Vaiva Narušienė. Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) (3)

narusiene_nepritapes_svedas       Tęsinys. Skaityti pradžią

       PASAULIS, KURIAME GALIOJA PSICHOANALIZĖS TEISĖ

 

       Ir pradedu mąstyt apie valstybę,

       kurioj galioja psichoanalizės teisė

       (15, p.86)

 

       Psichoanalizė – viena įtakingiausių XX a. psichologijos krypčių, praplėtusi žmo­gaus sampratą ir įtakojusi mokslo, me­no ir net kasdienio gyvenimo sferas. Psi­choanalizė veikė ne tik modernistinį me­ną, bet išliko aktuali ir postmodernistų darbuose. Žymiausi psichoanalizės kūrėjai ir jos pradininkai S.Freudas, A. Adleris, C.G.Jungas ir kiti išplėtojo ir su­teikė mokslinį pavidalą iš iracionalistinės A.Schopenhauerio, F.Nietzsche‘s fi­losofijos ateinančioms idėjoms apie tam­siąją žmogaus pusę, instinktus ir jų sub­limaciją.

 

       Studijų metais Švedas greta egzisten­cialistinės filosofijos susidomėjo tuo metu dar gana nauja psichoanalizės teorija. Šis susižavėjimas nebuvo paviršutiniš­kas, o žinios apie psichoanalizės meto­dą įgytos rimtai gilinantis. Švedas mini studijuojamus autorius ir jų veikalus: A.Adlerį, E.Kretschmerį, L.Lévy-Bruhlį, G.Le Boną, S.Freudą, C.G.Jungo „Psychologische Typen“ (14, p.75), „Das Unbewusste im normalen und kranken Seelenleben“ (2, p.15).

 

       1946 m. rinkiniuose galime rasti pir­muosius psichoanalizės metodo taiky­mus kuriant charakterius. Šiuose ir vė­lesniuose rinkiniuose galime pastebėti, kad Švedas mėgsta kurti psichologinius herojų portretus, juos analizuoti, kone moksliškai pagrįsti vieną ar kitą bruožą ar poelgį. Kai kada tai panašėja į mani­ją, tačiau Švedas įsitikinęs, kad jo reika­las – atskleisti tai, kas paslėpta, kitaip tariant, nuplėšti dar vieną kaukę, kad pasimatytų tai, kas slypi pasąmonėje, net jei kitiems tai atrodo neestetiška.

 

       Mūsų tikslas – pasižiūrėti, kokias idė­jas Švedas paima iš psichoanalizės ir kaip jas pritaiko savo kūryboje.

 

       „Poezja XX wieku“ įvade Švedas Freudą pavadina vienu svarbiausių šiuolai­kinės epochos pradininkų, kuris akcen­tavo iracionalios pasąmonės, seksuali­nių instinktų reikšmę, atskleidė vidinį žmogaus konfliktą (29, p.8). Kitas Šve­dą įtakojęs psichoanalizės teoretikas buvo Jungas, kuris, anot Švedo, jam „akis at­plėšė“ (14, p.230).

 

       Psichoanalizės išeities taškas, pagrin­dinė mintis, esanti jau filosofų iracionalistų darbuose, yra racionalios sąmonės ir iracionalios, nepažinios, bet labai ga­lingos pasąmonės atskyrimas. Psichinis žmogaus gyvenimas – tai sąmonės ir pa­sąmonės sąveikos rezultatas, kuriame dažnai nugali pasąmonė ir joje glūdin­tys instinktai. Žmogus savyje suvokia labai nedaug:

 

       Ar sąmonė – tai tik Psichės dalelė,

       kuri apie save nedaug težino,

       maža apšviesta salelė

       ant tamsaus pasąmonės vandenyno...

       (Mistiški dialogai, 3; 14, p.178)

 

       Cituojamoje ištraukoje nesunkiai ga­lima atpažinti Jungo palyginimą apie są­monę ir pasąmonę. Žmogus beviltiškai stengiasi ištirti savo gelmes, bet pasą­monė slepiasi, likdama tamsi ir neįžvel­giama, įteisindama skilimą tarp sąmo­ningojo ir nesąmoningojo aš: „esame du: / aš ir tas, kurį suprantu“ (14, p.177). Žmogus savęs nebesuvokia kaip visu­mos.

 

       Jungas pastebi, kad „mūsų dabartinį gyvenimą valdo Proto deivė – didžiau­sia ir tragiškiausia iliuzija. Mes įtikinę jame save, kad, pasitelkę protą, „nuga­lėjome gamtą“ (47, p.111). Iš tiesų „žmo­gaus dievai ir demonai niekur nedingo, jie tik gavo naujus vardus“ (47, p.87). Pasąmonėje tebeslypi visi žmogaus tam­sieji gaivalai: žvėriškumas, žiaurumas, saugumo instinktas, bandos jausmas ir libido, kurį Freudas laikė pačiu svar­biausiuoju.

 

       Anot Švedo, kiekvienas slapčia palė­pėje augina „pelėdą“ – tamsųjį aš (14, p.367). Iš pažiūros tvarkingi, niekuo ne­įtartini žmogeliai turi savyje žvėrį, ku­ris išlenda, kai to nesitikima:

 

       Kai Gudūnas skaito apie nusikaltimą,

       jaučia, kad pats jį įvykdyti galėtų.

       (Ponas Gudūnas, skaitąs laikraštį; 14, p.198)

 

       Kai kada žvėris pasirodo sapnuose, bet jo gėdijamasi, mėginant sapnus in­terpretuoti „švariai ir nekaltai“ (23, p.15). Žmogus išmoko pirmykščius žiaurumo instinktus sublimuoti į sportą, pramo­gas, „Barbariškų epochų laukinį sadiz­mą / pakeist į malonią TV svajonę“ (14, p.199), jis gali „saugiai žudytis“ (14, p.201) su moterimi lovoje. Tačiau jo žvėris niekur nedingo, o tik buvo apmaldytas. Jis visu smarkumu prasiveržia darant nusikaltimus, žudant ir kankinant, o ypač karo metu – todėl už šiuos nusikaltimus atsakingas kiekvienas, kiekvieno iš mū­sų žiaurumas.

 

       Švedas perima iš psichoanalizės ko­lektyvinės pasąmonės sampratą kalbė­damas apie bandos instinktą. Šis instink­tas geriausiai pastebimas ten, kur susi­renka daug žmonių. Tokia vieta yra bokso rungtynės:

 

       Aš žinau, kad smūgis reiškia gyventi –

       ir skęstu žiaurių plojimų jūroj.

       (Esu kaiminės žvėris bokso rungtynėse; 14, p.141)

 

       Instinktyviai palaikomas nugalėtojas, nes bandai reikia stipraus lyderio, kuris ją vestų. Bandos instinktu Švedas aiški­na ir žmonių paklusnumą, bukumą at­ėjus sovietams: jie „kaip kaiminė buliaus trokšta vado“ (14, p.96). Indivi­das, patekęs į minią, tampa jos dalimi, praranda laisvo pasirinkimo galimybę ir elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi:

 

       Esu, kuo mane kaiminė mato,

       bejėgiu įrankiu jos sapnų...

       (Mistiški dialogai; 14, p.177)

 

       Vertėtų pereiti prie plačiausiai Švedo kūryboje komentuojamo ir interpretuo­jamo dauginimosi instinkto. Dar Schopenhaueris rašė, kad „lytinis potraukis yra neįveikiamas ir galingiausias iš vi­sų norų. Jis nėra kaip kiti norai skonio ar kaprizų išraiška, tačiau mūsų prigimties esmė. Kovoje su juo jokie protingi motyvai negali laimėti“ (31, p.537). Freu­das išplėtojo šią idėją, iš libido kildin­damas didelę dalį kompleksų, o įvairias gyvenimo ir kūrybos sritis aiškindamas kaip šio instinkto sublimacijos rezultatą. Švedas ypač daug vietos libido temai skiria 1963 m. rinkinyje „Intymūs por­tretai“. Kuriami eilėraščių personažai – ponas Saulaitis, ponas Gudūnas – kan­kinasi, jausdami įtampą tarp geismo ir moralės normų, beviltiškai bandydami suvaldyti instinktus, išlikti padorūs. Ta­čiau net ir bjaurėdamiesi savimi, jie neatsispiria geismui:

 

       ne kartą tramdė geismą ir norus

       prieš despotiško kūno kaprizingą altorių,

       kai į vonios pusę nukreipdamas ausį

       jos myžimo gundančios muzikos klausės (...).

       Paskui paslapčia savimi bjaurėjos,

       stengės išpažinti dvasios nusmukimą...

       (Pono Saulaičio intymi išpažintis; 14, p.231)

 

       Mintys apie seksą vis nustumiamos į šoną, bet pasąmonė pagauna sapnuose. Sapne vienuolis mato erotišką sodą, taip papiktinusį A.Vaičiulaitį:

 

       glosčiau tinstančias šakas,

       vaisius su speniais vidury,

       uždraustos formos dreves...

       (Šventojo sapnas; 15, p.73)

 

       Sapnuose vyras virsta arkliu, persikū­nija į raitelį, kurio „rewolwer męknie w ręku“ (30, p.38) – čia nesunku atpažinti seksualinį aktą. Moteris sapnuojama kaip kumelė, kurią vyras „prajodo“ (20, p.65). Tai tipiškai froidiškos sapnų interpreta­cijos.

 

       Geismo sublimavimas pasineriant į mokslus, užsidarant vienuolyne, daly­vaujant partijų veikloje ar sportuojant nepadeda jo panaikinti, o tik kenkia svei­katai ir dvasinei būsenai, mat puolama į melancholiją. Švedas šaiposi iš gydan­čios darbo terapijos ir siūlo kitokią tera­piją; galinčią išgydyti nuo bet kokių ne­galavimų:

 

       Dabar susižavėjęs psichoanalizę skaitė

       ir šaipėsi iš tos ligotos mėnesienos,

       nes jautė, kad jų ūkyje riebi tarnaitė

       galėtų iš mirties išgydyt jį ant šieno.

       (Ponas Žvelgynas klauso Mėnesienos sonatos; 14, p.230)

 

       Lytinis potraukis yra natūralus, ir jo nereikia slopinti. Vyrai tik apgaudinėja save, sakydami, kad jiems rūpi moteris kaip visuma, jos dvasinės vertybės, „tik­rumoj veržiamės / į vieną kūno dalį“ (15, p.30). Ir dar: „Nusirenk! – Tai yra geriausias įsakymas / dievinamai mo­teriai...“ (14, p.234). Šeimos institucija – tai tik dar vienas nevykęs bandymas su­tramdyti prigimtį, „Nes vedybos / per­žengia žmogišką galimumą“ (14, p.234). Švedo supratimu, vyrai iš prigimties poligamiški.

 

       Su libido susijęs Edipo kompleksas. Berniukai geidžia motinos ir mato savo tėve konkurentą, kurį pasąmonėje nori nužudyti, bet bijo. Iš šio komplekso pa­prastai išaugama, tačiau Švedą domina netipiški atvejai, kai kompleksas tampa nukrypimu. Švedas kaip psichoanaliti­kas analizuoja savo personažus – pa­cientus, neretai naudodamas mokslinius terminus. Tokie eilėraščiai panašėja į me­diciniškai poetinį paciento „atvejo“ ap­rašymą, pavyzdžiui, eilėraštyje „Amži­no Edipo portretas“ (14, p.208). Poetas nuodugniai aiškina, kad iš komplekso nebuvo išaugta, nes sunūs nesugebėjo atsiskirti nuo motinos ir pamilti kitą mo­terį, dėl to tapo homoseksualistu. Edipo komplekso auka Švedas vadina kompo­zitorių F.Chopiną, remdamasis A.Michelio studija „Chopin et le sein maternel“ (14, p.207).

 

       Helmutas iš apsakymo „Powołanie“, taip pat kenčiąs dėl šio komplekso, pri­sipažįsta: „Mam jakieś niezdrowe przywiązanie do matki. Nie znoszę ojca...“ (24, p.249). Edipo kompleksas, tapęs ne­pilnavertiškumo komplekso priežastimi, atves jį į gestapininkus, nes tik turėda­mas šautuvą ir jausdamas, kad kiti jo bijo, jis galės jaustis pilnavertis kaip as­menybė ir kaip vyras, nes ligi tol jis ne­sugebėjo santykiauti su moterimi. Šve­do nuomone, nusikaltėliai neretai tokiais tampa dėl vaikystėje įgytų kompleksų.

 

       Švedas ne itin pagarbiai kalba apie motiną, nes laiko ją Edipo komplekso kaltininke. Anot poeto, motinos meilė sūnui atsiranda iš savimeilės (15, p.100), motina varžo jo laisvę savo prisirišimu (15, p.106), dėl to ji tiesiog vejama šalin. Tačiau vyras negali pabėgti nuo moti­nos, kaip ir nuo savęs paties. Jis ją mato kiekvienoje sutiktoje moteryje:

 

       nuo pat vaikystės pradžios,

       kur visos moterys turėjo

       motinos veidą.

       (Vaikystės lengvumas; 15, p.88)

 

       Tokios Švedo mintys šokiravo jo am­žininkus, kurie piktinosi, kad poetas toks „nedvasingas“, „rūškanas ir uvėrus“, Vaičiulaičio žodžiais tariant.

 

       Švedo kuriamas žmogus jaučia susi­dvejinimą ir prieštaravimą tarp sąmo­ningo ir tamsiojo aš, tarp troškimo pa­žinti ir negalėjimo. Kūryba, anot S.Ge­dos, tampa „skaudžia medicinine operacija“ (39, p.10), atskleidžiančia pasą­monines žmogaus poelgių priežastis. San­tykiams tarp vyro ir moters pritaikyta psichoanalizės teorija atėmė iš jų erotikos žavesį ir paslaptingumą, palikdama tik nuogą geismą ir seksą. Toks santy­kių traktavimas reikalavo iš autoriaus avangardistinio atvirumo ir įžūlumo, su kuriuo jis narsto instinktų prigimtį, ne­bijodamas, kad nukentės eilėraščių es­tetinė vertė, nes šokiruojantis pasąmo­nės apraiškų atskleidimas, apnuoginimas, nesiderinantis su melagingu „pa­dorumu“, jam atrodo savaime vertingas.

 

       Švedas sugebėjo savitai jungti ir de­rinti iš psichoanalizės teorijos, iracionalistų Nietzsche‘s, Schopenhauerio ir eg­zistencialistų veikalų ateinančias idėjas, pasiekdamas savitos harmonijos šioje idė­jų sistemoje.

 

       O dabar pasižiūrėkime į Švedo kūry­bą avangardizmo aspektu, mėgindami susieti jį su autoriaus filosofinėmis ir psichoanalizės idėjomis.

 

       LEONO ŠVEDO AVANGARDIZMAS

 

       Kalbėdami apie Nietzsche‘s idėjas, eg­zistencializmą ir psichoanalizę Švedo kū­ryboje, apsiribojome idėjinio lygmens ap­tarimu, nesigilindami į formaliąją kūry­bos pusę. Perėję prie avangardizmo klau­simo, ne tik pasižiūrėsime, kokiais bruo­žais Švedas priartėja prie avangardistinio menininko, bet ir kaip vartoja meni­nes priemones bei kalbėjimo būdus. „Su­vokti Švedą kaip lietuviško avangardiz­mo dalį nėra nei sunku, nei klaidinga. Paprasčiausiai jis nespekuliuoja dauge­liu vaizdinių, intonacijų, privalomų lie­tuvių tradicijai“, – teigė S.Geda (39, p.10). Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad Šve­das dažnai perima avangardisto kūrėjo poziciją: jo eilėraščių žmogus – tai vy­riškas, stiprus, nesentimentalus tipas, ku­riam svetimi verkšlenimai. Jis stebi, kas aplinkui vyksta, apmąsto, drąsiai reiš­kia savo nuomonę, nuplėšia melo kau­kes ir kritikuoja, nes taip reikalauja jo sąžinė, nepripažįstanti jokio konformiz­mo. Kritikuojant iš principo nepaisoma autoritetų nei tabu. Avangardistas pa­saulį mato be iliuzijų, žiaurų, neteisin­gą, stengiasi jį vaizduoti nepagražinda­mas, nes menas turi parodyti tiesą ir padėti pakeisti pasaulį. „Teisusis nesislapsto už trigubų sienų, / bet (...) pa­drąsina žmones ir laisvę skelbia“ (14, p.143).

 

       Menas suvokiamas kaip reformų ir so­cialinio veiksmo įrankis, jam suteikia­ma taikomoji funkcija. Ypač pokario avangardas orientuotas socialiai ir poli­tiškai. Švedas nevengia kalbėti politinė­mis temomis, griežtai pasisako prieš so­cializmą. Jo kūryboje atsiranda vietos biurokratų, valdančiųjų kritikai. Kalba­ma apie vartotojiškos civilizacijos išsi­gimimą, atominės bombos grėsmę. Iš žmogaus reikalaujama sąmoningumo, tvirtumo ir drąsos gyventi pagal savo idealus.

 

       Kritikuojant dažnai pasitelkiama iro­nija. Ironiškas santykis su pasauliu lei­džia žvelgti į jo reiškinius iš tam tikro atstumo. Ironija, anot S.Kierkegaard‘o, suteikia laisvės pojūtį (31, p.469), ši laisvė leidžia su pašaipa žvelgti ir į save patį:

 

       Dabar aš stoviu sulinkęs po dušu,

       mano kojos dreba kaip seno kuino,

       iš burnos tįsta seilės,

       jokiam vežikui nereikalingas,

       o labiausiai sau pačiam.

       (Curriculum Vitae; 2, p. 16)

 

       Ironiškas požiūris padeda neįsileisti į save gailesčio, sentimentalumo, išlaiky­ti stoišką poziciją ir tvirtumą kalbant apie žiaurius dalykus, skatina nepasiti­kėti tikrovės paviršiumi, ieškoti gilumi­nės esmės. Ironiškas, priekabus žvilgs­nis į pasaulį, kaukių nuplėšinėjimas, smerkianti kritika reikalauja prokuroriško, pakelto tono. Toks tonas ryškėja jau ankstyvuose Švedo rinkiniuose, o ypač sustiprėja parašytuose po karo:

 

       Jis nekentė aklo, paklusnaus kartojimo,

       tvarkančio dvasios santykius liežuviais,

       apmulkintos masės triukšmingo svajojimo...

       (Jis pereina į ontologijos sritį; 14, p.93)

 

       Pagrindinis Švedo kritikos objektas – socialistinė santvarka ir jos atneštos blo­gybės. Samprotavimai apie politiką bei istoriją dažnai įgauna politinio pamfle­to formą. Vertindamas Švedo kūrybą, T.Venclova sako, jog „tai ideologinė, po­litizuota poezija, labai griežtai antikomunistinė, bet grynai poetiniu požiū­riu – nieko gero“ (70, p.257). Tačiau Šve­das pagrindžia savo poziciją teigdamas, jog karo, diktatūros valdymo metais šaukti „ne!“ – etinė kiekvieno rašytojo pareiga (29, p.38). Šventvagiška rašyti apie ką nors kita matant aplinkui vykstančius žiaurumus, net pavasaris atro­do begėdiškas savo džiaugsmingumu:

 

       paukščiai, amžini kompozitoriai, (...)

       komponuoja entuziastiškus himnus,

       lyg nieko svarbesnio nebūtų įvykę,

       taip įkyriai, (...)

       kad gėdinausi už gamtą.

       (O gamta tyčiojosi iš mūsų; 14, p.102)

 

       Švedas nesislepia nuo žiaurios realy­bės, bet kalba apie „kruvinas egzekuci­jas rūsiuose“ (14, p.32), „masinį pamiši­mą“ (14, p.65), suvokdamas, kad tai yra jo iššūkis totalitarinei sistemai. Tokiuo­se eilėraščiuose svarbu ne meniškumas, bet tikrovė ir savo santykis su ja, turin­tis paveikti skaitytoją. Dėl to nevengia­ma vulgarybių, renkamasi stiprūs, smū­giuojantys žodžiai, kad trumpai drūtai būtų galima nusakyti reiškinį ir savo požiūrį į jį.

 

       Švedui nesvetima agituojanti intona­cija, atmiešta geroka ironijos doze, daž­na pamfleto tipo eilėraščiuose, kritikuo­jančiuose ne tik socializmą, bet ir religi­ją. Dėl skambumo tokie eilėraščiai kar­tais surimuojami:

 

       Netrokštu tos doros palaimos!

       Palikite mane, krikščionys!

       Be Nietzsches, Freudo ir Einšteino

       tas rojus man išlįstų šonais!

       (Seno žmogaus meditacija; 14, p.163)

 

       Įžūliai šaipydamasis iš tikinčiųjų, Šve­das kaip tikras avangardistas mėgauja­si tabu atmetinėjimu. Priimtų padoru­mo normų nepaisymas ypač išryškėja erotiniuose eilėraščiuose. Provokuojan­čiu atvirumu Švedo erotinė poezija pri­mena tokios tematikos tarpukario avangardisto P.Morkūno eilėraščius. Remda­masis psichoanalizės teiginiu, kad vyrą prie moters traukia tik dauginimosi in­stinktas ir geismas, Švedas nebekalba apie meilę. Flirtavimas – tai tik mela­gingas maivymasis siekiant sekso prisi­dengus padorumu. Sekso scenos vaiz­duojamos su atvira ironija, sarkazmu, žmogus jose primena gyvulį:

 

       Ant roplio jautriausios vietos

       tarp užpakalinių kojų

       sėdi nuoga gražuolė

       ir ritmiškai kilnojas.

       (Lytinis aktas; 14, p.331)

 

       Kūnas piešiamas mėsininkiškai, kaip „gašlumo košeliena“:

 

       Pilna vonia moters krūtų,

       viliojančių šlaunų, blauzdų

       ir riebaus pasturgalio.

       (Scena domestica; 14, p.327)

 

       Lytinį aktą Švedas laiko tik geismo ir gašlumo patenkinimu, niekuo daugiau, todėl šaiposi iš pomėgio „prie sekso klau­sytis Šopeno“ ir kitokių „dvasingų“ da­lykų:

 

       (...) nes kai aš apie gulinčią lovoj galvoju,

       kuri mėgsta prie sekso klausytis Šopeno,

       ta muzika kietėja tarp mano kojų.

       (Ponas Giedraitis prisimena Šopeno etiudą E-dur; 14, p.207)

 

       Tokia Švedo „meilės lyrika“ šokiravo jo amžininkus kritikus: „autorius priei­na prie tokių sekso scenų, kurias ameri­kiečių kritikai, mandagiai kalbėdami, va­dina grafišku pavaizdavimu. Tokių tie­siog mėsinių atplaišų Leonas Švedas nepašykšti ir kitose vietose“ (69, p.415), – piktinosi Vaičiulaitis.

 

       Švedo pašaipos objektu tampa ir kla­sikinė muzika, besisiejanti su jo kriti­kuojama miesčioniška kultūra. Muzika netenka pirmykštės dieviškumo auros. Nors ne taip seniai Chopino muzika su­keldavo labai dvasingus išgyvenimus (eil. „Nokturnas“; 12, p.3), tačiau pasiskai­čius apie kompozitoriaus kompleksus psichoanalitiko A.Michelio veikale, jo muzika lieka tinkama tik kaip fonas sek­sui. Čaikovskis vadinamas „stary pedał“ (28, p.130), Wagneris – „zbzikowany na punkcie wielkości, kretyn, nieświadomie tęskniący za rykiem fabryk i motorów“ (28, p.15), Beethoveno muzika pasitarnavo kraupiems A.Hitlerio kės­lams (28, p.37). Anksčiau garbintieji kom­pozitoriai klasikai vadinami beviltiškai pasenusiais. Švedas brėžia ateities mu­zikos, pakeisiančios tradicinę, projekci­ją. Šią muziką sudarys ne įprasti garsai, bet: „Ritmiczna cisza plus wyobraźnia słuchacza“ (28, p.97).

 

       Kaip matome, ryški visuotinė verty­bių desakralizacija, nesigailima nė anks­čiau savo paties garbintų dalykų. At­virkščiai: parodijuojami ankstesni eilė­raščiai, kuriuose matyti tokie pagarbos ženklai. Štai Švedo eilėraštis „Ponas Žvelgynas klauso mėnesienos sonatos“ (14, p.229) yra jo paties karo metų eilėraščio „Beethoveno mėnesienos sonata“ (6) pa­rodija, kurioje šaipomasi „iš tos ligotos mėnesienos“ (14, p.230), nuo kurios su­keltos melancholijos jį išgydė Jungas, psichoanalizė ir seksas.

 

       Švedas dažnai naudoja avangardistų pamėgtą stilizaciją kaip būdą pabrėžti pateikiamą naują idėją, įvilkus ją į se­novinę formą. Švedo poezijoje galima rasti litanijų, odžių, giesmių. „Likimo giesmėje“ iš „Sugrįžimų į Sodomą ir Gomorą“ nurodomi net giesmės atlikėjai: balsas, choras, kartojantis maldą – tai primena senovės graikų tragedijas. „Odė­je benzinui“, „Odėje raketai į mėnulį“, „Oda do fallusa“ su geroka ironijos ir sarkazmo doze, dar paaštrinančia disonavimą tarp formos ir dalykų, apie ku­riuos kalbama, meldžiamasi techniką varančiam kurui, technikai, progresui. Mal­da panašėja į bažnytinę litaniją:

 

       Maldaukim benzino palankumo, (...)

       Benzinas, trokštu lėkti iš ilgesio.

       Benzinas, veržiuosi į laisvę!

       (14, p.284)

 

       Avangardistai neretai naudoja tipizaciją, kaukes, jie jaučiasi juokdariais, be­pročiais, sakančiais žmonėms tiesą, ku­rios niekas kitas nedrįsta pripažinti:

 

       „Uždekite šviesas – rėkia kažin koks beprotis. –

       Kam bėgti ir slėptis nuo savęs?“

       (Oro kautynės / Dogfight/; 14, p.37)

 

       Švedas klasifikuoja įvairius žmonių ti­pus, į savo eilėraščius įvesdamas perso­nažus, turinčius vardą ir motyvuotą psi­chologinį charakterį. Personažai dažniau­siai pristatomi jau eilėraščio pavadini­mu: „Kaimiečiai“, „Apie išeivį malūni­ninką“, „Baladė apie duobkasį“, „Senas žmogus stebi pavasarį“, „Ponas Gudūnas, skaitąs laikraštį“, „Pono Saulaičio intymūs pamąstymai“. Tai toli gražu ne visi: dar yra emigrantas žvejys, laiška­nešys, partizanas, medkirtys, ponas Gied­raitis, girtuoklis, senas klajūnas, pasken­duolis... Vienas iš personažų – poetas, studentas Švedas, turintis autoriaus bruo­žų. Pagrindiniai personažų tipai: gaš­lus, beviltiškai bandantis sublimuotis vy­riškis (ponas Gudūnas, ponas Saulaitis), daug patyręs išminčius (senas klajūnas, medkirtys, poetas Švedas), kvailys ar silpnavalis (girtuoklis, kaimiečiai).

 

       Personažai-kaukės analizuoja, ginčijasi, kritikuoja, tyčiojasi, moralizuoja ir verkš­lena – tai ištisas teatras. Kartais net nau­dojama dramos forma (eil. „Baladė apie medkirtį“). Gyvenimas vadinamas teat­ru, kuriame kiekvienas turi savo vaid­menį – primestą ar prisiimtą. Švedo ku­riamą teatrą taip pat galime suvokti kaip gyvenimo modelį, jame personažų tipai atitinka realiame gyvenime egzistuojan­čius. Švedas kalba apie savo persona­žus, parodo, kas slypi po kiekvieno iš jų kauke, tikėdamasis, kad skaitytojas jo atrastus dalykus prisitaikys realiam gy­venimui ir sau.

 

       Švedo vaizduojamas pasaulis iškreip­tas, deformuotas, dekonstruotas, suskai­dytas, pilnas fantastinių elementų. Pie­šiami vaizdai primena kubistų pa­veikslus:

 

       Jie remia smuikais salės nušviestas lubas.

       Spyruoklės apraizgo jų liemenis

       iki pačios širdies.

       (Orkestras numeta kaukes; 15, p.19)

 

       Iškreiptą pasaulio vaizdą sąlygoja sub­jektyvus žvilgsnis, priklausantis nuo emocijų, atsiminimų ir nusistatymo. Ob­jektyvaus požiūrio taško nėra, yra tik tai, ką mato konkretus subjektas. Vis­kas tampa reliatyvu: erdvė, laikas. Šioje vietoje galime kalbėti ne tik apie avangardizmą, bet ir apie postmodernizmą. Tačiau apie jį kiek vėliau.

 

       Pereikime prie kalbos dalykų. Pradė­kime nuo poezijos. Minties vyravimas Švedo poezijoje, filosofinis krūvis sąly­goja jos priartėjimą prie prozos. Eilutės tampa ilgos, kai kada eilėraštis į jas nebeskaidomas, o beriamas tiesiog minčių srautas be skyrybos ženklų, kaip atsi­tinka eilėraštyje „Dytyramb o spravvach konkretnych“ (22, p.8). Kitur toks pro­zos srautas derinamas su skaidytomis į eilutes atkarpomis (ten pat, p.26, 39).

 

       Pastangos perteikti nepagražintą rea­lybę verčia atsisakyti poetinio skambu­mo. S.Parulskis ir A.Vaičiulaitis paste­bi, kad Švedo poezija tuo priartėja prie pokario avangardisto A.Mackaus: „atsisakymas lietuviams labai mielos, iš­dailintos poetinės formos“ (62, p.38). Šve­do poezijai būdingas „vyriškas, rupus, dažnai ironiškas, atviras žodis“ (39, p.10). Galime atrasti bendrumų ne tik su A.Mac­kaus, bet ir su J.Kėkšto avangardistine poezija. Šie panašumai ypač išryškėja Kėkšto ir Švedo karo tematikos eilėraš­čiuose. Anot Kėkšto, žodis turi būti ašt­rus ir šiurkštus kaip pati tikrovė:

 

       Sunkaus kelio nepakelia žingsniai (...)

       todėl eilės lūžta ir linksta,

       jų forma sunki ir nelygi (47, p.73)

 

       Švedo poetinė kalba tampa artima šnekamajai, nevengiama žargono:

 

       Antakalny, Čiurlionytės namuos

       poeto Borutos motina pasakė:

       „Praeidama pro šalį,

       pamačius tą raudoną skudurą,

       (raudoną vėliavą – aut. past.)

       dėjau skreplį į tą pusę“ (14, p.84)

 

       Žodis turi būti stiprus, ekspresyvus, talpus. Ieškoma idėjų familiarioje kal­boje, vartojami barbarizmai, vulgarybės: snukiai, skreplys, nustipo, pislus don­žuanas, „Bombarduojąs geležinis lėktu­vo bybis / arba plieninis raketos spe­nys“ (14, p.235).

 

       Kritikuodamas Švedas parenka kuo piktesnius, baisesnius žodžius, tarsi stengdamasis kuo labiau įžeisti. Neven­giama ir keiksmų: rusai vadinami satra­pais, sulaukėjusiais galvijais, „kad juos kur velnias griebtų“, barbarais, sovie­tais, išalkusią kaimine, raudonu maru. Štai kaip plūstamas socialistinius eilė­raščius rašęs V.Majakovskis:

 

       Tai dvikojis šuo ant raudonos grandinės.

       (...)

       Plėšrus, klastingas, laukinis

       šunsnukis. Reto šuniškumo

       buvo jo šuniškas elgesys.

       (Vladimiras Majakovskis; 14, p.196)

 

       Švedo poezija daiktiška, tapybiška, joje svarbiau ne garsas, bet įspūdingas vaiz­das. Vardijamos daiktų virtinės turi kelti atitinkamas asociacijas, o tų asociacijų suma sukelti skaitytojui reikalingą nuo­taiką ar mintį. Daiktai kalba patys už save, jie jau atsineša prasminį krūvį. Avangardinės poezijos bruožas – para­doksalus skirtingą prasminį krūvį ne­šančių objektų derinimas, tokiu būdu išgaunant netikėtų efektų:

 

       Ugninis sparnas

       dainą suplėšė, ir eilių griaučiai

       griūva skeveldrom

       ant nuogos žemės (48, p. 122)

 

       Parulskis pastebi, kad tokie neįprasti objektų deriniai – „viena šios poezijos stiprybių“ (62, p.38). Netikėtumo sie­kiama ir tą pačią spalvą priskiriant įvai­riems objektams cikle „Vienaspalvės pa­letės“: žali kumeliukai, žalias Dievas, žalios krūtys, mėlyna Kristaus vaizduotė.

 

       Kuriamos naujos metaforos: armija vėž­liais rėpliojančių šalmų, tingūs akli mė­nulio šunes, žali žolės ežiukai (čia svar­bu ir garsinė aliteracija), blizgantys Nivea įtepti ruoniai (žmonės pliaže), drie­žas greitai plakančia širdimi metafiziškam delne (žmogus). Galvos bilda į že­mę sausu garsu lyg kaladės, partizanai rėplioja lyg rupūžės, krūtys pritvinko kaip minkšti balionai. Švedo poeziją įdo­mu skaityti vien dėl jos tapybiškumo, drąsaus vaizdo, kuris gali būti nepa­prastai gražus:

 

       Kodėl nemyli miežio,

       kai vikrus vėjas driežo kojom

       išraižo jo veide raukšles (14, p.252)

 

       Poezijoje beveik išnyksta rimas, jį ga­lime rasti nebent pamfleto tipo eilėraš­čiuose, ritmas nelygus, šokinėjantis. Pa­sitaiko ne tik ilgų, bet ir labai trumpų eilučių:

 

       kalavijais

       ietimis

       lankais

       svaidyklėmis (...)

       užėmė Danzigo pajūrį prūsus (14, p.190)

 

       Kai kur sakinys dedamas į eilutes ne­paisant loginių jungčių arba žodis kelia­mas į kitą eilutę, pvz. „są- / lyga“. Eilė­raščio pavadinimas su pirma eilute kar­tais sujungiamas sintaksiniu sakinio ryšiu.

 

       Dažnai nepaisoma skyrybos ženklų, pavyzdžiui, jų nėra rinkinyje „Horyzonty barbarzyńskie“, arba kokia nors mintis, norint ją išryškinti, rašoma didžiosio­mis raidėmis. Svarbus ir grafinis eilė­raščio vaizdas: laiptuojamos, skaidomos eilutės, posmai, pasitaiko skaitmenų ra­šymo, tačiau Švedas neužsižaidžia kal­ba, jam svarbiausia yra mintis.

 

       Daugiausia deformuoto, kubistinio pa­saulio vaizdavimo bei avangardistinės poetikos priemonių galime rasti dvejuo­se lenkiškuose Švedo poezijos rinkiniuo­se „Horyzonty barbarzynskie“ (1966 m.) ir „Wysokie oko“ (1970 m.) bei lietuviš­kame „Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą“ (1963 m.). Vėlesniuose rinkiniuose nors ir neatsisakoma avangardinės poetikos, ji tampa ne tokia ryški, beveik nelieka šaukiančio, pakelto tono. Tačiau iki pat vėlyviausių rinkinių beatodairiškai kri­tikuojama komunistinė santvarka, civili­zacijos blogybės, ieškoma atsakingų už karo nusikaltimus, keikiami ir įvardijami sovietų padlaižūnai, net jei jie visuome­nėje gerbiami žmonės (Švedas užsipuola W.Szymborską). Lenkų kritikas J.Trzandelis, recenzuodamas paskutinį Švedo rin­kinį „Sonety. 111. KKK.“ (1994), pavadi­na jį „poezja stworzona z gniewu“ (68).

 

       Švedo prozoje vyrauja šnekamoji kal­ba, nevengiama vulgarizmų, keiksmų: „ten pozer, ten wazwliniarz, ten skuwrysyn“ (24, p.87). Parenkami „stiprūs“ žodžiai, piešiami drastiški, šokiruojan­tys savo bjaurumu vaizdai, kad sukeltų kuo stipresnį įspūdį skaitytojui. Kaip ir poezijoje, autorius kuria deformuotą, niū­rų subjekto akimis regimą pasaulio vaiz­dą: „biegal oczami po widzach, a tu galeria masek (...) kobiecych z sztuczną krwią na ustach“ (23, p.110). Kuriamos įdomios metaforos, netikėti žodžių de­riniai. Apsakyme „Klozet“ kiekviena nau­ja pastraipa pradedama tęsiant ankstes­nėje pradėtą sakinį.

 

       Beveik visada pasakojama iš kokio nors veikėjo pozicijos, neretai sąmonės srau­to principu, naudojant tokias konstruk­cijas kaip „mąstau, kad jis mąsto, kad aš mąstau...“ (24, p.48). Įvykių, minčių siūlas trūkinėja, peršokama iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai. Tokiu būdu komplikuojamas skaitymas.

 

       Grįžkime prie klausimo: kodėl Švedas pasuko į avangardizmą? Tikriausiai dėl to, kad jo priemonės leidžia išreikšti šiuolaikinio pasaulio deformacijas, žiauru­mą ir absurdą, kurį jaučia iš egzisten­cialisto pozicijų žiūrintis kūrėjas. Avan­gardistas drįsta vaizduoti apnuogintą, nepagražintą tikrovę, atskleisti žmogaus instinktus, slypinčius pasąmonės gelmė­se. Kūrėjas siekia demaskavimu, kriti­ka, drastiškais vaizdais, filosofavimu pri­versti praregėti kitus, padėti jiems išvysti, kas slypi po tikrovės paviršiumi, pakeisti neteisingą pasaulį. Tai tipiško avangardisto pozicija. Tačiau Švedo kū­ryboje ryškėja ir postmodernas, kurio pamėginsime paieškoti kitame skyriuje.