Vaiva Narušienė. Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) (4)

narusiene_nepritapes_svedas       Pabaiga. Skaityti pradžią

       POSTMODERNO ŽYMĖS

 

       Ligi šiol tyrinėjome Leono Švedo kūry­bą ieškodami joje filosofinių idėjų, jas suvesdami į sistemas, parodėme psicho­analizės svarbą, taip pat mėginome įro­dyti Švedo avangardiškumą. Iš viso to jau galima susidėlioti bent apytikrę Švedo kūrybos temų, keliamų problemų ir jų pateikimo būdų mozaiką, leidžiančią spręsti apie šio kūrėjo savitumą ir vietą lietuvių literatūroje. Tačiau prieš tai tu­rime aptarti postmodernumo klausimą. Išsyk reikia apsidrausti, jog jokiu būdu neketiname įrodyti, jog Švedas yra postmodernistas. Galime kalbėti tik apie tam tikrus postmoderno ženklus Švedo kū­ryboje. Tai mums leidžia pirmiausia pa­ties postmodernizmo termino amorfiškumas, neaiškios jo ribos. Antra, Švedo atveju mus ir domina ši riba, kurioje liečiasi ir persidengia modernaus ir postmodernaus žmogaus pasaulėžiūra bei mąstymas. Tiksliau, kalbėsime apie kai kuriuos modernizmo bruožus, ypač re­liatyvizmą, kuriuos vystant galime pri­eiti postmoderno sritį. Čia vėlgi neapsi­eisime be filosofijos ir mąstančiojo sub­jekto savimonės klausimo, gvildenamo Švedo vėlyvojoje kūryboje. „Cogito ergo sum aksioma leidžia daryti keletą išvadų apie moderniojo mąstymo paradig­mą. Visų pirma ji reiškia, jog būtis – šiuo atveju tai subjekto būtis – yra suta­patinama su mąstymu. [Postmodernas] reflektuoja save kaip priešpriešą ego co­gito aksiomai. Postmoderno filosofija re­miasi prielaida, jog subjekto savivoka ir savižina negalima...“ (75, p.120).

 

       Švedą domina momentai, kai subjek­tas esti ne kaip jis pats, kas atsitinka, kai jį mąsto kitas.

 

       Šiuos momentus galime atrasti egzis­tencialisto J.P.Sartre‘o filosofijoje, kai kal­bama apie santykį „aš ir Kitas“. Sartre‘as teigia, kad aš galiu suvokti save tik santykyje su Kitu, nes absoliutus Ki­to skirtingumas atskleidžia mano savi­tumą. Tačiau Kitas mane mąsto kaip ob­jektą, jo mąstomas aš nebesu subjektu, aš priklausau nuo Kito. Švedo kūryboje santykio su Kitu problema formuluoja­ma iš esmės taip, kaip Sartre‘o filosofi­joje: „dotykając mnie kogo dotykasz? / (...) podstępnie gniesz wiarę w miesistość przedmiotu...“ (30, p.48). Kito žvilgs­nis keičia mane, o mano žvilgsnis keičia Kitą. Švedas mėgina rekonstruoti sub­jektyvaus matymo mechanizmą: kaip aš matau Kitą, kaip aš jį mąstau, kaip vei­kia vaizduotė, kaip ji keičia tikrovę.

 

       Teigiama, jog tai, kaip matau objektą, lemia mano nusistatymas, žinios apie jį ir mano kaip subjekto emocinis santykis su juo. Dėl to objektą matau savaip:

 

       Įsivaizdavimą Juozo apibrėžia intencija (...)

       Vaizduotė apibendrina

       ir iškraipo. Jis toks, kokiu jį formuoju.

       (Mano nesantis draugas; 14, p.391)

 

       Nuo draugo valios nebepriklauso, kaip jį matau, jis kaip subjektas negali savęs suvokti mano vaizduotėje. Mano mąs­tomų jo pasakytų minčių taip pat nebe­galima vadinti jo mintimis, jos priklau­so man, mąstydamas jas savaip inter­pretuoju. Stebimas ir mąstomas žmogus tampa bejėgis prieš Kito vaizduotę, dėl to jis jaučia siaubą (27, p.76).

 

       Mirusiųjų ir jų darbų atminimas taip pat yra iškraipomas, nes gyvieji „pakei­čia siekimų prasmę ir žodžius“ (15, p. 128), ir tai tęsiasi su kiekviena atei­nančia karta, kol „numirėliai pasimeta jau patys, / subjauroti, padalinti, pa­keisti“ (ten pat). Tad viltis, kad miru­sieji išlieka nemirtingi gyvųjų atminty­je, tėra iliuzija, nes jų paveikslai neat­pažįstamai deformuojami.

 

       Vaizduotė iškreipia ne tik žmonių pa­veikslus, net ir realių daiktų įsivaizda­vimas nėra paprastas: „Juozo namą mon­tuoju su keblumais / vaizduotės aikš­tėj“ (14, p.390). Galvoje nėra vientiso vaizdo: namas dekonstruotas, spalvos, detalės, su namu susiję atsiminimai nesusilipdo į visumą:

 

       tas jaukus, malonus ir draugiškas pastatas

       užtepliotas yra karikatūra

       be jokios išvaizdos užgriozdintoj vaizduotėj

       (Ten pat)

 

       Filmas – tai tikrovė, perėjusi per kelių subjektų žvilgsnį: ji aprašoma scenaris­to, ją keičia režisierius, kameros akimi pamato operatorius, interpretuoja akto­rius, kol galiausiai konstatuojama, kad iš tikrovės nieko neliko (30, p.43).

 

       Meno kūrinio interpretacija – tai taip pat subjektyvus jo įsivaizdavimas, ne­atpažįstamai perkeičiantis kūrinį. Inter­pretatoriai neišvengiamai sudarko kū­rinius, suniveliuoja jų prasmes. Švedas liūdnai konstatuoja, kad galiausiai iš Picasso liko tik karikatūra (14, p.334).

 

       Nėra vieno realaus pasaulio, yra daugy­bė pasaulių, matomų skirtingų žmonių, kurių vakarykštis žvilgsnis nėra toks pat kaip šiandieninis, nes keičiasi aplinky­bės, išgyvenimai, emocinė būsena, kar­tu keisdama ir pasaulio vaizdą: „visas pasaulis yra piliečio Ego / gyva vaizduo­tė...“ (14, p.403). Kūno būsena taip pat įtakoja mintis ir žvilgsnį: skausmas kokio­je nors kūno dalyje iškelia ją virš visko, nustumdama visa kita į šalį. Žmogus negali pamatyti pasaulio nešališkai, todėl „objektyvus“ pasaulio atvaizdai jo neten­kina: nubraižytas miesto planas neatitinka atsiminimuose saugomo miesto. Plane nėra nupieštos voverės parke, pažįstamos moters, nėra nė ženklo su ja buvusio romano, suteikusio visam miestui inty­mumo atmosferą (27, p.50–51). Erdvė paklūsta subjekto vaizduotei ir žvilgs­niui. Ji gali gyventi jo atmintyje, išeida­mas subjektas mintyse gali pasilikti, o pasilikęs mintimis persikelti kitur, išeiti.

 

       Subjektyvus mąstymas tampa išeities tašku ir vienintele pasaulio atrama: gal­voje sutelpa Visata su visais žvaigždy­nais, pasaulio ir individualaus žmogaus istorija. Tad mirštant žmogui, miršta ir Visata:

 

       kiedy spadniemy

       Czy ktoś będzie wiedział,

       że spadliśmy razem z księżycem?

       (27, p.65)

 

       Švedo kūryboje laikas taip pat yra pa­veiktas subjektyvaus pasaulio matymo, jis santykinis, nevientisas, sutrūkinėjęs. Išnyksta tęstinis „dabar“, lieka tik pra­eitis, kuri subjektą padarė tokį, koks yra, kurią jis nuolat atsimena, ir projektuo­jama ateitis. Anot A. Žukauskaitės, Va­karų filosofija laiką mąstė kaip „amži­nąją dabartį“... (75, p.122). Postmoder–nioje filosofijoje „laikas kaip niekas ki­tas gali būti mąstomas tik laiko modu­sų – praeities ir ateities atžvilgiu... Lai­kas yra suvokiamas laikiškai skirtumo dėka, t.y. kai praeitis ir ateitis laikomos skirtingomis dabarties atžvilgiu...“ (75, p.123). Švedas kalba apie amžiną da­barties vėlavimą, nes kai dabartis suvo­kiama, ji jau būna praėjusi, tapusi pra­eitimi. Mintis visada vėluoja, nepaveja dabarties akimirkos:

 

       Żyje w opóżnieniu. Chcę jutra, które

       poznam wczoraj, bo jutro już było wczoraj

       (30, p.8)

 

       Laiko akimirkos nesugaunamumas, kintamumas neleidžia subjektui perteikti savo išgyvenimų:

 

       kaip aš galiu prakalbėti į kitą,

       jei išgyvenimas tik akimirksnis,

       o akimirksnis kinta laike ir vietoj...

       (Eil. IV; 15, p.98)

 

       Laiko reliatyvumą, „dabar“ sąlygišku­mą Švedas iliustruoja pavyzdžiu apie televizijos reportažą iš karo, kuriame žū­va žmonės:

 

       Ką tik iššovė, o sprogo jau seniai.

       Jau tenai nešauna, kada čia sprogsta,

       jau tenai negyvena, kai čia laukia.

       (14, p.376)

 

       Kuris laikas tikrasis? Kada išgyvena­ma mirties akimirka: vakar ar šiandien, televizijos realybėje? Katra realybė tik­roji: ten ar čia, ekrane?

 

       Objektyvaus laiko nėra. Švedas teigia, kad individo laikas nesutampa su ka­lendoriniu laiku, laikrodžio laiku: va­landa gali būti trumpa ir tęstis kaip am­žinybė, galima būti šešiasdešimtmečiu, bet jaustis šešiolikamečiu (20, p.27). O muziejuje laikas visai sustoja (20, p.60).

 

       Kita Švedo keliama problema yra ma­terijos (kalbos) negalėjimas išreikšti min­ties (emocijos). Akmuo neleidžia skulp­toriui „išreikšti gyvos žmogaus širdies“ (14, p.210), „tapęs kūnu miršta troški­mas ir jausmas“ (14, p.181). Lygiai kaip akmuo, kalba irgi nėra tobulas išraiškos instrumentas. Žodis nesiekia toliau kalbos:

 

       Žodis „ąžuolas“ neištraukia sulties

       iš šaknų, nesuauga su kamienu

       stiprybe, nesusilydo lapų žalumu...

       (Žodis ąžuolas; 14, p.364)

 

       Pasak Sartre‘o, „žodžiai visiškai ne­atitinka to, kas turėjo būti jų pirminis objektas“ (38, p.204). Tikrovė ir kalba, mintis ir kalba gyvuoja atskirai. Švedas mėgina rekonstruoti žodžio gimimo pro­cesą, kas dedasi galvoje, pamačius kokį nors objektą, kaip įvardijami pojūčiai:

 

       Parkas apsvaigusioj žydėjimo tyloj.

       /Dygsta žodžiai ant nervų šakučių./

       (Kaštonas žodyje; 14, p.365)

 

       Švedą domina, kaip mintyse žodžiai jungiami vienas su kitu, kaip jie po tru­putį dedasi į sakinį:

 

       Jak rozszyfrować? koniec zdania

       ukryty w ustach, w serai.

       (27, p.7)

 

       Žmogaus kalba neatspindi pasaulio, o vieversio giesmė yra tobulesnė už kalbą, nes jo „tyra mintis vienbalsė su žodžiu“ (14, p.381), jis ir jo giesmė yra gamtos, apie kurią jis gieda, dalis. Minties, gro­žio, būties esmė, nepaisant visų mūsų pastangų, lieka neišsakyta. Švedas visiš­kai atmeta galimybę adekvačiai išreikšti būtį. Kalba dėl savo skirtingumo nuo tik­rovės neišreiškia nei subjektyvių išgyve­nimų, nei objektyvios būties, kurios at­sietai nuo savo „aš“ mes negalime pa­žinti. „Postmodernią filosofiją apibūdi­na skirtumo postulatas. (...) postmoderno filosofijoje skirtumas reiškia tokį santy­kį, kuris nesuponuoja pagrindo bendru­mo. Skirtumas yra absoliutus“ (75, p.121).

 

       Reliatyvizmu, netikėjimu esant vienin­gą tikrovės pagrindą, „nes nieko jau ne­galima / suvirinti į visumą“ (14, p.308), Švedas priartėja prie postmodernizmo. Ironiškas Švedo santykis su pasauliu ir savimi, savęs parodijavimas taip pat jį priartina prie postmodernistų.

 

       Dėmesys psichoanalizei, tamsiajai as­menybės pusei, instinktams, tikėjimas, kad subjekto savivoka negalima – tai ne tik modernaus, bet ir postmodernaus kū­rėjo bruožas: „visa postmoderno filoso­fija turi psichoanalitinį atspalvį“ (75, p.120). Psichoanalizė ištirpdo asmenybę, suskaido ją, atimdama iš jos vienin­gą centrą. Tačiau Švedo kūryboje sąmo­ningas žmogus savo centru, esme laiko protą ir mąstymą, nors ir suvokdamas pasąmonės įtakas. Šis žmogus balansuoja ties modernaus ir postmodernaus savęs suvokimo riba.

 

       Ar galime tarti, kad Švedas yra postmodernus autorius? To daryti neleidžia pirmiausia jo kaip kūrėjo jaučiama atsakomybė. Švedas savo kūryboje analizuoja jam rūpimas problemas, kelia klausimus, kritikuoja ir siekia daryti poveikį skai­tytojui. Jis jaučiasi sąmoningu ir atsa­kingu ne tik už save, bet ir už kitus, jo tikslas – priversti praregėti žmones, pa­daryti pasaulį geresnį. Tuo tarpu „post­modernistinės generacijos menininkai linksta į konformizmą ir tarsi atsisako pretenzijų pertvarkyti pasaulį bei atsa­komybės už savo kūrybos pasekmes“ (32, p.25).

 

       Kitas Švedo bruožas – antikomerciškumas. Anot J.Hawthorno, „priešišku­mas komerciškumui – tai vienas aiškiau­sių kriterijų, skiriančių modernizmą nuo postmodernizmo“ (41, p.200). Tuo tar­pu Švedas save laiko didžiausiu varto­tojiškos civilizacijos priešu, ją vadina bedvase, niveliuojančia žmogų.

 

       Švedui, priešingai nei postmodernistams, būdingas neigiamas, kritiškas san­tykis su šiuolaikiniu pasauliu: „ekspre­sionistinis modernizmas pasižymi įtemp­tais santykiais su to meto socialiniais, istoriniais ir modernizmo procesais (in­dustrializacija, urbanizacija, technikos ir mokslo taikymas gyvenime, biuro­kratija, žiniasklaidos priemonių išpliti­mas, vidinio pasaulio disciplinavimas ir racionalizavimas)“ (61, p.101). Pasak Žukauskaitės, postmodernistinis „rašytojas patiria malonumą išradingai rašy­damas, o ne vaizduodamas neliteratūri­nę tikrovę ir bandydamas užmegzti ryšį su ja“ (75, p.204).

 

       Kritiškai Švedas žiūri ir į „bedvasį“ šiuolaikinį meną: „malować rewolwerem lub ekskrementami w muzeum guggenheim wywozić humanizm w kublach do śmieci“ (22, p.9). Jo nežavi šiuolaikinių menininkų „išsidirbinėjimai“, iš jų iro­niškai tyčiojamasi apsakyme „Klozet“. Menininkas kurdamas turi įdėti savo šir­dies, antraip jo kūrinys neturės vertės. Poezijoje svarbu ne tiek forma, kiek joje esanti mintis ir emocija:

 

       poezja formalna nie jest sercem poety

       jest chlebem najbardziej zahuardziałych niepoetów (Obrona poety; 22, p.20)

 

       Kūrinys suvokiamas kaip užbaigta or­ganinė visuma, išlaikanti tam tikrą au­rą. Menas yra vertybė – tai modernisti­nė meno samprata.

 

       Iš viso to galime daryti išvadą, jog Švedas išlieka modernistiniu meninin­ku, išplėtojusiu kai kuriuos moderniz­mo bruožus, tokius kaip reliatyvizmą (subjektyvus pasaulio matymas, santy­kinė erdvė ir laikas), įtemptą santykį tarp kalbos (materijos) ir minties (emo­cijos) iki postmodernizmo mastų.

 

       LENKIŠKOJI POEZIJA IR VERTIMO PROBLEMA

 

       Ankstesniuose darbo skyriuose aptarė­me lenkišką ir lietuvišką Švedo kūrybą mums rūpimais aspektais, neskirstyda­mi jos pagal kalbą. Tačiau apie lenkiš­kąją poeziją reikėtų pakalbėti atskirai, palyginti ją su lietuviškąja. Čia iškyla labai svarbi vertimų problema, nes ne­maža dalis Švedo eilėraščių yra parašy­ta abiem kalbomis. Jau minėjome, jog Švedas lenkų kalba yra išleidęs septynis poezijos rinkinius, kurie išsidėsto tarp 1960 ir 1994 metų. Ypač produktyvūs buvo 1960–1975 metai, kai beveik kas­met buvo leidžiama po knygą.

 

       Lenkiškoje Švedo kūryboje – tiek poe­zijoje, tiek prozoje – vyrauja tos pačios jau mūsų aptartos temos: karas, atsako­mybės problema, techninės civilizacijos, vartotojiškos visuomenės kritika, tam­sių pasąmonės instinktų iškėlimas, kau­kių demaskavimas. Neretai naudojama avangardistinė poetika. Lenkiškoje kū­ryboje, palyginus su lietuviškąja, ne tiek daug erotikos motyvų, erotinės scenos mažiau šokiruojančios. Nėra atviros so­cialistinės santvarkos kritikos, išskyrus 1994 m. rinkinį. Galima nesunkiai nu­manyti, kodėl, nes lenkiškos knygos bu­vo leidžiamos sovietmečiu, jos turėjo per­eiti cenzūrą. Tuo tarpu didžioji lietuviš­kų eilėraščių dalis buvo rašoma „į stal­čių“, todėl juose Švedas žymiai drąsiau reiškė savo įsitikinimus.

 

       Švedo atvejis įdomus tuo, kad didelę dalį savo poezijos jis yra išvertęs iš lietu­vių kalbos į lenkų ir atvirkščiai. Neturint originalių autoriaus rankraščių su dato­mis, keblu nustatyti, katra kalba eilėraš­tis parašytas pirmiausia, nes pasitikėti ant rinkinių užrašytomis datomis rizi­kinga: juk rinkinyje esantis eilėraštis gali būti sukurtas ir žymiai anksčiau. Tai ypač liečia 1995 m. poezijos rinktinę, apiman­čią beveik pusės amžiaus laikotarpį: čia autorius galėjo dėlioti eilėraščius į rinki­nius, ciklus, žiūrėdamas ne tiek datų, kiek tematikos, nes, pvz., 1982 m. datuojamo rinkinio „Balsai iš šaltinio“ eilėraščių ga­lime rasti ir 1970 m. Lenkijoje išleistame rinkinyje „Wysokie oko“, ir vėlesniuose lenkiškuose rinkiniuose.

 

       Versdamas iš vienos kalbos į kitą, Šve­das neretai palieka tokius pačius rinki­nių ar jų dalių pavadinimus, pvz., „Krin­tančių kaukių sodas“, „Barbariški hori­zontai“, „Balsai iš šaltinio“ turi savo len­kiškus atitikmenis. Nemaža atvejų, kai sutampa ir šiuose rinkiniuose sudėti lie­tuviški ir lenkiški eilėraščiai.

 

       Eilėraščių pavadinimai taip pat daž­niausiai išverčiami nekeičiant. Galime pastebėti, kad beveik visi eilėraščių ver­timai yra tikslūs, pažodiniai arba turi nedidelių pakeitimų. Tik nedidelę jų dalį galime vadinti laisvu vertimu. Pakeiti­mai dažniausiai būna neesminiai, jie gali būti susiję su cenzūra: pvz., lenkiškame eilėraštyje „Kosmonautą“ (22, p.10) nė­ra eilutės „Kristaus ir Markso nerūpes­tingų idėjų“ (14, p.282), arba eilėraščio „Happening“ lenkiškame variante (30, p.24–25) nėra nė vienos ryškesnės nuo­rodos į komunizmą ir jo vadus: „rytų diplomatai“ (14, p.309) pakeisti į „dyplomaci w cylindrach“, „partijos sekreto­rius“ į „główny manekin“, „Lenino ir Stalino priterliotos nesąmonės“ tapo „skreślone fragmenty“.

 

       Nesunku pastebėti, jog kuo vėlesnis lenkiškas rinkinys, tuo didesnė dalis ja­me įdėtų eilėraščių neturi savo lietuviš­kų atitikmenų. Su lietuviškais rinkiniais yra atvirkščiai: bemaž visus trijuose pas­kutiniuose rinkiniuose „Barbariški ho­rizontai“ (1965), „Jūros ir žemės gies­mės“ (1973) ir „Balsai iš šaltinio“ (1982) įdėtus eilėraščius rasime išleistus ir len­kų kalba. Dėl to galime daryti prielaidą, jog Švedas, ruošdamas lietuvišką savo poezijos rinktinę, išvertė ir sudėjo ge­riausius tuo laikotarpiu lenkiškai para­šytus eilėraščius, nors to negalima tvir­tai teigti nepamačius jo rankraščių.

 

       Kalbant apie vertimus, iškyla keli klau­simai: pirmiausia, ar tai kūrėjo trūku­mas, ar privalumas, kad dalį savo eilė­raščių jis išvertė ir išleido kita kalba kaip originalią poeziją. Jei ne tie vertimai, Švedo kūrybinis palikimas būtų gero­kai mažesnis. Nepavyko gauti dviejų len­kiškų Švedo poezijos rinkinių, o juose, ko gera, atrastume dar daugiau eilėraš­čių, turinčių lietuviškus savo variantus.

 

       Kitas dalykas: neaišku, kaip traktuoti išverstus eilėraščius: ar kaip originalią poeziją, ar kaip poetinį vertimą, ar pa­galiau kaip kažką tarpinio, nes juk vers­ti savi, o ne kito autoriaus eilėraščiai.

 

       Antra vertus, galima sakyti, kad Šve­do situacija yra beveik „nabokoviška“ postmodernaus kūrėjo situacija. Gyven­damas Lenkijoje, emigracijoje, kurios tik­riausiai jau nebelaiko tremtimi, jis nesi­renka, katra kalba jam svarbesnė, rašo abiem, verčia iš vienos kalbos į kitą nenurodydamas, kuris jo eilėraštis yra ori­ginalas, nes tai nebeturi reikšmės. Au­torius elgiasi su savo kūriniais taip, kaip nori, neįsipareigodamas nei vienai kal­bai, nei šaliai.

 

       IŠVADOS

 

       Mūsų tikslas buvo aptarti Leono Švedo kūrybą įvairiais aspektais, kad galėtu­me geriau ją suvokti, įvertinti ir surasti jos vietą lietuvių literatūroje. Kalbėda­mi apie Švedo kaip kūrėjo formavimosi metus, priėjome išvadą, jog pirmojo Šve­do kūrybos etapo (iki 1946 m.) poezija gana tipiška jo kartos kūrėjų kontekste. Poezijoje vyrauja mintis, filosofinis dis­kursas, keliami esminiai būties klausi­mai, kūryba suvokiama kaip būties tą­sa. Nusigręžiama nuo neoromantinės tra­dicijos manant, kad ji nesugeba perteik­ti šiuolaikinio žmogaus problemų. Šve­do poezijai būdinga ekspresionistinė poetika, proziška, artima šnekėjimui kal­ba, iškilmingas tonas ir niūrumas. Skir­tingai nei kiti poetai, jis netiki gimtąja žeme kaip būties atrama.

 

       1946 m. Švedas emigruoja į Lenkiją, pradėdamas naują savo gyvenimo ir kū­rybos etapą, nutoldamas nuo savo kar­tos kūrėjų. Filosofija įgauna dar dides­nę svarbą jo kūryboje: F.Nietzsche‘s, eg­zistencialistų M.Heideggerio, K.Jasper­so, J.P.Sartre‘o idėjos padeda suvokti pasaulį ir save, gyventi ir kurti. Kūrėjas, nebūties akivaizdoje išgyvenantis auten­tišką būtį, mato pasaulį be iliuzijų ir melo kaukių, jis jaučiasi atsakingu už visą žmoniją ir siekia priversti kitus pa­regėti, palikti netikrą vidutinybės būtį. Švedas beatodairiškai kritikuoja komu­nizmą, vartotojišką visuomenę, bedva­sę techninę civilizaciją, susvetimėjimą, žmogaus žiaurumą.

 

       Psichoanalizės teorija atskleidžia pa­sąmonėje slypinčius instinktus, atveria žvėrišką žmogaus prigimtį. Švedas sa­vitai jungia iš psichoanalizės teorijos, iracionalistų F.Nietzsche‘s, A.Schopenhauerio ir egzistencialistų veikalų atei­nančias idėjas į vientisą sistemą. Jam padeda ir tai, kad nemaža šių filosofi­nių sistemų idėjų, kaip jau galėjome pa­stebėti, susipina.

 

       Švedas siekia sukrėsti skaitytoją, at­imti iš jo apgaulingą ramybę, pakeisti jį, todėl renkasi avangardistinę poetiką ir kūrėjo avangardisto poziciją: jis įžūliai nuplėšia melo kaukes, atskleidžia tam­sius instinktus, piešia nepagražintą tik­rovę, nori padaryti pasaulį geresnį. Avangardistinės poetikos priemonės lei­džia išreikšti šiuolaikinio pasaulio de­formacijas, žiaurumą ir absurdą, kurį jaučia iš egzistencialisto pozicijų žiūrintis kūrėjas.

 

       Švedo kūryboje ryškėja postmoderno bruožai ten, kur kalbama apie reliaty­vizmą (subjekto savivokos problema, subjektyvus pasaulio matymas, santy­kinė erdvė ir laikas), atskleidžiamas kal­bos (materijos) negalėjimas išreikšti mintį (emociją). Švedo ironiškumas, dėmesys psichoanalizei taip pat jį priartina prie postmodernistų.

 

       Švedas yra dvikalbis kūrėjas, didžiąją kūrybos dalį parašęs ir išleidęs lenkiš­kai. Lenkiška ir lietuviška jo kūrybos dalys sudaro vieningą visumą teminiu, poetiniu ir formos požiūriu. Nemaža ei­lėraščių dalis turi savo lenkišką ir lietu­višką variantus – vertimus. Švedas, jaus­damas postmodernią savo kaip kūrėjo situaciją, neįsipareigoja vienai kalbai, ra­šo abiem, verčia iš vienos kalbos į kitą nenurodydamas, kuris eilėraštis origi­nalus, o kuris vertimas, nes tai jam ne­beturi reikšmės.

 

       Apžvelgę Leono Švedo kūrybą, gali­me klausti: kur jos vieta lietuvių poezi­joje? Savo tiesiu, šiurkščiu kalbėjimu, maištingumu, avangardo poetika ji pri­artėja prie jo kartos poeto J.Kėkšto poe­zijos. Atvirumas nebūčiai, minorinė gai­da, „neornamentuota“ kalba leidžia gre­tinti su kitu pokario avangardistu A.Mackumi. Švedas pritampa prie po­kario avangardistų. Avangardizmo plot­mėje galima suprasti ir paaiškinti Šve­do politinį angažuotumą, bekompromisinį kritiškumą, norą sukrėsti ir šoki­ruoti skaitytoją. Jo poezijoje svarbiausia mintis, idėja, išsakyta su giliu įsitikinimu, einanti iš širdies, o tai minčiai būtinai suteiktas ją atitinkantis pavi­dalas: taiklus, aštrus, drąsus ir ironiškas. Tokia poezija prikelia iš snaudu­lio, intriguoja pažvelgti į pasaulį kitaip, žavi savo netikėtumu. Ją skaity­ti – visada nuotykis.

 

 

       LITERATŪRA

 

       1. Švedas L. Beethoveno penktosios simfonijos atgarsiai // Kūryba. 1944. Nr.l. P.3.

       2. Švedas L. Curriculum Vitae // Kultūros ba­rai. 1997. Nr.3. P.15–16.

       3. Švedas L. Egzistencinio apmąstymo sonetai // Naujoji Lietuva. 1943 12 04.

       4. Švedas L. Egzistencinio apmąstymo sonetai // Ten pat. 1944 03 26.

       5. Švedas L. Karo giesmės // Ten pat. 1942 09 20.

       6. Švedas L. Likimo šalys. Vilnius, 1944 [ma­šinraštis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne].

       7. Švedas L. Mirtis // Naujoji Lietuva. 1942 07 19.

       8. Švedas L. Miške // Ten pat. 1942 08 30.

       9. Švedas L. „Naujajai Romuvai“ ir „Kūrybai“ [mašinraštis Lietuvos nacionalinės Marty­no Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje].

       10. Švedas L. Nepasiekiama žemė  //  Naujoji Lietuva. 1944 02 13.

       11. Švedas L. Nietzsche: Vizija iš „Tannhauser“ uvertiūros // Ten pat. 1944 05 07.

       12. Švedas L. Nokturnas // Ten pat. 1942 06 07.

       13. Švedas L. Pavasario vėjas // Ten pat. 1942 02 15.

       14. Švedas L. Poezija: 1946–1982. Vilnius, Vaga, 1995.

       15. Švedas L. Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą. Čikaga, 1963.

       16. Švedas L. Sūpuoklės / / Kultūros barai. 1993. Nr.3. P.49–53.

       17. Švedas L. Šaltis // Naujoji Lietuva. 1942 02 15.

       18. Švedas L. Šauksmas: Lyrika. Vilnius, 1941 [mašinraštis Lietuvos nacionalinės Marty­no Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje].

       19. Švedas L. Tiems, kurie mūsų nepažįsta // Naujoji Lietuva. 1944 01 30.

       20. Szwed L. Głosy ze źrodła. Wrocław, Ossolineum, 1973.

       21. Szwed L. Historia o świętym Albercie // Odra. 1982. No.9(252).

       22. Szwed L. Horyzonty barbarzyńskie. Warszawa, PIW, 1965.

       23. Szwed L. Kody. Wrociaw, Ossolineum, 1975.

       24. Szwed L. Na razie nigdy. Wrocław, Ossoli­neum, 1966.

       25. Szwed L. Ogród spadających masek. Wrocław, Ossolineum, 1960.

       26. Szwed L. Przed trybunalem sumienia // Od­ra. 1993. No.382. T.33.

       27. Szwed L. Przemiany i znaki. Wrocław, Os­solineum, 1982.

       28. Szwed L. Punkt zerowy. Wrocław, Ossoli­neum, 1973.

       29. Szwed L. Wstęp // Poezja XX wieku: Austria, NRD, RFN, Szwajcarja. Wrocław, Ossolineum, 1980.

       30. Szwed L. Wysokie oko.  Wrocław, Ossoli­neum, 1970.

       31. Andrijauskas A. Grožis ir menas: Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai – Va­karai). Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996.

       32. Andrijauskas A. Postmodernizmo ištakos ir „neklasikinių“ diskursų erdvė // Miestelė­nai: Miestas ir postmodernioji kultūra. Vil­nius, Taura, 1995.

       33. Antanaitis A.T.  Gausūs  1963 metai  (I)  // Margutis. 1964. Vasaris. Nr.2. P.21–22.

       34. Antanaitis A.T. Kiti žemininkų bendraam­žiai poetai // Lietuvių egzodo literatūra: 1945–1990. Čikaga, 1992.

       35. Balsevičiūtė V. Pavėluotai sugrįžęs // Lite­ratūra ir menas. 1995. Nr.41. P.7.

       36. Brabant G.  Psichoanalizė. Vilnius, Pradai, 1994.

       37. Eliot T.S. Tradition and the Individual Talent // The Norton Anthology of English Literature / Ed. by M.H.Abrams. New York – London, Norton, 1993. Vol.2.

       38. Fürst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, Lumen, 1995.

       39. Geda S. Poezija kaip sunki operacija / / Šiau­rės Atėnai. 1995. Nr.44. P.10.

       40. Gražytė I. Idėjų inventorius sugrįžimuose į Sodomą // Metmenys. 1964. Nr.8. P.152–154.

       41. Hawthorn J. Moderniosios literatūros teori­jos žinynas. Vilnius, Tyto alba, 1998.

       42. Heidegeris M. Rinktiniai raštai. Vilnius, Min­tis, 1992.

       43. Indriliūnas M. Literatūrinis gyvenimas Vil­niaus universitete // Naujoji Lietuva. 1942 10 25.

       44. Jakaitė D. Poetinis savęs ir istorijos apmąs­tymas // Metai. 1996. Nr.2. P.141–144.

       45. Jaspersas K. Filosofijos įvadas. Vilnius, Min­tis, 1989.

       46. Jesaitytė D.M. Jauniausioji mūsų lyrikų kar­ta // Naujoji Lietuva. 1944 01 18.

       47. Jungas K.G. Žvelgiant į pasąmonę. Vilnius, Taura, 1994.

       48. Kėkštas J. Dega vėjai. Vilnius, Vaga, 1985.

       49. Krivickas B. Giesmės žaismui, grožiui, lais­vei ir nakčiai // Naujoji Lietuva. 1942 11 29.

       50. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, Alma littera, 1996.

       51. Kubilius  V.  Tiesos ieškojimas – poeto pa­skirtis // Santara. 1990 m. vasara.

       52. Leconte de Lisli. Drambliai / Vertė L.Švedas // Naujoji Lietuva. 1944 05 28.

       53. Lyotard J.F. Pastaba apie „post“ reikšmę // Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kul­tūra. Vilnius, Taura, 1995.

       54. Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum: Poezija, proza, laiškai. Vilnius, Vaga, 1990.

       55. Mačernis V. Poezija. Vilnius, Valstybinis lei­dybos centras, 1993.

       56. Matusevičiūtė I.  Literatūra A.Nykos-Niliū­no kritikoje: Amžiaus vidurio episteminis posūkis  //  Lituanistica.  1997. Nr.4. P.53–64.

       57. Mikulis J. Lietuviai ir žemaičiai // Šiaurės Atėnai. 1990 03 21.

       58. Mikutis J. Mačernis // Literatūra ir menas. 1988 09 10.

       59. Nagys H. Tyrasis poetas: Rainer Maria Rilke // Naujoji Lietuva. 1942 01 11.

       60. Nyčė F. Rinktiniai raštai. Vilnius, Mintis, 1991.

       61. Pagrindinės moderniosios literatūros sąvo­kos / Sudarytojai D.Borchmeyer ir V.Žmegač. Vilnius, Tyto alba, 2000.

       62. Parulskis  S.  Dviprasmiškos  lemties  poe­tas // Lietuvos rytas. 1995. Nr.294.

       63. Pisarze Dolnego Śląska: Informator Bibliograficzny. Wrocław, 1998.

       64. Rašytojas pokario metais: Dokumentų rin­kinys. Lietuvos MA Lietuvių literatūros ir tautosakos inst. Vilnius, Vaga, 1991.

       65. Striogaitė D. Avangardizmo sūkuryje: Lie­tuvių literatūra.  3-iasis dešimtmetis.  Vil­nius, Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998.

       66. Šilbajoris R. Žemininkų – lankininkų karta //  Lietuvių egzodo literatūra:  1945–1990. Čikaga, 1992.

       67. Švedas A. Laiškas V.Narušienei [rankraštis],

       68. Trzandel J. Poezja stvvorczona z gniewu // Gazeta Polska. 1994 12 15.

       69. Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės: Straipsnių rinkinys. Vilnius, Vaga, 1992.

       70. Venclova T. Apie savo kūrybą (Nuomonės – dar negalutinė tiesa) // Darbai ir Dienos. 2000. T.22.

       71. Verhaeren E. Malūnas / Vertė L.Švedas // Naujoji Lietuva. 1942 01 11.

       72. Verhaeren E. Senieji ąžuolai / Vertė L.Šve­das // Ten pat. 1944 04 30.

       73. Zūrcher Ch. Lietuvių avangardo pavasaris. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998.

       74. Žemė: Naujosios lietuvių poezijos antolo­gija. Los Angeles, 1951.

       75. Žukauskaitė A.  „Pamatinės“  postmoderno „kategorijos“  //  Naujasis  židinys.  1997. Nr.3–4. P.120–26.

 

       Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba / Vaiva Narušienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003 (Kaunas: Aušra).