slepikas lietaus        Šlepikas A. LIETAUS DIEVAS. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

        Pirmiausia norėčiau Alvydą Šlepiką nuraminti: jis yra geras istorijų pasakotojas. O nuraminti reikėtų todėl, kad autorius ant knygos nugarėlės skelbia kažką panašaus į manifestą, ginantį siužeto teises literatūroje. Ir pats tarytum Pavlikas Morozovas stoja į pirmąsias gynėjų gretas. Tai vienintelis knygos tekstas, kuriame galima būtų pateikti po keletą antitezių arba skirtingų aiškinimų kiekvienam autoriaus teiginiui, tačiau nemanau, kad verta – A. Šlepiko pozicija tokia pat teisinga, kaip ir visos kitos, todėl ir neaišku, kam reikalingos energetinės išlaidos ambrazūroms mūryti.

        Juolab kad niekas ir nepuola.

        Jeigu jau žmogus gabus istorijoms pasakoti, nieko daugiau ir nereikia – istorijos iškalbingesnės už bet kokius to paties autoriaus  pasisakymus.

        Nedidelėje knygutėje „Lietaus dievas“ (107 puslapiai) Alvydas Šlepikas papasakojo devynias istorijas. Šiais laikais žmogus išgirsta, perskaito, pamato tūkstančius įvairiausių nutikimų, tačiau retai kuris įstringa ir pasilieka. Jeigu istorija pasiekia sąmonę kaip dar vienas statistinis atvejis, ji ir patenka į matematinį skyrelį – dvasios nepaliečia. A. Šlepiko papasakotos istorijos įstrigo.

        Taip, nieko pritrenkiančio jose nėra. Turiu galvoje pasakojimo manierą, stilių. Autorius iš eilės, neskubėdamas aprašinėja scenovaizdį – dalykus, kuriuos žmonės jau seniai užmiršo, kad jie tokie yra, nors kasdien jais naudojasi: pastatus, gatves, ir jau po to kartais iš lėto, kartais greičiau rutuliojasi veiksmas. Tikrai nieko ypatingo, tačiau  greitai pajunti, kad pasiilgsti šito ramaus, taupaus kalbėjimo – jisai šildo. Tarsi ant krūtinės murktų snaudžianti katė, kuri bet kuriuo momentu gali atsimerkti. Atsimeni ne tik santūrią, autentišką provincialų kalbą. Jinai lyg fonas, it koklinė krosnis, į kurią remiesi nugara, nors kalba ne vienintelė priežastis, dėl kurios nesinori paleisti autoriaus.

        Kai istorija baigiasi, supranti, kad ji tave pakerėjo. Atrodo, lyg ir žmogaus istorija ar nenusakomas veikėjo likimas užbūrė, ir tik kitą dieną ar po savaitės dingteli, kad įvyko nedidelis stebuklas – autoriaus pasakojimo, taiklių pastebėjimų dėka istorijos veikėjai ne tik atgijo, įsirėžė į atmintį, bet ir kažkokiu būdu įgijo nenusakomo trapaus šventumo. Iš paprastų, žemiškų žmonių jie virto švytinčiais, permatomais, gal net porcelianiniais, tokiais, kurie, sakytum, guodžia tavo giliausią esatį. Švytėti ėmė ne tik veikėjai, bet ir visa stebėtinai įprasta aplinka. Tuo tikriausiai ir skiriasi meninis kalbėjimas nuo eilinio, nemeninio teksto.

        Tokio ilgio recenzijos autoriaus paguodai turėtų ir užtekti, tačiau šiuos pamąstymus norėtųsi šiek tiek pratęsti. Jau minėjau, kad autoriaus jėga, arba įrankis, – nuoseklus, neskubrus įvykių plėtojimas. Kita vertus, novelių pabaigos yra švelniai, beveik nepastebimai mitologizuotos – veikėjai virsta simboliais, o jų būsenos pateikiamos kaip kelio pabaiga, atskleidžianti buvimo prasmę. Pabaiga, kuri tampa vartais į kasdienės, nuobodžios buities platesnį suvokimą – į stiprų nesibaigiančios būties pojūtį.

        Lengviau būtų kalbėti pasitelkus kurią nors konkrečią novelę, kad ir „Lietaus dievas“, nors detalus meninio teksto „blusinėjimas“ užmuša kūrinį, išgeria jo kraują – tokie chirurginiai pjūviai įmanomi, tačiau jie niekam nepadeda, aprašinėjant kūrinį sunku perduoti patirtą įspūdį, o kai kuriais atvejais toks nagrinėjimas atgrasus net ir pačiam literatūriniam chirurgui. Tarkim, novelėje sąlyginai galima išskirti tris veikėjus – daugiaveidę atlaidų minią, berniuką ir aklą elgetą, kuris po atlaidų miršta berniuko namuose. Iš pradžių tai paslaptis ir laukimas – bauginantis elgetos veidas, kiek vėliau laukimas ir grėsmės šešėlis, lyg ir baimė, o gal nuojauta, kad elgeta gali įsiveržti į jo gyvenimą, po to netikėtas legendinio elgetos apsireiškimas – jis apsinakvoja berniuko namuose, vėliau nesuprantamas tikroviškas virsmas – besaikis elgetos rijimas ir konvulsijos, ir pagaliau staigi mirtis, tarsi paėmimas į dangų, iš kurio elgeta sugrįžta jau tik kitais metais – lietumi.

        Tokie iš vaikystės įstrigę prisiminimai – tarsi šiltas, gaivinantis vasaros lietus.

        Jau beveik ir pasidaviau pagundai nagrinėti, kokiu būdu autorius pasiekė tokių išraiškos  aukštumų, kad paprastą elgetą būtų įmanoma pavadinti lietaus dievu, tačiau laiku susigriebiau – tikrai tai būtų beprasmiškas, nenaudingas užsiėmimas.

        Nenaudingas todėl, kad niekas ir norėdamas to nepakartos, nes tai visuomet labai individualu. Ne tas pat, kas dalytis patyrimu, kaip iš šiaudų pasistatyti namą. Todėl ir kilo mintis be jokių gudragalviavimų paimti už rankos širdin įstrigusius veikėjus, pasėdėti su jais prie laužo.

        Įsivaizduokim, kad ne vien tik aklasis elgeta iš „Lietaus dievo“ , o visi jie – senis Motūzas iš „Meškeriotojų“, senis Laurinavičius iš „Gegužės sūkurių“, kombainioras Geniukas iš „Mėlynojo vakaro ralio“, Sigitas iš „Mano draugo Sigito“, Almantas ir jo brolis iš „Brolių juodvarnių“, berniukas Simas iš „Lapės“, senelis iš „Irisų“ ir Sygis bei Gintas iš „Lango į sodą“ – numirė  ir susitiko ant Šatrijos kalno.

        Kokia tai būtų bendrija dabar, po viso, ką jie išgyveno? Koks būtų jų bendravimas? Gal ir keista, bet aš, skaitytojas, jau mąstau apie juos kaip apie senus savo klasės draugus, kurie išsinėrė iš charakterių ir aistrų daugiasluoksnių pandarokų, liko vien tyli jų bendrystė – it žvakės šviesos virpėjimas. Nors ir per naktį, nors ir per šimtmečius. Ne kasdien aplanko toks pojūtis.

        Nemanau, kad ant Šatrijos kalno jie imtų aiškintis tarpusavio santykius arba jaustų būtinybę dar kartą  pasakotis savo gyvenimo istorijas. A. Šlepikas išlaisvino juos iš tokios būtinybės. Jeigu jie tokie, kokius  paliko autorius, jie nerastų žodžių išreikšti vienas kitam dėkingumui vien už tai, kad jie čia, drauge su visais, laužo liepsnų atšvaituose – jų gyvenimo istorijos ir buvo reikalingos vien tam, kad suvoktų savąjį buvimo stebuklą.

        Norint bent iš dalies įvertinti A. Šlepiko novelių meninio poveikio jėgą, bandant suprasti, kokiu būdu įvyksta paprastos gyvenimiškos situacijos transformacija į pusiau mistišką švelnią didybę, pakanka priešpastatyti nuogus novelėse pateiktus faktus ir jausmą, kuris apsigyvena tavyje istorijai pasibaigus.

        Štai novelėje „Meškeriotojai“ susipažįstame su ištvirkėliu ir mušeika senuoju Motūzu – jo žmona, neištvėrusi kasdienių vyro patyčių ir smūgių, pasikorė, o ir jo vaikas Algis tėvo privengė, pats išaugo piktas ir nesušnekamas. Viską pakeitė į miestelį atsikrausčiusi nauja kultūros namų direktorė Kriaušytė – iš pradžių dėl jos pametė galvą senasis šlubis Motūzas, o vėliau atkreipė dėmesį ir senio sūnus Algis. Užtikęs sūnų pas savąją numylėtinę, senis pritrenkė sūnų lazda, tas nusirito nuo stačių Kriaušytės laiptų ir vos liko gyvas – senis Motūzas ilgai jį slaugė ligoninėje, ir būtent tai – grėsmė sūnaus gyvybei – pakeitė jų santykius.

        Sakytum, logiška priežasčių ir pasekmių grandinė, ir nebūtų ko per daug žavėtis, jeigu ne dabartinė veikėjų būsena – dabar jiems rūpi tik meškeriojimas, ir ne tiek meškeriojimas, kiek begalinis buvimas kartu – nieko nebereikia mušti, jokio poreikio ką nors aiškintis ar stengtis kitą įveikti, nugalėti, ir visai nesvarbu, ką apie tai mąsto miestelis.

        Kai atsiranda du tokie, visi miestelio gyventojai pasikeičia, nors patys gali to ir nesuvokti.

        Todėl miestelis atsiskyrėlius ir ignoruoja. Privengia kaip išpažinties. Nuoseklus įvykių tekėjimas guodžia, nesinori įvykių nei greitinti, nei lėtinti. Kaip gali visą dieną išsėdėti prie upės, taip nesinori pasitraukti ir nuo A. Šlepiko tekstų – jie gyvi. Rašytojo realistiški vaizdeliai padeda priartėti prie ne itin dažnai suvokiamos tiesos, jog nuobodus kasdienis trepsenimas yra pati didžiausia, pati švelniausia ir kartu pati paslaptingiausia mistika.

        Nemunas, 2006-03-22