Jei kas nors pirmoje pavadinimo dalyje pajutote ironiją, tai jos čia nėra arba neturėtų būti. Rašytoja Renata Šerelytė ir jos kūryba įpareigoja būti rimtam ar bent jau mąsliam, jautriam ir pastabiam. Atidžiam ne tik sau ar savo artimui, bet ir visų pamirštam, nepastebėtam, kenčiančiam, sakytum, mažam ir menkam. Įpareigoja žiūrėti ir pamatyti, klausytis ir išgirsti ar tiesiog jausti ir atminti. Atminti ne tik jį patį, bet apskritai žmogaus, žmonių patirtis ir buvusį laiką. Jei šiuo metu svarstote, apie ką aš čia, ir jau ruošiatės pereiti į leidinio kronikų ar savaitės su televizija skiltį, tuomet skubu paaiškinti. Aš tiesiog vis dar bandau atsakyti į tokį gal kam ir banalų klausimą, ar gali laikotarpis, tautos istorija lemti žmogaus gyvenimo istoriją ir jo likimą. Sakau „vis dar“, nes man šis klausimas taip ir lieka neatsakytas. Atsakius „be abejo, kad gali“, kyla dar daugiau klausimų, prieštaravimų, o atsakęs neigiamai, taip ir lieki nesupratęs, kas esi, iš kur ir kodėl būtent toks esi. Į panašius klausimus bandoma atsakyti, manau, jog vienareikšmiškai ir atsakoma, naujausiame R. Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“. Juk šis kūrinys, kaip skelbta jo pristatymuose, „tai romanas, atskleidžiantis žmogaus mentaliteto ir laikotarpio paradoksus“ arba, kaip jį apibūdina pati autorė, „tai „brandaus“ socializmo dvasinė atrofija, įrodyta asmenine patirtimi. Tai knyga apie meilę ir mirtį, tampančias viena būsena ir nepaklūstančias laikui. Ir apie laimę – labai savotišką, liguistą, keistą, kurios ilgisi Mėlynbarzdžio vaikai, užaugę izoliacinėje aplinkoje“.
Tokios autorės mintys gali nuskambėti kiek paradoksaliai bei dramatizuotai, tačiau, perskaitęs visą romaną, įsitikini, kad ši knyga išties apie tai. Įsitikini, jei tik atpažįsti. Ką atpažįsti? – paklausite. Susimąstysiu. Pirmiausiai, matyt, žiaurųjį Mėlynbarzdį su visomis jo žmonomis ir uždraustu kambariu. Nebesinori kartoti to, kas jau buvo ne kartą pasakota, aiškinta knygos pristatymuose ir ką taip įspūdingai savo pasakoje perteikė Sh. Peroult. Tad ką dar galima atpažinti? Kai kas tikriausiai save ar kaimynus, kiti – laikotarpį ar patirtis, treti – gyvenimo, mąstymo būdą ar tiesiog būsenas. Ką atpažinau aš? Net nežinau, sunku įvardyti. Savęs ar laikmečio tikrai neatpažinau, tiksliau, nelabai galėjau atpažinti. Kodėl? Todėl, kad tuo metu, kai vyko aprašomi įvykiai, laimei, iš dalies ir, deja, dar nebuvau gimusi. O kai jau gimiau bei gyvenau, raudona spalva man asocijavosi su žmogaus širdimi, krauju, lauko aguona ar kokiu nors ryškiu tulpės žiedu. Bet kuo, tik ne su palubėje spindinčia penkiakampe raudona žvaigžde ar po kaklu tvirtai parišta trikampe skarele. Teatleidžia man už tai liaudis ir tas amžinai šviesus rytojus. Manau, kad vis dėlto atpažinau tą istorijos nulemtą lietuvišką gyvenimo ir mąstymo būdą – vis dar tokį pat atsargų, melancholišką, dažnai provincialų ir liūdnai stereotipinį.
Tikriausiai kai kas su manimi nesutiktų, nežinau, ar aš pati nesiginčyčiau, jeigu tai nebūtų mano pačios pasakyti žodžiai. Tad jei jau mojuojate kumščiais ar kraipote galvas stebėdamiesi, iš kur mergaitei tiek įžūlumo, skubu pridurti, kad jokiu būdu nevertinu tokio gyvenimo būdo ar mentaliteto kaip savaime blogo. Apskritai nesistengiu jo vertinti, tiesiog teigiu. Teigiu ir bandau suvokti bei susivokti. Ar iš tiesų esame Mėlynbarzdžio vaikai? Jei esame, tai kokie būtent ir kodėl tokie. Atsakymus į šiuos klausimus randame, jei tik, žinoma, ieškome ir norime rasti, R. Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“ ir kituose šios autorės kūriniuose.
Su R. Šerelytės kūryba pirmą kartą susidūriau prieš dvejus metus, kai į mano rankas pateko pirmasis autorės novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“. Neatsitraukdama perskaičiau pirmąsias noveles. Nors kai kas pasirodė banaloka ar gal kiek per daug buitiška, vis dėlto patiko. Iš tiesų net nežinau kas. Galbūt tas lengvas, lakoniškas pasakojimas ir tie jaunam žmogui artimi veikėjai – mąslūs arba galbūt tiesiog daugiau mąstantys, jaučiantys nei veikiantys, taip pat vis kažko ieškantys, laukiantys, besiblaškantys. Būtent dėl to patiko ir kiti R. Šerelytės novelių rinkiniai. Kai visai neseniai perskaičiau romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“, visi tie veikėjai tapo dar artimesni, pažįstamesni. Jie ne tik įtikino, bet pasirodė prototipiški ir universalūs – koduojantys visos lietuvių tautos būsenas, mentalitetą. Žinoma, pirmasis novelių rinkinys ir pastarasis šios rašytojos kūrinys skiriasi ir kokybe, ir kiekybe, tad gal nereikėtų jų lyginti, bet manau, jog verta.
Gretindama minėtus ir kitus prozos R. Šerelytės kūrinius, pastebiu, kad autorė tarsi „užsiaugina“ savo veikėją. Jaunas, pasimetęs, kiek naivokas ir patiklus romantikas, kaip kad Lina, Milda ar Zita iš „Žuvies darinėjimo“ ir viskuo nusivylęs, abejingas, atgrasus Paška ar Anastazas iš „Mėlynbarzdžio vaikų“. Atrodytų, visiškai skirtingi veikėjai, bet pažiūrėjęs atidžiau, pastebi, kad jie panašūs. Panašūs, nes visų pamiršti, apleisti, vieniši, svetimi ir niekam nereikalingi. Kažkuo artimi hemingvėjiškajai prarastajai kartai. Be to, dar ir provincialūs – jei ne savo kilme, tai gyvenimo samprata ar mąstymu. Skaudžiausia, kad jie negali, neturi galimybės arba nenori būti kitokie. „Provincija – terpė, į kurią panirus pasidaro egzistenciškai liūdna. Galiu valandų valandas spoksoti į dangų lyg klijuote užtiestą stalą, mintims it įkyrioms skruzdėms nevarpant sunkios mieguistos galvos... Mes kaip šieno draikanos, sumestos provėžoje“, – mąsto veikėja Lina. Jai pritaria ir personažas Keržikiokas: „Ne, nesuprantu aš šio pasaulio, ir man neramu. Nemoku jo paaiškinti ir įvertinti, sukaišioti į tvarkingus stalčiukus...“
Kažkoks senienų, pelenų, piktžolių pasaulis, kas skaudžiausia, pasaulis, kuriame gyvena jaunas žmogus. Vienatvė, kuri dusina, tyla, kuri spengia, ir amžinas neapčiuopiamas laukimas – sakytum, savotiška šerelytiška „Belaukiant godo“ versija. Bet ne mažiau tikra ir įtikinanti, tik lietuviška ir išgyventa. Toks pasaulis, toks žmogus ir tokios jo būsenos perteikiamos ir kituose R. Šerelytės kūriniuose, bet ypač „Mėlynbarzdžio vaikuose“. Argi gali būti tas žmogus kitoks, kai viską lemia partija ir jos nutarimai, kai gyvenimas, vienos veikėjos žodžiais tariant, „nelabai sąmojingas pokštas, tiksliau pasakius, visai nevykęs, bet žmonės juokiasi – gal iš įpratimo, o gal todėl, kad juokas – dirgiklis, toks kaip čiaudulys, jeigu nenusičiaudėsi, jausiesi bjauriai, kutens iš vidaus“. Dar absurdiškesnė mirties samprata: „...mirtis neįeina į Bibikovo darbotvarkės klausimus, ir, atrodo, apskritai bus išbraukta iš perspektyvinio veiksmų plano kaip akivaizdi nesąmonė“, arba tėvo požiūris į vaikus, teigiantis, kad vaikai „turi augti patys, kaip grybai. Aš jiems tai leidžiu, ir šito visiškai pakanka.“ Paieškoję rastume dar ne vieną tokią graudžiai juokingą, tiksliau, juokingai graudžią citatą. R. Šerelytės ironija ir sarkazmas išties kandūs, gruboki, kažkuo primenantys Balio Sruogos „Dievų miško“ stilistiką. Tačiau kaip tik taip atskleidžiamas gyvenimo autoritarinėje santvarkoje paradoksalumas ir absurdiškumas, kur „gero elgesio taisyklės liepia būti tyliam, paklusniam ir slėpti savo jausmus, nes būti jausmingam reiškia ne ką kita, kaip pasiduoti silpnumui“.
Manau, sutiktumėte, kad „Mėlynbarzdžio vaikuose“ daugiau pesimizmo nei optimizmo, nevilties nei tikėjimo, skausmo, kančios nei džiaugsmo. Kuriama savotiška bjaurumo estetika ir tai daroma sąmoningai bei tikslingai. Taip, tai išties estetika, individualus, raiškus ir vaizdingas stilius, taigi privalumas, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad tuo bjaurumu pradedama mėgautis, bandoma dirbtinai sukelti efektą, o tai jau trūkumas. Ne todėl, kad negražu ar, vaizdžiai tariant, neskanu, bet todėl, kad neįtikina. Kuo daugiau pasakojime atsiranda žiurkių, vėmimo ar šlapinimosi motyvų, tuo mažiau imu juo tikėti. Visažiniai dėdės ir tetos, smalsavę, kaip šį romaną supras jaunuomenė, abejoję, ar apskritai supras, tikriausiai jau trina delnus, nes jų spėjimai pasitvirtino. Deja, nuvilsiu, neįtikina ne todėl, kad tai atrodo nerealu, bet todėl, kad tokios detalės ir įvaizdžiai atitraukia skaitytojo dėmesį nuo pasakojimo, fikcinio veiksmo ir bendros kūrinio visumos. Be to, imi nuspėti, kas atsitiks, ką pasakys ar kaip pasielgs pasirodęs veikėjas.
Tai daugiau paraštinės priekabaus skaitytojo pastabos, nekeičiančios kūrinio esmės ir vertės. Galbūt labiau galėtume prikibti prie kiek neįprastos, o gal tiesiog ne tokios paprastos, pasakojimo manieros ir struktūros. Prisipažinsiu, iš pradžių ir aš atidžiai sekiau siužeto linijas bei pasakotojų balsus, o pirmuosius romano skyrius skaičiau net tris kartus, kol suskaičiavau moters, motinos lietuvės vaikus. Nors jų tebuvo trys, vis painiodavosi mažylis su vyresnėliu broliu. Kiek painokas, o gal tiesiog mistifikuotas, bet užtat raiškus ir įspūdingas, nors kiek netikėtas skendimo motyvas. Negali nepastebėti vartojamų metaforų talpumo ir vaizdingumo: „Visos upės šniokščia senąja (lietuvių) kalba, reikėtų užsiminti draugams, bet vargu ar jie klausysis, juk tai nesuderinama su partijos suvažiavimo nutarimais, kuriuose pabrėžiama valstybinės kalbos reikšmė (rusų), bet toje reikšmingoje kalboje nėra vandens dvibalsių, ji atpūsta iš bevandenių tyrų, kiekvieną sykį, ją prarydama, jaučiu smėlio skonį burnoj.“ Ironiška, išjausta, nuoširdu ir tikra. Galbūt kūrinys praranda vientisumą, nes pasakojama trimis balsais: jau minėtos moters, taip pat dukros ir brolio, bet tai nebūtinai jo trūkumas. Toks yra R. Šerelytės sprendimas: trys skirtingi pasakotojai, trys skirtingi, bet vienodai skausmingi, nuoširdūs, atviri, ir svarbiausia, įtikinantys pasakojimai. Įtikinantys, kaip ir visa knyga.
Taigi perskaitęs „Mėlynbarzdžio vaikus“, (ne)sąmoningai imi lyginti vadinamąjį anų, suprask, sovietinių, laikų ir šių dienų gyvenimą. Jei vis dar gyveni praeityje ar praeitimi, negali, nesugebi objektyviai vertinti dabarties. Lyg ir suvoki, akivaizdžiai matai, kad gyveni, palyginti gerai ar bent jau neblogai, bet įskiepytas ar įgimtas lietuviškas pesimizmas neleidžia to pripažinti. Dėl to pesimizmo kartais netgi imi neigti dabartį. Nenorėčiau tikėti, kad vien režimas, istorija lemia tokias mūsų baimes, nepasitikėjimą, savęs, kitų, apskritai gyvenimo nuvertinimą. Būtų per daug paprasta tuo tikėti. Be to, dabar juk galime, bent jau turime galimybę būti kitokie. O ar esame? Vis dėlto yra ir kita medalio pusė. Susiejus viską su režimu ir ideologijomis, tampa lengviau ir ramiau gyventi. Tarsi randi pateisinimą visam tam, kas vyko ir vyksta. Galų gale juk visada lieka viltis ir tikėjimas. O gal? O gal manoji karta bus kitokia?
Literatūra ir menas
2009-09-18