Violeta Šoblinskaitė. Obuoliai iš meilužių sodo. Eilėraščiai. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2004. – 132 p.
Privengiu šnekėti apie perskaitytą knygą. Neturiu įgūdžių, deramo pasirengimo. Dar ką ne taip vaptelėsi. Neadekvačiai. Vis dėlto Violetos Šoblinskaitės „Obuoliai iš meilužių sodo“ gerokai krestelėjo sąmonę. Dar prisidėjo ankstesni įspūdžiai, kai gėrėdamasis skaičiau jos romaną „Vilkų marti“. Nekyla pagunda gretinti kūrybą su pačios poetės biografija, likimu, ką literatūrinė spauda pasimėgaudama darė visą lapkritį Salomėjos Nėries atžvilgiu. Čia ne toks atvejis. Nejaučiu ir kito pavojaus – tapatintis su jos lyrikos subjektu – nepajėgčiau persikūnyti į m o t e r į... Pakanka mandagios pažinties, pabendravimo tik skaitymo valandą. Tasai buvimas kartu nenuvylė. Priešingai, teikė džiaugsmo, tirpdė išankstinį nepalankumą naujosioms mūsų poezijos madoms. Jų čia nesivaikoma. Gal tik atsižvelgiama tiek, kad amžininkams autorė neatrodytų senamadiška užsispyrėlė.
Manau, „Obuoliai...“ nuo „Basnirčios“ (1998 m.) skiriasi ne tiek kūrybine branda (argi anie eilėraščiai nebuvo brandūs?), kiek knygos formatu, šriftu, popieriaus rūšimi... O sąsajos ryškios. Pati poetė jas tarsi primena, naują rinkinį pradėdama skyriumi „Ne tik basnirčia“ – nuoroda į ankstesnę knygą. Gal ta pačia dingstimi pakartojami ir keli eilėraščiai. Tarsi vaduojamasi iš niūrios nuotaikos, kai ,,ėda vienatvė“, kai pasaulėjauta sudrumsta, nejauki:
„Pasauliai visi kaip šiukšlynai gražiai prišnerkšti: / nė vieno šaltinio kraujams nuo žaizdų nusiplauti“.
Kadais lyrikai eilėmis verkė, dabar vis dažniau metaforas verpia. Nesakau: eiles kala. Per šiurkštu. Verpimas jau kur kas subtilesnis „kūrybos aktas“. Verpia eksperimentuodami, ieškodami naujos, savitos raiškos. Verpia aptikę nesenkantį „įkvėpimo“ šaltinį: žodis prišaukia žodį, sąskambį, asociaciją. Tikruosius išgyvenimus, emocijas nesunkiai pakeičia nenuspėjamais būdais telkiami kalbos ištekliai. Pasitaiko įspūdingų, gražių „verpalų“, grynosios poezijos. Kaip tiksliau tokią vadinti – vaidybine, vaidintine, vaidinamąja? Kai žaismė tik dėl žaismės. Žaismė be prasmės. Gal tikimasi, kad skaitytojas pats įprasmins net atsitiktinius žodžius, pasitelks savo patirtį.
Violeta Šoblinskaitė pasitiki savo asmenybės ir talento unikalumu. Neprireikia formalių kūliavirsčių, tyčinių provokacijų. Ji nuo tradicijos nenutolusi taip, kad suglumtumei nebeišmanydamas, kaip suvokti tekstą. Jos nebekankina jaunųjų novatorių rūpesčiai, kad tik kas nors pastebėtų, ypač tokie pat ambicingi aptarinėtojai, patys siekiantys žūtbūt prasikišti iš masės, pilkumos. Poezija netampa dėl to paklausesnė. Bene apie tokius šmaikštavo J. Kunčino personažas: „Visi jie čia maži mirtinaičiai su savo kakučiais“... Atsiprašau, kad nuklydau nuo Violetos Šoblinskaitės „Obuolių...“.
Gražaus ilgesio sklidinas „Devynetas regėjimų“ (skyriuje „Mažos nuodėmės didelės“). Po beviltiško atodūsio „prakeikti mes visi, prakeikti lig kartos septintos“ („Jokių vilčių“, p. 38), paleidžiamas šaltas dušas ant vyrų galvų („Karaliai“, „Dar šis tas apie vyrus“, p. 39-51). Prisipažįstu, dar neteko moteriškoje lyrikoje aptikti tokios negailestingos ironijos vyrų adresu, tokio smagaus jų padermės nuplakimo. Tiesiog nukarūnuojami tie „karaliai“, dėl kurių moterys priverstos net burtis į feminisčių klubus. Dievaži, šitie tekstai galėtų tapti pagalbine lektūra kovingosioms moterims. Ar jos nepražiopsos? Ar jau nepražiopsojo Violetos Šoblinskaitės eilėraščių feminizmo tematika „Basnirčioje“? Skaitytojai vyrai vis dėlto neturėtų priekaištauti. Toliau įsivyrauja pakanta, gundymai, aistros, meilės ir laimės nuojauta, pradedant ciklu „Alora“ (p. 52-60 ). Prabyla stipri, gyvastingos prigimties moteris, pirmapradiškai pasijuntanti Ieva. Nors Adomui skirtas eilėraštis pradedamas žodžiais: „iš tavo šonkaulio iš tavo“, tačiau tuoj pat nelieka nuolankumo, akcentuojamas moters savarankumas, valia, ryžtas: „siunčiu velniop / visus ir viską: vien tik būti / glėby kuris toksai svarbus“.
Visos vyrijos vardu rizikuoju žavėtis tokia m o t e r i m i, pritariu jos iššūkiams, ištvermei, prigimties balsui.
Stiprūs, paveikūs man „Pasimatymai su jaunu mėnuliu“. Gal ne todėl, kad eina po „Plagiacijų“, kurios lyg ir blankesnės. Čia nurodomas įkvėpimo šaltinis, citatos autorius.
Žinau, jokiomis pagyromis neperteiksiu patirto įspūdžio. Reikia patiems perskaityti dar ir dar kartą tokius eilėraščius: „nešluostau dulkių, nevalau langų...“, „ak vėlyvas švytėjimas ak“, „vėl mėnesiena vėl nakties šviesa“, „dar pilnatis ir mano rankos kviečia“, „Žiemos aušra“. Ir, žinoma, visą „Išprotėjusių sonetų vėrinį su sagtele“. Nežinau, kaip kuriami tokie sonetų vainikai. Turbūt pradedami nuo pabaigos. Šį „vėrinį“ skaičiau be įtarumo, patikliai, be išankstinio nusistatymo. Tikrai stipri meilės lyrika. Ir aukštas poetinio meistriškumo lygmuo.
Pagalvojau, kad Violeta Šoblinskaitė sunkiai išsitenka eilėraščio apimtyje. Regis, kur kas ilgiau išlaiko gyvą įkvėpimo liepsnelę. Gal tai polinkis į stambesnes formas? Juk būta poemos, apysakos, romano... Ko galim tikėtis artimiausiu metu? Mane labiausiai sudomintų romanas.
Nemunas, 2005 01 13