Aleksas Dabulskis. Nei iš šonkaulio, nei iš kelmo (Violeta Šoblinskaitė. Obuoliai iš meilužių sodo, 2004)

soblinskaite_obuoliai        Violeta Šoblinskaitė. Obuoliai iš meilužių sodo. Eilėraščiai. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2004. – 132 p.

        Pri­ven­giu šne­kė­ti apie per­skai­ty­tą kny­gą. Ne­tu­riu įgū­džių, de­ra­mo pa­si­ren­gi­mo. Dar ką ne taip vap­te­lė­si. Ne­adek­va­čiai. Vis dėl­to Vio­le­tos Šob­lins­kai­tės „O­buo­liai iš mei­lu­žių so­do“ ge­ro­kai kres­te­lė­jo są­mo­nę. Dar pri­si­dė­jo anks­tes­ni įspū­džiai, kai gė­rė­da­ma­sis skai­čiau jos ro­ma­ną „Vil­kų mar­ti“. Ne­ky­la pa­gun­da gre­tin­ti kū­ry­bą su pa­čios po­etės biog­ra­fi­ja, li­ki­mu, ką li­te­ra­tū­ri­nė spau­da pa­si­mė­gau­da­ma da­rė vi­są lap­kri­tį Sa­lo­mė­jos Nė­ries at­žvil­giu. Čia ne toks at­ve­jis. Ne­jau­čiu ir ki­to pa­vo­jaus – ta­pa­tin­tis su jos ly­ri­kos sub­jek­tu – ne­pa­jėg­čiau per­si­kū­ny­ti į m o t e r į... Pa­kan­ka man­da­gios pa­žin­ties, pa­ben­dra­vi­mo tik skai­ty­mo va­lan­dą. Ta­sai bu­vi­mas kar­tu ne­nu­vy­lė. Prie­šin­gai, tei­kė džiaugs­mo, tirp­dė iš­anks­ti­nį ne­pa­lan­ku­mą nau­jo­sioms mū­sų po­ezi­jos ma­doms. Jų čia ne­si­vai­ko­ma. Gal tik at­si­žvel­gia­ma tiek, kad am­ži­nin­kams au­to­rė ne­at­ro­dy­tų se­na­ma­diš­ka už­si­spy­rė­lė.

        Ma­nau, „O­buo­liai...“ nuo „Bas­nir­čios“ (1998 m.) ski­ria­si ne tiek kū­ry­bi­ne bran­da (ar­gi anie ei­lė­raš­čiai ne­bu­vo bran­dūs?), kiek kny­gos for­ma­tu, šrif­tu, po­pie­riaus rū­ši­mi... O są­sa­jos ryš­kios. Pa­ti po­etė jas tar­si primena, nau­ją rin­ki­nį pra­dė­da­ma sky­riu­mi „Ne tik bas­nir­čia“ – nuo­ro­da į anks­tes­nę kny­gą. Gal ta pa­čia dings­ti­mi pa­kar­to­ja­mi ir ke­li ei­lė­raš­čiai. Tar­si va­duo­ja­ma­si iš niū­rios nuo­tai­kos, kai ,,ė­da vie­nat­vė“, kai pa­sau­lė­jau­ta su­drums­ta, ne­jau­ki:

        „Pa­sau­liai vi­si kaip šiukš­ly­nai gra­žiai pri­šnerkš­ti: / nė vie­no šal­ti­nio krau­jams nuo žaiz­dų nu­si­plau­ti“.

        Ka­dais ly­ri­kai ei­lė­mis ver­kė, da­bar vis daž­niau me­ta­fo­ras ver­pia. Ne­sa­kau: ei­les ka­la. Per šiurkš­tu. Ver­pi­mas jau kur kas sub­ti­les­nis „kū­ry­bos ak­tas“. Ver­pia eks­pe­ri­men­tuo­da­mi, ieš­ko­da­mi nau­jos, sa­vi­tos raiš­kos. Ver­pia ap­ti­kę ne­sen­kan­tį „įk­vė­pi­mo“ šal­ti­nį: žo­dis pri­šau­kia žo­dį, są­skam­bį, aso­cia­ci­ją. Tik­ruo­sius iš­gy­ve­ni­mus, emo­ci­jas ne­sun­kiai pa­kei­čia ne­nu­spė­ja­mais bū­dais tel­kia­mi kal­bos iš­tek­liai. Pa­si­tai­ko įspū­din­gų, gra­žių „ver­pa­lų“, gry­no­sios po­ezi­jos. Kaip tiks­liau to­kią va­din­ti – vai­dy­bi­ne, vai­din­ti­ne, vai­di­na­mą­ja? Kai žais­mė tik dėl žais­mės. Žais­mė be pra­smės. Gal ti­ki­ma­si, kad skai­ty­to­jas pats įpras­mins net at­si­tik­ti­nius žo­džius, pa­si­telks sa­vo pa­tir­tį.

        Vio­le­ta Šob­lins­kai­tė pa­si­ti­ki sa­vo as­me­ny­bės ir ta­len­to uni­ka­lu­mu. Ne­pri­rei­kia for­ma­lių kū­lia­virs­čių, ty­či­nių pro­vo­ka­ci­jų. Ji nuo tra­di­ci­jos ne­nu­to­lu­si taip, kad su­glum­tu­mei ne­be­iš­ma­ny­da­mas, kaip su­vok­ti teks­tą. Jos ne­be­ka­nkina jau­nų­jų no­va­to­rių rū­pes­čiai, kad tik kas nors pa­ste­bė­tų, ypač to­kie pat am­bi­cin­gi ap­ta­ri­nė­to­jai, pa­tys sie­kian­tys žūt­būt pra­si­kiš­ti iš ma­sės, pil­ku­mos. Po­ezi­ja ne­tam­pa dėl to pa­klau­ses­nė. Be­ne apie to­kius šmaikš­ta­vo J. Kun­či­no per­so­na­žas: „Vi­si jie čia ma­ži mir­ti­nai­čiai su sa­vo ka­ku­čiais“... At­si­pra­šau, kad nu­kly­dau nuo Vio­le­tos Šob­lins­kai­tės „O­buo­lių...“.

        Gra­žaus il­ge­sio skli­di­nas „De­vy­ne­tas re­gė­ji­mų“ (sky­riu­je „Ma­žos nuo­dė­mės di­de­lės“). Po be­vil­tiš­ko ato­dū­sio „pra­keik­ti mes vi­si, pra­keik­ti lig kar­tos sep­tin­tos“ („Jo­kių vil­čių“, p. 38), pa­lei­džia­mas šal­tas du­šas ant vy­rų gal­vų („Ka­ra­liai“, „Dar šis tas apie vy­rus“, p. 39-51). Pri­si­pa­žįs­tu, dar ne­te­ko mo­te­riš­ko­je ly­ri­ko­je ap­tik­ti to­kios ne­gai­les­tin­gos iro­ni­jos vy­rų ad­re­su, to­kio sma­gaus jų pa­der­mės nu­pla­ki­mo. Tie­siog nu­ka­rū­nuo­ja­mi tie „ka­ra­liai“, dėl ku­rių mo­te­rys pri­vers­tos net bur­tis į fe­mi­nis­čių klu­bus. Die­va­ži, ši­tie teks­tai ga­lė­tų tap­ti pa­gal­bi­ne lek­tū­ra ko­vin­go­sioms mo­te­rims. Ar jos ne­pra­žiop­sos? Ar jau ne­pra­žiop­so­jo Vio­le­tos Šob­lins­kai­tės ei­lė­raš­čių fe­mi­niz­mo te­ma­ti­ka „Bas­nir­čio­je“? Skai­ty­to­jai vy­rai vis dėl­to ne­tu­rė­tų prie­kaiš­tau­ti. To­liau įsi­vy­rau­ja pa­kan­ta, gun­dy­mai, aist­ros, mei­lės ir lai­mės nuo­jau­ta, pra­de­dant cik­lu „A­lo­ra“ (p. 52-60 ). Pra­by­la stip­ri, gy­vas­tin­gos pri­gim­ties mo­te­ris, pir­map­ra­diš­kai pa­si­jun­tan­ti Ie­va. Nors Ado­mui skir­tas ei­lė­raš­tis pra­de­da­mas žo­džiais: „iš ta­vo šon­kau­lio iš ta­vo“, ta­čiau tuoj pat ne­lie­ka nuo­lan­ku­mo, akcentuojamas mo­ters sa­va­ran­ku­mas, va­lia, ryž­tas: „siun­čiu vel­niop / vi­sus ir vis­ką: vien tik bū­ti / glė­by ku­ris tok­sai svar­bus“.

        Vi­sos vy­ri­jos var­du ri­zi­kuo­ju ža­vė­tis to­kia m o t e r i m i, pri­ta­riu jos iš­šū­kiams, iš­tver­mei, pri­gim­ties bal­sui.

        Stip­rūs, pa­vei­kūs man „Pa­si­ma­ty­mai su jau­nu mė­nu­liu“. Gal ne to­dėl, kad ei­na po „Pla­gia­ci­jų“, ku­rios lyg ir blan­kes­nės. Čia nu­ro­do­mas įkvė­pi­mo šal­ti­nis, ci­ta­tos au­to­rius.

        Ži­nau, jo­kio­mis pa­gy­ro­mis ne­per­teik­siu pa­tir­to įspū­džio. Rei­kia pa­tiems per­skai­ty­ti dar ir dar kar­tą to­kius ei­lė­raš­čius: „neš­luos­tau dul­kių, ne­va­lau lan­gų...“, „ak vė­ly­vas švy­tė­ji­mas ak“, „vėl mė­ne­sie­na vėl nak­ties švie­sa“, „dar pil­na­tis ir ma­no ran­kos kvie­čia“, „Žie­mos auš­ra“. Ir, ži­no­ma, vi­są „Išp­ro­tė­ju­sių so­ne­tų vė­ri­nį su sag­te­le“. Ne­ži­nau, kaip ku­ria­mi to­kie so­ne­tų vai­ni­kai. Tur­būt pra­de­da­mi nuo pa­bai­gos. Šį „vė­ri­nį“ skai­čiau be įta­ru­mo, pa­tik­liai, be iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo. Tik­rai stip­ri mei­lės ly­ri­ka. Ir aukš­tas po­eti­nio meist­riš­ku­mo lyg­muo.

        Pa­gal­vo­jau, kad Vio­le­ta Šob­lins­kai­tė sun­kiai iš­si­ten­ka ei­lė­raš­čio ap­im­ty­je. Re­gis, kur kas il­giau iš­lai­ko gy­vą įkvė­pi­mo lieps­ne­lę. Gal tai po­lin­kis į stam­bes­nes for­mas? Juk bū­ta po­emos, apy­sa­kos, ro­ma­no... Ko ga­lim ti­kė­tis ar­ti­miau­siu me­tu? Ma­ne la­biau­siai su­do­min­tų ro­ma­nas.

        Nemunas, 2005 01 13