dievo glėbin. Martynukas yra poetas, todėl, kad supranta žo­džius tiesiogine prasme, todėl, kad tiki, jog ir kiti juos taip supranta; ir todėl, kad jo sąmonėje nėra skirtumo tarp tikrovės ir stebuklo. Ir jis šoka:

      

       Ir jis puola j kopėčias, lipa, šaukia rėžiančiu balsu „Dieve, mano Dieve, prašau pasirodyk!”, griūva, keliasi, vėl lipa. Sudulko balti marš­kiniai, susivelia plaukai, plyšta kelnaitės, smilkiniuose tvinksi krau­jas, jis griūva, kelias, lipa...

       – Cha, cha, cha. ..– kvatoja net prisėsdamas Vaska. Juokas di­dėja, plečiasi, juokas užtvindo erdvę, visas pasaulis springdamas kvato­ja (p. 57).

      

       Visam pasauliui besikvatojant, Martynukas palengva su­pranta, kad reikia pirma numirti ir tik tada bus galima pasikelti pas Poną Dievą. Jis atsimena pakartus balt-gvardiečius karininkus su iškištais liežuviais, pakibusius ore pakeliui į dangų. Jis neatsimena, bet mes atsimena­me Kristų, kybantį ant kryžiaus. Netrukus ateina ir Martynuko eilė. Pastatytas prie sienos, Martynukas rėkia:

      

      Ir rėkdamas supranta, kad motina guli ir jis tuojau gulės, o į dan­gų reikia pakilti, skristi, skristi, nevalia gulėti ant žemės, jei nori matyti Poną Dievą. Ir jis karstosi aukščiau, stveriasi nušiurusių tėvo plaukų, užkelia vieną koją ant tėvo peties, ir karo komisaras Vasi­levskis ištraukia revolverį iš makšties ir keturis kartus spusteli gai­duką (p. 96).

      

       Škėma nepareiškia savo nuomonės, ar Martynukas pa­kilo į dangų, ar nukrito į nebūtį, neš jis ne filosofas, o menininkas ir jo žvilgsnis pasilieka žemėje. O žemėje mes matome gerą žmogų Medvedenką, kuris mylėjo Martynuko motiną, ir dabar, kaip tikras poetas – pagrindinis Škėmos žmogus – vežasi jos lavoną palaidoti ant aukš­čiausio stepių kurgano, kur akacijų giraitė ir teka šalti­nis per žalius akmenis, ir akmenys virpa:

      

       Saldus ir troškus kvapas sklinda iš blogai sukalto karsto, arklys ne­išlaiko, trukteli vežimą ir pasileidžia risčia. Medvedenko krinta že­mėn, pro akis vingteli žalias driežas, žolės stagarai subraižo veidą, jis surinka, atsikelia, bėga paskui.

       Mažas arklys, mažas vežimas, mažas žmogus, kurganai artėja, o kaip velniškai kepina saulė, mes nenuvažiuosime iki vakaro, mes nie­kur nenuvažiuosime (p. 105).

      

       Mirtis ir Dievas, kaip matome, yra svarbiausios šio cik­lo temos. Yra ten taip pat ir meilė. Mirtis ir meilė yra dėmesio centre paskutiniam šios knygos cikle, kuris pa­vadintas „Trys apie traukinį”. Ignas Skaidra, pagrindinis veikėjas, yra jaunas vaikinas, svajotojas, jis nenori, no­ri ir bijo mylėti ir ruošiasi eiti į vienuolyną. Jis ten iš­moks melstis ir svajoti apie nepasiekiamąją, kuri neturi daiktų ir kuri bus panaši į jo motiną. Dabar jau laikas pastebėti, kad Škėmos kūryboje realybė neturi savo ne­priklausomybės egzistencijos, kurios fone išsivystytų veiksmas, kaip kad turi Turgenevo realybė, bet yra iš esmės lyg ir pasaka, sukurta pačių veikėjų, ir ji pasiro­do, dingsta, kinta pagal veikėjų išgyvenimus, panašiai kaip ir Dostojevskio kūryboje, arba, greičiau, kaip deko­racijos scenoje. Ne veltui Škėma yra dramos artistas ir gerai susipažinęs su scena. Sename imperinės Rusijos gar­vežių depe, kur tarp sutrūnijusių mašinų svajoja ir kal­basi Ignas ir jo draugas Kostas, lietūs užeina ir praeina, nutrūkusios vielos, kaip atvirkšti klaustukai, čaižo gar­vežių šonus, žalios varlės – vilties simboliai – šokinėja ir viena iš jų yra sutraiškoma Igno bato,– visa tai, kaip au­toriaus ranka diriguojamo orkestro instrumentai, tarnau­ja pabrėžti, išryškinti veikėjų nuotaikoms, mintims, jų veiksmų ir svajonių prasmei ar beprasmiškumui. Ignas garbina savo motiną kaip šventąją, o kartu lyg ir že­miškai, nes Škėmos kūryboje dvasiniai ir organiniai iš­gyvenimai visuomet glaudžiai syji. Jis ją nori mylėti kaip svajonę, bet ją randa naktį sode „susiglaudusią pil­vais” su progimnazijos kapelionu. Tada Ignas eina per balas, kuriose atsispindi kreivos, drumzlinos žvaigždės, ir šaukiasi Marijos, ir bijo mylėti, visai panašiai kaip Martynukas, pamatęs šlykštų lytinį santykiavimą tarp prostitutės ir raudonarmiečių. Paskui Ignas sapnuoja sa­ve ir motiną, gulinčius nuogus sode ant suolo. Kaip ir „Pabudime”, meilės, dorovės ir lytinio šlykštumo klau­simai yra glaudžiai susiję vienas su kitu ir jų neįmanoma išpainioti, neatvėrus gilių žaizdų žmonėse. Kapelionas yra kunigas, todėl neturėtų pasiduoti žemiškai meilei; ne­turėtų ir motina, nes ji šventoji. Bet motinos šventumas yra Igno vaizduotėje ne faktas, bet desperatiškas troš­kimas; o kapelionas yra žmogus, kuris, jeigu paklausytų savo luomo balso, išduotų savyje žmogų, kaip tai kuni­gas Antanas žino „Pabudime”, nes jis atsimena kaip bai­siausią savo nuodėmę uždraudimą savo seseriai išeiti iš vienuolyno ir mylėti. Galų gale įsikiša ir antgamtinės jė­gos. Tačiau – ir tai labai svarbu atsiminti – ne tikrosios, bet Škėmos sukurtos. Karo sūkury Ignas susitinka ir pa­milsta Ingą (įdomus yra autoriaus simboliškas žaidimas vardais – kaip Kajus ir Kaja bažnytinėje terminologijo­je; abstraktūs terminai bet kokiems meilės santykiams iš­reikšti), bet jiedu niekados nesidžiaugia savo meile, nes Inga žūna karo metu subombarduotame vokiškame trau­kiny. Ignas jos ieško kapinėse, kur šokinėja žalios vil­ties varlės, paskui ilgesys jį iš kapinių nuveda į ana­pus – į traukinį, kuriame sėdi ir amžinai laukia mirties ir amžinai žūva Inga. Jis ateina, bet negali jos išvaduo­ti, nes jis dar gyvas, o gyvųjų meilė laikina – ji susilp­nėja ir nebeturi jėgos mirusiųjų prikelti. Ir tuo būdu ra­tas apsisuka pilnai: rusų imperijos griuvėsiuose – trau­kiny– Ignas norėjo nepasiekiamos meilės, kuriai reikė­tų melstis, o vokiečių imperijos griuvėsiuose – kitam traukiny – jo amžinai laukia nepasiekiama jo meilė, šventoji Inga.

       Šitame cikle matyti lyg ir atsakymas į Martynuko klausimą: kur jis nušoks – į nebūtį ar pas Dievą. Atro­do, kad autorius šičia įsivaizduoja amžinąjį gyvenimą, kaip priešmirtinio momento amžiną ir nepakeliamą sus­tingimą. Simbolistai, kaip Meterlinkas (Maeterlinck), lai­kė tai išganymu, o egzistencialistai – prakeikimu. Šitoks amžinybės beprasmiškumas yra išaiškinamas tuo, kad antgamtinių jėgų valdovai yra kažkokie neaiškūs „dan­gaus biurokratai”, panašūs į tuos raštininkus, kurie smer­kė Garšvą Juozapato pakalnėje. Šitoks „tylintis vyras su užsimaukšlinta skrybėle” laiko Ingą ir visą traukinį amžinybės nelaisvėje. Figūra yra tokia pat paslaptinga ir beprasmiška kaip   Kafkos teisėjai  ir tokia pat   tuščia. Tai yra lyg ir Martynuko draugas Vaska, dabar pa­virtęs požemių karalystės vadovu ir išmokęs su švelnia ironija šypsotis, užuot kvatojęs net prisėsdamas. Todėl ir svarbu pastebėti, kad šitos antgamtinės jėgos nėra tik­ros, kaip, pavyzdžiui, Dantės pragaras ir dangus, bet au­toriaus sukurtos – dalis jo ieškojimo, hipotezės, prielai­dos. Tartum, kad amžinybė yra toks tylįs vyras, o kita­me veikale reikės ieškoti toliau. O pats tas ieškojimo principas yra išreikštas „Šventosios Ingos” ciklo molto: „Abu pasauliai yra netikri: ir realusis, ir mano sukurta­sis. Tikrame pasaulyje—juodu susilietų į vieną”.

       Dramos veikale „Žvakidė” mes vėl sutinkame pagrin­dinį Škėmos žmogų, šį kartą daugialypiame konflikte su pačiu savimi. Tai yra pereinamasis pirmosios bolševikų okupacijos momentas; tuojau prasidės karas, bet tuo tar­pu žūva paskutinės lietuvių aukos. Ir vienas lietuvių iš­davikų, kurie siunčia savo brolius mirtin, yra Kostas – neramus ieškotojas, muzikas, kuris, kažkokio vidujinio pašėlimo verčiamas, groja Bachą, įpindamas savo aštrius, disonansinius akordus apleistoje bažnyčioje, kurios kle­bonas yra jo paties išduotas bolševikams. Klebono bro­lis yra Kosto tėvas. Kosto brolis yra Antanas, poetas, ku­ris rašo dvidešimtojo amžiaus lietuviškas psalmes Dievui apie pražūtį ir išsigelbėjimą. Ten taip pat sutinkame Liu­ciją, amžinąją vaidilutę, pranašę, amžinąjį moteriškumą, kuri labai myli ir todėl mato pro amžinybės duris, ir žino iš anksto tiek Kosto, tiek klebono skausmą, ir bijo, ir meldžiasi už juos abu, ir kenčia kartu su jais.

       Yra sakoma apie Georgą Bernardą Šo (Shaw), kad jo scenos veikaluose tikrų žmonių nėra – esančios tik min­čių sistemos, kurios vaikščioja, kalbasi, atstovauja vie­nam ar kitam įsitikinimui abstrakčiame autoriaus pasi­kalbėjime su pačiu savimi. Panašus įspūdis susidaro ir perskaičius „Žvakidę”, tik čia toks skirtumas, kad at­stovaujamos sistemos susideda ne tik iš minčių, bet ir iš jausmų, ir iš mistinių pergyvenimų. Veikėjai turi vi­sas žmogaus savybes, bet scendje mes nematome žmo­nių, o tik Žmogų. Rašytojas, kuris stengiasi pavaizduoti realųjį pasaulį, žino, kad tam yra reikalinga įmaišyti „balasto”—kasdieninio gyvenimo   dulkių, nereikšmingų smulkmenų, kad reikia žmogiškųjų išgyvenimų vyną su­maišyti su realios tikrovės vandeniu. Pavyzdžiui, scenos charakteris gali ateiti, atsisėsti ant kėdės, užsirūkyti ci­garetę ir pradėti apie ką nors kalbėtis. Cigaretė yra tik pašalinis dalykas, įvestas tam, kad būtų panašiau į nor­malų gyvenimą. „Žvakidėje” tokių pašalinių dalykų nė­ra. Kai Kostas zakristijoje užsirūko (p. 39), tai yra jo atsakymas į jo tėvo kietą klausimą dėl išduotų lietuvių. Jis rūko zakristijoje tam, kad parodytų, jog viską, ką paprastai žmonės brangina – šventos vietos šventumas, ištikimybė tautai ir t. t., yra tik dūmai, o galutinė tiesa yra visiška tamsybė. Aprašydamas Liucijos charakterį, Škėma pažymi, kad jos balsas švelnus ir muzikalus, bet turi tik kelis tonus —tik tuos esminius elementus, kurie reikalingi Liucijcs atstovaujamoms subendrinto Žmogaus savybėms išreikšti. Kiti charakteriai atrodo irgi taip pat – jie yra kaip viduramžių gotinės figūros, savotiškos alegorijos. Vieni veržiasi į amžinybę, kiti į pražūtį, bet visi priklauso vienai šeimai, mano nuomone, jie net vi­si yra vienas ir tas pats žmogus – Škėmos poetas ir ne­vykęs šios žemės gyventojas, kuris įtemptai stengiasi pra­regėti pro meilės, neapykantos, baimės ir pasiaukojimo maišatį.

       Klausimas, kokia yra amžinybė, iškyla ir „Žvakidėje”, ir čia Škėma lyg ir sako, kad amžinas priešmirtinio mo­mento pasikartojimas tikrai yra prakeikimas, skirtas nu­sikaltėliams, tokiems kaip Kostas. Pats gi bolševikų nužu­dytasis klebonas ir brolio Kosto bažnyčioje su žvakide užmuštas poetas Antanas, atrodo, gyvens kitokioje am­žinybėje, kur laikas nestovi vietoje ir žaizdų skausmas praeina.

       Iš to, kas jau pasakyta, matyti, kad Škėmos žmogus grumiasi, kankindamasis su blogio ir gėrio, mirties, mei­lės ir amžinybės problemomis. Jis taip pat stengiasi kur­ti ir giliai Įsijausti į gyvenimą; ir kuo giliau jis įsijaučia, tuo daugiau kenčia. Visa tai atsispindi Škėmos paskuti­niame, ilgiausiame ir, mano nuomone, geriausiame vei­kale—„Baltos drobulės” romane, kurio pagrindinis vei­kėjas yra Antanas Garšva. Dar būdamas mokinukas, jis įsidėmėjo Šopenhauerio dėsnius: ,,... optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo to­bulesnis kentėjimas”. Romanas yra pilnas gyvenimo, bet jis prasideda Garšvos bandymu nusižudyti ir pasibaigia jo išėjimu iš proto. O pats knygos pavadinimas reiškia tiek bepročio sąmonės tuštumą – savotišką tabula rasa, su kuria gyvenimas ne prasideda, bet pasibaigia, tiek ir mirtį – baltą drobulę, į kurią suvyniojami lavonai.

       Tam tikru požiūriu galima sakyti, kad svarbiausias romano turinys yra – poeto laimėjimas. Garšva yra ap­dovanotas dviem esminėm poeto dovanom: sugebėjimu pažvelgti grynai originaliu, asmeniniu žvilgsniu į gyve­nimą ir sugebėjimu aprašyti tai, ką jis mato. Poeto užda­vinys yra įvykdyti stebuklą – prabilti taip, kad nuo jo žodžių, lyg nuo dieviškos rankos prisilietimo, aklieji pra­regėtų ir .tuo būdu tamsybė pasikeistų į turtingą, spalvų ir formų kupiną pasaulį. Tačiau Garšva pralaimi, ir tam­sos ranka užtemdo jo paties akis. Pralaimėjimo priežas­tys yra keleriopos, ir jos visos yra ne atsitiktinės, bet iš esmės susijusios su poeto prigimtimi. Tad tuo pačiu mos­tu, kuriuo poetas iššaukia tamsybę kovon, jis suteikia sau ir lemiamą smūgį. Pirmiausia, poetas yra savotiškas gamtos dėsnių iškrypimas, sulaužymas normalios gamtos dėsnių eigos; todėl jis visatoj yra kartu ir stebuklas, ir išsigimėlis. Jau pačioj knygos pradžioj mes matome, kad Garšva tai žino:

      

       Daugelis genijų sirgo. Be glad you're neurotic. Knygą parašo Louis E. Bisch, M. D., Ph. D. Du daktarai viename. Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Fa-scalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras, Stevenso-nas – neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L. E. Bisch ir An­tanas Garšva (p. 7—8).

      

       Garšva yra ligonis, ir jo liga paveldėta jau iš jo mo­tinos kartu su poetiška prigimtim. Jo motina mėgo pa­sakas apie karalaičius ir žūvančius riterius. Pasakos bu­vo liūdnos, o motinos plaukai buvo juodi; ji buvo graži ir dėvėjo juodo aksomo rūbais. Ji turėjo savyje psichi­nio sukrikimo daigą, kuris prasiveržė į paviršių dėl Garš­vos tėvo vulgaraus pavyduliavimo, ir jinai sunyko, pavirto bjauria, bejėge išgama. Tuo būdu pati poeto do­vana yra susijusi su beprotybės paveldėjimu.

       Antra, kiekvienas poeto žodis atsimuša į realybės sie­jas, ir kadangi tos sienos daug stipresnės, sutriuškintas lieka poetas, o ne realybė. Garšvos atveju tai įvyko pir­mojo bolševikmečio laiku. Savo kūrybiniame ieškojime jis buvo pasiekęs grynai asmeninį, bet poetinį lietuvių tautos dvasinį supratimą. Tai nebuvo Maironio taisyk­lingi ritmai ir skambūs rimai. Senosios lietuvių dainos buvo raliojimai, žaidimai žodžiais, išaugę iš žmogaus lė­to, neišvengiamo susijungimo su gamta. Štai Garšvos nuomonė apie „liaudišką” naująją poeziją:

      

       Jis prisiminė tėvo niūniuojamas senas lietuvių sutartines, tikras savo lyrine atonalija. Atėjo baudžiava, ir, vėliau, išsivadavę vergai tesu­gebėjo konkuruoti su ponais: harmonizuoti dainas ir perkelti į šiaurę braškantį Olimpą. Perkūnas, Fykuolis, Patrimpas, krivių krivaičiai ir vaicielutės, importuoti pietų dievai ir jų tarnai skubiai rėdėsi lietu­viškais tautiniais drabužiais (p. 80—31).

      

       O štai tikroji liaudies dvasia, atidengta Garšvos poe­tiškos intuicijos:

      

       Lole palo eglelo

       Lepo leputėli,

      

       suokė lakštingala. Tereikėjo stovėti miško tankmėje ir žiūrėti, kaip visu kūnu prilimpa prie žemės žalčiai; išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Tereikėjo medituoti nesvarstant. Žodžiai tebuvo magiškos for­mulės. Nesuprantamos ir reikšmingos, kaip ir ūkanų formavimasis. .. Ir, jei atklysdavo liūdesys ir baimė, galima buvo skaptuoti iš medžio pusiau žmogiškus drožinius ir statyti juos pakelėse. Liūdna baimė išsi­droždavo pailgomis raukšlėmis, sutrumpintu kūnu, galutiniu žemišku atsidavimu. Šitos medinės skulptūros nekonkuravo su gamta. Gum­buotų stuobrių susikabinimuose, šaknų raizgynėje, ežerų ir upių tekė­jime, galima buvo atpažinti tuos sužmogintuosius. Liūdna baimė sau­gojo gyvus.

      

       Skambinoj kankleliai

       Lioj lidij augo,

      

       suokė lakštingala.

      

       Medaus koriai, rugių varpos, rūtos, tulpės ir lelijos. Tingios ir smailyžės meškos. Pušų sakai – auksinis gintaras, Baltijos putų lėtas įsičiulpimas į gintarinį smėlį (p. 81—82).

 

       Bolševikai šito nesuprato ir liepė Garšvai parašyti tik­rai „liaudišką” eilėraštį, turbūt atitinkantį „socialistinį realizmą”. Garšva to negalėjo padaryti ir buvo NKVD taip skaudžiai primuštas, kad jo įgimtas palinkimas į psichinį sukrikimą pasidarė palengva augančia, nebesu­laikoma beprotybės grėsme. Ironiška, ta ranka, kuri mu­šė Garšvą, priklausė tikram žilos senovės lietuviui, kai­mo sūnui, kuris net mėgo Garšvos poeziją.

       Trečia, tikras poetas visuomet per daug aukoja poe­zijai. Religija ir menas turi bent tiek bendra, kad iš sa­vo išrinktųjų jie reikalauja visiško atsidavimo – išsiža­dėjimo ne tik pasaulio, bet ir savęs. Bendrai paėmus, meilė patobulina žmogų, praturtina jo vaizduotę, pagili­na jo sugebėjimą jausti, lyg ir priartina jį prie poeto. Bet tikram poetui meilė trukdo —ji suteikia užuovėją, namus, apsaugą nuo tikrovės, o poetas visuomet priva­lo būti tikrovės žeidžiamas, nes poezija yra skausmas. Garšva susitinka Eleną ir pamilsta, bet tyčia tos meilės atsisako, nukerta žmogiškų santykių gijas ir pasilieka vie­nas. Štai ką Garšva galvoja kritišku jo santykių su Ele­na momentu:

      

       Norėčiau būti akmeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pa­jutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius į mano kambario duris. Aš neįleidau jos. Girdėjau, kaip ji sakė mano vardą, ir kūkčiojo, ir pyko, ir lėtais žingsniais, stabtelėdama, nulipo laiptais. Ir pro langą mačiau ją einančią gatve. Jos veidą, ji kelis kartus žvilg­terėjo į viršų. Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man parašyti? Kraštutinis individualizmas? Senas, egoistinis savo artimo išnaudojimas? Pasitenkinti lovoje ir išgauti keletą legendų? Specialiai suorganizuoti kentėjimą ir medžiagą, kad laimėtum padorų eilėraštį?

       Pasamdyti tarną?

       Jis eis paskui mane, išskleidęs skėtį virš mano galvos, ir aš ga­lėsiu stebėti ir analizuoti lietų, kuris manęs nesušlapina. Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda {p. 43).

      

       Bet Garšva yra savo tokio atsisakymo nuolatos per­sekiojamas. Tikrovės dėsniai – organinis žmogaus troš­kimas mylėti ir būti mylimam – pavirsta dar viena gy­venimo furija, kurios be pasigailėjimo veja Garšvą vis tolyn, tolyn, į beprotybę.

       Taigi poetas pralaimi, Škėmos žmogus pralaimi. Ta­čiau, prieš nužengdamas į pražūtį (kurioje jis yra lai­mingas, nes nustoja būti poetu ir jam nebeskauda), jis palieka skaitytojui dovaną, kurią sunku tiksliai apibrėž­ti, bet kuri nuolat žadina vaizduotę, tirština visatos spal­vas, kartu ir ardo, ir kuria išgyvenimus skaitytojo sąmo­nėje. Jau pats poeto pralaimėjimo procesas atveria iš­tisas aukso kasyklas naujų minčių, naujų išgyvenimų, naujo supratimo. Ir čia yra visa kūrybos reikšmė. Šita Garšvos palikta dovana turi kelis pavidalus. Vienas toks (labai būdingas ir iš dalies charakterizuojąs jį rašytoją) yra pajautimas daiktų ironijos, kuri suardo nekūrybingo proto sudaromus santykius tarp gyvenimo reiškinių ir ne­tikėtai atidengia kitus, nelauktus santykius, kurių aklie­ji nemato. Štai, pavyzdžiui, iš Garšvos prisiminimų apie savo tėvą:

      

       Mano tėvas buvo kalbėtojas. Prie stoties augo liepos ir stovėjo auku­ras. Švenčių metu čia grūdosi žmonės. Plevėsavo vėliavos, žibėjo gaisrininkų orkestro dūdos, riaugsėjo jau nusitašęs būgnininkas (p. 31).

      

       Vulgarus būgnininko vaizdas pasilieka skaitytojo sąmo­nėje. Ir tada, kitame puslapyje, duodamas šovinistinių patriotinių tėvo kalbų pavyzdys.

      

       Vilniaus lenkai įsiviliodavo lietuvių patriotus j specialias tardymo ka­meras ir pildavo jiems vandenį pro nosis, patriotų pilvai išsipūsdavo kaip orkestriniai būgnai (p. 32).

      

       Ir skaitytojas supranta, kad dūdų orkestras yra melas, Garšvos tėvo kalba yra melas; melas širdį rėžiančiai žiaurus, nes atitinka tokį vulgarų tikrovės vaizdą. O tarp to viso melo kažkur yra tikra tėvynės meilė, nes tai buvo jo tėvas, kuris mokėjo niūniuoti tikras seno­vines dainas.

       Arba štai žiauri ironija iš Garšvos įspūdžių Amerikoj, viešbuty, kur jis dirba keltuvininku:

      

       Cafeteria antrame aukšte. Ji žema ir siaura. Platūs langai į 34-tąją. Raudonos, baltos, žalios, mėlynos reklaminės šviesos atsispindi sėdinčiųjų veiduose, nes taupumo dėlei, cafeterijoje silpnos lemputės. Tas pats tamsiai raudonas dažas, kaip ir visame hotelyje. Tik čia jis purvinesnis, nykesnis. Kadaise sienose kabojo paveikslai. Būta neaiš­kių peizažų reprodukcijų. Staiga jas nuėmė. Naujas manedžieriaus asistentas nutarė: reprodukcijos pasenusios. Asistentas lankęsis Mo­dernaus Meno Muziejuje, žadėjęs parūpinti moderniųjų. Bet jis teiš­laikė vieną mėnesį. Jį pašalino hotelio vadovybė, sužinojusi: moder­nusis asistentas požeminių stotyse reiškiasi kaip ekshibicionistas. Ir cafeterijoje nepakabino naujųjų reprodukcijų. Sienose liko išblukę kvadratai, lyg menami drabužiai, pasakoję apie karalių nuogalį (p. 112).

      

       Komentarai čia tiesiog nereikalingi.

       Kartais gi ta poeto palikta dovana įgyja formą gi­lesnio savosios lietuviškos sąmonės pajutimo, apie kurį jau buvo kalbėta. Štai dar vienas pavyzdys:

      

       Tu teisus, senasis aisti. Žiūrėk valandomis į Baltijos bangas. Į vyšnios lapą. Ir kuo mažiau jausmo. „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis” – – – ne man. Kreivos pušaitės prie jūros. Sakai sliuogia kamienu, smė­liu, sakus nustveria bangos. Brangus akmuo veneciškuose mezginiuose. Romėnų senatorius laiko delne gintaro gabalą. „Jis gražesnis už auksą”, sako senatorius, nes pilnos skrynios sestercijų, o gintaras vienintelis, Augo? Ridij. Skambino Palo. Senasis aisti, muzikalusis aisti, parodyk man savąjį medį, į kurį meldeisi. Ar jis įsako? Ne. Ar jis ramina? Taip. Žvilgterk į dūmus, kurie kyla į dangų, į smilgą, į skrendantį paukštį. Į vyšnios lapą. Galima (p. 90—91).

      

       Kitas paragrafas, po ką tik pacituoto, labai ryškiai parodo Škėmos dramatišką, ironišką rašymo būdą:

      

       Garšvai dažnai paleisdavo vidurius. Jis lakstė į medinę išeinamą­ją, kurios duryse tėvas buvo išpjaustęs skylę – kreivoką širdį. Garšva tupėjo ir pro širdį matė dangaus sklypelį.

      

       Čia nėra vietos pažymėti visiems tokiems naujiems, netikėtiems, kartais sielą sukrečiantiems, kartais juoką, ašarą, susimąstymą sukeliantiems žvilgsniams į tikrovę, paliktiems mums žuvusio poeto Garšvos dovanos. Ge­riausia paimti pačią knygą ir skaityti, paliekant atvirus visus savo sielos langus. Lieka tik dar kartą pažvelgti į Škėmos „pesimizmą”, į jo tragišką žmogaus situacijos suvokimą. Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos žmogiškos komedijos kažkodėl pasilieka nesuprantamas dvasios pakilimo Įspūdis, lyg kažkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinančio būtų suteikta. Čia tenka grįžti į Garšvos įsidėmėtiną Šopenhauerio idėją —kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas. Kas yra tobulas kentėjimas? Grynai poetišką tokio tobulo kentė­jimo pavaizdavimą mes randame Škėmos cikle „Apokaliptinėse variacijose”, „Šventosios Ingos” knygoje. Šio ciklo motto paimtas iš švento Jono Apreiškimo (21—18, 19, 20, 21), kur aprašomas dangiškasis miestas: „Jo mū­ras buvo pastatytas iš jaspio akmens; o pats miestas iš tyro aukso, panašus į tyrą stiklą. Miesto mūro pamatai buvo papuošti visokiais brangiais akmenimis. Pirmas pa­matas iš jaspio, antras iš sapyro, trečias iš kalkedono, ketvirtas iš smaragdo, penktas iš sardonijaus, šeštas iš sardijaus, septintas iš krizolito, aštuntas iš berilio, devin­tas iš topazo, vienuoliktas iš iakinto, dvyliktas iš ame­tisto”. Šitokia dangaus karalystė. O tuo tarpu viename „Variacijų” epizode aprašoma eismo nelaimė Čikagoje, kur žūsta žmonės:

      

       Didelė liepsna persmeigia tramvajaus sienas. Iššokti nebegalima. Ty­ras auksas užtyška ant berniuko plaukų, ir plaukai pražysta smaragdu. Motina nutveria sūnaus galvą, jos pilvą gręžia safyras ir kalkedonas, krizolitas ir sardonijus. Kumštys daužo langus, stiklai byra sardijum ir berilu. O iš besirangančių pirštų trykšta jaspis, topazas ir krizoprazas. Tada sutemsta, nes liepsna išlaižo akis, ir žmonės nebemato iakinto ir ametisto.

      

       Tobulas kentėjimas yra nepakeliamas skausmas, kuris sudarytas iš brangakmenių, iš kurių taip pat pastatyta dangaus karalystė. Šičia galbūt yra Škėmos pasaulio pa­jutimo paslaptis. Perkeltas į dvasinę plotmę, šitas kentė­jimas yra tikslas, į kurį veržiasi, kurio ieško Škėmos žmogus. Todėl ir reikalinga mirtis, kaip ekstazė, pake­lianti žmogų iki aukščiausio jo tobulybės laipsnio.

 

       Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.