Su Renata Šerelyte kalbasi Aldona Žemaitytė
Renata, kiek sutampa Jūsų fantazija ir gyvenimo tikrovė romano siužetinėse istorijose? Ar tai, ką mes suprantame kaip perkeistą, meninę tikrovę, Jus išlaisvina nuo sunkaus, kartais neištveriamo gyvenimo patyrimo?
Tos siužetinės linijos, iliustruojančios tikrovę, neretam skaitytojui yra įdomiausias dalykas grožinėje literatūroje. Tačiau literatūra nėra tikrovė. Niekas nežino, ką iš tikrųjų jautė ir kaip mąstė žmogus, kurį rašytojas pasirinko savo prototipu. Kokie sapnai ir kokie vaizdiniai jį lankydavo. Netgi gana kruopščiai atpasakoti, tie vaizdiniai vis vien nebus autentiški. Todėl literatūros kūrinys visų pirma yra rašytojo vaizduotės vaisius. Be abejonės, dar prisideda jo „moralinė filosofija“ (šį terminą mėgo vartoti puiki britų rašytoja, kurią labai mėgstu, I. Murdoch), tam tikra gyvenimo ideologija, asmeninės literatūrinės simpatijos... Taigi sakyčiau, kad mano vaizduotė ir gyvenimo tikrovė mano romane labai skiriasi savo autentiškąja gelme. O kas gi tuomet sutampa?.. Paviršius, prototipų išorė, tam tikros situacijos... Labai nedaug kas sutampa. Užtat su savotiška baime žiūriu į žmones, kurie labai nori būti „aprašomi“, ir, aišku, aprašomi gerai (esu gavusi tokį pageidavimą iš savo dėdės). Bet juk tai praktiškai neįmanoma. Ne toks yra literatūros uždavinys. „Geri aprašymai“ – daugiau viešosios erdvės objektai. Ypač jei tai susiję su politika ar verslu. Užtat praktinės vertės literatūra beveik neturi. Bet, tiesą pasakius, nežinau, ar ištverčiau šią tikrovę, netikėdama, kad egzistuoja kita, perkeista vaizduotės ir tikėjimo.
Kiek įtakos rašytojo kūrybai turi pasąmonės galia? Kokia yra sapnų, kaip nekontroliuojamų pasąmonės vaizdinių, įtaka įkvėpimui ir apskritai rašymo procesui?
Pasąmonės ir sapnų gelmė mane seniau labai žavėjo, buvo tiesiog užvaldžiusi. Kai pažvelgiu į ankstyvesniąsias noveles, matau, kiek jose sapnų, kiek sapniškų metaforų ir vizijų... O dabar labai džiaugiuosi, kad žmogui duotas toks stebuklas, kaip prabudimas iš miego, tikrovės suvokimas ir jos apmąstymas. Nes juk sapne nemąstai – esi savo tamsių pasąmonės gelmių belaisvis. O pasąmonė man iš dalies siejasi su tamsiaisiais chaoso vandenimis, kai dar nebuvo sukurtas pasaulis. Ir būtent Prabudimas, o paskui jau Žodis ir Veiksmas leido Dievui sukurti pasaulį ir žmogų. Užtat dabar iš sapno dažnai išneriu kaip iš nesukurto pasaulio gelmių.
Sapnų pobūdį įtakoja gyvenimo realybė, kuri galbūt visai ne tokia, kokią manėsi sukursiąs Kūrėjas. Užtat sapnų pasaulis neretai baugus, pilnas įspėjimų, fobijų ir baimių, kurios turi savybę neištirpti dienos šviesoje, užtat mes dar ilgai jas atsimename ir gyvename baimėje, nerimastyje. Labai reta sapnų, kurie siųstų metafizines žinias. Kurie būtų nelyginant pranašingi regėjimai. Bet galbūt tai ir natūralu – juk žmogus šiandien kaip užterštas kanalas, kad jį pasiektų metafizinė žinia, jis turi išsivalyti, tapti tyras. Kunigo Juliaus Sasnausko knygoje „Malonės akrobatika“ skaičiau sukrečiantį vienos moters sapno liudijimą: ji regėjusi, kad visa Lietuva dūsta po apverstos valties dugnu, dar, atrodo, ir dervuotu.
Užtat į sapnus kaip į nekontroliuojamą įkvėpimo šaltinį žvelgiu atsargiai. Žinoma, galima parašyti bestselerį pagal savo susapnuotus košmarus. Bet kokia tokios knygos esmė?.. Išlaisvinti iš po valties dugno?.. Ar uždrėbti dar daugiau dervos?.. Kad kvėpuoti būtų dar sunkiau?..
Ar norint viešumon iškelti tuos slaptuosius sielos užkaborius, kuriuos kūrėjas apšviečia per savo kūrinius, reikia didelės profesinės drąsos? Ar galima sakyti, kad tai yra planinga sau išsikelta užduotis? O gal tai spontaniškas kūrybinės energijos prasiveržimas?
Parašyti sąžiningai knygai visuomet reikia drąsos. Nebijoti, kad neįtiksi skaitytojui, kad jis tavęs nesupras, kad nepirks, kad gali įsižeisti… Man atrodo, kad literatūra ir rašoma tam, kad sukrėstų, supurtytų, kad „įžeistų“. O ne tik maloniai aptarnautų ir suteiktų malonumą (nors tokių knygų nepeikiu – pati mėgstu profesionaliai parašytas fantastikos knygas ir detektyvus, pvz., A. Conan Doyle’į, A. Christi, G. K. Chestertoną, S. Lemą, A. Clarką, R. Bradbury ir kt.).
Profesinė drąsa šiuo atžvilgiu susijusi su paslaptingomis jėgomis, kuriuos Jūs, Aldona, vadinate „kūrybiniu proveržiu“. Galiu tikrai pasakyti, kad egzistuoja valandėlės, kai jaučiu ir suvokiu, jog rašymas tikrai nėra vien profesija ir ištreniruoti rašymo įgūdžiai, kad tai tikrai kažkas daugiau. Tarsi toks tiltas, nuo kurio žiūrėtum į bedugnę, ir nuo atsivėrusio vaizdo svaigtų galva. Būtų ir baisu, ir džiaugsminga, ir liūdna…
Kokia literatūra, apskritai menas, Jums yra sielos atgaiva, Jūsų kūrybinės energijos ir įkvėpimo maitintojas?
Labai mėgstu realistinę XIX a. anglų literatūrą, pavyzdžiui, Ch. Dickensą. Dabar Lietuvoje pasirodė nauji jo knygų leidimai – ir „Oliverio Tvisto“, ir „Didžiųjų lūkesčių“, ir „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“. Labai džiaugiuosi jais. Vaikystėje prarijau bene visas prieinamas H. Balzaco ir V. Hugo knygas (net keturių tomų Hugo „Vargdienius“ perskaičiau per porą dienų!). Neprilygstamais rašytojais, ištobulinusiais novelės žanrą, laikau E. A. Poe ir G. de Maupassant’ą. Suminėti visus rašytojus, padariusius įtaką ir sujaudinusius, tikrai neįmanoma. Juk yra dar ir E. Dickinson, ir I. Murdoch, ir Lazdynų Pelėda...
Vertinu meną, kuriame yra to, kas, sakoma, priverčia sudrebėti. Kai pagaugai nugara nubėga. Kai ir šiurpu, ir gražu. Tai universalus apibūdinimas ir tiek pat tinka ir klasikai, ir avangardui, ir liaudies menui. O juk po šiomis sąvokomis, kaip tenka dažnai įsitikinti, dažniausiai mėgsta slėptis kičas ir mėgėjiškumas.
Esate parašiusi ir išleidusi nemažai knygų vaikams. Kam smagiau rašyti – vaikams ar suaugusiems?
Vaikams rašyti kur kas sunkiau. Čia nepasislėpsi už tuščių sąvokų, už nereikalingų žodžių. Nepasisemsi įkvėpimo iš aplinkos ar iš brendžio butelio. Visa tai, kas netikra, kas dirbtina, šioje srityje labai išryškėja. Jeigu rašydamas literatūrą suaugusiesiems gali pasislėpti už gražaus kalbėjimo ar kokios nors miglotos filosofijos vyniojimo, čia nepasislėpsi niekur.
Antra vertus, vaikams rašyti kur kas smagiau. Pati pasijuntu besanti vaikas, ir man vėl smalsu tyrinėti šį pasaulį ir kurti kitus.
Ką manote apie lietuvių literatūros būklę apskritai, kas joje žadina gerus jausmus, o kas kelia nerimą?
Nors kai kurie radikalūs kritikai šaukia, kad lietuvių literatūra anemiška, davatkiška, puritoniška ir taip toliau, ir dar gražiau, man jos būklė atrodo ne tik nebloga, bet ir daug žadanti. Tikrai yra ką rinkti į geriausių knygų penketukus ir dešimtukus, apdovanoti literatūrinėmis premijomis, kurių Lietuvoje tikrai nemažai. (Labai džiaugiuosi nauja, garbinga ir solidžia literatūros premija, kurią įsteigė Liudo Dovydėno sūnus Jonas Dovydėnas ir kurios pirmuoju laureatu pernai tapo rašytojas Romualdas Granauskas).
Praėjus esė bumui, atsigauna novelės žanras, o ėmus sveikti nuo „euroromano“ bacilos, įdomiai skleidžiasi ir lietuvių romanas (paminėsiu L. S. Černiauskaitės „Benedikto slenksčius“, J. Melniko „Tolimą erdvę“, L. Gutausko „Daiktus“, S. Parulskio „Murmančią sieną“ tik kaip dalį vertų skaityti ir analizuoti romanų). O poezija – ji visuomet išlieka labiausiai įtempta styga. Visai nebaisu sakyti, kad turime puikių poetų, kurių ne vienas galėtų būti nobelistas.
Nekeiksiu ir marginaliosios, mėgėjiškosios literatūros. Jinai irgi turi savo gyvavimo ir sklaidos teisę, savo skaitytojų auditoriją.
„Mėlynbarzdžio vaikus“ ir dar vieną knygelę vaikams pristatote Vilniaus knygų mugėje, kuri vyksta vasario 12–15 dienomis. Ko ta proga palinkėtumėte savo kolegoms?
Savo kolegoms palinkėčiau geros sveikatos ir kūrybinės sėkmės. Pačių paprasčiausių dalykų. Juk nesakysi – linkiu tamstoms susapnuoti košmarą ir parašyti pagal jį tokį bestselerį, kad knygynų perkamiausių knygų sąrašai ištisas savaites jūsų nepaleistų. Tie, kuriuos toks palinkėjimas nudžiugintų ir įkvėptų, vargu ar priklauso produktyviausių ir įdomiausių lietuvių rašytojų grupei. Nes geroje šiuolaikinėje literatūroje vien tik košmaro įtaiga nesivadovaujama. Taigi – daugiau tikrų, metafizinių žinių, daugiau oro, kad galėtume kvėpuoti, daugiau dangaus, o ne valties dugno virš mūsų visų.