soblinskaite_vilku_marti        Violeta Šoblinskaitė. Vilkų marti: romanas. - Kaunas: Nemunas, 2003.

        Yra knygų, kurių teksto struktūra, pasakojimo būdas, siužeto poslinkiai tarsi ir neatveria to modernaus diskurso, kokio tikimės iš bene kiekvieno pasirodančio romano ir kurį diktuoja dabartinės literatūros mados. Tiesą pasakius, tas diskursas – toks pat fantomas kaip amžinasis variklis. Jei paanalizuotume temos (turinio) ir teksto formos santykį, neretai išvystume, kad šiandieną daugiau reikšmės turi forma (teksto struktūra, kompozicija, įvairūs meninio teksto ir "nemeninės" realybės suartinimo būdai). Turinys šiuo atveju turi būti jei ne adekvatus formai, tai bent neišsprūstantis iš formalaus jos lauko. Kūrinio semantika kartais virsta trečiuoju dėmeniu, kuris bendrai sumai dažnokai nedaro jokios įtakos.

        V.Šoblinskaitės romanas "Vilkų marti" pradedamas epigrafu, atskleidžiančiu knygos prasmių ir simbolių klodą: "Išėjusiems, bet gyviems". Abu pagrindiniai žodžiai reiškia gyvybės funkcijas, o skiriamasis žodelis "bet" ne atskiria, o sujungia ir "apverčia" jų reikšmes. Jie abu tampa žodžio "mirtis" sinonimais ir kartu tarsi dalija tą mirtį perpus – į kūniškąją ir dvasinę. Ir nors dvasia nemirtinga, viskas, kaip sakoma, Dievo rankose – net dvasios gyvenimas. Be Naujajame Testamente minimo ugnies ežero ir "antrinės mirties", egzistuoja kur kas švelnesnė dvasinės mirties forma – užmarštis. Prie šios dvasinės mirties rūšies neretai prisidedame mes, gyvieji. Nepamiršti, kad išėjusieji yra gyvi ir mylimi, kad jų "neištrinsi iš atminties" (p.8), kad pasaulis egzistuos tol, kol jame bus bent vienas menkas medelis, sušildytas išeinančiojo sielos, – sakyčiau, tokio trečiojo dėmens romanui ne tik užtenka, bet netgi galima tikėtis, kad tas dėmuo paveiks sausą ir negailestingą turinio ir formos sumą. Šiokią tokią abejonę keltų nebent romane ne kartą pabrėžiamas teiginys apie dviejų pasaulių egzistavimą. Nors jis neįkyrus ir praturtintas gražiais, nebanaliais vaizdiniais (balti vėlių varteliai), bet kaip faktas savaime suprantamas ir nediskutuotinas. Niekas juk neabejoja, kad egzistuoja keliamatės erdvės. Todėl šio (gyvųjų) ir ano (mirusiųjų) pasaulio paralelės geriau jau būtų ne kaip atskiros paralelės, o kaip viena nesibaigianti tiesė. Sunku pasakyti, kiek čia teisybės, bet meniniams atradimams teisybė kartais nereikalinga, kad ir kokia blaivi būtų.

        Vitališka, ekspresyvi romano nuotaika primena romantikų bėgimą į apleistas dykras, gamtos reiškinių sudievinimą, žvėrių pasaulio paslaptis. "Vilkų marti" – ne dviejų pasaulių priešprieša ar dviejų tiesių paralelė, o veikiau gamtos būties, įsismelkiančios į žmogaus likimą, paliudijimas. Kad įtikinamai tai išreikštų, autorė pasitelkia įdomias priemones. Romano herojei Karilei, kurią nuvylė miestas, darbas ir asmeninis gyvenimas, suteikiamas ne tik pirmapradis gamtos prieglobstis, bet ir mistiškas mylimasis. Galima manyti, kad tai ne žmogus, o savotiškas Panas, girinis, gal net žvėris. Tokiam įtarimui susiformuoti padeda įvairios užuominos – gelsvai žalios Kristupo akys, bespalviai plaukai ir kaimiečių minimas baltas vilkas, gaujos vedlys, pats Kristupas kalba apie savo draugę Leliją, kuri paslaptingai žuvo ir dabar laksto "amžinosios medžioklės plotuose" (p.106). Šis nežinia iš kur atsiradęs vyras – neprijaukinamas ir nepavergiamas, jam net svarbiausia žmogui – verbalinė – raiška nebūtina (Kristupas: "Dabar man atrodo, kad nebemoku kalbėti. O gal niekada nemokėjau", p.145). Susidaro įspūdis, kad jo ir Karilės ryšys apskritai nėra žmogiškas, padiktuotas susiklosčiusios situacijos, jausmų, gal ir proto, – tai veikiau ne tikrovės, o pasąmonės reiškinys, fantazija, vienas iš Karilės girdimų "balsų". Įvardijamas ne kaip meilė, ne kaip aistra, o kaip amžinoji pradų trauka, kurios priežasties nežino ir nemoka paaiškinti niekas (Karilė Kristupui: "Tu – mano sapnas?", p.36). Skaitant romaną, labiausiai ir peršasi tokia išvada. Jei autorė būtų dar labiau paryškinusi šį aspektą, sudėliojusi gal ir žiaurokus, bet teisingus ir netgi būtinus (meninei realybei) akcentus, romano romantiškoji aura kiek nukentėtų, bet išryškėtų skaudžioji, gyvenimiškoji. Tam V.Šoblinskaitė buvo pasiruošusi – ryžtingai skamba jau pirmame puslapyje išrėžta tezė apie moteris, kurios "pačios nuvaiko savuosius košmarus" (p.7). Na, bet ką padarysi, jei viršų paima romantiškoji, graudingoji gaida. Čia nieko bloga neįžiūrėtum ir su mikroskopu. Juolab kad ir tas romantizmas nėra išskydęs, verksmingas, apkarstytas makaroninėmis kalbos grožybėmis. Ar kartais ne tarmių inkliuzai "disciplinuoja" autorės pasakojimo srautą?.. Literatūrinės kalbos ir tarmės derinimas – įdomus bandymas, nors gal ir kelia šiokį tokį pavojų tekstui. Juk ne visada išeina sujungti abstrakčią sąvoką su rupia liaudies išmintimi. V.Šoblinskaitei pavyko išvengti dirbtinumo, gal dėl to, kad pačios autorės kalba artima liaudies šnekamajai, pilna vaizdingų liaudiškų posakių ir frazeologizmų (ko vertas jau vien "Belzebubo apšiktas žandas", p.76).

        Liudydama Dzūkijos žmonių likimus ir savo herojės nirimą į gamtos būtį, daugelį savo vaizdinių autorė išaugina iš mitologinio podirvio. Neminėsiu "specialiai" parašytų epizodų – tokių kaip baltas vėlių suolelis, žalčių karaliaus viliojimas, būrimai ir užkalbėjimai. Įdomiausios tos prasmės, kurios atsiskleidžia "netyčia", kurios iš pirmo žvilgsnio nekrinta į akis ir apie kurias joks normalus autorius rašydamas iš anksto negalvoja. Jas dar galima pavadinti savotiška skaitytojo improvizacija. O improvizacija "Vilkų marčios" temomis šį kartą būtų tokia: žmogaus gyvybė užgęsta kaip liepsnelė, vaškui sutirpus ir dagčiui pasiekus dugną, o jos šiluma ir virpulinga šviesa lieka šiam pasauliui. Mirtys romane nereiškia pragaro triumfo – veikiau išėjimą pas artimuosius, tegu kartais ir paskubintą brutalios likimo rankos. Agotė numiršta tarp pienių, Ganapa – įmerkusi plaukus upelin, Daminas pasikaria, Lapuškų ūkis sudega, Antolią suranda eglyne. Gamtos pradai (vanduo, ugnis, žemė) nenuilstamai traukia žmogaus kūną į save, nes jis sudarytas iš tų pačių dalių. Kuo labiau žmogaus gyvenimą persmelkusi gamtos būtis, tuo lengviau tiems pradams atsiduoti. O kadangi gyvenimas neretai suvokiamas kaip mirties apmąstymai (ar bent nuolatinis jos jutimas), kad būtų lengviau su ja susitaikyti, veikiausiai įmanomas netgi žmogaus egzistencijos pakeitimas gyvūniškąja. Tačiau ar verta įgyti tokią egzistenciją ir prarasti tai, ko gamtos pradai negali suteikti, – sielą?.. Ar užtenka pagrindinių instinktų?.. Juk jie iš esmės nėra nei blogi, nei geri, tiesiog – saugikliai, padedantys išgyventi, prisitaikyti.

        Romane minimas dar vienas "paralelus" su visais kitais pasaulis – klaidūs žmogaus proto labirintai ir juose ūkaujančių dvasių balsai. Tai turbūt pats pavojingiausias pasaulis, kuriame lengviausia pasiklysti ir kuriame gyvenančios chimeros ir monstrai neturi nieko bendra nei su išgyventi padedančiais instinktais, nei su dvasine realybe. Kurio pradai vienas kitą ne traukia, o atstumia. Šios dimensijos perversijas ir siaubus dabar madingiausia vaizduoti, ir, kas keisčiausia, tai ne tik uždirba autoriams pinigų ir šlovę, bet dar suteikia nemažą malonumą skaitytojams. Sakoma, kad malonu bijoti, kai esi saugus, malonu bijoti to, ko nėra. Bet ar iš tikrųjų to nėra?.. Ačiū Dievui, bent jau V.Šoblinskaitės romane – tikrai ne. Proto labirintuose ji neieško nei Minotauro, nei Tesėjo. Todėl ir nesiūlau šio romano siaubų ir holivudinių mitų gerbėjams. Tegu skaito visi, kam brangus sveikas protas, nesusidvejinusi ir nesusitrejinusi asmenybė ir kaži kada sovietiniais metais melioruotas senelių vienkiemis. Tokių skaitytojų, deja, jau likę nedaug….

        Literatūra ir menas, 2004-03-12