simkute_lidijasimkute_lidija        Poetė LIDIJA ŠIMKUTĖ priklauso tai negausiai jau emigracijoje užaugusiai literatų kartai, iš kurios tik vienas kitas, paveiktas pasąmonėje glūdinčios Lietuvos legendos, o gal ir prigimties balso, studijų metais iš naujo ėmė mokytis lietuvių kalbos, apsisprendė rašyti lietuviškai. Išaugusi įvairiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje, lietuvybę ji suvokia kaip jokių tradicijų nevaržomą sielos raiškos būdą ar priemonę. Tiesiog ji jau pasaulio, o ne kokios tautinės bendruomenės žmogus. „Jei man reikėtų gyventi tokiame Marąuette Parke, turbūt uždusčiau, – sako poetė. – Žinoma, aš pasigendu lietuviškos aplinkos, bet man reikia ir kito įnašo, kitos kultūros – vėjo, erdvės“. L. Šimkutės eilėraščiams stinga turtingesnio žodyno, natūra­lios žodžių plaukties, intonacijų melodingumo. Užtat čia ryškesnis moder­niojo pasaulio pulsas, viskam atviro žmogaus jautrumas, veržlumas ir nerimas. Kai įsijauti į tai, kaip poetė žvelgia į pasaulį ir kokie jos kūrybiniai interesai, kitaip, be įprastų smilkalų, realiau iškyla ir visa tai, kas buvo sukurta išeivijoje, o gal ir Lietuvoje. Ir it prie okeano, iš arčiau gali pažvelgti į tai, ką vieni vadina ateitim, kiti – nežinomybe.

 

        1992 m. vasarą Vilniuje įsikalbėjus, L. Šimkutė prisiminė vertingų epizodų bei detalių. Visa tai pergalvodama, šiam leidiniui ji atsakinėjo raštu. Poetei čia rūpėjo kai ką išsamiau pasakyti, o svarbiausia – susumuoti ir apibendrinti. Suredaguotą tekstą autorė peržiūrėjo ir pataisė.

 

R. PAKALNIŠKIS. Recenzuodamas Lietuvoje išleistą Jūsų rinktinę „Vėjas ir šaknys“ (1991), mėginau suvokti, kokiais kapiliarais ji siejasi su gimtąja žeme nuošaliame Skuodo rajone, kurią palikote kūdikystėje, būdama maždaug dvejų metų. Susidariau įspūdį, kad šita lietaus ir vėjų plakama pajūrio žemė dar veikia Jūsų kūrybą, sąlygoja jos veržlumą, nerimą ir polėkį. Ar atpažinote savo kūdikystės vaizdinius, kai ilgainiui daugiau sužinojote apie gimtinę ir vėl ją aplankėte?

 

L. ŠIMKUTĖ. Aišku, kad veikia mane šioji žemė. Jau vien tai, kad rašau lietuviškai, rodo mano prisirišimą prie tautos kamieno. Jaučiuosi esanti Lietuvos medžio šaka, patekusi į tolimą Australiją. Mano poezijos knygos „Vėjas ir šaknys“ pavadinimas atspindi mano likimą. Gaila, kad leidykloje buvo praleistos esminės eilutės:

 

Vėjas gimė mano sąnariuose,

ir aš tapau audra.

 

Jos išreiškia man skirtą benamystę. Esu blaškoma vėjo po įvairius pasaulio kampus, mane gena įgimtas nerimas, spontaniškumas, veržlu­mas ir noras pažinti, suprasti kiek įmanoma daugiau.

 

O atsakyti į klausimą, ar atpažinau savo kūdikystės vaizdinius, gal kiek sunkiau. Juk buvau tik dvejų metukų, kai palikom tėviškę. Mano vaizduotės susikurti reginiai ir tėvų pasakojimai buvo kiek gražesni už pačią tikrovę, kaip dažnai ir būna. Bet kadangi esu viena iš tų, kuriai svajonės yra tikroji realybė, gal ta esančia tikrove kiek mažiau nusivyliau. Taip, mūsų Krakių kaimo gražiosios sodybos neliko. Sudegė trobos, klėtis, kryžius. Išdžiūvo sodas, tvenkinys. Nualintas miškas. Išliko upe­lis, dauba, šulinys ir pušynas. Toje 40 hektarų žemėje stovi kelios gyvenvietės ir baisus sandėlis. Tebestovi prie kelio kaimynų vadinamas „Šimkų ąžuolas“ su gandralizdžiu.

 

Nuo pat išbėgimo tėvas rašė dienoraštį. Užtikau jį. Buvau be galo sukrėsta. Jis parašytas jautriai ir įdomiai. Niekad neužmiršiu įžanginių žodžių. Išėjęs į lauką nakties metu, paėmęs grumstą žemės į rankas, prašė Aukščiausiojo pagalbos. Nežinojo, ar bėgti, ar likti. Kaip jis gali palikti tą žemę, kurią dirbo? Kaip? Ir kas gresia? Sibiras? Kokia vaikų ateitis? Taip ir nutarė pasitraukti. Pasirinko nežinią.

 

Labai norėjau panaudoti tą tėvo dienoraštį savo kūryboje. Įsiterpė negailestinga likimo ranka. Kažkas įsilaužė į tėvų namus. Iš stalčiaus pagrobė rudą voką, kur buvo dienoraštis kartu su vestuviniais žiedais (jų nebedėvėjo dėl suplonėjusių nuo darbo pirštų) ir perlų karoliais, kuriuos mamai nupirkau iš pirmos algos, baigusi mokslus.

 

Esu bandžiusi užrašyti tėvelių prisiminimus. Tėvelis šviesus žmogus. Daug skaitydavo, išmintingai patardavo, patsai rašydavo trumpas pjeses ir vaidindavo. Deja, dabar ligonis. Nekantrus, piktas žemaitis. Mama nepaprasto darbštumo ir gerumo. Buvome lepinami lietuviškais patieka­lais. Ausdavo, megzdavo. Duoną kepdavo. Sūrius liedavo.

 

O aš, pasirodo, esu labiau panaši į senelę, kuri mėgdavo skaityti, buvo pakvaišusi dėl knygų, visokių prietarų, Mikaldos pranašysčių. Dažnai slėpdavosi nuo vyro, kuris kartais bardavo ją už neatliktus ūkio darbus.

 

Vaizduotėje matau mane labai mylėjusį baltaplaukį senelį, vedantį už rankos su krepšiuku rinkti uogų ir nukritusių obuolių sode, Tigriuką, bėgantį iš paskos. Jaučiu savo dvynę, vienerių metukų mirusią sesutę Liuselę, suteikiančią man stiprybės ir ištvermės. Jaučiu. Matau. Išgyvenu ir skauda. Kartais taip baisiai skauda.

 

Mano kūdikystė buvo trapi. Gimiau silpnesnė už sesutę. Bet gyveni­mas paėmė Liuselę. Pasirodo, viena kaimietė žynė, atėjusi į mūsų namus, pasakė, jog mano sesutė – stiprioji – neišgyvens, o aš nugalėsiu visas negandas. Taip ir buvo. Nors bėgant dar senelis perspėjo tėvus palikti mane, kad galėtų bent palaidoti gimtojoj žemėj.

 

R. P. Kaip vaikui atrodė tos odisėjos po Vokietiją ir Australiją?

 

L. Š. Pamažu sustiprėjau. Visi stebėjosi, kaip atsilaikiau per keliones ir nesusirgau mane supusiom užkrečiamom ligom.

 

Pasirodo, išbėgome arkliais ir vežimu, kuriuos turėjome palikti subombardavus tiltą. Tėvai su keliais ryšuliais ir manimi ant rankų bei 9 metų broliu Algirdu prie šono po įvairiausių vargų atsidūrė Vokietijoj. Prisiglaudėm pas ūkininkus. Tėvai už pieną ir maistą padėdavo dirbti. Karo metu stigo maisto. Pagaliau atsidūrėme Oldenburgo pabėgėlių stovykloje kartu su kitais lietuviais. Aš skųsdavausi negalinti susikalbėti su vaikais. Mat žemaičiuodavau. Kokius 4 metus gyvenome barakuose – visa šeima viename kambaryje. Neturėjau vaikystėje žaislų, bet retas kuris jų turėjo. Žaisdavome, ir tiek.

 

Visus persekiojo baimė, jog pabėgėlius dar gali sugrąžinti į Lietuvą. Visi norėjo kuo greičiau ištrūkti į tolimesnius kraštus. Mes Vakaruose neturėjom giminių, ir būtų tekę ilgiau laukti, norint važiuoti į JAV ar Kanadą. Be to, draugai buvo parašę, kad gal broliui Algirdui prireiktų dirbti. O tėvai bėgo dėl vaikų, norėdami suteikti galimybę mokytis. Taip ir nutarė važiuoti į Australiją. Išplaukėme laivu Neli iš Neapolio. Plau­kėme visą mėnesį.

 

Atvykome į nykią Australijos gamtą. Mama persižegnojo ir ištarė „Amen“. It pasaulio galas. Pasitiko mus skriejančios juodos varnos. O aš įaugau į tą žemyną. Toji gamta tapo sava, unikaliai graži, nors iš tėvelių pasakojimų idealizavau Lietuvą.

 

Australijos kontinentas yra vienas seniausių pasaulyje. Užkopusi į „Obiri Rock“ centrinėje Australijoj, Kakadu parke, aborigenų rezervate, esu tarsi patyrusi pirmykštę pasaulio būseną. Tai buvo nenusakomas momentas. Panašų išgyvenimą, nors gal labiau kosminį, patyriau užko­pus į Delfus Graikijoje.

 

Suprantu, kaip tėvams buvo sunku. Tėvas Krakių kaime buvo pavyz­dingas ūkininkas, raštingas seniūnas. Gabus vaidintojas. O mama – labai graži, gera, darbšti, viską spėjanti.

 

Pradžia Australijoje buvo nelengva. Tais laikais visi atvykę emigran­tai turėjo dvejus metus atidirbti. Niekas nekreipė dėmesio į žmonių išsilavinimą ar profesiją. Iš pradžių gyvenome barakuose. Tėvą 2 metams paskyrė į lentpjūvę netoli Vangarutos miestelio, Viktorijos valstijoj. Buvęs artojas sunkiai tvėrė tarp tų pjūklų. Nebeišlaikė. Po metų dėl silpnos sveikatos buvo atleistas su daktaro pažymėjimu. Išvažiavome į Džilongą. Ten tėvai dirbo fabrike.

 

R. P. Kokia buvo Jūsų literatūrinė mokykla ir kas paskatino rašyti?

 

L. Š. Mano literatūrinė mokykla – gyvenimas. Tėvai įskiepijo meilę lietuviškam žodžiui ir pravėrė vartus į poeziją. Už tai aš esu Jiems dėkinga. Gyvenant Džilonge, Viktorijos valstijoj, teko tik protarpiais lankyti savaitinę lietuvių mokyklą ir susipažinti su lietuvių literatūros klasikais. Imponavo Donelaitis, Baranauskas, žavėjausi lietuvių kalbos skambesiu ir mėgdavau deklamuoti eilėraščius, daugiausia Maironį, Aistį, Brazdžionį. Bet eiles rašiau sau, niekam nerodydama. Rašiau ir deginau. Lyg tai būtų aukos dievams. Atsimenu, rašiau:

 

Oi, Dievuli, Tu žinai,

Kaip mum sunku yr čionai

Be tėvynės, be laukų kaip čigonai be namų.

Leisk mums grįžti dar tenai,

Kur bus mums tikrai linksmai,

Su paukšteliais ten lakstyt ir vainikus rūtų pint.

Ten ir gėlės tos gražesnės, ir jų kvapas malonesnis,

Nors ir čia nėra blogai, bet kas palygins su tenai!

 

Gimnazijoje žavėjausi anglų poetais. Lankiau baleto studiją, skambinau fortepijonu. Žaidžiau lauko tenisą, krepšinį. Buvau gera sportininkė. Esu iškovojus net bronzos medalį per Pasaulio lietuvių lauko teniso varžybas JAV. Buvau pakviesta žaisti krep­šinį už Australijos valstijas, bet nutariau atsidėti studijoms. Baigiau tiksliuosius mokslus įgydama dietologės specialybę. Man svarbi fizinė ir dvasinė žmogaus laikysena. Būdama Lietuvoje sielojausi dėl tos klaikios girtuoklystės.

 

Baigdama mokslą atlikau praktiką Perto miesto ligoninėje – Vakarų Australijoje. Ten išgyvenau dvejus metus. Daugiau laiko skyriau knygai, muzikai, teatrui, menui. Domėjausi filosofija ir ypač W. Blake‘u, W. B. Yeats‘u, T. S. Eliot‘u. Pirmą sykį užtikau O. Chajamą, R. Tagore, V. Shakespeare‘o ir Michelangelo sonetus. Išgyvenau pirmąją meilę. Pro­tarpiais rašiau. Deginau.

 

Kitas etapas. Pietų Australija. Adelaidė. Vedybos. Vaikai. Kartais rašydavau neketindama spausdinti. Rašydavau iš vidinio poreikio, ir tiek.

 

Atsitiko taip, kad buvau pakviesta atstovauti Australijai II pasaulio lietuvių jaunimo kongrese JAV. Valstybių atstovai buvo raginami pasi­rodyti su savo kūryba. Taip pirmą kartą perskaičiau savo eiles. Susipaži­nau su Gintautu Vėžiu ir kitais, kurie skatino publikuoti, o Gintautas net siūlė sudaryti rinkinį ir atsiųsti į Algimanto Mackaus leidyklą. Susipaži­nau ir su Henriku Nagiu, kuris taip pat skatino rašyti. Pajutau jo žemai­tišką atvirumą ir šilumą, susidomėjau jo eilėmis. Po kongreso teko būti Niujorke. Ten praleidau keletą dienų su Jonu Meku, kuris daug ką aprodė, padovanojo knygų ir suvedė su dailininku Jurgiu Mačiūnu. O Kaliforni­joj svečiuodamasi susidraugavau su Marija Gimbutiene. Ji paliko gilų įspūdį. Tie žmonės, kad ir netiesiogiai, palaikė mano ryžtą rašyti lietuviš­kai ir plėsti savo akiratį.

 

Grįžusi namo, ėmiausi disciplinuoto kelerių metų darbo: neakivaiz­dinių lietuvių kalbos studijų. Išsamiau susipažinau su Lietuvos istorija, literatūra, gramatika, tautosaka. Užmezgiau ryšius su Australijoje gyve­nančiais rašytojais. Pirmieji mano pagalbininkai buvo Jurgis Janavičius ir savitai mąstantis Vytautas Janavičius, su kuriuo ilgai susirašinėjau. Jis skatino ir ugdė mano intelektą, veikė poetinę išraišką. Norėdama suvokti tautos istorijos ir dvasios raidą pasaulio kontekste, bandžiau rašiniuose lietuvių literatūrą lyginti su to meto pasauline literatūra. Nesu linkusi į siaurą patriotiškumą.

 

Savo pirmuosius eilėraščius nusiunčiau į Metmenis. Gavau atsakymą. Patarė mokytis kondensuoti kalbą. Pirmuose eilėraščiuose buvo daug jausmo, dar daugiau žodžių. Tuo metu skaičiau Jungą, domėjausi japonų literatūra, ypač Kavabata ir Agutagava. Aš ėmiau išgyvenimą skaidyti, stengtis labiau išgryninti. Maždaug tuo metu susidomėjau Jono Meko, Algimanto Mackaus kūryba ir ypač poezijos knygos „Chapel B“ simbo­lika, gretinančia F. Garcia Lorca'os „Septintos valandos ryto“ motyvą su A. Škėmos mirties aplinkybėmis, išpranašaujančiomis ir paties A. Mackaus likimą. Apie šių metų bei įvykių simbolius, sąšaukas man papasa­kojo H. Nagys. Visa tai sutapo su tuo, ką aš jau žinojau apie antgamtines jėgas ir jų sinchronizacijas, neretai paveikiančias mūsų likimą. Misti­cizmo elementais tuo metu mane traukė Vytauto Mačernio ir Oskaro Miłoszo kūryba, domino ir senovės Rytų poezija.

 

Vėliau teko susipažinti ir pasikeisti laiškais su A. Nyka-Niliūnu. Jo asmenybė ir kūryba man imponavo. Tais pačiais metais kartu su H. Nagiu svečiavausi pas Marių Katiliškį, Liūnę Sutemą. Dar vėliau susipažinau su Tomu Venclova, su juo protarpiais irgi susirašinėjau.

 

R. P. Kokias susidarėte gyvenimo ir kūrybos sąlygas Australijoje? Kiek laiko lieka knygai, humanitarinei kultūrai, visuomeninei veiklai, kūrybai? Kuo prisidedate prie literatūros ir dainos vakarų Lietuvių dienose Australijoje?

 

L. Š. Mano kūrybos sąlygos Australijoje nelengvos. Rašydama lietu­viškai, atsiskiriu nuo savo aplinkos. Lietuvių bendruomenės veikla labiau visuomeniška. Nors esu buvusi Australijos lietuvių krašto valdy­bos narė, organizavusi studijų savaitę ir meno parodas, buvusi atstovė ir prelegentė jaunimo kongresuose, skaičiusi paskaitas ir pranešimus per akademinius ir kultūrinius suvažiavimus ar minėjimus, vis dėlto esu linkusi į vienišumą, kuris būtinas kūrybai. Turiu rasti laiko skaitymui. Gyvendama svetur, žinau, kaip svarbu saugoti platesnį žodyną. Šiuo klausimu esu rašiusi spaudoje.

 

R. P. Kuo būdingas Jūsų, kaip medikės darbas? Kokia aplinka šeimoj?

 

L. Š. Gyvenimo didesnę dalį tenka skirti profesiniam darbui. Su mažomis pertraukomis teko daugiau kaip 25 metus dirbti visą darbo dieną (penkias dienas per savaitę). Mano, kaip dietologės, darbas – individu­alios konsultacijos, grupinių seminarų rengimas, įvairių tyrinėjimų orga­nizavimas ir administracinių užduočių atlikimas. Per pietų pertrauką dažnai žaidžiu lauko tenisą arba plaukioju ligoninės baseine (vasarą).

 

Namuose su vaikais kalbame lietuviškai, sūnui jau 25 metai, o dukrai – 23. Tėveliai gyvena arti, toje pačioje gatvėje, taigi nuolat bendraujam. Mano tėvelis jau 22 metai suparalyžiuotas, nors kalbos nenustojo, bet pastaruoju metu gerokai sublogo. Esu dėkinga savo vyrui Romualdui, kad galiu keliauti.

 

R. P. Rūpėtų ir Jūsų santykiai su tenykščiu kūrybiniu bei kultūriniu gyvenimu. Kokia vieta čia tenka europietiškoms tradicijoms ir kas originalaus, Jums artimo, įdomaus Australijos poezijoj, literatūroj, me­ne? Kokių sugestijų tai teikia Jūsų kūrybai?

 

L. Š. Priklausau Daugiakulturei rašytojų sąjungai ir Australų rašytojų centrui Adelaidėje. Esu kviečiama skaityti kūrybos per įvairius sambū­rius. Visada perskaitau pirma lietuvių kalba, o paskui vertimą.

 

Šiais metais buvau pakviesta skaityti savo kūrybos Tarptautinėje rašytojų savaitėje, per žinomąjį Adelaidės meno festivalį, kuriame daly­vavo ir Jaunimo teatras iš Vilniaus. Mano eilėraščių vertimai paskelbti keliuose literatūriniuose leidiniuose bei antologijose. Australijos litera­tūros fondas man jau du sykius skyrė stipendiją.

 

Vertinu australų rašytoją Patrick White, nors mėgstamiausias yra David Malouf, kurio knyga „Įsivaizduotas gyvenimas“ man suteikė daug poetinės įžvalgos. Tikiuosi ją išversti. Mėgstu australų poetus: C. Bernnaną, A. D. Hope ir Judith Rait, kuriuos esu išvertusi į lietuvių kalbą kartu su aborigenų poete Nigtji Nigtji.

 

Australijos literatūrą veikia tiek anglosaksų, tiek amerikiečių, gal kiek mažiau europiečių tradicijos. Pastaruoju metu daug dėmesio skiria­ma aborigenų kultūrai. Ne tik aborigenų mitologijai, bet ir jų rašytojams. Jie ir australai įdomiai derina archajinius bei vakarietiškus elementus literatūroje, teatre ir šokyje.

 

Manau, kad Australijos kontinentas ir aplinka neišvengiamai daro įtaką ir mano kūrybai. Vargu ar įmanoma žodžiais nusakyti kūrybos procesą. Poezija yra vaizduotės kalba, o vaizduotė dažnai mato gyvenimą ir daiktus ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Įspūdžiai ar išgyvenimai, patekę į vaizduotės sferą, kuria mūsų vidinį pasaulį, kuriame slypi mūsų pasąmonė, savo archajiškais archetipais veikianti mūsų kūrybą. Pasąmo­nė ir neapčiuopiamoji erdvė mane daugiausia ir domina. Ta kūrybos paslaptis, kurios neįmanoma suformuluoti. Kodėl rašome? Kaip rašome? Apie ką rašome? Mane intriguoja toji neapčiuopiama versmė, iš kurios semiamės išraiškos formų. Tai paslaptis.

 

R. P. Papasakokite, kaip sudarėte savo pirmąją knygą „Antrasis ilgesys“ (1978).

 

L. Š. Patys svarbiausi gyvenime dalykai atsitinka ne mūsų valia, o todėl, kad jie turi atsitikti. Yra stipresnės srovės, kurios mus traukia. Ir, sakyčiau, mano gyvenime patys svarbiausi įvykiai buvo netikėti, jie dažnai keitė gyvenimo kryptį. Šitaip buvo ir su pirma knyga. Nesiruo­šiau jos leisti... Eilėraščių jau turėjau daug. Reaguodama į tam tikrą situaciją, išgyvenu ir spontaniškai rašau. Po to žiūriu sąmoningai, stebiu, kas iš viso to išplaukia, bandau dėstyti ciklus, žiūriu, kas siejasi, kas kartojasi. Ką noriu pasakyti... Mes visad ilgimės, ko negauname, kas nepasiekiama. Iš čia ir knygos pavadinimas „Antrasis ilgesys“. Suartėjame, o paskui vis dėlto iškyla kokia nors siena, ir vėl tampame lyg ir nebepažįstami.

 

Kai nugalime visas kliūtis

Ir kai jau niekas mūsų neskiria,

net prakaitas kaip geležinis lynas

susieja mūsų kūnus,

Staiga iškyla neperžengiamoji Kinų Siena,

Ir ja ateina Antrasis ilgesys.

 

Deja, žmogus vienas gimsta ir vienas mirs. Nors meilė ar draugystė žmones suartina, vis tiek pats turi nešti savo naštą. Kūryboje – poezijoje ar mene – mes ir bandom įvairiais būdais išspręsti šią amžiną mįslę. Mane tebežavi tai, kad žmogus yra dvasios ir kūno sintezė. Mes neturėtume atsisakyti nei vieno, nei kito. Manau, kad fizinis kūnas ir laikysena šioje žemėje turėtų atspindėti ir mūsų dvasinę būseną. Man skaudu, kai žmonės neprižiūri savęs, alina save. Kūnas – tai mūsų forma, kurią mums davė Dievas Kūrėjas, ir mes privalome rasti sintezę. Vertinu estetišką laikyseną.

 

R. P. Ir man visad buvo svetima mintis, kad kūnas – tik bevertis mūsų dvasios apvalkalas. Galvodavau: jei vyrauja dvasia, fizinis išbandymas ją irgi praturtina, ką nors jai duoda. Bet kaip visa tai veda į antrą knygą?

 

L. Š. Antroje knygoje išryškėjo kiti motyvai. Tais metais mane ypač traukė tyla. Tada man imponavo prancūzų filosofė Simona Veile. Ji daug rašė apie tylos ir skausmo reikšmę. Tie motyvai figūruoja ir Jungo bei Kavabatos raštuose.

 

Mūsų prisiminimai tarsi antrieji namai. Visa, kas išgyventa, patirta, pasilieka su mumis. Vienatvėj galim sugrįžti į praeitį, atsiminimuose atrasti naują požiūrį į dabartį. Žavi „Giesmių giesmės“ meilės gelmė. Nuolat ieškome antros pusės, ir gal teks ieškoti visą gyvenimą. Meilė (ne tik vyro ir moters) yra galingas gyvenimo veiksnys. Ir aš tai bandau aprašyti.

 

Man labai svarbu žmogaus vitališkumas, kuris reiškiasi ir aistra, ir vidine tyla. Aš eilių neprogramuoju. Yra aukštesnės jėgos, kurios tai lemia. Mane tas labiausiai domina.

 

„Sudužusio vėjo šukėse“ pasikartoja kai kurie I ir II knygos motyvai. Čia skamba ir naujas motyvas, kuris ryškėjo ir mano rašiniuose. Tai žalčio mitas. Nuo mažų dienų negalėjau susitaikyti su mintimi, kad mes jau gimstame su nuodėme, kad nekaltas vaikas jau nuodėmingas. Fiksuota kaltė varžo mūsų vystymąsi. Stebiuosi, kad tai žymu ir mūsų folklore. Kaltės jausmo esama ir mano eilėse, nes esu auklėta katalikiškai.

 

Manau, lietuvio charakteryje per daug liūdesio, melodramos, per mažai tyro džiaugsmo. Nors mūsų istorija tragiška, turėtume sugebėt transcenduoti ir tyrai džiaugtis.

 

Gyvenimas nuostabus, o skausmas yra integrali gyvenimo dalis. Per skausmą ir džiaugsmą taip pat įgyjamas pažinimas. Per tą pažintį tampa­me pilnakraujais. Šitas gyvybės ir pažinimo medis man svarbus kaip simbolis. Todėl mane ir traukė išversti iš Nag Hammadi gnostikų tekstų (Poezijos pavasaris 92); jie siejasi su šia tema. Čia atsispindi moteriškoji dievybės galia ir paradoksali mūsų prigimtis. Ji, manau, juntama ir mano kūryboje.

 

R. P. Kritikai teigia, kad poetinės precizijos, žodžio taupumo, grynu­mo, ekspresyvumo daugiausia pasiekiate miniatiūriniuose eilėraščiuose. Kokie individualūs motyvai ir pasaulinės poezijos vėjai Jus gena, traukia į miniatiūrinės lyrikos formas? Kuo aiškintinas japonų haikų ir kinų trieilių atsinaujinimas, o gal ir madingumas? Artai ne „poezijos mirtis“, apie kurią seniai kalbama, ir kažko naujo pradžia? O gal miniatiūrinis eilėraštis specifinė išeivijos lyrikos forma, kuriai pradžią davė J. Meko „Pavieniai žodžiai“? Iš kur tas kalbos formų skilimas, trupėjimas (bū­dingas vieno Jūsų ciklo pavadinimas: „Sudužusio vėjo šukės“ ir jo epigrafas iš E. Montale‘o „Nereikalauk iš mūsų formulės, galinčios tau atverti pasaulį, tenkinkis keletu susuktų, kaip šaka sudžiūvusių kamie­nų“)?

 

L. Š. Taip, mane traukia žodžio taupumas. Minties kristalizacija. Gal todėl ir susidomėjau japonų kūryba, kurioje taip genialiai minimaliomis priemonėmis išreiškiama esmė.

 

Mane domina įvairaus žanro proza ir poezija. Buvau sukrėsta perskai­čiusi Rilke, Kavafį, Lorcą, Montalę, Rimbaud, Achmatovą ir kitus poetus. Žavėjausi Platonu, Proustu, Homeru, Miuziliu, Kafka, Hesse, Beckettu, Kundera. Tačiau rašau taip, kaip diktuoja širdis. Aš linkusi manyti, kad poezija kalba už save. Montale‘o citata ir nusako mano laikyseną. Ar galima rasti formulę tam, kas suvokiama siela ir širdimi? Kaip tik nepasakymas iki galo arba minimali išraiška ir sukuria eilėraščio magiją.

R. P. Jaučiu, kad mūsų pokalbis krypsta į jaunesnių (po A. Mackaus) išeivijos poetų kalbinę situaciją. Pradžioje stabtelkim prie Jūsų minčių apie bendruomenę ir tautą, išdėstytų vienoje vertėjų konferencijoje Lietuvoje (Literatūra ir menas, 1988 01 01). Ar ir dabar manote, kad ta lietuvybės kibirkštis, kaip vertybė – neišreiškiama paslaptis (Jungo prasme)? Argi tautybė, kaip ir visa kita, kas įgimta, nėra natūrali žmogaus atsiskleidimo sąlyga, kuri (bent dvasinėje ar žodinėje kūryboje) be esminių praradimų negali būti kuo nors kitu pakeista ar į ką kita iškeista? Senąjį lietuvių kaimą, išgelbėjusį kalbą, Jūs labai įžvalgiai palyginote su „emigrantų getais kur nors Naujajame pasaulyje“. Bet argi tai tie patys „vidiniai emigrantai“? Suprantu, kad visos tautybės savaip vertingos, gal net lygios. Bet ar išeiti iš kalbos nėra išeiti ir iš savo tautos dvasinio buvimo, o pereiti į kitą kalbą – tai įeiti į kitos tautos buvimą, mokytis kitos istorijos?

 

L. Š. Patikslinu, kad aš kalbėjau apie lietuvybės išlaikymą išeivijoje, o ne Lietuvoje.

 

Vertėjų konferencijoje išsakytos mintys apie tautiškumą siejasi su mano bendra kūrybos laikysena. Atsiminkite, kad lietuvybė, kaip verty­bė, mano ar jaunesnėj generacijoj nėra savaime suprantama sąvoka. Ją pasirenkam arba atmetam, nors ir jausdami sentimentų. Ji organiškai neatsiskleidžia. Jei ta vertybė mums yra svarbi, ji reikalauja pasišventi­mo.

 

Turime pripažinti, kad išeivijos lietuvių kalba palaipsniui išnyks. O kalbėti apie išėjimą iš kalbos ir iš savo tautos dvasinio buvimo, pereiti į kitą kalbą yra nesąmonė. Kalba yra organiškas vystymosi ir bendravimo įrankis. Jei augi svetimoje aplinkoje, yra natūraliausias dalykas save išreikšti tos aplinkos kalba. Kalba – tai saviraiškos įrankis. Pagaliau, kas natūralu vienam, gali būti dirbtinis dalykas kitam. O pasirinkimas išplau­kia iš vidinio poreikio. Mano pasirinkimas išlaikyti lietuvių kalbą dėl jos grožio ir vidinio reikalavimo buvo svarbus. Bet turime savaime įeiti ir į gyvenamosios tautos istoriją, buvimą: jos žemynas mus ugdė, augino, veikė.

 

Šitą temą išsamiau išdėsčiau rašinyje „Netikėti gyvenimo ryšiai“ Nemuno žurnale. Bet tai ne aksioma. Yra tokių rašytojų, kurie išlaikė savo kalbą, ir tokių, kurie jos neišlaikė. Manau, tas, kuris tebevartoja gimtąją kalbą, tiksliąja žodžio prasme tebėra tos tautos rašytojas. Antra vertus, tai pasaka be galo. Galime vartoti svetimą kalbą ir išlikti artimi tėvynės dvasiai.

 

R. P. Viename interviu kalbėdama apie savo apsisprendimą rašyti gimtąja motinos kalba sakėt: „Ar mano pasirinkimas yra teisingas ir sąžiningas, nežinau“ (Draugas, 1985 01 26). Ar ir dabar abejojate?

 

L. Š. Jus ne visą mano mintį pacitavot. Aš baigiau rašinį sakydama, „kad abejonė yra dalis gyvenimo, ir su ja turime susigyventi“. Bet juk teberašau lietuviškai... Pasitaiko, kad kitos eilės rašosi anglų kalba. Tam nesipriešinu. Viskas turi išplaukti natūraliai.

 

R. P. Prašyčiau papasakoti, kokie Jūsų ryšiai su Lietuva ir jos poetais, rašytojais? Kada pradėjote gauti iš Lietuvos knygų?

 

L. Š. Mano pirmoji viešnagė Lietuvoje buvo 1977 metais, kai atva­žiavau į Vilniaus universitetą, į lietuvių kalbos kursus. Per tą laiką teko susipažinti su daugeliu žmonių. Susitikimai su rašytojais atvedė į susibū­rimą pas M. Martinaitį, kur pirmą sykį Lietuvoje skaičiau savo eiles. Visi skaitėme iki paryčių. Pamenu, buvo Almis Grybauskas ir Antanas Jonynas (su kuriais palaikiau ryšius) bei kiti. Vėliau teko susipažinti ir susidraugauti su J. Vaičiūnaite ir S. Geda, o dar vėliau – su J. Marcinke­vičiumi, V. Blože, N. Miliauskaite. Visus juos vertinu. Knygų davė ir siuntė draugai, „Tėviškės“ draugija. Esu jiems už tai dėkinga.

 

Bendravau su daugeliu dailininkų, nes rinkau jų darbus, norėdama parodyti Australijoje. Esu surinkusi per 1000 ekslibrisų (per 50 autorių), kuriuos eksponuoju Australijos galerijose, bibliotekose, platindama Lie­tuvos vardą. Esu išleidusi dvi knygeles apie ekslibrisus. Daugelis daili­ninkų man yra padarę ekslibrisų, tarp jų V. Kisarauskas (net 3), G. Didelytė (2), A. Kmieliauskas, S. Medytė, R. Oškutis, A. Čepauskas, V. Burba, K. Kupriūnas, S. Katauskas, A. Indrašius, M. Vilutis, S. Eidrigevičius, V. Virkau, H. Vepštas.

 

Susirašinėjau su Antanu Kmieliausku ir labai ilgai su Vincu Kisaraus­ku. Jo mirtis – didelis smūgis ne tik man. Tai mielo draugo praradimas. Nuo pirmos viešnagės Lietuvoje branginu O. Balakausko draugystę ir vertinu jį kaip menininką.

 

R. P. Įdomu, ar domitės feminizmu? Ar skiriate moters lyrikos tipą?

 

L. Š. Feministinis judėjimas man atrodo svarbus. Deja, kaip ir kiek­viename judėjime, yra fanatizmo. Nemėgstu kraštutinumų. Bet svarbu tai, kad jis atskleidė daug nežinomų pasiekimų.

 

Prieš atvykstant į Lietuvą, teko lankytis Dubline Nacionalinės kultū­ros centre. Mačiau man artimą Giacometti skulptūros parodą. Vienoje salėje išvydau nuostabų vaizdą: buvo eksponuojamos įvairiausios šluo­tos. Pasirodo, kiekviena šluota dedikuota kuriai nors moteriai, kurios XVI šimtmetyje buvo apkaltintos raganavimu ir sudegintos. Nepripažin­dami moteriai intelekto, siekdami pagąsdinti ir valdyti, bažnyčios hierarchai talentingas moteris apkaltindavo raganavimu. Šitų kūrinių autorė amerikietė Barbara Braughel. Parodoje surinkta istorinė dokumentacija atskleidė daug naujų dalykų. Mane gerokai sukrėtė. Juk žinome, kad moterys turėjo dangstytis vyro vardu, norėdamos pasireikšti ar išsisakyti per kūrybą, mokslą. Ir vien dėl to, kad bažnyčia pasirinko patriarchinę hierarchiją, kurioje vyrauja noras valdyti. Žinoma, bažnyčia išugdė ir nuostabių dvasiškių.

 

Manau, jei Dievas teisus, vyro ir moters vaidmuo yra lygiavertis. O Dievybė belytė. Ji tiek pat moteris, kiek ir vyras.

 

Man nepatinka, kad dažnai moteris auklėjama kaip bejėgė, nuo vyro priklausanti. Turėtų būti gražus tolygus santykis. Bet nereiškia, kad reikia atsisakyti savo moteriškumo. Tai liečia ir kūrybą.

 

R. P. Visa išeivijos poezija kupina Lietuvos laisvės ilgesio. Kaip ji keičiasi ir keisis nuo šiol, kai Lietuva jau laisva, nepriklausoma? Kokių naujų klausimų tai kelia Jūsų dabartinei kūrybai?

 

L. Š. Tikrai nesutinku, kad visa išeivijos poezija kupina Lietuvos laisvės ilgesio. Net keista, kad Jūs taip galite generalizuoti. Gal tai būdinga bendrai išeivijos laikysenai, bet toli gražu tai neatsispindi visų kūryboje.

 

R. P. Kokie Australijoje sukurti lietuvių rašytojų kūriniai turėtų būti Lietuvoje labiau matomi, vertinami, išleidžiami?

 

L. Š. Stebiuosi, kad Lietuvoje dar neišleistas Pulgis Andriušis. Būtina ištaisyti Churgino gėdingai pasisavintą „Don Quixote“ vertimą. Visi žino, kad dar prieš karą išvertė P. Andriušis, o ne A. Churginas. Manau, – Vytauto Janavičiaus kūryba nesulaukė tinkamo dėmesio. Turi reikšmės ir Agnės Lukšytės proza. Savita yra A. Veščiūnaitė, vertėtų atkreipti dėmesį į Vinco Kazoko, Juozo Almio Jūragio, Broniaus Žalio ir Sauliaus Kubiliaus kūrinius. Nusivyliau antologijos „Po Pietų Kryžium“ (V., 1990) plačia atranka, klaidomis ir nenuoseklia dokumentacija. Gaila, kad nebuvo tartasi su kompetentingais literatais. Jei būtų buvusi reiklesnė atranka, knyga turėtų literatūrinės vertės ir gal didesnę paklausą.

 

R. P. Su kokiomis mintimis išvykstate iš Lietuvos?

 

L. Š. Su labai įvairiomis. Gerbiu paskirus Lietuvos žmones, bet daug kuo nusivylusi. Norėtųsi daugiau šviesaus protavimo, ypač tų žmonių, nuo kurių priklauso tautos likimas, kad jų pačių asmeniniai siekiai nenustelbtų tautos interesų. Norėtųsi, kad pasitvirtintų mano viešai sakytos mintys ir eilės.

 

1988 metais spalio 23 dieną kalbėjau Steigiamajame Sąjūdžio suva­žiavime, vėliau, spalio 27 d. – Trakuose, pakeliant Lietuvos tautinę vėliavą, ir pagaliau lapkričio 12 d. Jonavoje. Tą trečią, simbolinį sykį prasitariau, kad mitologinė formulė dar neužbaigta, kad yra tik rodyklė į tai, kas turi įvykti ir ko Lietuva siekia. Laimė, tai įvyko. Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Džiaugiausi –

 

Lietuva! Lietuva!

Tu pagaliau Laisva!

 

Taigi užbaigdama tą pradėtą kryžiaus ženklą, galiu tik lenkti galvą prieš tuos, kurie žuvo, iškentėjo ir padėjo iškovoti tai, ko mes taip ilgai laukėme.

 

Tegul protėvių dvasios suteikia mums ištvermės. Norėtųsi, kad mes visi, atėję į žemę kaip ženklai, nešantys žinią, išeitume kaip pasiuntiniai, atlikę savo uždavinį sau ir savo tautai.

 

1992, vasara

 

Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.