narusiene_nepritapes_svedas ĮVADAS
T. S. Eliotas studijoje „Tradicija ir individualus talentas“ teigė, jog kiekvienas naujas kūrinys keičia visą literatūrinę hierarchiją, perkeldamas iš vienos pozicijos į kitą ligi tol parašytus kūrinius (37). Ši mintis buvo viena svarbiausių paskatų ir kartu tam tikra intriga rengiantis nagrinėti Leono Švedo kūrybą, ir tuojau derėtų paaiškinti, kodėl, nes bus kalbama anaiptol ne apie naujus kūrinius.
Leono Švedo negalima pavadinti naujoku lietuvių literatūroje, veikiau jis yra naujai atrastas, naujai sugrįžęs, kaip pažymi nemaža dalis recenzavusiųjų 1995 metais išleistą jo rinktinę „Poezija. 1946–1982“. Jis tebėra gana kontroversiškas ir mažai žinomas išeivijos kūrėjas, nenoriai įtraukiamas į lietuvių literatūros istorijos knygas – jo kūrybą pristato tik A. T. Antanaitis „Lietuvių egzodo literatūroje“ (1992) ir V. Kubilius „XX amžiaus literatūroje“ (1996), pabrėždami jos savitumą ir gretindami ją su A. Mackum. Galime rasti vos kelias dviejų lietuviškų Švedo knygų recenzijas, o ką jau kalbėti apie rimtesnes jo kūrybos studijas ar monografiją.
Švedas, priešingai nei kiti jo kartos poetai žemininkai, paliktas nuošalėje nepritapęs prie jų savo rinkiniais, kurie, anot Kubiliaus, „stovi atšokę nuo lietuvių egzodo pagrindinių arterijų: žemės mitologijos, nostalgiško lyrizmo, prarasties liūdesio...“ (14, p.413). Šis nepritapimas, ko gera, ir yra viena priežasčių, kodėl Švedo poezija nesulaukė deramo atgarsio: juk gana patogu „pamiršti“ neparankius eilėraščius, kurie nesileidžia padedami į vieną lentyną su kitų jo kartos atstovų V.Mačernio, A.Nykos-Niliūno, K.Bradūno kūryba. O juk įsigilinę rastume nemaža bendrumų su vieno iš žemininkų J.Kėkšto karo metų poezija. Beje, abu poetus sieja ir emigravimas į Lenkiją.
Skaitant 1963 m. Čikagoje pasirodžiusio pirmojo Švedo lietuviškos poezijos rinkinio „Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą“ recenzijas, krinta į akis piktokas recenzentų tonas. Ilona Gražytė kaltina „debiutantą pasenusiu avangardu“, o reziumuodama pareiškia, jog „siekdama būti originali ir avangardiška, Švedo poezija yra, deja, tik plokščia, dirbtina ir pretenzinga“ (40, p. 154). Antanas Vaičiulaitis jai pritaria teigdamas, jog „daugumas eilėraščių pasilieka plokšti ir banalūs, nežiūrint idėjinio šėlsmo“ (69, p.416). Vienintelis iš recenzavusiųjų Antanaitis pavadina Švedą talentingu kūrėju, kuris yra „stiprus ir išradingas stilistinėmis priemonėmis, turtingas mintimi, įžvalgus, platus savo mostu...“ (33, p.22).
1995 m. išėjusi V.Kubiliaus sudaryta Švedo poezijos rinktinė Lietuvoje buvo gana entuziastingai pasitikta ir mėginta gretinti su Salio Šemerio ir Kazio Binkio (S.Geda; 39, p.10), A.Mackaus (S.Parulskis; 62, p.38) ar V.Bložės, G.Patacko, V.Rubavičiaus, A.Grybausko (V.Balsevičiūtė; 35, p.7) kūryba. Tokios pastangos neatsitiktinės: Švedo poezija iš tiesų kol kas neįsiterpia į lietuvių literatūros hierarchiją, kuri, reikia pripažinti, nėra objektyviai sudaryta ir tiesiogiai priklauso nuo literatūros istorijų autorių bei antologijų rengėjų, kurių autoritetingą nuomonę galbūt lemia ir asmeninis skonis ar nenoras kvestionuoti bei keisti nusistovėjusią tvarką. O tai daryti būtina, ypač kai iškyla naujas autorius su turtinga kūrybine biografija, be kita ko, rašantis dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų.
Dvikalbystė nėra dažnas lietuvių literatūros reiškinys, ypač XX šimtmetyje. Turime reikalą su kūrėju, kuris yra išleidęs gerokai daugiau knygų lenkų kalba nei lietuvių – septynias poezijos, tris prozos ir knygelę vaikams „Żółw listonosz“. O kur daugybė straipsnių, esė, vertimų lenkų spaudoje, antologija „Poezja XX wieku: Austria, NRD, RFN, Szwajcarja“! Ir visa ši didelė medžiaga mūsuose kol kas neaptarta. Lenkijoje Švedas neišgarsėjo, jo pavardės nerasime svarbesniuose autorių sąvaduose ar literatūros istorijose, tik Žemutinės Silezijos rašytojų sąvade pateikiamas trumpas jo gyvenimo aprašymas ir Lenkijoje išleistų knygų sąrašas. Iš jų pavyko gauti visas, išskyrus 1965 m. rinkinį „Eksplozje i wyzniania“ ir „Sonety KKK“, apie kurį rasta tik recenzija.
Turint lietuviškas ir beveik visas lenkiškas Švedo knygas, derėtų pažvelgti į jas kiek tai įmanoma kaip į vieningą kūrybinę visumą, kartu keliant klausimą, kuo lenkiški eilėraščiai skiriasi nuo lietuviškai „į stalčių“ rašytųjų, kurių dalis buvo įtraukta į rinkinį „Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą“, o kiti pasirodė tik 1995 m. Lietuvoje išėjusioje rinktinėje. Lyginant lietuviškąją ir lenkiškąją Švedo kūrybą, iškyla vertimo klausimas, nes nemaža poezijos dalis išversta iš lenkų į lietuvių (ar atvirkščiai) kalbą.
Bandant rasti Švedui vietą lietuvių poezijoje, pirmiausia reikia nusikelti į jo kūrybos pradžią, stabtelti prie vadinamosios 1920 metų poetų kartos, kurios dalis vėliau tapo žemininkais. Su ja į literatūrą atėjo Švedas, karo metais jausdamasis vienu iš tų „jaunųjų“ kūrėjų ir net kalbėdamas „Naujosios Lietuvos“ dienraštyje jų vardu. Po 1946-ųjų atsiskyręs nuo savo kartos kūrėjų ir tiesiogine prasme – emigravęs į Lenkiją, ir kūrybine – ryškiai pasukęs į avangardizmą, jau nebuvo įsileidžiamas į jų tarpą dėl savo „kitoniškumo“.
Verta nustatyti, kas sąlygojo „kitonišką“ Švedo rašymą, kuo jis ypatingas, kas jam būdinga, iš kur kyla jo silpnybės (ar privalumai – nelygu kaip pažiūrėsime). Čia neapsieisime be istorinio konteksto, apimančio ir paties kūrėjo biografines detales. Taip pat būtina suvokti filosofijos bei psichoanalizės svarbą Švedo kūrybai, nes būtent šios mokslo sritys lėmė specifinę autoriaus pasaulėjautą, kūrėjo misijos suvokimą, pasiūlė ir rašymo būdą – čia jau kalbėsime apie avangardizmą ir postmodernizmą.
Gilinantis į meno kryptis, ypač postmodernizmą, atsiranda jo apibrėžimo problema. Dažnas tyrinėtojas bando apibūdinti jį ne kaip tokį, bet lygina su modernizmu ir ieško, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas. Kaip tik tai sunkiausia nustatyti, nes, anot A.Huysseno, „amorfinė ir politiškai nepastovi postmodernizmo prigimtis šį reiškinį daro labai neapčiuopiamą, o jo ribų apibrėžimą – nepaprastai sunkų, gal net neįmanomą per se. Be to, tai, ką vienas laiko postmodernizmu, kitam yra modernizmas“ (41, p.198). Tad ir Švedo atveju galėsime kalbėti tik apie kai kuriuos momentus, kai autorius ima žvelgti į pasaulį iš postmodernisto pozicijų.
ASMENYBĖS FORMAVIMASIS IR ANKSTYVOJI KŪRYBA
Revoliucijos scena Smolenske –
tai debiutas mano Stratforde.
Aukštaitija – tai mano observacijos bokštas
ir pirmoji TV antena.
Vilniaus antikvariatas Vokiečių gatvėj –
tai mano mokslo centras. (2, p.15)
Taip apie savo vaikystės ir jaunystės metus, jau būdamas garbaus amžiaus, eilėraštyje „Curriculum Vitae“ rašys Leonas Švedas. Tad vertėtų stabtelėti ties šiuo laikotarpiu, apimančiu jaunojo Švedo gyvenimą Lietuvoje iki 1946 metų, kad apžvelgtume kultūrinį kontekstą, kuriame jis susiformavo kaip literatas, palygintume jo kūrybą su kitų tos pačios kartos debiutantų darbais ir galėtume geriau suvokti, kuo ji skiriasi nuo vėlesnės, jau rašytosios emigracijoje.
Leonas Švedas gimė 1918 m. sausio 1 d. Smolenske, kur tuo metu tarnavo jo tėvas pulkininkas Wilhelmas Schwantas, kuris, praėjus metams po sūnaus gimimo, su visa šeima grįžo į Vilkaviškį. Po to jie neilgam apsistojo Kaune, ūkininkavo Klaipėdos rajone, trumpai gyveno Klaipėdoje, Pagėgiuose, kur tėvas buvo paskirtas geležinkelio stoties viršininku ir 1935 metais pasikeitė vokišką pavardę į Švedo. 1939 metais atsikėlė į Kauną.
Būsimo rašytojo motina buvo prancūzų ir rusų kilmės, be Leono, turėjo dar tris sūnus: Aleksandrą, Jurgį ir Joną. Leonas lankė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, Donelaičio gimnaziją Pagėgiuose, „Aušros“ gimnaziją Kaune, kurią baigė 1939 metais. 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti germanistikos, bet 1943 m. uždarius universitetą, studijų nebaigė (67). Nuo mažumės Leonas namų aplinkoje kalbėjo lietuvių, vokiečių, rusų ir prancūzų kalbomis, o 1941 metais vedęs lenkaitę Reginą Skrzypkowską, ėmė mokytis lenkiškai, nes ligi tol šios kalbos, vėliau tapusios pagrindine jo kalba, nemokėjo. Brolis Aleksandras prisimena, kad Leonas turėjo gražų baritoną ir nuo gimnazijos laikų dainavo įvairiuose choruose, o labiausiai mėgo kompozitorių klasikų muziką. Žemutinės Silezijos rašytojų sąvade minima, kad 1948–1958 m. Švedas dainavo Vroclavo lenkų radijo chore.
Aleksandras Švedas teigia, jog jaunystėje Leonas buvo geros fizinės formos, sportavo, bėgiojo sprintą ir 1937 m. netgi tapo Lietuvos jaunių plaukimo nugara čempionu. Pats poetas 1946 m. eilėraštyje išdidžiai vardijo savo sportinius pasiekimus:
Vilniaus universiteto studentas Švedas
/šimto metrų junjorų čempionas krauliu,
du lytiniai santykiai per savaitę.../ (14, p.62)
Leonas Švedas išaugo lietuviškų gimnazijų ir universiteto aplinkoje, aktyviai dalyvavo kultūriname gyvenime kaip ir kiti jo kartos jaunieji literatai – V.Mačernis, J.Kėkštas, H.Nagys, A.Nyka-Niliūnas, E.Matuzevičius, K.Bradūnas, „Lietuvių egzodo literatūroje“ A.T.Antanaičio pavadinti 1920 metų poetų karta, nes „dauguma jų yra gimę tarp 1914 ir 1924 metų“, o „ypač turtingi jų gimtadieniais 1920 metai“ (34, p.411). Artėjant Antrajam pasauliniam karui, šis jaunimas skelbė savo eilėraščius laikraščiuose ir žurnaluose, dalyvavo literatūros vakaruose. Jis gana greitai ėmė suvokti save kaip naują kartą, besiskiriančią pažiūromis ir kūryba nuo ankstesniosios, ir mėgino tą skirtingumą iš pradžių nedrąsiai, o vėliau visai aiškiai ir ryžtingai nusakyti.
Vienas esminių jų skirtumų nuo J.Aisčio, B.Brazdžionio ir kitų neoromantikų kartos buvo atvirumas Vakarų kultūrai. Europinės kultūros jie sėmėsi ne tik iš knygų ar vertimų žurnaluose, bet taip pat gaudavo žinių apie ją universitete, kur skaitė ir analizavo užsienio autorių kurinius, susipažino su naujomis filosofinėmis idėjomis. Vakarų filosofijos ir literatūros studijos skatino giliau žvelgti į pasaulį, literatūrą ir ieškoti sau vietos joje, stengiantis atsiriboti nuo to, kas buvo kuriama ligi tol, nes neoromantinis pasaulio vaizdavimas atrodė pernelyg išdailintas, netikroviškas, melagingas ir neatspindintis viso žmogiškos būties tragizmo.
Poezijoje imta plačiau kelti filosofinius klausimus. Tokia literatūros situacija, anot I.Matusevičiūtės, žymėjo aiškią episteminio posūkio pradžią, naują vertybių lauką literatūroje, literatūros ir filosofijos suartėjimą, kai spontanišką rašymą keičia filosofinė kalbos įveika. „Bandymas įsivaizduoti poeziją gimstančią ten, kur iš esmės turėtų būti filosofinis diskursas, – tai bandymas įveikti ankstesnį literatūros visuomeninį statusą, išlaisvinti metafizinę patirtį“ (56, p. 57, 59).
1942 m. M.Indriliūnas „Naujojoje Lietuvoje“ apžvelgdamas literatūrinį gyvenimą Vilniaus universitete, pažymi pagrindinius naujosios literatų kartos veiklos bei kūrybos bruožus. Tai individualizmas, sąmoningas nutolimas nuo „minios“ ir kitų autorių, siekiant kuo labiau išlaikyti savitą vidinį pasaulį ir jo perteikimo būdą. „Vis labiau pradedama rašyti išeinant iš savęs stebėjimo, o ne išorinių įspūdžių įtakoj“. Nusigręžiama nuo banalaus tautiškumo, sentimentalumo, norima parodyti žmogų, „gyvenantį tokį pat intensyvų gyvenimą ir turiningą, kaip kad ir kitų tautų literatūrose jis yra vaizduojamas“ (43, p.3, 57). Pradedantieji kūrėjai siekia būti tvirti, užgrūdinti abejonių. Jie „per maža turi jaunatviško optimizmo ir entuziazmo“, tačiau „tikisi surasti naują prasmę“. Suprasti ir subręsti – vieni svarbiausių šios kartos siekimų: „nešiojame savyje pačią didžiausią tiesą – mūsų bręstančią pasaulėžiūrą, (...) nes mūsų tobulėjanti tiesa, kurią mes norim kas akimirksnį iki galo išgyventi, guli prieš mus pačius kaip nepaliesta ir daug žadanti žemė“ (10, p.3). Jų poezija dramatiška, linksta į laisvąjį eiliavimą, platesnės apimties eilėraščių, ciklų rašymą.
1944 metais „Naujojoje Lietuvoje“ paskelbtame straipsnyje „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“ D.M.Jesaitytė nedaug ką nauja priduria prie M.Indriliūno pastebėjimų, nebent iš visų jaunųjų išskirdama penkis savitus poetus – K.Bradūną, E.Matuzevičių, V.Mačernį, L.Švedą ir H.Nagį – ir pažymėdama pagrindinį jų poezijos bruožą – intelektualinį priėjimą prie pasaulio, kuris „angažuoja visą žmogų (...) ir reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe“. Kritikė pastebi naują santykį su žeme: „jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, niekada nenutrūkusiais ryšiais, žmogus, išaugęs iš tos žemės, bet galbūt šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją“ (46, p.2). Jaunieji kūrėjai nori patys atrasti, o ne perimti iš kitų pasaulio ir savo vietos jame suvokimą, ieško naujų būdų išsakyti kitonišką savo mąstymą ir požiūrį į meną.
Tuo pat metu spaudoje vyksta diskusija – ginčas tarp jaunosios ir vyresniosios kartos kūrėjų, į kurį įsitraukia Švedas dviejuose straipsniuose – „Tiems, kurie mūsų nepažįsta“ ir „Nežinoma žemė“. Pasitelkęs nyčišką retoriką, jis kritikuoja Jesaitytės mintį apie žemės suradimą ir „pastangą ką nors pasakyti taip, kaip dar nebuvo pasakyta“. Jis mano, kad jau pats rašymas apie save jau savaime yra rašymas apie žemę. Matydami žemės nepastovumą, dūžtamumą, dalis jo kartos poetų negali į ją atsiremti, bet siekia pakilti į metafizines erdves, kur būtis įgauna stabilumo. Kaip vieną esminių dalykų Švedas iškelia kūrybos ir būties paralelę: kurti – tai išgyventi tikrąją būtį ir ją išsakyti savo kūryboje. Orientuojamasi į bendražmogiškas problemas, ieškoma minties ir jausmo vienybės, nebepriešinant širdies ir proto, „lyg širdis ir protas būtų atskiros nesueinančios planetos“ (10, p.3).
L.Švedas pabrėžia ne lietuvių, bet Vakarų literatūros ir filosofijos įtaką savo kartos mąstymui ir kūrybai. Ir iš tiesų: H.Nagys rašo apie R.M.Rilkę, verčiama Ch.Baudelaire‘o, T.S.Elioto, O.Milašiaus, H.Carossa‘os poezija. L.Švedas išspausdina É.Verhaereno, Ch.Leconte de Lisle‘o eilėraščių vertimų, skaito vokiečių autorius, verčia J.W.Goethe‘s „Faustą“, gilinasi į M.Heideggerio, K.Jasperso raštus, A.Nyka-Niliūnas nuosekliai skaito prancūzų literatūrą, V.Mačernis Šarnelėje studijuoja F.Nietzschę, B.Krivickas „Giesmėse žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“ gieda odę nyčiškam laisvam, niekuo nesuvaržytam kovotojui, drąsiai žvelgiančiam naktį, mylinčiam tamsą ir tuštumą, visame kame ieškančiam grožio (49, p.3).
Nors jaunieji kūrėjai išdidžiai pripažįsta semią kultūrą iš Vakarų Europos šaltinių, D.M.Jesaitytė pastebi slypintį pavojų: „ten, kur blankesnė kūrybinė galia, ten (...) didžiųjų lyrikų pasaulis visai nustelbia kuriančiojo individualumą“ (46, p.2) ir kaip pavyzdį nurodo A.Nykos-Niliūno eilėraščius, nesukuriančius savito pasaulio, bet perimančio jį iš kitų kūrėjų.
Apžvelgę bendruosius jaunosios poetų kartos bruožus, stabtelkime prie Švedo kūrybos ypatumų. 1944 metais jis jau turėjo parengęs du poezijos rinkinius, paskelbęs pluoštą vėliau į antrąjį rinkinį įėjusių eilėraščių spaudoje: „Naujojoje Romuvoje“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“. Tačiau nė vienas jo rinkinys nebuvo išleistas, tad skaitytojams ir kritikams poetas buvo žinomas iš publikacijų spaudoje.
Pirmasis Švedo rinkinys „Šauksmas: Lyrika“ buvo parengtas išleisti sovietmečiu, 1941-aisiais, 2200 egzempliorių tiražu, suredaguotas J.Grušo (yra išlikusi jo skiltinė korektūra). Rinkinį sudaro trys dalys, apimančios 28 eilėraščius. Pirmojoje – „Mirtis ir išsivadavimas“ – vyrauja ekspresionistinė poetika, tikima revoliucijos aušra. Antrojoje dalyje sudėta meilės lyrika, emocingi, jaunatviški gamtą apdainuojantys eilėraščiai, trečiojoje kritikuojamas krikščioniškas tikėjimas.
Antrojo eilėraščių rinkinio „Likimo sonetai“ mašinraštis datuojamas 1944 m. (vokiečių okupacijai ir karui baigiantis) ir savo korektūros dar neturėjo: arba Švedas nespėjo jo perduoti leidyklai, arba leidykla dar nesiėmė jo tvarkyti. Šis rinkinys savo apimtimi ir struktūra panašus į pirmąjį.
Skaitant šiuos rinkinius, į akis krinta ekspresionistiniai motyvai ir poetika. Rinkinio „Šauksmas“ pirmoje dalyje vyrauja katastrofizmo nuotaikos. Pagrindinė šios dalies tema – pasmerkto mirti žmogaus būsena, kurią Švedas aprašo labai įtikinamai, pasitelkdamas ekspresionistinę žiaurumo poetiką:
Jie tyli kaip stabai. Nors puikiai žino,
Kad greit nė vieno čia neliks žmogaus (...)
Kabos jie čia sudriskusiais drabužiais,
Akimis, iškapotomis varnų...
(Regėjimas; 18, p.4)
Mirties paveikslas labai įtaigus, beveik barokiškas, be jokių padailinimų:
Tai kažkur ąžuolyne pakaruokliai rėkia
Ir vartalioja kruvinas akis
Ir stingstančiomis rankomis į tolį siekia,
Iškišę mėlynus liežuvius pro dantis – –
(8, p.6)
Išgyvenantis karo ir mirties siaubą žmogus savo santykį su žiauria tikrove išreiškia šauksmu. Visas pasaulis kaip E.Muncho paveiksluose įsijungia į vieningą kraupų šauksmą: šaukia varnai, pakaruokliai, pasmerkti mirti kaliniai, jų šauksmą atliepia juodi audros debesys, rūstūs kalnai, viesulai, naktis.
Eilėraščiuose gausu kruvinų saulėlydžių, mirštančio rudens, užlaužtų medžių šakų ir žmonių rankų, tamsių audros debesų, juodos nakties, gedulo procesijų, agonijos šauksmų ir kitų ekspresionizmo ženklų. Miestas suvokiamas kaip dusinanti ir slegianti dvasią svetima erdvė. Kaip jo priešingybė iškyla gamtos stichija, jūra, simbolizuojanti laisvę, begalybę. Gamtoje pamirštami rūpesčiai, mėgaujamasi ramybe.
Antrojo rinkinio eilėraščiuose taip pat ryškios kosminės pasaulio pabaigos vizijos, iškylančios miesto ir žmogaus agonijos pavidalu:
Yra tokių naktų, kai miršta miestas
Ir, savo stingstančius pirštus ištiesęs,
Kaip voratinklių surizgusiais šešėliais
Apraizgo mano baimės pilną sielą.
(Ilgesys į vidurdienio šalį; 9, p.3)
Svarbus pirmojo rinkinio „Šauksmas“ motyvas, vėliau niekur neaptinkamas, yra revoliucijos laukimas. Tikima, kad grius monarchų sostai, išsivaduos „visų šalių pažeminti draugai“, „bekraštės minios kelsis vidury nakties“:
Ir nesulaikoma liepsna apims visus žemynus
Ir revoliucijos pašvaistėmis nušvis
(Šauksmas; 18, p.7)
M.Gorkis piešiamas kaip nyčiškas antžmogis, laukiantis lemtingos pasaulinės revoliucijos valandos. Pastebima ryški komunizmo idėjų įtaka, tačiau Švedo interpretuojamos komunizmo idėjos gana abstrakčios, nesigilinama į klasinius santykius. Revoliucija laikoma gėriu, atnešiančiu žmonijai išsivadavimą iš priespaudos ir kančių. Kairiąsias pažiūras, suprantamas daugiau kaip maištingumo, antikonformizmo išraišką, galime sieti su ekspresionizmo įtaka. „Ekspresionistiniuose tekstuose pirmiausia vaizduojamas bjaurumas, baimė, nuobodulys, nusivylimas arba destruktyvią neapykantą provokuojantis senas pasaulis ir jame kalinamas bei sužalotas individas, o po to patetiškais ir miglotais piešiamas naujas gyvenimas“ (61, p. 101).
Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, komunistinėmis idėjomis Švedas nusivylė ir vėliau niekada neprisipažino jų turėjęs. Tik autobiografiniame eilėraštyje „Inventarz“ iš 1982 m. lenkiško rinkinio „Przemiany i znaki“ prisimena kadaise buvęs:
politykiem, którego zakatrupiłem
po zbyt pięknych marzeniach... (27, p.68)
L.Švedo brolis Aleksandras savo laiške taip pat pabrėžia, jog Leonas niekada nepriklausė jokiai politinei partijai (67). Tačiau yra ir kitokių žinių, pvz., prie rinkinio „Šauksmas“ mašinraščio pridėta M.Čilvinaitės pastaba apie Švedą: „tuomet jaunas, gabus poetas, berods buvęs KP pogrindininkas“ (18).
Švedo požiūryje į religiją taip pat nesunku įžvelgti komunizmo idėjų atspindžius. Eilėraštyje „Bedvasiai skliautai“ ne tik kvestionuojamas krikščioniškas tikėjimas, bet ir mėginama jį paneigti. Religija laikoma priespauda ir patiklių žmonių mulkinimo forma. Tikima, kad bažnyčios liks tuščios, nes žmonės nusimes juos slegiantį religijos jungą. Tačiau 1944 m. žurnale „Kūryba“ išspausdintame eilėraštyje „Beethoveno penktosios simfonijos atgarsiai“ apie tikėjimą kalbama jau visai kitaip. Eilėraščio žmogus neabejoja Dievu, bet bando rasti tinkamą savojo tikėjimo raišką. Jis teigia, jog melstis reikia vienumoje, tyruose, o ne slegiančiose bažnyčiose, kurios numarina Dievą ir žmogaus dvasią. Ši mintis artima F.Nietzschei: „Kas gi yra šios bažnyčios, jeigu ne Dievo laidojimo rūsiai ir antkapiai?“ (42, p.174). Eilėraštyje aistringai trokštama prisiimti kankinio, atpirkėjo misiją:
Norėčiau aš kentėt, kaip dėl manęs kentėjai Tu (...)
Ir mirštančiu balsu šventąsias psalmes Tau giedoti,
Ir mistiškus žodžius manos širdies maldų.
(1, p.8)
Poetas ilgisi Dievo kaip Anapusybės, kurios kibirkštį jaučia nešiojąs širdyje, ir ta kibirkštis veda jį per „degančių didžiųjų vėtrų mūšį“. Šis Dievas vadinamas „Šiaurės Dievu“. Tai nėra gerasis globėjas, bet didingas Visatos valdovas, pasirodantis skambant dieviškiems ir kartu demoniškumo persmelktiems Beethoveno simfonijos garsams, kuriems nutilus atsiveria nebūtis („Likiminė simfonija“; 9, p.32).
Dievo, tikėjimo ieškojimas būdingas ir kitiems Švedo kartos poetams. Mačernis taip pat mėgino atrasti savo santykį su tikėjimu, dažnai abejodamas ar puldamas į skepticizmą:
Pasaulio Dievas nesutvėrė savo garbei,
Iš meilės ar dėl teisingumo – juo mažiau.
(...)
Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės.
(Apie Dievą; 54, p.171)
Pasak J.Mikučio, Mačernis „savo poetine nuojauta suvokė, kad Dievas turi būti, bet jam nebeužteko tos nuojautos įtikėti, kad Dievas neišvengiamai yra, nes nebeišskaitė dieviškosios „ciklo paslapties“ žmoguje ir žmonijos istorijoje... Jis nesurado Gyvojo Dievo...“ (58, p.5). Mikutis Mačernį vadina egzistencialistu, Lietuvos problematiką priartinusiu prie visos Europos egzistencialistinės aklavietės (57, p.4).
Egzistencinė problematika ima vyrauti jaunųjų poetų karo metų eilėraščiuose. Ribinė grėsmės situacija – karas, ir intensyviai skaitomi egzistencialistų veikalai skatino esminių būties klausimų kėlimą, savo vietos nestabiliame pasaulyje ieškojimą. Nuolatinė mirties galimybė verčia Švedą klausti savęs:
Sakyk – ar tu pasauliui viską kada nors kalbėjai (...)
Sakyk, širdie – o jeigu jau rytoj į šaltą kapą...
(Egzistencinio apmąstymo sonetai, II; 3, p.3)
Ieškoma amžinų, nedūžtančių vertybių, net žemiška meilė atrodo laikina, trapi ir netobula, mirštanti tą pačią akimirką po „aistringo suliepsnojimo“ (ciklas „Dviejų širdžių nubudimas“; 9, p.14–26).
Skirtingai nei kitiems jo kartos poetams, Švedui namai ir žemė nebėra būties pagrindas: „žemė mums ne viskas / (...) mes neturim jos“ (11, p.2). Žemė suvokiama kaip viena nestabilių vertybių, kuri bet kada gali būti atimta. Ieškoma naujo santykio su žeme:
Man lemta šimtą kartų tavo ilgesį prarasti
Ir vieną kartą nevilties klajonėj jį atrasti.
(Žemė; 6, p.4)
Žmogus suvokia galįs pasikliauti tik pačiu savimi, nes dėl viso kito niekas negali duoti garantijų. Atsigręžiama į vidinį pasaulį, tačiau ir jį paženklinusi mirtis žuvusių vilčių, prisiminimų pavidalu:
Yra ir mano širdyje liūdna beržą alėja
Siūbuojama ir blaškoma rudens ledinio vėjo,
Yra ten atminimai tarsi antkapiai balti...
(Egzistencinio apmąstymo sonetai, I; 3, p.3)
Švedo „Egzistenciniuose sonetuose“ karaliauja ruduo ir žiema kaip mirties sinonimai. Ruduo jau nebėra metų laikas, tai dvasios ruduo, kai viltys krinta lyg lapai nuo medžių, nebetikima jokia galimybe atrasti saugumą ir ramybę: „Drebu lediniame šaltyje dėl savęs ir pasaulio / Ir juodą savo nebūtį tuščioj širdy jaučiu“ (6, p.6). Šaltis, žiema, ledas, sniegas reiškia visišką nesaugumą pasaulyje, negalimumą niekur prisiglausti nuo negandų, rasti jaukumo. Poetas stovi bejėgis prieš „būties begalinio šalčio žiemą“ (4, p.3), stingdančią visa, kas gyva:
Žiema tavęs atėjo – ir nuo jos tu nepabėgsi,
Nes ji visur tave suras, visur tave pavys –
Ir sniegas kaip į kapines į tavo širdį kris.
(Egzistencinio apmąstymo sonetai; 4, p.3)
Tačiau ir nebūties akivaizdoje, regėdamas pasaulio ir vilčių griuvimą, poetas lieka tvirtas ir išdidus, žinodamas, kad kančios užgrūdina ir sutaurina. Kalbėdamas apie savo sielą, sako:
(...) ji didelė kentėjime išaugo (...)
Ir nori veržtis ir iškilti į padangių šviesą
(...)
(Mano sielos nakties nežinojimo ir kovos giesmė; 9, p.4)
Panašiai ir V.Mačernis viename sonete prašo kančių ir skausmo, nes jie grūdina ir ugdo (55, p.82). Tokia išeitis, įtakota F.Nietzsche‘s filosofijos, L.Švedo, V.Mačernio, A.Nykos-Niliūno, B.Krivicko kūryboje skamba nyčiško antžmogio idėjos: siekiama kančiose ir išbandymuose tobulinti asmenybę, išeiti į tyrus kaip atsiskyrėliui, siekti pažinimo (6, p.7). Sunkus pažinimo kelias, pasiekiamas tik drąsiausiems išrinktiesiems, veda per abejonę, tamsą ir nuodėmę galimos nebūties link:
Nors nieks nežino, ar toli dar tęsiasi tas kelias,
Ar už jo slypi mūsų Tuštuma – Bedugnė – Galas – – –
(Egzistencinio apmąstymo sonetai, III; 4, p.3)
Poetas imasi sunkios pranašo, apšviestojo, misijos, nešdamas savo širdies liepsną ir pažinimą žmonėms ir už juos kentėdamas (9, p.10). Jam priešinama kvaila ir tamsi minia. Anot A.Schopenhauerio, kurio filosofija karo metais domėjosi Švedas, „eilinis žmogus nesugeba suvokti daiktų esmės“ (31, p.456), ji atsiveria tik išrinktiesiems.
Svarbią vietą karo metų Švedo poezijoje turi muzika. Trečiąją savo rinkinio „Likimo šalys“ dalį jis paskiria „Mano širdy atgimusiems Beethovenui, Wagneriui, Šopenui“. Visų jų muzikai būdingas didingumas, plati emocinė skalė. R.Wagneris gretinamas su F.Nietzsche kaip kompozitorius, sugebėjęs savo veikalais perteikti šio filosofo idėjas. Wagnerio „Tannhauserio“ uvertiūra Švedui sukelia Nietzsche‘s genijaus viziją, skambant Beethoveno „Mėnesienos sonatai“, piešiama netobulos žemiškos meilės agonija jūros fone (6, p.33), o „Likimo“ simfonija iškelia dvasią į tokias aukštumas, kur jaučiamas Dievas ir kartu – „nebūties likimiška naktis“ (6, p.32).
Muziką Švedas suvokia Schopenhauerio ir Nietzsche‘s filosofijos šviesoje kaip tobuliausią meną, gebantį išreikšti tai, ko neperteikia žodžiai, sukelti giliausius išgyvenimus. Švedo santykis su muzika iš esmės yra romantiko santykis, nes muzika jam yra paslaptinga, dieviška esencija (eil. „Nokturnas“). Jos išgyvenimas – emocinis, intuityvus.
D.V.Jesaitytė gretino Švedą ir Mačernį pagal epinį jų poezijos pobūdį. Išties Švedo poezija labai priartėja prie prozos, filosofinio diskurso, antrajame rinkinyje minčiai tampant svarbesne už emociją ir gražią raišką, nors pats poetas straipsnyje „Nepasiekiama žemė“ sakosi norįs surasti pusiausvyrą tarp minties ir jausmo. Jesaitytė pastebi, jog poeto „pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu, kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą“ (46, p.2). Ryški iracionalistinės ir egzistencialistinės filosofijos įtaka.
Minties vyravimas poezijoje lemia ir jos formą. Kalbos niūrumas, šiurkštumas, proziškumas, artimas šnekėjimui, o ne dainavimui, išskiria Švedą iš kitų jo kartos poetų. Išlaikomas banguojantis neskubraus kalbėjimo ritmas, kuris suteikia poezijai sunkumo ir iškilmingumo. Labai mėgstamas rūstus, pakylėtas Nietzsche‘s pranašo tonas. Būdingi ilgi sakiniai, ne visur laikomasi rimų, taisyklingų metrų. Tačiau neretai, kaip ir kiti jo kartos poetai, Švedas renkasi griežtą soneto formą, eilėraščius jungia į teminius ciklus.
Kaip matome, nors Švedo karo metų poezija gana tipiška jo kartos kontekste, joje jau galime pastebėti užsimezgusius tuos bruožus, kurie vėliau išskirs jį iš kitų jo bendraamžių: filosofijos svarbą poezijoje, neprisirišimą prie žemės, poezijos proziškumą.
POSŪKIS POETO GYVENIME IR KŪRYBOJE
POKARIO DRAMA
1945–1946 metai Švedo biografijoje žymi ženklius pokyčius: poetas nusivilia komunistine ideologija, tarybine santvarka ir emigruoja į Lenkiją. Jo kūryboje taip pat įvyksta lūžis, matomas jau 1946 m. datuojamuose rinkiniuose „Skeptiškos baladės“ ir „Vienos jaunystės poema“. Anot Kubiliaus, „Švedas aštriu kirčiu nukirto savo paties ankstyvesnį literatūrinį kelią, išsižadėdamas aukšto polėkio į neapibrėžtas erdves ir graudoko iškilmingumo žemų intonacijų“ (50, p.625).
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugybė žmonių, tarp jų ir didelė inteligentijos dalis, pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. „Leonas Švedas – vienintelis iš jaunosios modernistų kartos – pasiliko Lietuvoje, nepabūgęs grįžtančios sovietinės okupacijos. Gal dar turėjo šiokių tokių socializmo iliuzijų (...). Gal dar tikėjosi dirbti Lietuvoje naudingą literatūrinį darbą, gavęs versti J. W.Goethe‘s „Faustą“...“ (14, p.411–412). Tokia viltinga nuotaika atsispindi 1945 metų Švedo eilėraštyje:
Bet ta situacija netrukdė jam jaustis
laimingam, buvo kaip vakar gimęs:
leidykla priėmė jo išverstą „Faustą“,
spaudoj pasirodė Baudelaire‘o vertimas.
(Sovietams okupuojant Lietuvą; 14, p.64)
Tačiau jau 1945 metų rudenį, per Lietuvos tarybinių rašytojų suvažiavimą, poetas suprato klydęs. Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos biuro pirmininkas K.Korsakas baigiamojoje kalboje pabrėžė, jog „mūsų jaunųjų rašytojų darbą reikia pradėti vairuoti ideologiškai nauja vaga (...), su šituo paveldu jie negali ateiti į mūsų tarybinę literatūrą“ (64, p.30–31). Švedo pasisakymas, kuriame jis išaukštino V.Mačernį, padariusį didžiulę įtaką savo kartos poetams, gynė Vakarų Europos modernizmo idėjas, buvo sukritikuotas, o pats Švedas pavadintas vokiškos spaudos bendradarbiu su okupacijos „sužalota sąmone“. Štai kaip apie tai pasakoja pats Švedas:
Po karo rašytojų suvažiavime
už Mačernio soneto deklamavimą viešą
Kauno laikrašty apskelbtas
„liaudies priešu“,
tą pačią dieną pasakė žmonai
ir grįžusiam iš nelaisvės broliui
Aleksandrui (...):
„Turime bėgti arba į Vakarus,
arba į mišką. Gelbėkim dvasią“.
(Jis apmąsto savo padėtį; 14, p.63)
Atmetamas „Fausto“ vertimas, teigiamai įvertintas V.Mykolaičio-Putino ir K.Borutos. Švedui parodoma, kad dirbti ir kurti taip, kaip iki šiolei, nebegalės. Tarybinė santvarka atsiskleidė tokia, kokia ji yra iš tikrųjų: totalitarinė, besinaudojanti prievarta, žmogų paverčianti paklusniu varžteliu milžiniškoje sistemoje. Švedas, kaip ir daugelis anksčiau simpatizavusiųjų komunizmo idėjoms, suprato skaudžiai apsirikęs ir iš prijaučiančio kairiesiems visam gyvenimui tapo aršiausiu komunizmo ir socialistinės santvarkos kritiku. Čia galima pastebėti daugeliui atsivertėlių būdingą bruožą: praregėję ir atsivertę jie tampa net iki fanatiškumo ištikimi atrastajai tiesai. 1946 m. rinkinyje „Vienos jaunystės poema“ poetas kuria naują savo biografiją, pamiršęs ankstesnes simpatijas kairiesiems:
Neturįs jokių utopiškų svajonių,
krikščionybę ir marksizmą
laikąs už klaidą
(Jis apmąsto savo padėtį; 14, p.62)
Šis rinkinys – tai nemaža dalimi autobiografinė istorija apie žmogų, patekusį į totalitarinę absurdo valstybę, jo pastangas išsaugoti dvasios laisvę kritikuojant tai, kas vyksta aplinkui, dvasiškai besipriešinant sistemai ir galiausiai pasitraukiant į Vakarus, nes kitų kelių išsaugoti laisvę ir gyvybę nėra.
Išvykęs iš Lietuvos, Švedas su broliu ir žmona pirmiausia apsistojo pas žmonos tėvus Gdanske. 1947 m. brolis persikėlė į JAV, kur ir dabar gyvena, o Švedų šeima – į Vroclavą (67). 1948 m. Švedas pradėjo dirbti Vroclavo radijo redaktorium, o 1959 m. ėmė bendradarbiauti lenkiškuose žurnaluose.
Vertėtų iš arčiau pasižiūrėti, kuria linkme Švedas pasuka savo pokario rinkiniuose, kuo jie skiriasi nuo ankstesniųjų. Čia neapsieisime be F.Nietzsche‘s ir egzistencialistinės filosofijos įtakos Švedo kūrybai aptarimo, taip pat būtina parodyti, kokią svarbią vietą jo kūryboje įgyja psichoanalizės teorija. Ir dar vienas reikšmingas momentas – Švedo posūkis į avangardizmą.
Aptariant šiuos aspektus, iškyla kelios problemos. Pirmiausia minėtieji aspektai susiję vienas su kitu ir vienas kitą įtakoja, tad kyla neaiškumų bandant išvynioti šį susipynusį kamuolį ir atskirti jo gijas. Dėl Švedo filosofinių pažiūrų sinkretiškumo dažnai sunku nustatyti, iš kokio filosofo veikalų ateina viena ar kita idėja, nes ji gali būti bendra keliems filosofams ar filosofinėms sistemoms.
Kalbant apie avangardizmą Švedo kūryboje, reikia kelti klausimą, kodėl autorius pasirinko būtent tokią poziciją, ar nėra ji filosofinių ir estetinių nuostatų rezultatas. Neretai atrodo, kad Švedas žiūri į pasaulį pro savo perskaitytų filosofinių ir psichoanalizės veikalų spektrą (eilėraščiuose Švedas vardija daugybę skaitomų autorių: Rilkę, Eliotą, Kierkegaard‘ą, Sartre‘ą, Jaspersą, Jungą, Spenglerį, Le Boną, Kretschmerį, Heideggerį, Lévy-Bruhlį...) ir su avangardisto tiesumu išsako tai, kas jam rūpi, ko gera, tikėdamasis, kad jo žodžiai nenueis veltui, bet pasieks adresatą ir privers jį pažvelgti į tikrovę be melo kaukių ir imti mąstyti kitaip.
Tad kalbėti apie Švedo pokarinės kūrybos ypatumus pradėsime nuo jo susiformuotos filosofinės sistemos.
Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba / Vaiva Narušienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003 (Kaunas: Aušra).